You are currently browsing the category archive for the ‘Kelionės’ category.

Pastaruoju metu, kai tik turiu laisvą minutę, lendu į internetą ir skaitau skaitau skaitau. Esu apžavėta unschooling’o. Taip, žinau – nuo tų vertinių visiems bloga. Bet VLKK kol kas šiuo klausimu tyli. Todėl, jei kas nors gali pasiūlyti normalų unschooling vertimą į lietuvių kalbą, būsiu dėkinga.

Taigi, gilinuosi ir galvoju, kad būtų buvę daug paprasčiau, jei mano I būtų pradėjus eiti į normalų lopšelį-darželį, o apie vaikų edukavimą būčiau norėjusi žinoti tik tiek, kiek rašo lietuviški tėvams skirti žurnalai. Bet aš nenorėjau paprasčiau – norėjau kokybiškiau. O tada logika, nuojauta ir įvairios aplinkybės susuko galvą taip, kad dabar jaučiuosi metus sau nemenką iššūkį. Atgal į patogaus nežinojimo teritoriją grįžti nebeįmanoma, o pirmyn eiti reikės nežmoniškai daug pastangų. Nesitikiu, jog pavyks šia filosofija vadovautis nuosekliai, bet labai stengsiuos, kad bent dalis viso to atsirastų I ir N gyvenime.

Kas tas unschooling’as? Tai yra (dabar vartantys akis gali įterpti “dar viena”) vaikų ugdymo filosofija. Nesumaišykite, nors pavadinimai panašūs, mano galva, su homeschooling’u ji turi daug daugiau skirtumų nei panašumų. Pastarajam, turbūt, niekada nesiryžčiau.

Kuo jis ypatingas? Tuo, kad siūlo apeiti tradicinės mokyklos mokymo programą. Esmė ta, jog vaikų nereikia mokyti, reikia leisti jiems mokytis patiems. Tėvų pareiga – sudaryti vaikams sąlygas mokytis per natūralią gyvenimo patirtį. Tada sulauksime didesnio susidomėjimo ir kur kas geresnių rezultatų. Jokių mūsų mokymo sistemai įprastų suvaržymų, sėdėjimo suoluose žiūrint kitiems į nugaras ir priekyje stovinčią mokytoją, jokių apribojimų mokytis laike (man tos 45 minutės visada atrodė arba sąmoksliškai ilgos, arba nesąžiningai trumpos) ir jokių tradicinių mokytojų (man labai patiko žodžiai “jei mokytoją gali pakeisti kompiuteris, jį reikia pakeisti”). Lieka tik žaidimai, namų ruoša ir įvairios socialinės sąveikos.

Perspėsiu, kad filosofija turi labai daug kritikų ir ją pritaikyti praktikoje reikia ypatingo tėvų ryžto. Neturiu tikslo (ir dar nesu tiek įsigilinus), kad galėčiau jums pateikti išsamų sąrašą už ir prieš, bet gal mano mintys ir kelios uždegančios nuorodos sumotyvuos jus pasidomėti patiems.

Netikit, kad tai gali veikti, kad galima apsieiti be mokytojų? Aš skaityti išmokau savarankiškai, būdama penkerių, iš Komjaunimo tiesos. Apie tai, kad tai absoliučiai joks stebuklas ir kad susidomėję dvylikos metų vaikai gali savarankiškai perprasti net DNR molekulių replikacijos (???) pasėkmes, mano taip mėgstamuose TED pristatymuose kalba ir unschooling’o apsėstas mokslininkas Sugata Mitra. Būtinai pažiūrėkit.

Tai va, mano 2012 m. tikslų sąrašas visai kitoks nei ankstesniais metais. Dauguma punktų dabar apie tai, kokia noriu būti santykyje su vaikais, ką jiems noriu parodyti arba kaip sudaryti sąlygas jiems mokytis kitaip nuo mažens.

Noriu daug kelionių, nes tikiu, kad kelionėse nuo įspūdžių vaikai subręsta, pasikeičia. Jose įgytos žinios niekada neprilygs informacijai iš vadovėlių. Suskaičiuoti keičiamą valiutą – matematikos pamoka. Orientuotis žemėlapyje – geografija. Istorija, biologija, dailė, etika, tikėjimas, kalbos, kūno kultūra – reikia tik uždegti juo noru mokytis. Aš noriu, kad mano vaikai gyvūnus pažintų ne vien iš knygelių. Kad pamatytų, kiek kartų už juos yra didenis dramblys ir suvoktų, kas yra dykuma. Kad užuot sėdėję suvaržyti ir tylūs kaip pelės po šluota, drąsiai keltų jiems aktualius klausimus ir gautų profesionalius atsakymus. Pvz. kaip nuo žemės pakyla boingas ir kaip toks didelis ir sunkus laivas plaukia, o ne skęsta. Kad skaičiuoti mokytųsi ne iš nuobodžių vadovėlių – juk matematika yra unikali smegenų mankšta ir visai nebūtinai nuobodi! Žinoma, mokykloje man taip neatrodė. Bet juk mano mokytoja aiškindama trupmenas niekada nebuvo atsinešus obuolių, kad parodytų, kaip 3 padalinti 5 draugams… O jūs atsimenat ką nors smagaus apie matematiką?

Arba va. I darželyje atliko bandymą ir grįžus vakare entuziastingai pareiškė, kad ledas tirpsta greičiau, jei ant jo užpili druskos. Tą vakarą jai daviau daug druskos neštis į vonią. Pirma paragavo ir konstatavo, kad labai sūru. Tada išsiaiškinom, kaip atskirti rupią ir smulkią druską. Tirpinom ir ragavom jūros vandenį. Braidėm po jūrą, kad akmenukai masažuotų padukus ir, kol druska tirpo, rinkom gintarus. Išsiaiškinom, kas dar būna sūru (ašaros, prakaitas). I prosenelė gyvena Druskininkuose. Galvojom, kodėl miestas taip vadinasi (girdėtumėt jos įžvalgas…). Visa motorika ir visi pojūčiai buvo pajungti. Galų gale reikėjo žiauriai ilgai valyti grindis vonioje, bet dabar ji žino, kad šitas indas didesnis už tą ir kad iš jo visas vanduo netilps aname inde, o išbėgs per viršų.

Na va, kaip tikra pelėda pradėjus kalbėti apie savo pelėdžiuką nuklydau į detales, o tiesiog norėjau paklausti, ar jūs gerai išmanot fiziką? Aš buvau mokoma ne fizikos, o teksto atpasakojimo. Tikrų eksperimentų buvo vos keli per visą fizikos kursą. Ir dėl to apmaudu. Man ir istorija nebuvo labai įdomi, kol 11 klasėj su mainų programa išvažiavau į Vokietiją ir kasinėjau buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje. Po to bet kokie skaitiniai apie Pasaulinius karus visai kitaip lindo į galvą.

Tęsiant apgailestavimų seriją – labai gaila, kad pas mus neatkeliauja muziejų ekspozicijos, skirtos edukuoti vaikus ir kad Lietuvoj nėra mokslo muziejus. Bet yra daug kur Europoje ir, jei neklystu, net visai netoli – Estijoj. Tad laikas keliones planuotis pagal naujus kriterijus 🙂 Beje, LNDG šiuo metu vykstančioje parodoje radau informaciją, kad Sovietų sąjungoje ± 1968 m. buvo pristatytas mokslų muziejaus sukūrimo planas. Bet… kažkam kažkodėl netiko ir projektas nebuvo įgyvendintas. O aprašyme ir vizualizacijoje iš esmės visa tai, kas ir dabar laukia aplankius mokslo muziejus abipus Atlanto. Dar vienas ech…

Taigi, jei susidomėjot, suraskit laiko pasigilinti į šitą filosofiją. Ir bent fragmentais įgyvendinti tai su savo vaikais. Svarbiausia, kad jie prieš pakliūdami į mūsų mokymo sistemą būtų pajutę žinių troškimą, laisvę užduoti rūpinus klausimus, gauti/rasti atsakymus ir išreikšti save. Skeptikams galiu pasakyti, kad konkurencija su savimi yra puikiausias variklis, tam visai nereikia 25 klasiokų ir viešo pažymių vidurkių reitingo trimestro gale. Tikiu, kad taip besimokančių vaikų progresas bus stulbinantis. Ir kad jiems gyventi realiame pasaulyje bus kur kas įdomiau. Jei kadanors pasiryšiu tai įgyvendinti ne fragmentais, o pilnai – būtinai papasakosiu atskirame bloge 🙂

Grįžau. Į eterį ir žmones (na, “Žmones” tai pervariau iš nuobodulio lietingais vakarais nuo kokių 2008 – aptikau tokį “archyvą”, o kai kurios šio svieto naujienos nesensta, gal tik valentaitės kitos…). Šitiek ilgai pajūry nesu buvusi. Ligšiolinis rekordas buvo vieną vasarą prieš gerą dešimtmetį – 3 sav. Nidoj. Dirrrrbau namų darkytoja. Kol nuo 3 vaikų, nesibaigiančių šeimos draugų, plekšnių, starkių dorojimo ir rėžimo “6.30 – 24.00 – 7/7” visai susidarkė smegenys…

Šį kartą atvirkščiai, važiavom smegenų ir ne tik jų remontuoti. Tik mudu su Liūtu. Ir kartais po savaitgalio lankymų likdavo šuo Gilė. Judėjimo kryptis “į Švediją” kai kam buvo aktuali ir šį kartą ;). Ir visą ilgo jūrinėjimo laiką…

Paskutinę vasaros savaitę ir rugsėjo pradžioj Liūtas dar turėjo maudynių draugų. Vėliau “ruonių” sparčiai mažėjo, o spalį jau tik savaitgaliais ir tik fotiku kas nors nulydėdavo plikinėjantį blondiną. Tiesą sakant, man prireikė gerų poros savaičių, kad pagaliau susivokčiau – gerklę rėkdama prieš vėją gadinu be jokios prasmės: su drabužiais + batais ar be jų vaikis iki pažastų išsimaudys vis tiek… Kai lydavo ar vėjas draskydavosi labai labai, maudymuku būdavo neperšlampamos kelnės ir striukė bei super crocs’ų botai. Viskas žliaugte žliaugdavo, botai namolio parnešdavo pusę Baltijos jūros ir smėlio, bet, matyt, vis šilčiau taip pliuškentis. Keista, ištikimas kaimynas p.Liūlys pajūry nepasirodė. Turbūt jam per šalta buvo ;).

Gyvenom provincijoj. Ir kaip priklauso: be interneto, telefonas veikia tik įsibridus į jūrą, iki bičiulės maximos 7 km, saulę pajūry nuleidus, namo grįžtama pasišviečiant iššiepus dantis… Užtai grybai (kažkokie lepšinės veislės) kieme augo, išsivažinėjus vasarotojams kopose ir ant takų karaliavo žalčiai, išskrisdamos laukinės žąsys ar antys taip triukšmavo, kad susikalbėt sunkoka buvo, o sykį anksti ryte šunį pajūrin lydint, šernų gauja pakrūmėn nurisnojo (ačiū Die, kad Gilė atsidėjusi kažkokį rastą vilko, nepastebėjo “draugų”, tie meiteliai jai būt’ patikę, o aš jau kokio medelio patogiai įsilipti akimis ieškojau…). Va, kaip romantiška. Rugsėjį radom saujikę gintarų, o spalį šuo traukė tokias pusgyves plekšnes, žalčiai žino iš kur :). Išvažiuojant pakrantė buvo pasikeitusi neatpažįstamai – lagūnos, balos, salos, smėliu užneštos “pelkės”- visai nebeaišku, kur jau čia ta jūra prasideda, visiškai viskas sumakaluota, suplakta ir nupustyta. Ir dar ten kažkaip ypatingai skaudžiai ir arti į pakaušį lekuoja visos ekologinės-katastrofinės pranašystės, ozono skylės, atšilimai, šiukšlių nerūšiavimai ir stogą raunantys naujieji vėjai. Ech…

Bet jau yr’ laik’s namo:

O parėjus civilizacijon paaiškėjo, kad čia visi visko pridirbo, privirė, prikepė, primezgė, privažinėjo, priplanavo, parodose pridalyvavo…

Pabaigoj tiesiog negalėjau nepasidalinti mūsų mamaitės virtuvės natiurmortais.

Kai gaudavom tokių siuntinių (mama mirtinai bijojo, kad sublogsim, nuslopsim…), pasidalindavom šaukštus ir stiklainiukus: Liu – juodųjų serbentų ar mėlynių, ar aronijų uogienę, aš – apelsinų-cukinijų konfitiūrą, savaitgaliais Gintaras – slyvienę su riešutais. Ir tylom ištuštindavom. Tiesa, kartą šeimininkai iš Kretingos turgaus parvežė šv.ožkų sūrio. Tai jį dažydama į bruknių/kriaušių šedevrą jau garsiai čepsėjau :). Kai aš būsiu kieno nors močiutė, irgi virsiu uogienes-džemus-konfitiūrus. Manau, tai paveldima privilegija…

Straipsniuko pavadinimas – asociacija. Yra toks vieno baisingai žinomo dailinko paveikslas. Vadinas – “Įspūdis. Saulėtekis”. Lyg ir nieko konkretaus, bet, va, davė pavadinimą  visai dailės srovei…

O “Sūrininkų namus” troškau aplankyti seniai, vos jie atsidarė, bet, kaip suprantu, teks laukti kitų metų. Todėl čia – perpasakoti Šarūnės įspūdžiai. Ir žinoma, vaizdai irgi jos…

Čia -esmė ir prasmė. Moto.

Šventiška nuotaika ir girliandos Dargužiuose:

Panašus ritmas> stiklainių orda gonkose (kas čia bus supilta? pienas? grietinė? medus?):

Nagi, nusimazgojam rankutes ir sėdam prie stalo:

Meniu: naminis viščiokas kai atvažiavo valgytojai jau buvo gatavas, o štai obuoliai dar ilsėjosi po obelaite šalia gonkų

Iš šito slapto sandeliuko-vyninės tiesiog taurėje buvo atnešta vynelio. Naminio. Francūziško. Kaip ir virtuvėje besisukiojanti porelė. Ir ką prancūzai veikia Varėnos miškų kaime???

Sūrį spaudžia…

Pamąstymams prie kavos puodelio vietos į valias: ar mes mieste laimingi? ar tikrai turtingi?

O gal šitaip atrodo ateitis? [pabandykit perskaityti ir plakatą ant sienos…] 😉

Jei patiko, važiuokit sūrio į Dargužius. Gal ne tik sūrį atrasit 😉

Pirma paaiškinti “garbanotą” pavadinimą ar atsiprašyti skaitytojų (ir KOKONO statistikos) už iiiiiilgą kaip šimtmečiai tyyyylą?

Tiek to, gal abu punktus praleisiu…

Niekad anksčiau nebuvau buvusi Kijeve. O po tų velykinių kiškių iš karto teko lėkti vizos ir autobuso bilietų – ko-man-di-ruo-tė (kaži’, gal net pirmoji mano gyvenime?). 12-kos val. kelionė žemės transportu (dėkui tau, Dievuli, už autobusus šiais lėktuvams suš…tais laikais) neprailgo – broliai baltarusiai pasirūpino vėlyvo vakaro ir ankstyvo (kokios 5 val. ) ryto pramogom: “granica, pasport, s vieščiami na vyhod!!”. O! panienka, neturi stachovkos tranzitu per mūsų batiuškos šalį?? A, nu ka, bėgte į aną kioskelį  porą doleriukų susimokėti! Dievaži, nesuprantama, už ką, bet negi ginčysies su uniformuotu dėde, jei  ant langelio parašyta: BEL-GOST-STRACH… Tiesa, grįžtant į gimtinę ir lietuvių muitininkai skenavo bagažą cigarečių ir “Nemiroffkos” ieškodami. Grobis buvo menkas, visiškai suvenyrinis, bet porai bendrakeleivių vis tiek nuotaiką sugadino. Padarė įspūdį valstybių sienos? Seniai vykau į rytus? O gal apskritai amžinybę nebuvau užsienyje? Ir viena, ir kita…

“Kijevas – gražus miestas, tau patiks” – pareiškė tėtis. O mamaitė palinksėjo galva, nors, mačiau, ir nebuvo visiškai tikra, kad ten yra kada buvusi. “Didelis, 5 milijonai” – paaiškino darbdaviai. “Kreščiatikas, Andrejevskij spusk…” – svainio (o! l. linksmas lietuviškas giminių pavadinimas…) sąrašėlis būtinų pamatyti vaizdų. Taip, taip, brangieji, – gražus, didelis, tik mažokai nugriebiau, pralaksčiau ne turistiniais maršrutais. Bet užtai vienos parodos atidaryme mačiau Juliette’ą Binoche. Gyvą ir iš arti :). Bėgte perbėgau prospektais, mašina su vėjeliu prasinešiau paupiu, linksmais geltonais ukrainietiškais mini (na, midi…) autobusiukais pasikračiau iš vietinių karoliniškių į vietinį užupį, ragavau barščių su pampuškom, jau pradėjau susivokti begalinėse ukrainietiško pieno lentynose ir grivinų skaitlybose – žodžiu, buvau-mačiau, bet reiktų grįžti 😀

O čia Liudmilla. Zuikės šeimininkę pamačiau Nepriklausomybės aikštės (Майдан Незалежності – garsi visokių spalvų revoliucijų vieta) pakraštyje. Labai kukli miela senutė visai nesiderino prie gan rėksmingos aplinkos, plieskiančios saulės ir dar neveikiančių  fontanų. O jau rankose laikoma kiškių trijulė nesiderino visai prie nieko. Visi vienodi, vienodo rašto “kailiukas”, tik spalvos: žydra arba rožinė. Nustebino, bet kol stebėjausi, prapėdinau pro šalį, už poros žingsnių sumojau, kad čia visai linksma, grįžau, 10 grivinų (dalinkit iš 3, bus Lt)  ir vienas žvėriukas jau mano, paėjusi dar kelis metrus, grįžau paklausti moters vardo. Klausimas taip nustebino, kad automatiškai tuojau išlemeno: “Liudmila, Liudmila Nikolajevna…” Patikinau, kad perduosiu vardą kartu su zuikiu, nurimo. Tai dabar taip ir darau. O Liudmilla, nes Ukrainoje visa, kas skamba užsienietiškai, kvepia skaniau ir atrodo žaviau (kažkur girdėta…). Čia krūvos kalbos kuriozų, televizorius propoguoja keistą dvikalbystės “aš klausiu ukrainietiškai – tu atsakai rusiškai” formą, begalybė anglicizmų tiesiog parašomi kirilica ir automatiškai tampa bendrine gyvenimo dalimi, susišnekėti rusiškai su vietiniais kolegomis beveik reikėjo… žodyno ir vis tiek nesupratau, apie kokį  žemėlapį kalbama: “…дисконтной карты (лицо и оборот), фон на вылет по 2 мм…” (na, ką reikia vertimo?)

O čia?

[jei vis tik prireikė vertimo, pabandykit garsiai perskaityti iškabas arba užvažiuoti pele ant paveikslėlio…]

Liudmilla dabar gyvena stalčiuje, jos vietą Kijeve akimirksniu užėmė kita zuikė-klonė, gaila, nesusiprotėjau paklausti, kas tuos kiškius rankomis siuva ir kieno čia idėja.

Na, ir pabaigai šito šiupininio įrašo ir reportažo iš mano padriko gyvenimo – troškinio receptas. Originalaus ragavome Kijeve. Iš vietinio tugaus. Iš “vietinių” uzbekų. Su vietiniu storoku ir l. kokybišku lavašu. Kai kitą dieną neršėm skersai išilgai turgų, per džiovintų nematytų vaisių, šviežios varškės ir raugintų daržovių kalnus nesugebėjom pamatyti labai patikusio kulinarinio šedevro. Tada viena prekybininkė nebeiškentusi paklausė, ko mano kolegė zylioja kaip įgelta pirmyn atgal. “Baklažan iščem” – pasiskundė ta. “A!!” – ir ištraukė iš po prekystalio šiltą indą. ” Sanitarinė siaučia”, – pusbalsiu paaiškino suokalbiškai. “???, tai gal nevalgoma tada, jei jau slepiat..” – pasirodė nepėsčia mano bendradarbė ir gavusi garantiją, kad šviežia ir skanu, magaryčių parvilko visoms po dvigubą porciją pietų…

Baklažanai su džiovintomis slyvomis

  • baklažanas
  • sauja (ar saujikė) džiovintų slyvų
  • pora šaukštų sezamų
  • česnako skiltelė ar dvi
  • alyvų aliejaus
  • granatų sirupo (Vilniuje yra Ibrahimo centro turkų parduotuvėjė)
  • druskos, pipirų, maltų imbierų
  • šaukšto medaus

Gilioje keptuvėje aliejuje pakepti česnaką. Galima smulkinti, galima ne. Galima pakepinus ištraukti, galima, jei mėgstate, palikti. Suberti sezamus, palaukti, kols jie ims šokinėti, tada – plautų dž.slyvų saują. Kubeliais supjaustytą baklažaną pakepinti kartu su tuo, kas jau kepa. Gelsvai apskrudo? Puiku. Teks pasūdyti, įmesti prieskonių ir užpilti granatų sirupu (4-5 šaukštus + vandens troškinimui) arba granatų sultimis. Sumažinus ugnį, uždengus, troškinti kol suminkštės (man šiuo atveju patiko jau l. sutroškintas “la troškinys”). Pabaigoje galima pasaldinti šaukštu medaus. Jei, žinoma, norima…

Приємного апетиту!

p.s. fotoaparato nemoku net laikyti, todėl vaizdai iš visagalio interneto (nors ir visi matyti gyvai), o Liudmillos portretas – Šarūnės…

“Solistų” (Viva Sol -augintojų, gamintojų ir valgytojų asociacija) dienoraštyje radau viliojantį pasiūlymą. Prasideda, va, taip: “Gal kas norite pagyventi mūsų sodyboje  Dargužiuose nuo gruodžio 7 iki 18 dienos?” Tęsinys čia 😉

Esu juos mačiusi daugybę kartų nuo žemės žemumų ir porą kartų kino teatre iš neregėtų aukštumų. Ir dar vis ketinu kada nors pamatyti nuo Ventės rago, prie ornitologijos stoties. Gal jau žiedavote paukštukus patys? Pažįstu vieną žavią porelę, kuri iš karto po savų vestuvių išdūmė į Ventę ir paukštelių žiedais papuošti. Papuošė. Sakė, patiko (jiems, paukščiams kažin…).

zieduojaTinklai pamary ne žuvims…

vente

Na, ką? Lai migruoja. O mes pažiūrėsim. Ventės rage, kino salėje (nes tas filmas bet kur kitur žiūrimas netenka pusės savo didybės ir visos magijos) arba čia pat už kampo, TURGELYJE 😉

Jei vis tik išsiruošite į pamarį, atsiųskit KOKONUI atvirutę.

svyturys

Ot ir ne, ne apie bulviakasį 😉

Apie … Provansą!

provansas

Ir levandas. Provansas frankofilus žavi iki alpimo, o visokie neromantiški kietuoliai purkštauja kažką apie banalumą ir pan. Nesvarbu kuriai barikadų pusei priklausote, įsileiskite Marmozel Vilmos kelionių įspūdžius į namus (kontorą) ir širdis – nuramins, atgaivins, praskaidrins mintis. Juk čia LEVANDOS…

laukai

Dažnai girdime „Provansas“, „Provanso stilius“, „Provanso virtuvė“, retkarčiais „Provanso levandos“. Šis pietų Prancūzijos kraštas diktuoja madas kuriantiems interjerus, eksperimentuojantiems ruošiant maistą, ieškantiems subtilių aromatų. Mūsų kelionės tikslas – levandos. Tradicinės ir hibridinės, augančios natūraliai kalnuose ir auginamos ekologiškuose ūkiuose. Levandų įvairovė apsuka galvą ne vienam žinovui: levandula angustifolia / officinalis (lotyniškai) – tikroji levanda, lavandula latifolia / spica – varpinė levanda, lavandula stoechas – italinė levanda, levandinai, o kur dar porūšiai: tikroji laukinė levanda, tikroji sėjamoji levanda.

laukai 2

Lydint kaitriai Provanso saulei, susiruošėmė į laukines pievas „Simiane la Rotonde“ apylinkėse. Mus lydėjo augalų mylėtoja ir vietinių apylinkių žinovė Margarita. Ji rūpestingai lankstėsi prie laukinio čiobrelio, dašio, šlamučio, rodė kaip atskirti levandą nuo levandino. Sutiktas šilkmedis vaišino saldžiomis juodomis uogomis, „Simiane la Rotonde“ miestelio kavinukė džiugino ledais. Prisirinkome drobinius maišus aromatingųjų dašių, puokštes iš saulėjė išdžiūvusių šlamučių, laukinių levandų ir jų hibridų – levandinų.

3

Atėjus popietei nuvykome į Martinos ir Rišaro levandų ūkį. Akmeniniame, 600-tų metų senumo name, vasarą darbuojasi elegantiška prancūzė. Kiek akis užmato,  jaukius namus supa levandų laukai. Kadaise, čia laukines levandas rinko Martinos prosenelis, vėliau senelis, kuris pradėjo jas sodinti, auginti; dabar Martina su šeima ir keliais padėjėjais traktoriumi ravi levandų vagas, kloja tarp jų šieną, nurenka derlių ir distiliuoja. Tobulai apvalaini levandų krūmai bręsta 3-5 metus, kol ateina laikas nurinkti derlių. Gerai jei vasara karšta, jei liūtys neišplauna žemių, visgi keičiantis klimatui, levandoms tinkamų sąlygų mažėja. Net jei viskas klojasi, po 9 metų reikia keisti krūmus, vėl laukti 3-5 metus kol jie subręs. Svajonių darbas dvelkia rūpesčiais, sunkiai pasiekiamais kokybės sertifikatais, bet ir svaiginančia ramybe, kurią atpučia levandų vėjas. Šie violetinės spalvos, švelnaus kvapo augalai mėgsta saulę ir karštį, net sausrą. Nereikalauja „geros“ žemės, puikiai tinka smėlėta, akmeninga, uolinga dirva. Kuo karščiau, kuo „prastesnės“ sąlygos, tuo subtiliau kvepia levandos. Jos mėgsta aukštį, kalnuose atsiveria pustoniai, subtiliosios natos, kvapo turtingumas. Kalnuose kiekviena levanda savitos spalvos, savito aromato, kiekviena – asmenybė. Ko nepasakysi apie populiarius levandinus. Šios „levandos“ kiek aukštesnės už tradicines ir yra pastarųjų „klonai“. Prisitaiko prie aukščio, klimato, visada vienodai ir stipriai kvepia, duoda daug eterinių aliejų. Pramonė juos myli. Subtiliojo aromato mažiau, bet ir tų subtilių aromatų paklausa nedidelė. Levandinus mėgsta dideli ūkiai. Pjauna galingais kombainais, smulkina su koteliais ir didžiuliuose konteineriuose distiliuoja aukštos klasės, sertifikuotus aliejus. Ir nieko čia blogo, jei reikia daug, kokybiško ir stipriai kvepiančio aliejaus. Ne visur tvyro romantika, žmonės dirba sunkius ūkio darbus, buriasi į asociacijas, sertifikuojasi, tiesiog užsiima amatu, uždirba duoną. Skiriasi tik požiūris: vieniems tai darbas, pragyvenimo šaltinis, kitiems – tradicijos, sielai mielas amatas.

derlius

Romantikos radome Alpėse, tarp laukinių levandų ir jas skinančio jaunimo.

pankas levandu lauke

Čia viskas lyg pakylėta, nepaliesta civilizacijos. Levandų vėjas švelniai kuteno nosį, atpūtė ramybę, beveik euforiją. Levandos auga pavieniais krūmais, kiekvienas krūmas mėlynuoja skirtinga spalva, aptikome kelis baltų levandų krūmelius! Dirbome kartu su vietiniais pjovėjais, pjautuvais pjovėme trumpus levandų kotelius, be lapų, be sumedėjusios dalies, tik grynus žiedynus. Levandos renkamos į drobes, kurias reikia užsirišti ant nugaros, pasidaryti didžiulę kuprinę – nešyklę. Pririnkus pilną drobę, apie 30kg, ryšulys užsimetamas ant pečių ir nešamas į kalno viršūnę, kur gali privažiuoti džipas ir surinkti.

plesiniai

Levandos skirstomos pagal aukštį kuriame renkamos: 1200m, 1400m, 1600m, 1800m. Skirtingame aukštyje surinktos levandos distiliuojamos atskirai, nes iš jų  gauti eteriniai aliejai aiškiai skiriasi – kuo aukščiau, tuo daugiau sluoksnių turi aromatas. Jis kiek švelnesnis, subtilesnis, bet jame telpa daugybė pustonių: 1800m aukščio levandų eterinis aliejus pirmoje natoje gaiviai ir vėsiai kvepia žole, net primena pipirmėtę, antrojoje – atsiveria šiluma ir kartokas gėlių saldumas, kuris transformuojasi į solidų medžio ir žemės aromatą.

laukines

Laukinėse valdose šeimininkauja Silviano šeima. Vyras vadovauja pjovėjams, perveža levandas ir kartu su žmona vėsiame akmeniniame kalnų namelyje distiliuoja eterinį aliejų. Silvianas itin tausoja vietinę gamtą – laukinių levandų karalystę, todėl savo rankomis prirenka mūsų komandos damoms po puokštę laukinių gėlių. Jis žino kaip pjauti, kad nepakenktų krūmui, kiek levandų galima išpjauti šiame levandų rojuje. Dėmesingai įteikia puokštę į rankas, mes atsidėkojame plačia šypsena. Vyksta nedidelė ceremonija, kuri atveria jusles į nepaliestos gamtos stebuklo suvokimą. Silviano šeima viską atlieka savo rankomis: kadaise sukūrė didžiulį distiliavimo aparatą, dabar rankomis krauna levandas į puodą, kojomis sutrypia, kad neliktų oro tarpų, grandinėmis užtempia dangtį ir paleidžia aparatą. Po pusvalandžio pasirodo pirmas skaisčiai geltonos spalvos lašas.

distiliatorius

Šviežias levandų aliejus labai aitriai kvepia žole, grūdais – visai neįprastu levandoms kvapu. Šviežiam aliejui reikės laiko, maždaug vienerių metų, kad įgautų įprastą levandos aromatą. Kvapas pasklinda po rūsį ir kiemą. Veiksmas vyksta aukštai kalnuose, arčiau saulės ir dangaus.

aliejus

Kelionė čia nesibaigė, bet levandų pasaka pasiekė kulminaciją ir liko gyventi atmintyje. Daug visko buvo: daug serpantinų, daug laukinių augalų, daug civilizacijos nepaliestų veidų, daug šypsenų, nusistebėjimų, daug klausimų, jaustukų, labai daug levandų krūmų ir dar daugiau gerų emocijų.

kelias

Levandų gaivumo ir ramybės, šiltos Provanso saulės –

Vilma

P.S. O jei dar negana svaigių aromatų, čia kelios įdomybės apie levandų aliejų.

Šlovė Alachui, kad turim draugų, kurie keliauja ir rašo apie neregėtus kraštus, kai mes čia savaitėm sergam, snarglinus vaikus ganom, naujus namus mazgojam ar vestuves planuojam…

Ačiū Marmozelei Vilmai, kad pasidalino savo nerealiais įspūdžiais iš Rožių ir Pasakų šalies – Persijos. Ėėėė, gerai, Irano (bet argi Persija skamba ne prabangiau? ;))


Rožių gimtinė – šalis po šydu

Iranas. Gegužės mėnuo.

gamta

Pirmieji kilometrai pabrėžia šalies geografinį savitumą: dykuma persipynusi su kalnais, pavieniai žaliuojantys medžiai linguoja mečečių pašonėj.

laisto

Miesto link vaizdai sparčiai keičiasi. Begalinio žalumo parkai, sodai nustumia smėlį ir kalnus. Kiekvienas žalias metras dėmesingai laistomas gaiviu kalnų vandeniu. Sodininkų netrūksta, paprastai tai vyrai.

auto

Mus prisijaukinęs autobusas kadaise lėkęs nuo Teherano iki Miuncheno neprarado nei formos, nei stiliaus. 3000 km mus vežė be jokių gedimų, švariais stiklais ir celofanuotomis sėdynėmis. Viskas šioje šalyje kruopščiai prižiūrima ir saugoma.

Naktį atvykome į rožių karalystę – Meimand’ą (Maimand). Išvertus iš farsi kalbos reiškia „distiliavimo vieta“. Buvo metas, kai Meimande distiliavo vyną. Dabar, kambario viduryje, kiaurą parą rožių žiedai vėdina savo aromatą. Fermentuojasi. Farsi rašmenimis pažymėtose statinėse saugomi didieji stebuklai – hidroliatai (kvapieji vandenys): rožių, mėtų, kumino (Romos kmynų), neroli, kupranugario dyglės, gudobelės.

58Untitled-1

3

Hidroliatai nuo seno naudojami gydymo tikslais, maistui gardinti, grožiui puoselėti. Darbas vyksta visą parą: dega krosnys, verda puodai, pluša sukaitę rožių žinovai.

20 dienų žydi rožės, būtent tiek laiko turi rožėms atsidavę kaimiečiai, kad jas surinktų, paruoštų ir išdistiliuotų.

Per sezoną vidutinis ūkininkas pagamina 3 – 5 tonas rožių vandens (hidroliato). Darbas atsakingas ir sunkus. Distiliavimo būdai visur skirtingi, visgi, esmė panaši. Į didžiulius katilus iki pusės pripilama vandens, kita dalis – rožių žiedai. Sandariai uždaroma ir verdama. Vieni deda daug rožių ir verda trumpai, kiti – mažiau žiedų, bet ilgesnis procesas. Rožių vanduo gaunamas iš garų, kurie kondensuojasi ir įgauna vandens pavidalą.

Todėl iš 5 tonų gaunama tik 3,5 tonų rožių vandens, o tam sunaudojamos 3 tonos lengvų kaip pūkas rožių žiedlapių.

7

Žiedus renka vietiniai. Moterys ir vyrai keliasi saulei tekant ir eina į laukus rinkti brangiausių Irano žiedų. Tai reikia atlikti iki pietų, iki kaitros, kol rožės neišvėdino eterinių aliejų. Laukai nukvipę tauriu žiedų ir jų medaus aromatu.

6

Rožė persų kultūroje vaidina ypatingą vaidmenį, toli gražu ji nėra tik botaninis augalas ar grožio eliksyras. Jos vardas „Gulab“ arba „Gul“. Lakštingala „Bul-bul“, rožė „Gul-gul“. Citata: „Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip rožė negali nekvepėti.“ Neveltui „Gul-gul“ turi daug prasmių, neveltui rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose. Rožė – sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė, tai gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas tai gyvenimo grožio kvapas. Apie rožių kultūrą galima skaityti paskaitas, rašyti knygas, todėl palieku tai žinovams.  Ilgus tūkstantmečius rože žavėjosi persų valdovai, išminčiai ir tikintieji. Būtent iš Persijos rožė paplito po visą pasaulį. Paplito kaip meilės, dorybės ir turtingumo gėlė, visgi labiausiai pagerbta ir kvapniausia ji savo gimtinėje, Persijoje. Šiuose kraštuose gerai kvepėti privalu, nes malonus kvapas – dorybės požymis.

Dar įstabesnis mums pažįstamo rožių aliejaus kelias. Būtent rožių hidroliato gaminimo procese, kaip pašalinis produktas susidaro rožių aliejus, teisingai vadintinas rožių ottu. Tai drebučių pavidalo, balkšvos spalvos kristalinis skystis.

x9

Be galo brangus, tik kiekvienam savaip. Musulmonui brangus, nes pasitepes rožės ottu jis kreipiasi i Alachą, vakariečiui brangus, nes iš 3,5 tonų rožių vandens išgaunama vos 60 -100 ml rožių otto. Paprastai ottas patenka į sumanias rankas, kur gerokai praskiedžiamas kitokiu aliejumi, pabranginamas 10, 20 ar daugiau kartų ir sėkmingai parduodamas „išrankiam“ vakariečiui. Kiekvienam lašui savas kelias…

Kelionė tęsiasi. Širazas (Shiraz) pasitinka legendiniais ledais: rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.

10

Esvahanas (Esfahan) saldumynų ir kilimų sostinė. Jų įvairovėje gali pasimesti arba pažinti save: putlūs pistacijomis paskaninti „Gaz“ saldainukai rungtyniauja su traškiais sezamo sėklų paplotėliais, jiems nepasiduoda kardamono ir kokoso skanėstai.

Kašanas (Kashan) – dar vienas audėjų miestas. Aplankome senuką, kuris jau 70 metų neišeina iš mylimo rūsio. Audžia. Pradėjo kaip ričių padavinėtojas, pramoko ir tapo paskutiniu šio amato žinovu, po kurio sidabro siūlais austi šaliai taps antikvarinėmis vertybėmis. Virpančios staklės, džiūstantys siūlai ir keli saulės spinduliai.

13

12

Virš rūsio verda gyvenimas: svečiai pasitinkami saldintu rožių vandeniu, vaišinami baklažanų troškiniais ir migdomi vėsiuose molio nameliuose, kurių kieme, fontanėlyje sukasi rožių žiedlapiai.

11

Kol mes stebim ir stebimės, stebi ir mus. Tamsios akys, plačios šypsenos ir susižavėjimas balta oda lydi visą kelionę. O ji tęsiasi…

Vilma *

Keistas pavadinimas? Patikėkit, pažiūrėjus filmuką iki galo, patys “išsikepsit” moralą:

  1. mūsuose jokios KRIZĖS;
  2. Indija TIKRAI “veža”
  3. ĮŽŪLUMAS (beveik) visada laimi…

Na? Visi atsakymai į “egzistencinius” klausimus? 😉

Video: Eligijaus

Na, ką? Žydi alyvos (dar), saulėje noksta atostogų planai (jau) ir prasideda piknikų sezonas!!! Prasidėjo gal jau kiek anksčiau (mums per mamyčių dieną), bet legaliai, t.y. be pasekmių, sėdėti ant žolės galima tik po pirmosios perkūnijos (čia griaustinį Vilkijoj taip meiliai ir moteriškai vadina…). Chaotiškos pavasario pabaigos mintys ir vasarinės viltys, padriki prisiminimai, pažadinti gamtos kvapų ir garsų, be aiškios schemos, “be ryšio” ar tikslo ir šis iliustruotas įrašas. Tiesiog. Šiaip sau. Sau.

IMG_7964

Piknikas senojoje Vilkijos prieplaukoje (upinis keltas tolumoje – vienas iš dviejų veikiančių visoje Lietuvoje, o jo vėliava tokia nušutusi nuo saulės, kad sunku suprasti, kokios valstybės ar santvarkos, bet, kiek pamenu, taip buvo “per amžius” ir tas stabilumas labai šildo širdį)

IMG_7959

“Porelė” (sumuštinių su varške ir špinatais, obuolių…)

IMG_7261

Naminės. Beveik šiltos. Sumaigytos, nes dar karštos buvo sumestos į maišą ir pintinę…

IMG_7285

+ Nemuno dumblo ir dygstančios žolės kvapas + gegužės pradžios garsai

IMG_7273

Dryžuota kaimynystė ir giminystė. Ir ryški saulė, kurioje vienas dar blondinas, kitas – jau “blondinas”.

O jei kiltų noras papiknikauti Panemunėje dar šį savaitgalį, užsukit į Raudonę, ten pilyje vyks vasaros šventė. Ji jau tradicinė, bet man būti neteko. Buvau sykį viename teatralizuotame renginyje toj pačioj pily, sukamšyta į kažkokį psiaudo istorinį korsetą (ir dar per mažą!!), šlaviau sijono padalkom kiemo smėlį ir meldžiausi, kad iš to korseto niekas “neiškristų”, kuo greičiau sutemtų ir viskas pasibaigtų, bet nuo įvairių pramogų, vyno bei šviežio šokolado apsvaigę šventikai (nuo žodžio “švęsti”) džiūgavo ilgiau ir nuoširdžiau, negu buvo suplanuota. Todėl darau prielaidą, kad panašiose šventėse visai smagu. Ir smagiau ne vaidinti kokią freiliną, bet į jas žiūrėti, ne gaminti, o ragauti, ne bandyti pritempti vaizdą iki “anų dienų žavesio”, bet leidus fantazijai dirbti viršvalandžius tuos romantiškus laikus tiesiog pajusti…

Na, tai ką manot? Apie piknikus, valgius ir romantiškas nuotaikas…

Vaizdai iš Vilkijos Šarūnės

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com