You are currently browsing the category archive for the ‘Bendri’ category.

I dalis. Pokalbis su savimi.

-Aš su amžiumi liesėsiu (liesėju). Genai tokie.

– Mm? – nesuprato L dydžio sėdynė…

II dalis. Piktojo Aš monologas.

Nesportuoju. Ja, jaaa… Žinau, blogai. Rimtai. Tikrai. Bet yra labai svarių priežasčių*. Čia tik maža dalis: tamsūs šalti vakarai, maži vaikai, jų ligos ir snargliai, miego sąskaita tvarkomi buitiniai reikalai ir ne būtinai labai kūrybiniai darbai, -ai, -ai, -ai…  Be to, neturiu stilingų treningų ir sportbačių. Šiaip jau, nekenčiu sportinio stiliaus apskritai! O tų sporto salių fifų su firminėm maikutėm, NIEKADA nenuvarvančiu makiažu ir tobulom šlaunim, tų, kurios nesuklysdamos straksi visą valandą ir kažkokiu mistiniu būdu nesuprakaituoja (o jei prakaituoja, tai turbūt “Gucci Envy Me“…), va, šitų tai tiesiog nevirrrškinu!!!! Be to, negaliu suvokti, kaip gali patikti nusikošti “staklyne“ ir drebančiom kojom dar šliaužti pribaiginėti lašinio į sauną!! Siaubas imdavo mokykloje vien nuo minties apie 2 km krosą 2 kartus per metus. Kančia, skaistykla, kažkoks beprasmis savęs alinimas. Neturiu tokio poreikio.

Bet, iš tiesų, labiausiai turbūt neturiu valios pakelti tą L sėdynę nuo kompo kėdės ir pasirūpinti jau byrančiu stuburu. Juk yra visokių būdų, nebūtina vien tik kankintis.

III dalis. Derybos su sveiko proto likučiais.

Tai ką darysi? Skauda visus galus, jaunyn niekas neina. Gražyn, nepaisant genų, irgi… Gerai, nesu jau tokia visiškai beviltiška.  Buvo bandymų ir namie mankštintis, ir jogos studiją lankyti, ir baseine (ne tik) mirkti. Aš žinau, kad judėti reikia. Ir nelygintų skalbinių nešiojimas nuo sofos ant palangės, nuo palangės ant lovos ir kitą dieną vėl ant sofos – nesiskaito. Gaila…

Jau seniai pravažiuodama Konstitucijos pr. užmačiau iškabą “Stimulus“, bet pasidomėti, kas čia, tiesą sakant, stimulo nebuvo :P. Rimantė paskui parašė ir apie studiją, ir apie MANKŠTOS DIENĄ. Bet apie viską iš pradžių. Kaip ir derėtų – nuo pačių pradžių:

Nuo ko pradėčiau judėti, po tiek laiko? Nuo kažko paprasto, spėju. Gal net jau bijočiau lįsti į tikrą sporto salę…

Tikrai ne nuo špagato!

Gal nuo pasiryžimo ir… rūbinės?

Nuo kažko tingaus? Na, pasyvaus gal… Gongų maudynių?

Uoslės mankštos?

Nuo kokios nors paskaitos.

Kad ir apie maistą…

…vandenį, arbatą, kvapnius aliejus, mandalas, kamienines ląsteles ar meilę {sau}. Pradėčiau nuo bet ko, kas leistų išlįsti iš namų, nugaros skausmų ir asmeninio “žiurkiaračio“ (kiekvienas tokį susikonstruojam…). Iš pradžių nebus tobula, net nesitikiu.

Bet po šiek tiek laiko, žiū, gal pavyks pasiekti… savo pačios pėdas ant grindų. Būtų tikras pasiekimas…

****

vietoj epilogo arba MANKŠTOS DIENA

tai štai, ką Rimantė man parašė apie tą MANKŠTOS DIENĄ (man labai patiko idėja ir paprastos priežastys, niekas čia nekliedi norais išgelbėti pasaulį nuo maro, karo, bado ir celiulito…). Parašykit komentaruose, ką manot apie sportus ir sportines vietas, man parūpo…

“Dažnai naujo renginio pristatymas būna apipintas skambiais, bet, oi, kokiais nuobodžiais teoriniais postulatais apie grožį, sveikatą ir sėkmę. Tokiais, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame vartoti vietoj migdomųjų vakare, po šiltos vonios.

Geriau mes jums papasakosime tikrąją Moters mankštos dienos istoriją, kuri, nenuostabu, yra labai glaudžiai susijusi su Aistės noru… sustangrinti aptingusias šlaunis.

Ties lemtinguoju, krizėmis pagarsėjusiu trisdešimtmečiu, ji, kaip ir dauguma moterų, ėmė pastebėti, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles ne pačia maloniausia kryptimi. Daugumai žinoma, kad nuolatinis fizinis aktyvumus yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis. Tik lieti prakaitą sporto salėje ar kabėti ant treniruoklių spoksant vyriškos ir moteriškos lyties pamaivoms Aistė nenorėjo nė iš tolo.

Teko ieškoti „kažko kito“… Ką galime pasakyti: kas ieško, tas… randa :). Nelengvai ir negreitai, bet ji ne tik rado, o ir atrado. Save bei kitokį gyvenimą. KITOKIĄ MANKŠTĄ. Malonią. Ramią. Be prakaito. Ir dar – grąžinančią paauglystėje turėtą energijos kiekį. Tą patį, kai po treniruočių dar puoli išsijuosusi tvarkyti namus, plauti indus ir šypsotis lengvai darant špagatą.

„Kai atradau kalanetikos mankštą, jogą, „Pilates“, širdis sukirbėjo, kad visa tai gali būti kitaip. Mankšta gali būti maloni! O ir šlaunims kalanetika įspūdį padarė neišdildomą – po 1,5 mėn. treniruočių turėjau pirkti 2 dydžiais siauresnes kelnes“, – kvatoja ji. Malonūs atradimai tuo nesibaigė – toji pati kalanetika Aistę įkvėpė įkurti harmoningų treniruočių studiją Stimulus.

Dveji veiklos metai, tūkstančiai stangrių šlaunų, tiesių nugarų, grakščių siluetų, geros nuotaikos užtaisų ir plačių šypsenų ėmė prašyte prašytis būti parodyti, apipasakoti, „pačiupinėti“ 🙂

Štai šitaip ir gimė MOTERS (MANKŠTOS) DIENA. Diena, skirta moteriai, kviečianti drauge su bendramintėmis leistis į savęs pažinimą – malonų ir naudingą, žaismingą ir rimtą, permainingą, bet ir paklūstantį gamtos dėsniams. Visai tokį kaip nuostabioji moteriškoji „natūra“.

P.S. Beje, patikrintas energijos tausojimo receptukas kasdienai: raskite laisvą valandėlę SAU, išjunkite mobilųjį telefoną, išsitieskite ant grindų, pasileiskite ramią muziką ir taip ant nugaros pagulėkite mažiausiai pusvalandį.“

****


Reklama

Šis įrašas, matyt,  turėtų vadintis NAUJIENRAŠČIU, bet kol KOKONAS dar ne didžiausias šalies dienraštis, pasikuklinsiu ;).

Pirmiausia po ilgos (mano) tylos – padėkos: aaačiū draugams, bičiuliams ir gerbėjams (chi, chi), t.y. skaitytojams už dar žiemą tinklaraščiuose blykčiojusių stilingų blog’ų apdovanojimų laviną! Matėm, skaitėm, pasidžiaugėm, o toliau žaisti “perduok kitam, tik ne tam pačiam“… patingėjom.  Hm…  Yra pasiteisinimų: mūsų kokoninė šutvė baisiai marga, gyvena dabar jau ne tik skirtinguose sostinės kampuose (o tai klaikiai tooooli, patikėkit…), bet net skirtingų šalių sostinėse (ir, Šarūnė pasakytų, dar ir skirtingose klimato juostose), todėl parašyti porą žodžių tema “apie mus“ yra laaaabai komplikuota, o kur jau ten 10 punktų… Be to, žiemą buvom užsiėmusios labai įvairiom veiklom: kas sniegą kasė, šalčius keikė, kas bandė suprasti, kaip VISKĄ suspėti, apžioti ir dar praryti, kas ieškojo estiškų obuolių, o kas gyvenimo prasmės. Kaip sekėsi? Ogi, sniegas pagaliau pats nutirpo, paaiškėjo, kad VISKO gyvenime vis tiek nespėsi (kuo greičiau bėgsi, tuo greičiau padusi), estiški obuoliai nebeskanūs ir dar “karvę kainuoja“, o prasmė – konstanta kintama… Pvz. kai man pradėjo vaidentis, kad rašinėjimas eterin – vien grafomanijos patenkinimas, “Vilties“ centro direktorė užvertė gausybe protokolų ir sąskaitų kopijų – raštiškų ir labai išsamių įrodymų, kad kalėdinės mugės surinkti pinigai panaudoti pagal paskirtį ir prasmingai. Prasmingai! Va, vaizdiniai tos prasmės, kurią dar gruodžio mėnesį taip geranoriškai parėmėte įrodymai:

Spec. šaukštų, indų sutiktuvės…

… ir prisimatavimas.

O viso tos krūvos  man siųstų sąskaitų-ataskaitų esmė, mano galva,reiškia, kad “Vilties“ vaikai be specialių indų, įrankių (už beveik 3000 Lt), su kuriais valgant maistas “nebeskrenda“ iš lėkščių,  dar turi motoriką lavinančių naujų žaislų ir veiklų iš “Wesco“ už beveik 1000 Lt ir vilnonių pledų (1000 Lt). Valio! vadinasi, tikrai prasmė buvo 😉

Be to, geri darbai, pasirodo užkrečiami. Gal prisimenate, UAB “Jauku“ prieš Kalėdas rinko žaislus vaikų namams? Komentaruose mes dar pasvarstėm, ar nenauji žaislai tiks kai kada jau palepusioms tokioms įstaigoms, bet “Jauku“ komanda žinojo, ką daro ir džiugesys vaidinant Kalėdų senį Švenčionėliuose buvo ne ką mažesnis už vaikų, gavusių kalną dovanų. Dėkui visiems, atnešusiems savo pliušinių meškių ir atidavusių “Jauku“ organizuotai labdarai. Plačiau skaitykite ir žiūrėkite čia.

Tai va, įkvėpti puikių emocijų žiemą, jaukiečiai organizuoja gerą darbą ir pavasarį, gegužės paskutinį savaitgalį (28-29d.). Irgi originaliai ir paprastai. Vėl išsirinko ne super prestižinį Vilniaus rajoną, o Naująją Vilnią ir čia esantį darželį “Coliukė“. Kodėl jį? Todėl, kad čia yra speciali grupė vaikams su žymiu ar vidutiniu kalbos nesivystymu ir dar dėl to, kad darželio administracija gerąją prasme “pamišusi“ dėl ekologijos. Būna ir taip… Taigi, Mantas iš “Jauku“ man rašė:  “Rengiame vienos dienos mugę ir kviečiame prisijungti įvairių sričių menininkus, gamintojus ir veiklius žmones, kuriančius ir gaminančius iš natūralių medžiagų. Kadangi darželis vertina ekologiją, sveiką gyvenseną ir supantį pasaulį, sintetikos ir nesveikų dalykų į teritoriją jie neįsileis, nes tai kirsis su pačiu darželio tikslu: „Darbinga ir kūrybinga darželio bendruomenė ypatingą dėmesį skiria visų bendruomenės narių sveikatai ir ekologinei kultūrai.“… 🙂

Na? Kas priimsit tokį eko-iššūkį? 😉 Tas, kas išdrįs, rašykite tiesiai Mantui: mantas@jauku.lt  Šiandien – Verbų sekmadienis, todėl perfrazuota išmintis – “Gera darantiems – Dangus“, turbūt bus į temą.

Pabaigai dar viena informacija. Šį kartą važiuojantiems traukiniu “Vaikai – ožiai – tėvai“. Tikiu, keleivių čia daugybė, o skyrybos ženklus susidėliokite pagal savo asmeninę patirtį ir kantrybę. Jeigu ta patirtis jau tyli, o kantrybė užkimo berėkdama ant ką tik ištapytų sienų da vinčio, tolimų krūmų robinzono ar darželio muškietininko, tada gal padės sveikas protas? Nebeliko? Nuvažiavo drauge su stogu?

Hm, turbūt verta nueiti čia:

Kodėl verta? Naaa….  Yra net kelios priežastys: visos rimtos, o viena – pižoniška. Nuo jos ir pradėsiu ;). Eičiau, nes Lauros nupaišyas logotipas labai fainas :). O dabar rimtosios:

1) Temos

 XXI amžiaus tėvystė: ar vaikas tikrai gali “užlipti ant galvos”?

 Kas gali būti svarbiau už vaiko IQ? Emocinis intelektas!

Pykčio priepuoliai: ar iš tiesų “trečiųjų metų krizė” vaiką ištinka trečiaisiais metais?

Vaikų kūrybiškumas: kaip išmokyti to, ko patys nemokame?

Ką renkamės: šiltnamyje užaugintą vaiką ar savarankišką asmenybę?

Ruošiamės į darželį: ką daryti, kad vaikas ten eitų su džiaugsmu?

2) Lektorė:

edukologijos mokslų daktarė, Tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja, www.austejosblogas.lt autorė ir 4 vaikų mama AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ (garsi pavardė… tik dabar jau V.Lansbergio klausinėja, ar jis ne Austėjos giminė ;))

3) Šeštadienio rytmetys “Pasakoje“. Be nuosavų ožiukų ir ožkų. Paaaasaka, argi ne?

Visą išsamią informaciją (seminarų grafiką, kainas ir pan.) rasite čia. O dar yra visagalis feisbukas.

Ir pagaliau (da-da-da-daaaam…) su fanfarom pristatau naują KOKONO rašytoją, skyrelio “Vaikai“ (arba ne tik šio…) redaktorę Gustę. Iki šiol šitoj lentynoj buvo tik sentimentai ir nuosavų vaikų vaizdai, dabar bus ir protingų straipsnių bei diskusijų apie auklėjimą, darželius, sodelius ir dar daug ką. Spėju, pirmasis jos įrašas ir bus reportažas iš “Sveiko proto“ šeštadienio (vakardienio). Lipk, Guste, ant bačkos! Laukiam naujienų.

Mane jau nuo rugsėjo pabaigos “bombarduoja“ pernykštės mugės gerosios fėjos: “Ginte, a, Ginte, ar bus šiemet KOKONO mugė??“. O aš nežinau ką atsakyt. Todėl vėl lendu į eterį patarimo.

Pernai paramos gavėjai buvo taip arti širdies, viskas l.sava ir iki skausmo nuoširdu. Ir vis tiek neapsiėjo be nesąmonių panaudojant gautus per mugę pinigus. Turbūt dėl to, kad jų buvo keliariopai daugiau, nei kas galėjo susapnuoti… Ne, ne, dažų, kreidelių, vaško, naujų žaislų grupėje padaugėjo, bet ar moralu buvo panaudoti didelę dalį pinigų darželio administravimo skoloms padengti? Man taip neatrodė. Nesutiko ir didžioji dalis kitų tėvų. Tiesą sakant, dėl tų nesutarimų ir pasitikėjimo stygiaus, galų gale viskas subyrėjo visai: jau pavasarį išsilakstė persipykęs personalas, visi 4 vaikai šiuo metu lanko kitas, valstybines įstaigas. Graži ir širdinga idėja neatlaikė finansinių išbandymų ir tiesiog žmogiškų ydų.

Todėl klausimas: kur ir kokio gero darbo vardan ruošti mugę šiemet?

Gal turit minčių ir pasiūlymų? Gal kam iš tiesų reikia pagalbos? Skaidriai, atsakingai, iš anksto aptarus visas detales ir sąlygas (čia jau kalba mano patirtis, nors didžiausią DOVANĄ – porą tonų širdžių šilumos ir rimtą būrį bičiulių aš gavau visiems metams. O gal ir ilgiau…)

Rašykit, labai lauksim. Ir pačių mugiautojų nuomonės ir nuotaikos, aišku, laaaaaaaaaabai svarbios. O gal galime “kooperuotis“, gal keli blog’ai norėtų “išgelbėti pasaulį“? Atvira arena pareiškimams… Pasimatuojam sparnus? 😉

Foto iš čia

Greitai, greitai pasnausiu išlydėjusi visus į darbus ir darželį. Greitai, tik pusvalanduką… Greitai, greitai nuspausiu žadintuvo mygtuką, dar biški nusnūsiu. Tik biški... Oooooooo! Greitai, greitai po dušu ir į batussss!! Pala, kol plaukai džiūna, greitai, greitai išsivirsiu kavos. Pieną greit ant viryklės, plaukus greit po fenu. Mmmh, 3 min laaaabai greitai, pasirodo… Pieno svilėsius greit nuo viryklės, kavą greit į kriauklę, langai, stoglangiai, skersvėjis, “Mr. Proper“, sauja “pyyyp“ tekstuko. Šunį greit į lauką, šuo balutę ir krūvutę “ant greituko“. Greitai, greitai viską į konteinerį ir atgalios. Greitai obuolį į paltuko kišenę, mobiliaką į rozetę, šuns nutryptus džinsus į skalbyklę (ah, greit iš ten šlapius švarius ant džiovyklės). Greit pietų mėsytę į keptuvę (šį kartą greitai pasitikrinti, ar tikrai viryklė “ant“ mažo greičio). Ir bėgte vitrinų puošti, nes Velykos tai jau… greitai.

Ar čia tas pavasarinis vėjas smegeninėj, ar kokia buitinė nepagydoma liga?

Sykį gyveno tokia labai kamerinė Pelė.

pelike 3Vieną spalio vakarą sugalvojo išgelbėti Pasaulį. Nežinojo nuo ko pradėti, tai parašė esamiems ir būsimiems Draugams ir paprašė Pagalbos. Per kitas tris dienas atėjo, va, tiek laiškų su Patarimais, Pasiūlymais, Palaikymais, Dovanomis ir Gerais Ketinimais:

pelike ir laiskai

Kamerinė Pelė suprato, kokia Jėga yra Draugai ir globaliniai tinklai, ir ne juokais išsigando.

pelike 1

Paskui dar kartą perskaitė visus komentarus ir susirado gabaliuką popieriaus. Taip buvo sukurpta planuojamo renginio

vizija

ir

misija

(t.y. mažytis darželis neapžiotų didelių gabaritų rankdarbių ar stambaus plano prekybinio pelno troškimo)

Dar Pelė pasinaudojo Vilmio patarimu apie facebook’a (rankdarbiautojų jau yra, sutampius visą informaciją apie mugę, galima bus “piešti“ reklamą pirkėjams ;)) ir Mikos iš koto verčiančio išsamumo “inspirado“ apie dalyvių išankstinį registravimą ir “grafinį“ sudėliojimą, kalėdinę muzikikę, karštą kavą (jau tupėjo tokia mintis ir man) ir, aišku, raportažų tema “Kaip aš mugę ruošiau“ seriją. Hm… Kiek pagalvojusi, Pelė nubraukė “aš“ ir ištaisė į “mes“. “Kaip mes mugę ruošėm…“

Na, štai. Liko “mažmožiai“: išsiaiškinti banerių gamybos ir leidybos ypatumus, sudaryti tikslų reikiamų daiktų darželiui sąrašą, užbaigti “darbščiųjų rankų“ registraciją. Ufff… Sunku gelbėti Pasaulį 🙂

P.S. pasiruošimas vyksta visu tempu: mūsų mama jau verda spanguolių džemą ir pila į specialius mažus indelius, o vakar vakare į laidinį (koks retro būdas!) telefoną paskambinęs (ir tuo labai nustebinęs) mano vaikystės draugo tėtis fotografas pranešė, kad “dovanų bankui“ skiria savo darbų (dar nemačiau, bet spėju, puikių klasikinės lanšafto fotografijos pavyzdžių). Taigi, užkurta košė smagiai verda 😉

angelai 2

Šiam įrašui kaupiausi kelias savaites. Rašinėti “bla bla bla“ nesąmones lengva, o rimtai apie rimtus dalykus, Die, kaip sunku… Todėl darysiu taip, kaip kadaise per egzaminus: kol is baimės nenualpau, varau pirma ir be įžangų.

Viename Vilniaus darželyje gruodžio vidury organizuojama labdaros mugė. Taip jau išėjo, kad tai man teks ją suruošti, todėl savo mugių organizatorės “karjerą“ pradedu čia ir nuo gan aiškaus pagalbos PRAŠYMO. Naudojuosi jau tūkstantine KOKONO auditorija ir klausiu:

  • ar galėtumėte apie šį renginį paskelbti savo blog’uose ir taip pranešti galimiems pirkėjams apie žavų ir kilnų būdą įsigyti tikrai kalėdinės dvasios kupinų dovanų ?
  • ar Turgelio auksarankių gvadija ir gausi vituvės fėjų draugija sutiktų dalyvauti šioje mugėje?

Ėėėė…. dabar turbūt turėsiu žmonių kalba paaiškinti kas čia ir kodėl… aš čia.

Čia – mažytis vaikų darželis ilgu ir “garbanotu“ pavadinimu – R.Štainerio gydomosios pedagogikos centras. Jis ypatingas, nes auklėtiniai jame ypatingi. Tai vaikai, kurie nepritampa niekur kitur (arba valstybinės ugdymo įstaigos jų tiesiog  nepriima, o per klaidą priėmusios, bando visais būdais nusikratyti, motyvuodamos vietos, personalo, spec. priemonių ar žinių stoka. O gal noro ar širdies?…), tai vaikai, kurie pasaulį suvokia kitaip, mato kitaip, užuodžia kitaip, girdi kitaip… Daugumos šio darželio vaikų medicininėse kortelėse įrašyta – autizmas. Kiti to negailestingo įrašo neturi, bet tai tik formalumas, elgesys ar žvilgsnis išduoda “žvaigždžių vaikus“…  Centre šiuo metu nuolat mokosi tik 4 vaikai (pagal esamas galimybes jų galėtų buti kokie 6-7), bet dar bent po 3-4 kasdien ateina į valandinius individualius užsiėmimus, jie nuolat keičiasi, atvyksta net iš kitų miestų, todėl šio darželio slenkstį mina daugybė žmonių. Su didžiulėm viltim… Nes tai vienintelė įstaiga Vilniuje daugiau mažiau specializuota vaikams su raidos bėdomis iš autizmo spektro. Logopediniai darželiai paprastai “remontuoja“ tik kalbą, o kaip apskritai prakalbinti atkakliai tylintį ar dėl kažkokių akademiniam mokslui vis dar nežinomų, kone mistinių priežasčių staiga nutilusį keturmetį, nežino.

Kokie tie vaikai? Išskirtinai gražūs. Beveik vien berniukai. Neretai kam nors labai gabūs (o pagal kitus šaltinius, vos 20 % protiškai įgalūs, t.y. sugebantys išmokti to, kas mums yra savaime suprantama, kaip sakoma, duota by default), bet jų gabumai, emocijos, įžvalgos aklinai uždaryti, užrakinti, raktą pritaikyti labai sunku, o vos pritaikius, gali pasirodyti, kad užraktą jau kažkas pakeitė…

Ko reikia? Reikia lavinti tokius žmones. Nuolat ir labai nuosekliai. Reikia be galo kantrių, atsakingų žmonių (juk nepaklausi tokio pyplio grįžusio iš darželio, kaip jam sekėsi, kaip su juo elgėsi, jis tylės, o apie patirtus išgyvenimus teks nuspėti tik iš ne tokių aiškių ženklų: elgesio, miego, valgymo pakitimų…), viena auklėtoja 20-čiai vaikų šiuo atveju nepadės, reikia daugiau rankų ir akių, reikia laiko kiekvienam be terminų ir kitokių stresų, reikia pastovios jaukios ir laisvos erdvės, reikia specialių priemonių ir praktikoje patikrintų metodinių žinių. O tai kainuoja. Kur gauti laiko, nežinau. Užtai žinau, kad personalo algos ir komunaliniai mokesčiai “švariai suvalgo“ tėvelių mokamus pinigus. Nebelieka specialiems augalinės kilmės dažams (jei kam šautų į galvą nulaižyti teptuką (o tokios “auksinės“ mintys tikrai šauna), kad neapsinuodytų), natūraliam bičių vaškui (šildo ir lipdo, medžiagiškumo, temperatūros, formos pajautimui), sporto inventoriui, lavimamiesiems žaislams, paprastiems muzikos instrumentams. Tokie svarbūs dalykai dar linkę ir nuolat pasibaigti, išsitaškyti, sudužti, t.y. čia never-ending story … O jei nėra priemonių, jei pagalba neateina laiku, Tuštuma praryja šiuos vaikus. Tiesiogine prasme…

Kodėl aš? Skirtingi šaltiniai teigia, kad šiuo metu pasaulyje 0,1 % visų gyventojų – autistai. Aš – vieno jų mama…

angelai 1

P.S. Labai laukiu atsakymų į tuos 2 klausimus ;). Labai tikiuosi teigiamų…

PAPILDYTA. Atitirpau nuo tokių šiltų komentarų, jau ne taip baisu… Bandau patikslinti mugės “vaizdelį“. Darželis, deje, ne itin kalėdiškoje vietoje, ne centre, ne senamiestyje, o proletariškuose Lazdynuose (vėliau nupiešiu vietos planą). Numatoma mugės data: gruodžio 18d. (penktadienis) arba 19 d. (šeštadienis, man tai atrodo patraukliau). Šeštadienio pusdienis… Ką manot? Patalpos nėra visai tipiškos, erdvė sudalinta kitaip nei įprastuose darželiuose, bet yra viena didelė patalpa ir viena mažesnė klasė. Žodžiu, vietos prekybai sočiai. Dar nesitariau su niekuo ir dėl sąlygų, t.y. manau, kad kiekvienas prekiautojas savo nuožiūra skirs dalį pelno labdarai, jokių taisyklių nėr…

Kuo galima prekiauti? Bet kuo gražiu, bet kuo rankų darbo, bet kuo jaukiu, mielu, šventišku. Gali būti siūta (pvz. meškiai ar meškiukai, katytės ar lėlytės), siuvinėta (kas nors širdingo), nerta (pvz. amigurumi), velta (pvz. batai, o gal karoliai), suverta (“deimantai ir perlai“ ar brolis-molis), dailiai išpjauta (pvz. kitokie nėriniai), kepta (meduoliai, sausainiai, saldainiai (na, ne visai kepta;)), visokie skanumynai), virta (pvz. braškių uogienė), kvapniai sumaišyta (kūnui ir sielai), surišta (pvz. lapai), o gali būti sunkiai nusakomi pasakų sutvėrimaiŽodžiu, tai, ką patys (ir už kiek patys) pirktumėte ir dovanotumėt brangiems žmonėms. Mugės idėja – labdara, bet ne (tik) pinigai čia svarbiausia, svarbiau BENDRAVIMO šiluma, gal jos užteks ištirpdyti tą ledo sieną, kuria atsitveria šie vaikai…

Dalyvių jau laukiam ir adresu: kokonas.blog@gmail.com 😉

Ilgai mąsčiau, kur šitą straipsniuką įdėti: į KOKONO turgelį (nes gi reklama 😉…), kategorijon APIE mus (nes ir prisistatymas, pareiškimas “kas yra kas“ KOKONE) ar tiesiog į … eterį. Į eterį!

Per mokyklos baigimo balių pylėsi kalbos apie kelio pradžią, išskrendančius paukščius, gyvenimo slenksčius ir lemiamą apsisprendimą. Dabar galėčiau pasiginčyti dėl tų skambių frazių fatalizmo: ne visi jau taip iš karto kur nors išskrido, ne visi iš karto savo kelią pasirinkti pataikė. Ir ne bėda, pasirodo, galima bandyti ne vieną kartą, galima ieškoti, galima visą savo ilgą gyvenimą ieškoti…  savo pašaukimo, “alma mater“ (aha, būtų kas nors tai pasakęs tą pirmąją “pomokyklinę“ vasarą, kuris būtume patikėjęs? ;)) ir būdo “prasisukti“ šiame prisisukusiame pasaulyje. Kur aš čia lenkiu? Eeee…  Tiesiog prisiminiau, kaip vienai pasimetusiai mergelei jos mama pasiūlė (gal susapnavo? :)) stoti studijuoti… fotografijos. Ta, nudžiugusi, kad ten greičiausiai nereikės mokytis lietuvių literatūros, matematikos ir pan. dalykų, sutiko. Paskui pasirodė, kad visai tiko, patiko ir ji pasiliko. Ilgam. Tada paaiškėjo, kad vidurinėje mokykloje tikrai ne visi gebėjimai lavinami, kad daugybė svarbių dalykų lieka “už borto“. Pavyzdžiui, niekas nemoko pajusti … šviesos, matyti spalvų, išpešti iš bendro chaoso išbaigto paveikslo. Ar tai tikrai svarbu? Ar svarbu tik skaičiai ir formulės, tik citatos ir praktinis viso to panaudojimas? Kas yra “geros, gyvenimui pritaikytos“ profesijos? O kas yra amatas? “Nemesk kelio dėl takelio“ – grasinau, kai buvo bandymų ieškoti “lengvesnės duonos“. Savo kailiu patikrinau, kad paprastai gyvenime sekasi tik tai, kam esi sutvertas. Ir nebūtinai iš karto tas atneša krūvas pinigų. Ne būtinai iš karto, bet būtinai atneša ;). Tik reikia turėti drąsos eiti savo keliu…

O Šarūnės dar vieno kelio pradžia yra čia –http://sentimentai.wordpress.com

sentimentai

Ir dar kokius nuopelnus!! Visokius: už meilę, už meilę Tėvynei, už draugiškumą, už solidarumą, už patarimus, už susilaikymą nuo patarimų, už indų plovimą… OrrRrrdinai! Rankų darbo ir beproootiškos kantrybės, šviečiantys iš tolo ir iš arti (nė vienas nepraeis nepastebėjęs, kad esate apdovanotas: protu, gerumu ir… geru skoniu).  Velta vilna + lazeriu pjaustytas plastikas + bobutės stalčiaus lobio detalės + idėja ir DAUG darbo = patriotiška sagė-medalis juodoje kokybiškoje dėžutėje (apie viską pagalvota…)   Lauros ordinai susišlavė krūvą liaupsių Kaziuko mugėje, traukė žvilgsnius ir šypsenas.

tevynei1

Na, tai kurio nusipelnei Tu?

sirdyyys-2

Už meilę? O gal gyvūnų globą? 🙂

laura1

“Orų prognozės“ kolekcija: pragiedruliai, saulėlydis, lijundra

orai

Jei tokių ordinų jaučiasi nusipelnęs Tamstos paltukas ar švarkiukas, rašykit, padėsim gauti 😉

Taaaip…  Mes irgi dalyvavom.

Kaip sekėsi? Che… Sušalom (kelios “kaziukininkės“ dar tebeserga). Pasiklydom (ieškodamos organizatorių mums skirtos vietos Užupio užkampyje). Nustebom (pamačiusios gauja surūgusių žmonių perkančių… obuolius). Paplepėjom, pasiderėjom, šį tą pardavėm, viena į kitą ir į kitų kūrybą pažiūrėjom ir išsiskirstėm. Kadangi nelabai aiškūs ir visai nekonkretūs buvo mūsų dalyvavimo tikslai (pirminis, pamenu, vadinosi “for fun“), tai ir nežinau ar “Kazys“ pasisekė… Man vaidenosi, kad kažkur minioje šlaistosi ta baisioji Krizė, nes sekmadienį slampinėdama po senamiestį, beveik nemačiau pirkėjų, buvo tik daug daug žiūrovų. Ką gi, greitai prapuolė tautiečių įprotis mugėse apsirūpinti nereikalingu, bet žaviu šlamšteliu visiems metams 🙂

Kas mums padėjo? Kantrus dangus šeštadienį, “Žalios devynerios“ ir karštas draugų palaikymas!!!  Aaaaaačiū!!

kaziukas-1

– rėmeliai – medaliai – inkilai (top prekė :)) – auskarai – lazeriniai pjaustiniai…

kaziukas-2

Foto:  Lauros Angelo Sargo

P.S. Laukite tęsinio 😉

Štai ir mes. Netgi visas penketas iš vieno mažo jaukaus kokono. Ateinam!
Tiesą sakant, ateiti į pasaulį blog’o, oi, atsiprašome, dienoraščio pavidalu mes turejome jau vidurvasarį. Gal anksčiau? Nesvarbu, mes jau čia. Gal ir per šaltas sezonas ristis iš kokono, užtat koks prasmingas. Ruduo – nauja pradžia (mokyklos laikų išmintis). Visi grįžę po atostogų, pailsėję ir pasiruošę priimti gerą naują dozę kasdienės rutinos. Internetinės irgi. Mielai tapsime jos dalimi. Leiskite savo brangų laiką su mumis, prenumeruokite, skaitykite, ir komentuokite mus (kritika – irgi geras dalykas).
Tiesa, kodėl jūs turėtumėte čia lankytis? Ir kas jūs, gerbiama(s) interneto naršytoja(u), turite būti, kad skaitytumėt mūsų dienoraštį? Atsakymas paprastas: pasinešusi(ęs) ant jaukaus gyvenimo, kaip mes.
Jeigu jums visiškai nesvarbu, iš kokios spalvos ir formos puoduko gerti kavą ir jūs nepamenate, kaip supakuotos buvo praėjusiųjų metų kalėdinės dovanos, šis dienoraštis tikrai netaps jūsų laiko rijiku 😉
Bet jeigu jums baisu net pagalvoti, kad supermarketo pusgaminius galima valgyti, ir netgi tiesiai iš indelių(!!!), o gavus dovanų paveikslą iš Pilies g. menų turgelio jums nepavyksta pasakyti net trumpo “Ačiū“, jus esat ta(s) skaitytoja(s), kurio mes laukiame 🙂
Šiltai ir jaukiai apie patiekalus, interjerą, dovanas ir kitus labai svarbius dalykus – Elena, Gintė, Šarūnė, Daiva ir Valerija

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com