You are currently browsing the category archive for the ‘Pirkiniai’ category.
Mielas dienorašti, ar dar tu gyvas? Kadangi mes ne kažin ką nuveikiam, rodos, per dienų dienas tik žaidžiam ir pasakas skaitom, tai papasakosiu ir Tau ką nors.
Vieną kartą miške gyveno varna. Turėjo savo medį. Ir gyveno meškiukas. Turėjo savo ežiuką.
Bet ežiukas pasiklydo rūke, tiek jį ir tematė… Tada meškiukas susirado kitą draugą – paršiuką. (Hm, čia gal visai kiaulė jau…)
Che, va, taip geriau 😉
O tada paaiškėjo, kad yra čia ir daugiau žvėrių ir gyvulių.
Ir jie visi mieli iki nebegalėjimo, o dar taip protingai sutverti, kad vienas prie kito labai tinka.
Bet jau pavargo meškiukas, laikas pasnausti.
Visi pavargo? Tai tegu eina miegot. Labanakt!
“Pasaką“ l.savarankiškai dėliojo Gustavas (be savaitės trimetis), kompaniją palaikė pusseserė Upė fotografavo teta Šarūnė, o visą mielą žvėryną išdrožė Miela Siela.
p.s. Šis žvėrinčius dailiame maišelyje buvo skirtas ne mums, čia dovana nuo Mielos Sielos AVEVITUS vaikams, bet Gustavui baisingai bliaunant, kad laaabai noooori, paliktas savaitę pasidžiaugti. Labai džiaugėsi. Taip džiaugėsi, kad net… pasūdė:
…ir pagamino vyniotinį pagal “Gustavo enciklopedijos“ receptą a-la-natiurel (jei kas nežinot, ten visi taip vadinasi ;))
Puikus patiekalas Atvelykiui!
Viskas teisinga: kažkam tai – pirmas parašytas romanas, kažkam – pirmasis interviu su rašytoju…
Į Arūną Matačių, labai labai šviežio “Naivaus romano apie meilę, vyrą ir šokoladą“ autorių iš karto kreipiuosi “tu“, toks familiarumas pagal nutylėjimą lyg ir savaime suprantamas – kalbamės moderniai, Skype’u, ir bendravimo taisyklės čia šiek tiek pablukusios. Savo pašnekovo nepažįstu, nesu jo net mačiusi, visagalis internetas dosniai asmeninės informacijos nedalina, knyga dar spaustuvėje… Intrigą kelis kartus sustiprina ir naujojo romano recenzento citata: “Meilės nuotykiai kupini sekso scenų, atviros erotikos, tačiau paliečia ir gilesnius bei esmingus prasmės, darbo, pasaulio grožio reikalus.“ O-h-o!…
Prisipažinsiu, kai man pasakė, kad jaunas vyras parašė kone 300 psl. meilės romaną, gerai pasūdytą erotika, ir išleido jį ryškiai rožiniu viršeliu, maniau, kad mane kvailina, kad čia koks valentininis pokštas, nerimta.
Ne, ne, viskas čia net labai rimta! Romanas “sukaltas“ ir išleistas labai kokybiškai. Tikrai. Čia kaip gero, tikro šokolado gamyba – siekiau kokybės visur, svarbus buvo ir turinys, ir forma. Knyga parašyta palyginus greitai: pirma pusė gal per porą savaičių, antroji su kelių mėnesių pertraukomis, išsitempė iki pusmečio, bet nuo pirmos eilutės parašymo iki spaustuvės viskas užtruko beveik 1,5 metų. Negali būti nerimta. Be to, nerašiau “iš reikalo“, rašiau, nes negalėjau nerašyti. Čia kaip tas garsus posakis apie grafomaniją.
Sukaltas? Meilės romanas? Pala, o kur gi polėkis, kūrybinės kančios ir kibirkštys, rožės, romantika? O pats skaitai meilės romanus?
Tai knygos viršelis gi labai rožinis (juokiasi). Meilės romanus skaičiau ir skaitau. Tik kad ta meilė visų skirtinga. Iš tiesų, tik viršelis ir yra toks rožinis, vidus spalvotas, gal net kartais purvinas, toks su tvaiku ir poskoniu. Man meilė ir yra kaip geras šokoladas – cukraus jame mažai, jis šiurkštokas, kartokas, teplus, žodžiu, saldumas nėra pagrindinė savybė. Viena – aistra, visai kita – meilė. Nedaug čia tos romantikos realiame gyvenime… “Meilė – tai nuolatinis domėjimasis žmogaus, kurį mylime, gyvenimu ir tobulėjimu… “ – tokia Ericho Fromo citata yra romane. Ir kita, M.Litvako: “… visa kita – tik neurotinis sutrikimas.“
Mmmm, pragmatiška… Spėju, tavo studijuota aukštoji matematika, irgi prisisdeda prie tokio nelyriško požiūrio ir į meilę, ir į rašymą. Dirbai reklamos agentūroj, buvai prodiuseriu, o dabar “verdi“ šokolado manufaktūroje. Taip smalsu, ar daug knygoje yra tavęs paties? Kiek erotiniuose romanuose realybės? – va, kur kablys 😉
– Aukštoji matematika mažai ką bendro turi su skaičiais. Tai modeliavimas ir optimizavimas. Versle gi to reikia. Ir knygai parašyti irgi reikia. Bet negi įmanoma parašyti meilės romaną be savos patirties? Istorija šioje knygoje išgalvota, nors ir pasakojama pirmuoju asmeniu. Dalis faktų ar patyrimų yra mano. Bet trys vaizduojamos moterys yra tiesiog trys tipažai, nes kiekvieno mūsų gyvenime ryškūs keli asmenys: vienas, kuris visada išklauso, antras, kuris išklauso ir padrąsina, ir trečiasis, kuris išklauso ir kritikuoja. Atsitiko taip, kad tie trys žmonės romane yra moterys. Romaną jau skaičiusios ieškojo savęs tuose charakteriuose. Rado.
Tai Tamstą pažįstančios Vilniaus gražuolės gali būti ramios, romane pažodinių savo nuotykių neras?
– Neee… (prajuokinu ir vėl). Pagrindinė romano intriga, tikrai susijusi su realiu gyvenimu, yra net ne apie meilę, o apie kūrybą, gamybą. Knygoje yra atsakymas, kodėl atsirado “NAIVE“ manufaktūra, kodėl buvo pradėtas gaminti šokoladas nuo pradžių pradžios – nuo kakavos pupelių (tokių, beje, Lietuvoje daugiau ir nėra) ir kodėl ŠOKOLADAS, o ne koks sūris ar alus. Bet net naivus šokoladas nėra pažodinis knygos pavadinimas, tiesiog manau, kad pirmasis parašytas romanas, o dar apie meilę negali būti ne naivus.
O meilės romanus rašantys vyrai gali būti ne naivūs? Vyrai gi savų kūrinių dažniausiai šitaip neįvardina, nes be meilės ten dar būna karo, maro ir kitaip nuleidžiamo kraujo, gal dar politikos ar pinigų, šaunumo, drąsumo…
Rašo vyrai meilės romanus, tik, tiesa, kitaip. Vyrams sunku, įsimylėję tampa pažeidžiami, turbūt todėl yra autorių, kurie vulgariu, net labai vulgariu tekstu dangstosi. Kiekvieno vis kitoks būdas… Maniškis gal atviras, nesaldus, bet tikrai ne tiek erotiškas, kad visai glumintų. Aš tą supratau gavęs gan garbingo amžiaus literato recenziją. Nebuvo labai drąsu siųsti jam romaną paskaityti, bet netikėtai palankus įvertinimas mane tikrai pradžiugino.
Vadinasi, šis naiviai rožinis romanas ne toks jau ir naivus? Kurioje knygyno lentynoje jo ieškoti: prie rimtos klasikos ar meilės romanų klasikiniais minkštais viršeliais?
– Nei ten, nei ten. Kietais viršeliais ši knyga, graži ir tos pačios filosofijos, kaip ir “NAIVE“ šokoladas: su gyvu autoriaus parašu, spausdinta ant popieriaus, kuris pagamintas iš atsakingai auginamos medienos, po pirmojo išleisto tiražo pagal vieną klimato apsaugos projektą yra pasodintas kakavmedis Gorongosos Nacionaliniame parke Mozambike. Viskas tikra ir nesumeluota. Tikrai neriamės iš kailio gamindami šokoladą, nėra niekur taupoma kokybės sąskaita. Ir su knyga taip pat. Ją galima skaityti ne vieną kartą, juk kiekvienas ir kiekviena esame skirtingu metu ir tas, kuris išklauso, ir ta ar tas, kuris pataria ar kritikuoja, turėtų būti įdomu po kiek laiko vėl patikrinti knygos personažus ir iš naujo paieškoti savęs. Ir vietą lentynose knyga pati ras, kaip ir šokoladas rado. Romanas turi “iliustracijų“ – specialų www.naivusromanas.lt, kur galima rasti muzikos takelius atskiriems knygos skyriams. Na, čia mano pojūčiai ir asociacijos, skaitytojų gal bus kitokie, bet muzika irgi perduoda žinutę apie nuotaikas rašant.
Žinai, to nuvalkioto klausimo “o kam skirta ši knyga, kas jos skaitytojas (-a)?“ aš gal ir išvengsiu… Geriau pasakyk, kada jau bus galima eiti į knygynus jos medžioti, kad nepražiopsočiau.
Kaip tai, kams skirta? Juk ta knyga – pati puikiausia šių metų šv.Valentino dieno dovana! Pati geriausia, karščiausia – knygos pristatymas vasario 12 d.! (o! iš kuklumo nenumirs…) Vasario pabaigoje tikrai nesunkiai rasi naivų romaną pagal karšto šokolado kvapą “Knygų mugėje“. O jei rimtai, niekam jos neskyriau, nerašiau specialiai jokiam sluoksniui ar lyčiai. Rašiau paprastai, nesistengiau įtikti niekam, nieko neplanavau. Skaityk! Pati ir atsakysi į neužduotus klausimus.
****
Tai štai, toks tas pirmas Arūno (ne)“Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą“ ir pirmasis interviu apie jį. Turiu jau tą romaną ružavą. Viršelis trauktas audiniu – nedažnai pasitaikanti prabanga ir pagarba meilės romanui šiais laikais. Dar neskaičiu, tik pavarčiau ir akimirksniu namuose pasigedau šokolado ir tada iš tiesų susivokiau, koks, oi, nenaivus pats tas jaunatviško balso savininkas ;)…
P.S. Iliustraciją vynu apterliojau ir šokolado širdutėm “apdėliojau“ pati, oficialusis knygos prisistatymas tokių naivybių neturi. Ir bedėliodama prunkštelėjau prisiminusi, kaip iš kažkokios vaikiškų knygelių skaitytojos inercijos (na, tokia literatūra dabar valdo mūsų namus ir mano smegenis), ėmiau ir liuobtelėjau klausimą: “O romane yra paveikslėlių?“. Tyla Skype grąžino į realybę: mh, paveikliukai erotiniam romane??… Beliko nuleisti juokais tas iliustracijas, kol vaizduotė dar nesiėmė paišyti :D. Baisingai nerimtas tas mūsų pokalbis buvo. Smagus. Smagaus skaitymo, kolegos!
Nuo į KOKONĄ grūdamo (jau koja pamindau, kad tik tilptų ;)) gėrio ir grožio vilnonio, molinio, medinio, megzto, siūto ir išvirto aš truputį pavargau (kad jūs žinotumėt, KIEK ten to turto!!!!) Man skubiai reikia šventės. Todėl vakar išlakusi naktinį viedrą kavos, iki paryčių rašiau, dėliojau, o paskui dar karpiau ir viniojau vaikams pavėluotą Advento kalendorių ant virvutės nuo vienos lempos iki kitos. Šįryt to kalendoriaus pusė iš 7 dienų (tik tiek manęs beužteko, kita dalis – paskui…) buvo suryta, dėl kitos pasiderėta. Reikia skubiai puoši eglutę, noooriu šventėėėės!!!
TADAM!
Eglutė ;). Na, gerai, ji turbūt nekvepia, bet ir nebyra. Galima papuošti TADAM žaisliukais, galima bobutės pasoginiais, galima meduoliais ar barbarisais. Rasti šias egles mugėje bus nesunku, net jei žada būti tikriai tiršta dalyvių.
Šventė = nieko nedirbti = graži suknelė = malonūs siurprizai = saldumynai = dovanos = šilti prisiminimai. Hm… tai jeigu gražiai apsirengsite, mugė turėtų būti Šventė, o siurprizo vaidmenį vaidins LOTERIJA! Sugalvojo ir jai diriguos Frøken Sandra (10 m.), kuri specialiai atskrenda iš Norvegijos. Pritaikys tokių labdaringų loterijų patirtį įgytą fiordų šalyje (na, gerai, jos mama padės…) Prisipažinsiu, man šita idėja – rengti Žaislų muziejaus loteriją, kur visi prizai – fantastiški rankdarbiai (juos entuziastingai skirs mugiautojai), o visas pelnas atiteks muziejui, vaikiškam muziejui, yra absoliučiai fantastiška! Vaikiška drąsa ir užsidegimas vaikiškame muziejuje…. Gėris…. Gal nebus dar šiemet tos Pasaulio pabaigos? Būtų gaila, kai tokios iniciatyvos ir tokia jaunoji karta auga. Be to, ir muziejus absoliučiai šiltas ir jaukus! – jau buvau neoficialiame atidaryme, VISI yra laukiami nuo gruodžio 6 d., žaismingų muziejų era Lietuvoje prasideda!
Atsiprašau ir už vėlavimą, ir už gal keistoką pavadinimą, bet suprasit kodėl taip ilgai sirpo šis įrašas, kai susipažinsit su visais jo gyventojais:
Ne, jums nesidvejina, nesitrejina ir nesiketurgubina akyse (man irgi buvo kilęs toks įtarimas) – žvėrių čia tikrai visa banda. Ir jų mugėje bus tiek, kad laisvai galima pavadinti zoologijos sodo draugija. Iš tikrųjų, Kotryna – šių veltų sagių autorė – atsiuntė vos kelias kuklias nuotraukas, bet atidarius jos pridėtą nuorodą, mane ištiko nevaldomo cypimo ir kaukimo priepuolis – nesu, mačiusi TOOOOKIO kiekio katinų-meškinų-lapinų-žiurkėnų ir dar dievai žin’ kokios veislės gyvulių vienoje vietoje! O dabar įsivaiduokit visą savo (draugės, sesers, brolio, bet kieno…) paltuką ar švarkiuką nusagstytą šita gyvūnija! Jei išdidžiai žingsniuojant senamiesčiu niekas neiškviestų sanitarinės tarnybos, tai garantuotai 18 kartų nufotografuotų japonų turistai, kas nors pakviestų į pasimatymą ar nupaparacintų “mados infekcija“. Žodžiu, nesumeluotas dėmesys garantuotas.
Lyg to būtų maža, Kotryna užsiundė dar ir draugės Ugnės sūtais meškinais:
Ir kaimene lininių arklių:
Tiesa, pridėjo ir piemenaitę. Ir jas Ugnė siuva.
******
Lininiai ir vilnoniai, mieli, šilti, siūti, velti… O būna elegantiški, iš organinio stiklo. Hm… Nors čia greičiau laukinukai. Fabrikiniai laukinukai. Dėl to, kad iš Laukės fabrikėlio.
Tarkim, šis kalėdinis briedis, kuris neišeina iš mados ir po švenčių. Jis apskritai kartą atėjęs jau niekur neišeina 😉
Labai veisliniai šunyčiai. Vadoje būna kelių spalvų.
Esama ištikimų paukštukų. Labai ištikimų…
Yra romantiškai nusiteikusių zuikių (rugiagėlė turbūt jau nuvyto…)
Yra zuikių šmaikštuolių ir auksinių žuvyčių. Pildo norus. Ir vieni, ir kiti.
Yra irgi ūsuotų svajonių jaunikių (turbūt iš Žvėryno anapus Nėries). Apie tokius svajojama bet kokiu oru, merginos…
Nes jie nepamiršta gėlių:
Myli naminius gyvūnėlius:
Tereikia tik tokį jaunikį prisijaukinti. Ir jis būs jūsų AMŽINAI 😉
******
Eglės pasakų veikėjai. Man primena V.Haufo pasakas (ne kažin kiek jų ir teskaičiau, bet tose, kurias teko, vis kas nors į ką nors virsdavo. Arba užstrigdavo tame virtime… mu-ta-bor!).
Zuikis su obuoliu. Taikus.
Pilkų ir rožinių žirnių prisirijęs meškius. Ilgaausių giminės.
Žydraakė beždžionaitė. Iš prigimties miela.
Visa kompanija ant sofutės. Yra ir katinų.
Nė kiek neabejoju, kad visi šie žvėreliai seka pasakas vakarais. Iš akių matau, turi daaaaug ką pasakyti…
******
Erikos žvėrija tokia siurealistinė, kad nesiimu sufleruoti, ką matote: kiškį, katiną ar mešką. Spėju, tai jau aukštesnė padarų padermė. Pažinau tik visažinį BRĖDĮ. Taip, brĖdį. Jo toks vardas. O gal pavadinimas. Kaip bebūtų, sklinda legendos (per “Bug 2 hug“ feisbuką), kad jis VISKĄ žino. Ateikit į mugę ir įsitikinkit.
Ir tie kiti neklasifikuojami padarai tikrai ne pėsti. Pvz. yra drąsūs – nebijo spalvų,…
…asimetrijos ir savų emocijų. Net senamadiškų nėrinių. O gal atvirkščiai – ultra madingų…
Nebijo klonavimo.
Ir net raudonų ragų…
Ši šutvė irgi laukia mugėje. Tupės ant kokios nors palangės ir stebės praeivius per langą. Ir tik pabandykit neužsukti…
********
Na, ir pabaigai – Agnės iš “DEBESY“ Zuikūnai ir Meškūnai. Postmodernas, ponai! Ką čia dar liežuviu malt….
Čia Zuikūnas. Negi nesimato…
O čia Meškūnas.
Jis lankstus, puikiai adaptuojasi visur ir visaip.
Ir nesvarbu, kad nieko neraukiat apie moderną ir visa, kas buvo ir yra po jo. Ne suaugėlių reikalas čia 😉
*****
Uf…. Rodos, baigiau tam kartui. Juk tikras ŽVĖRINČIUS, a’nia? Tiesiog žvėrinių žaislų antologija (o gal chrestomatija), žodžiu muziejaus verta apžvalga “nuo – iki“.
Ir jei vaikai šiemet zyzia Kalėdoms šuniuko, drąsiai žadėkit bet ką. Net konceptualų ponį…
Dar vienas įrašas šiandien {šiąnakt…}. Teksto jis beveik ir nereikalauja, nes pats vaizdas yra… tekstas.
– Prisižadėjau savų vaikų darželiui pagaminti abėcėlę, nes pyktelėjau, kad beveik nieko nemoko. Kurpiau, dėliojau, tobulinau, zulinau kol atėjo nušvitimas: “o gal dar kam padėtų mokytis, o gal prasmingai papuoštų ir kitų vaikų kambarius?- maždaug taip dailaus plakato istoriją vienu atsikvėpimu greitakalbe išbėrė Laima. Ir dar kukliai paklausė, ar toks tiktų, ar “vieno daikto kioskelis“ galimas mugėje. Tai AIŠKU! Juk čia net 32 edukaciniai kūriniai! Mano favoritės – L, Ū, K ir Š. Širdingai…
“Sausesni“ techniniai duomenys:
“Lietuviška abėcėlė, A2 formato, pakuojama į kartoninę tūtą su baltais plastikiniais dankteliais (ø – 70 mm, h – 540 mm) ir lipduku, parodančiu, kas yra viduje.
Atspausdinta ant Galerie Art Silk 250 g/m2 popieriaus. Dalis leidinio lėšų skirta medžiams atsodinti.
Šis plakatas skirtas mažiausiems vaikučiams nuo 1-erių iki 5 metukų. Kabinamas vaiko kambaryje akių lygyje.
Raidės aiškios, paprastos, susietos su vaikams žinomais ir mėgstamais daiktais. Kelios raidės neturi paveiksliukų ir dėl to joms liūdna. Plakatas, tarsi, nejučiomis turėtų prisidėt prie raidelių atsiradimo vaikiškose galvelėse. Jeigu kokio simbolio vaikas nepažintų tai būtų papildoma proga jam papasakoti, kas tai yra, pavyzdžiui, herbas ir visa iš to išplaukianti istorija…
Įrėmintas plakatas papuoštų vaiko kambarį.“
Viskas. Man tai aišku. O jums? 😉
P.S. o dar aš nujaučiu (kaip jau ne kartą yra buvę žiūrint į mugės išradingus grožius), kad tuo plakatu prasidės ir naujas pačios Laimos kūrybos ir veiklos etapas. Juk viskas kažkada prasideda nuo A…
Keliam pabaigtuvių “vainiką“ – mugė praėjo labai sklandžiai ir šiltai.
Elenos Gedo foto (foto Gedo, o Gedas Elenos…)
Taigi, dabar dėkosiu (laikykitės ;)).
AČIŪ!!
“Menų spaustuvei“ už svetingumą, savanoriams “spaustuvininkams“ už paslaugumą ir kantrybę, mugiautojams už punktualumą (nerealų) ir organizuotumą (pritrenkiantį), rankdarbių dovanotojams (tiems, kas siuntė savo kūrinius iš Ispanijos ar Saločių) už rūpestį ir tobulas pakuotes, svečiams-pirkėjams už ankstyvus vizitus ir konkretumą (teko net ką tik gautą siuntinį, tiesiai iš stoties prigriebtą, čia pat vietoje su pirkėja draskyti, autorės laišką skaityti ir dėžes tikrinti, nes labai, labai, labai reikėjo TŲ eglaičių :)), mažiesiems dalyviams už smagumą, visų namie paliktų pyplių močiutėms už tų pyplių priežiūrą, VISIEMS už DOSNUMĄ – knygutes, spėju, jau karpo, klijuoja, ir vietoje planuotų 15, išeis dvigubai daugiau. Arba pinigai bus skirti jau naujai rengiamos antrosios knygos su V.V.Lansbergio pasaka leidybai. Kaip bebūtų, lauksim žinių, a’ne?
Mugės foto neturiu, t.y. nesugebėjau rasti smegenų žmoniškai paprašyti savų fotografų, kad padirbėtų, todėl esu be galo dėkinga Justei, kuri spėjo aplėkti ryte visus kampus ir įamžinti beveik visus mugiautojus.
Čia įdedu vos kelis vaizdus, didumos ieškokite FB albume (spausti nuorodą).
Pradedam rytą šokoladu. Karštu. Su prieskoniais. Ir angelais (žr. pirmame plane)
“Zuikių fabrikas“ – visos šeimos fabrikas. Ir nuo zuikio meduolių ir keksų iki riešutinių saldainių…
Lauros iš “Kėpėjų“ keksiukai. O po stalu – meduolių kalnai medinėse ir laaaabai stilingose dėžėse. Per keletą valandų liko tik dėžės.
Elės darželis. O gal sodelis? Žydintis sodelis žiemą. Balti parafino briedžiai su liepų žiedais.
Lėlės.
Meškiai, meškinai… (kaip gi be jų?)
Vilnos ir… meškinai, mieli jų snukiai (kirčiuoti gale, tada rimuojasi :)) Pirmame plane – “varlikės“, jų jau neliko, stilingi kalėdotojai pasiruošę / pasipuošę.
Grikių apsiriję siūti draugužiai ir vilnoniai krepšiai. Va, kam tie krepšiai tokie nemaži siuvami – draugų daug galima sutalpinti…
Tikri nykštukai yra maži. Jie gyvena atlapuose arba dėžutėse nuo saldainių. Ir ten, ir ten jų telpa daug. (Maniškis – geltonas. Gavau dovanų. Ačiū Eglei iš “Eko Daiktų“)
Sutvėrimų pristatinėti nereikia. Sutvėrimai ir yra Sutvėrimai… Šiemet jei turėjo (ir dar turi) savo atvaizdų – atviručių. Jei siunčiate kalėdinius atvirukus, raskite knygynuose sutvėrimus – jie perduos jūsų linkėjimus tetoms, dėdėms ar draugams. Saugiai, smagiai iri originaliai.
O dar jie daro gerų darbų geriems sutvėrimams. Naminiams. Na, bent turėtų būti naminiai jie…
“Medinis arkliukas“. Šiemet ši šeimyninė kompanija (Simona, jos vyras ir jų baltapūkiai dvyniai ;)) nominuoti “Metų verslo pirmoko“ vardui. Tai kai’ ką!!!? Balsuojam? Balsuojam!! (parašysiu plačiau vėliau, bet balsuoti galima ir reikia jau dabar – čia, susiradus “verslo pirmoko“ nominaciją kiek žemiau). Man tai žiauriai smagu matyti, kaip mugiautojai kasmet vis pakyla savo kopėčiom aukščiau, kai pasėta pupa auga, stiebiasi į dangų, kaip viskas nuosekliai tobulėja. Juk smagu?
Na, ir truputis statistikos: iš viso mugiautojų buvo 40+, jauniausiai dalyvei 13 metų (sakė, medį kalti padėjo senelis), bet aš negaliu atsidžiaugti – va, čia tai ATEITIS, čia tai naujoji karta… Beveik pavydu, kad mes (kalbu apie save ir savo aplinką tuomet) nebuvom tokie sąmoningi…
Taigi, čia Onos Marijos ir jos senelio kūriniai, o daugiau vaizdų nuorodoje.
O dabar metas užsukti į “likučių“ sandėliuką. Man sunkiai apsiverčia liežuvis taip vadinti tokius grožius. Pavadinkim taip:
Laukia savų
nes man visad atrodo, kad mielų, širdingų ir kokybiškų daiktų mugėj nenuperka iš karto tik dėl to, kad jų naujieji šeimininkai pramiega arba suserga ir negali atvykti. Tiesiog tą dieną jie nesusitinka…
Pradėkim nuo Zoologijos Sodo Atlape. Maži, šilti, velti – Geltonoji žirafa ir Raudonausis dramblys Ringailės iš “Tapu tapu“. Kur ištipens? Po kieno egle?
3 poros nerealiai dailių pypliškų (iki 6 mėn.) batukų -tapukų:
“Morkos su žirneliais“
“Žali obuoliai“ (ir ant padų!!)
“Obelų žiedai“ (tiktų krikštynoms ar tetos vestuvių proga pasipuošti mažai pupai)
Dar yra keletas tokių apyrankių, “matuojančių“ Suveltą Laiką. Turi galios sustabdyti akimirką žavingą, tinka dovanoti amžinai skubantiems.
Raminta iš Saločių atsiuntė tas jau aprašytas eglaites, kurių į mugė atskuodė turbūt pati pirmoji pirkėja (tuo labai mane nudžiugindama). Liko 2 dėžutės. Rinkinius galima koreguoti. Proto ribose 😉
TIKRAS šienas. Eko. Traukit per Kūčias po šiaudą – burtą ir gyvenkit ilgai, nes šiuos eglutės papuošimus teks anūkams palikti paveldėti.
O čia Ramintos močiutės nertos pirštinaitės. Irgi iš Saločių, nuo latvių sienos. Stilinga močiutė, spalvingi linkėjimai. Gaila, Šarūnei fotografuojant rankų pritrūko – pirštinės fantastiškai atrodo apsimautos, ilgia ieškojau nors kokios siūlės, Raminta, kaip jos numegztos???
Kristinos Sabaitės – Krizės 2 sagės. Ispanijos saulės ir dangaus įkvėptos. Neturėtų būti šalta ir liūdna su jomis (dirbtinis veltinis, Kristinos originalių iliustracijų “sagutės“).
“Dangaus žuvis“
“Saulės mergelė“ (hm… ją gal net ant lankelio galima apgyvendinti)
Apie dar keletą daiktų parašysiu greitai. O jei pamatėte savo kalėdinę dovaną čia arba žinote, kad Kalėdų Senis ieško šių daiktų, rašykite – kokonas.blog@gmail.com. Pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ), aplenkiant mus, mes tik “dovanų sandėliuką“ saugom.
O dabar jau laukiu komentarų 🙂
Šarūnės foto.
Na, ką? KOKONAS on line (Šarūnės terminas) baigia transliacijas, rytoj laukiam visų sveikų ir gyvų gyvai nuo 10 val. iki 16 val. MENŲ SPAUSTUVĖJE, Šiltadaržių g. 6 (arba ieškokite įėjimo iš Maironio g. pusės).
Aš šiandien dar turiu “atkasti“ bent sofą savo siaubingai apverstuose namuose, nes vakare išsilaipina močiučių desantas, ryt prižiūrės mažąjį šių metų mugės logo Prototipą ir didesnįjį- gerų darbų Įkvėpėją.
Palieku jus su saldžia kompanija – kelių kulinarinių tinklaraščių meduoline armija ir Tais Kepėjais. Taaaaip, jie BUS!!!
Ir ne tik jie. Virtuvėse šiandien karšta, kvepia cinamonu, apelsinais ir šventėm. Rytoj atsineškite į mugę SAVO puodelį ir gausite arbatos (na, žolelių žiupsnį iš mamų eko-sodų, daržų + karšto vandens), savas puodelis mieliau, ekologiškiau, o arbata draugiškiau 😉
IKI!!
Jis tobulai tiktų Snieguolei Kalėdų vakarą svajojančiai apie… sužadėtuves. Na, gerai, nebūtinai ta proga. Dar labiau tinka be progos 😉
Sidabras, dengtas rodžiu. Nejuoduoja (nesioksiduoja, t.y.), nesensta, nerūdija. Kaip TIKRA MEILĖ…
Gerai, jūs gėrėkitės ir seilėkitės, o aš papasakosiu visą istoriją. Prieš gerą savaitę vieną naktį mirkdama KOKONE, gavau laišką. Rašė Eglė. Paplepsėjom, pažadėjo mugei atvežti ką nors iš savo juvelyrikos. Čia turiu prisipažinti, kad Eglės nepažinojau (bet KOKONO mugei tai įprasta…), pavardė pasirodė girdėta, tik mano pavargusios smegenys labai nebesivargino ieškodamos savo “kataloge“ informacijos apie tai. Ryte leptelėjau vyrui, kad negaliu prisiminti, “kur aš ją mačiau“. Jis be žodžių pastūmė man po nosim ant virtuvės stalo paliktą vaikų knygutę. Perskaičiau: “Ulė ir peliukas“. Ieva Babilaitė. Aaahaaaa!! Sesės, dvynės, dailininkės!!! – rado mano “gūglas“ 🙂
Eglė ir jos sesuo Ieva ne iš pasakų žino, ką reiškia pagalba ir palaikymas baisingos ligos akivaizdoj, todėl jų noras prisidėti prie taktilinių knygučių leidybos manęs nenustebino. Nustebino kaip paprastai Eglė man tą žiedą į delną įbruko, kaip lengva buvo kalbėtis ir kokio tvirto tikėjimo – pasitikėjimo dozę gavau gaudama šį tikrai brangų ir prabangų papuošalą… Aš vis dar stebiuosi, juk nepažįstama…
Atsipeikėjusi, apžiūrėjau atidžiau: metalo keramikoje įstrigę “svarovskiai“. Dailu. Labai originalu ir labai labai išraiškingai atrodo jį pasimatavus. Dydis – apie 17-tą. Tiktų mūvėti ant bet kurio piršto.
Atrodo lyg nunertas, kažkokiu nenusakomu “rūku“ užburia, patraukia dėmesį ir širdį. Ir tai vertingas autorinis darbas, skirtas puoštis šiandien, nešti laimę ryt, paveldėti po kelių dešimčių metų. Palietę patys, suprasit – gera energija įlieta sidabre. Kokia jo piniginė vertė? Mums tai – 3 aklųjų knygelės….
Ievos Babilaitės grafika. Nedideli, kokybiški nuo technologijų ir turinio iki rėmelių vinukų kūriniai. Visa kita galima pamatyti patiems. Juos dovanodama mugei, autorė tikisi, kad padės “pamatyti“ pasaulį mažiesiems knygučių skaitytojams.
Marius iš www.pukmuse.lt jau kraunasi lagaminą, mins iš Kauno į Vilnių. Lagaminas žada būti sunkokas…
Šitas “žiedelis“ – mano favoritas. Nors nežinau, kam jis skirtas. Vis tiek gi gražu? Gražu!
Angelai kartais irgi persivalgo. Per Kalėdas tai, spėju, ne nuodėmė 🙂
****
Ramutės papuošalai iš odos ir keramikos ir Gintaro tapyba kažkokiu stebuklingu būdu taip tinka drauge, kad kilo noras sudėlioti… atviruką 😉
Butinai ateikite pasižiūrėti, drugeliai tikrovėje būna daaaaug didesni 😉
Prisimenate, kaip prieš Didžiąsias metų šventes kadaise rašydavom kauges atviručių? Kalbu apie tuos senus gerus vaikystės laikus, kai sveikinimų atvirukams po 3 kapeikas mamos išleisdavo pusę lapkričio atlyginimo, įdarbindavo visus nors kiek raštingus gerai savaitei, vakarais visi išdžiūvusiom burnom užlaižydavo (užklijuodavo…) dešimtis vokų, o paskui bandydavo rasti mieste nors vieną dar neužsikišusią nuo šventinės artimo meilės ženklų pašto dėžę. Ar prisimenat? Ne? Negali būt… Kiek Tamstoms metų tada?? 😉 Aš nekęęęęęsdavau 2 darbų iš šios “operos“: liniuote braižyti teisingų linijų, kad paskui rašant nenuvaryčiau į snieguotas lankas ir kartoti tą patį sveikinimo tekstą -nioliktą kartą, o jei dar eiliuotą…. supykindavo, rimtai… Bet savoj pašto dėžutėj rasti 17 vienodų atviručių per vieną dieną man patikdavo. Nuo visokių tetų, kurių niekad taip ir nepamačiau.
Būtų smagu tokią sveikinimų rašymo madą atgaivinti, nes dabar yra aibės fantastiškų atviručių ir kosmoso platybės kitokio popierinio grožio. Bus ir mugėj.
Indrės sandėliuko maža dalis:
Dar ji turės medinių aliejuotų dėžių (jau gautiems sveikinimams, chi, chi…) ir lėkščių (kalėdiniams mandarinams, pvz.)
****
Čia Rosvitos lobynas:
Ir Kristinos grožynai:
Kolekcionuojate pasveikinimų tekstus? Tada užrašinė pravers…
…arba kalendorius. O kalendorius rodo be 3 dienų mugę!! (bėgu pirkti turbo dezodoranto, man jo prireiks… :))
kokonas.wordpress.com 