You are currently browsing the category archive for the ‘Interjeras’ category.
Namai yra pati geriausia vieta švęsti šventes. Ką daryti, kad kiekviena būtų šventė? Ko reikia namams, kad jie būtų smagūs kasdien? Turiu atsakymą – reikia daiktų, kurie sukurtų nuotaiką, smulkmenų, kurios nustebintų, kvapų, kurie kviestų grįžti. Šiandien apie Kokono labdaros mugės dalyvius, kurie kuria daiktus namams.
Džiovintų gėlių istorijos sukūrė gausybę Kalėdinių vainikų, puoštų natūraliomis uogomis ir kitais miško turtais.
EM Keramika paruošė sniego baltumo keramikinių papuošimų eglutei. Tai ne tik puiki puošmena eglutei, bet ir puiki dovana. Kaip ir rankų darbo dubenėliai, kiekvienam šeimos nariui po vieną.
Pas Etno Design rasite padėkliukų su katinais, kurie arbatos gėrimą pavers puikią pramoga. Pasirodo, padėkliukas yra ir dėlionė. Labai tiks katinų mylėtojams.
O mažiems, pirmą kartą gyvenime Kalėdas švenčiantiems tikrai patiktų tautinių motyvų karuselė.Vejas arkliukas paukštelį ir pavyti negali.
Mugės senbuvė Godos keramika atvažiuoja pasiruošusi indų šeimos pietų stalui. Ir originalių muilinių, kurios papuoš kiekvieną vonią.
Haušinkos rankdarbių pasakos kasmet turi ypatingai originalių eglutės žaisliukų. Ant mano eglės poo pernykščio Kokono nutūpė raudonpilvė sniegena. Šiais metais pildysiu kolekciją, tik negaliu išsirinkti ar meškino, ar kiškučio noriu.
Jazzy Home kvies padžiazuoti namuose kartu su jų sojų vaško žvakėmis. Arba pasipuošti eglutę rankų darbo žaisliukais.
Jei namuose norisi amžinos vasaros Kaupolė gali padėti. Rankomis marginti, namų tekstilės gaminiai, natūralūs audiniai ir lietuviškų pievų augalai. Kas gali atsispirti tokiam deriniui?
Mamos ir dukters rankose gimsta gražuoliai Kilimai Kilimėliai. Gal vieno tokio apvalaus trūksta ir jūsų namuose?
O ant sienų su mielu noru nutūptų dailininkės Lauros Salkauskienės iliustracijos.
Naminė siuvyklėlė mielai papuoš šentinį stalą lino staltiese ir pasiūlys rankų darbo maišelių jūsų dovanoms.
Patriflora kuria vainikus ir ne tik juos. Ir visi kūriniai atrodo pasakiškai. Ar gali būti kitaip, kai visi kūriniai gimsta kaime, gamtos apsuptyje?
Pasiilgusiems natūralumo ir tikrumo, arba norintiems kitaip nei visada papuošti namus ir kalėdų eglutę, Šiaudų magija sukūrė šiaudinių žaisliukų. Kiekvienas turės ką išsirinkti.
Keramikė Kildišytė į mugę atveš koralų. bent man jos kūriniai toie pasirodė – trapūs, ypatingi, suteiksiantys individualumo kiekvieniems namams.
Ten Kur Namai yra mano, šių žodžių autorės, tinklaraštis. Kokono labdaros mugėje būsiu su katinais ir šunimis. Ir dar mamos megztais bumbulais eglutei. Ateikite, susipažinsim 🙂
Liko dar viena dalis ir viskas. Susitiksim sekmadienį!
T.y., ką dar turime po mugės. Turime gyvūnų 😉
“Žaislų turgaus“ Renaldas.
Nors nežinau, ar galima šitokius draugelius vadinti gyvūnais… Renaldo istorija paprasta: jis troško tapti cirko artistu (kas to nenorėjo vaikystėje?), bet jo mama griežtai draudė laipioti kopėčiomis, labai saugojo, kad nenudribtų, nesusiplėšytų kelnių, neleido dažyti nosies raudonai, net valgyti ledų nuo rugpjūčio 30d. iki gegužės 27d., kad neperšaltų ir… nosis neparaudonuotų pati. Kas Renaldui beliko? Ogi įsisegti ženkliuką-sagą su klauno atvaizdu ir taip tyliai maištauti. Na, gerai, tiesą sakant, protestuodamas jis dar ryte rydavo ledus laukdamas autobuso. Bet kokiu oru, bet kokiu sezonu. Nosis taip ir neparaudo (varge, varge…), bet gerklė nukentėjo, dainuoti “džingl bels“ jis šiemet negalės. Užtai šalikas gi l.gražus, ar ne? Taigi, kam reikia Renaldo po egle, rašykit: kokonas.blog@gmail.com. o pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (šį kartą – VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ).
*****
Mortos gyvuliukai
(kodėl Mortos? nagi toks vardas šovė į galvą pirmas, bet gali būti ir Veronikos ar Vincento, Elzės ar Jokūbo.)
– Seneli, ar esi matęs kada tikrą, gyvą karvę? – iš tolo pradeda Morta.
– Čia tas gyvulys, kur duoda pieno? – tik pasitikslina “žinovas“.
– Na, taip… Negi nežinai?… – numykia M.
– Taigi žinoma, esu. Augau kaime, ūkyje visokių padarų buvo. Prisižiūrėjau. O kodėl klausi?
– Matai, seneli, darželyje paišėm gyvuliukus, man teko karvė ir avelė. Nupiešiau, va, tokią:
Vaikai labai juokėsi, sakė, mėlynų karvių nebūna, o avelių:
…o avelių tokių storų irgi ne…
-Nesamonė!! Gal tie tavo darželiokai nėr’ matę karvių patys??? Taigi būna visokių veislių! (čia kaip su angelais – įvairių rūšių…) – pareiškė senelis.
– Kokių veislių? Mėlynų? – parūpo Mortai.
– O kaip gi?? Paprastai labai anksti ryte, kai laikas jas melžti, o melžėja dar ne visai prabudusi, karvės ir būna mėlynos spalvos… O dar mėlynmarges prieš miegą skaičiuojam.
– Bet, seneli, ten avelės, ne karvės…
– Aš tai karves skaičiuoju, nes ilgai neužmiegu ir avys baigiasi. Ir storos jos visos, nes yra kryžiukinės.
– ?
– Kryžiukinės – močiutės kryželiu išsiuvinėtos…
Taigi, du Justės mamos mikroskopiniais kryželiais siuvinėti paveikslėliai (18×14 cm) – “Miegamojo gyvulėliai“ – laukia sapnų skaičiuotojų 😉
Na, patyrinėkim, padiskutuokim. Kada paprastai puošiate eglutę?
- a) dirbtinę jau pirmomis gruodžio dienomis – noriu, kad ji ilgai mane džiugintų.
- b) prieš pat pat šventes – amžinai nieko nespėju...
- c) nepuošiu iš viso – nėra laiko, noro, būtinybės ir t.t.
O gal papuoškim, ką? Savo blog’e Spalvų namai Justė jau pristatė specialiai mugei paruoštus kūrinius, o vakar gavau siuntinį iš Kauno. Kruopščiai supakuoti eglutės burbulai ( 1 popierinis – “hortenzijos žiedas“ , aš taip praminiau, ir 2 medžiaginiai, net nežinau, kaip padaryti) ir kryželiu siuvinėti Justės mamos paveikslėliai: riebi avelė ir pavalgiusi karvelė ;). (abu labai tiktų vaikų kambariui).
A, dar šūsnis supakuotų atvirukų su vokais. Panašių į šį. Grooožis!
****
O čia Elenos kalėdiniai žaisliukai. Įsivaizduoju, stilingai atrodytų eglutė visa nusagstyta tokiais išblukusių braškių spalvos nostalgijos atspindžiais… Man primena senus Močiutės kalėdinius žaisliukus: išlaikytas tamsaus vario ir smaragdo spalvų “gegutes“ su žnybtukais, truputį jau nubraižytus stiklo burbulus, išdidų vokišką senį besmegenį ant kabliuko ir… tą pačią nenusakomos spalvos braškę. Ech…
****
Ramintos eglutės stiklinės. Skirtos kabinti ant kitos eglutės. Smagios, nutaškytos “uogiene“ ir linkėjimais. O dryžuoti angelai turėtų būti labai filosofiškas “pranešimas spaudai“ – Gyvenime negali būti labai ilgai blogai, po vieno dryžiaus, seka kitask, baltas…
Na, štai, mūsų eglė papuošta. O jūs pasigarsinkit braškantį kardiofoną ir kontoroj pasvajokit apie kalėdines girliandas.
Aha, o šis įrašas rašomas iiilgaaaiii… Ne, ne dėl to, kad nemielas, atvirkščiai – renku žodžius, nes dėkoti sunku dėl galimybės nuslysti į banalybes.
Tai va, kiekvienais metais po mugės man “lieka“ būrelis bičiulių. Neblogas palikimas, ką? ;). Yra tokių, kurių net nesu mačiusi realybėje, nes jie toli (pvz. Ispanijoje), kiti, pasirodo besą mano kaimynai ir ta pati Maxima jungia ištisus metus. O dar yra tokių kasmetinių fėjų. Taip, fėjų – žmonių, kurie tyčia ar netyčia būna didžiausi pagalbininkai vienais ar kitais metais. Pagal juos (jas) skaičiuoju mugės gyvavimo amžių…
Pirmoji fėja – Rasa [www.rasascozycorner.eu].
Į pirmąją mugę tam mini darželiuke ji atskuodė anksčiausiai, iš vakaro, kai rinkomės stumdyti stalų. Vėlavau (ką čia tuo galėčiau nustebinti?…) ir radau ją jau sėdinčią ant lagaminų tiesiogine to žodžio prasme. O lagaminuose – meškinai. Ir pati ji – “meškutė“, ir viskas, kas apie ją, su meškom: rankinė, užrašinė, maišelis, juvelyrinių meškelių į atlapus įsegta, minkšti, pūkuoti drabužiai rudos meškų spalvos. Iki tol nebuvau mačiusi nė vieno kolekcinio meškio, nemaniau tokių esant, tiesą sakant. Iš pradžių net nežinojau ką ir begalvot: žaislai (taip man atrodė) vardais vadinami, pasais apdalijami, su jais kalbama, apie juos rašoma, linkėjimų perduodama… Kas čia, liga??!! Turbūt. Bet, pripažinkit, miela ;). Šiemet Rasa gyvena per toli, kad mugės dieną būtų pati, todėl čia delegavo savo Ronją:
Rožinė. Balerina, spėju…
Mini balerina. 16 cm meškutė, pasiūta iš specialiai meškučiams skirto kailiuko – moheros, vidinė ausyčių pusės – iš medvilnės, kūnas – iš viskozės, turi penkis sąnarėlius (dvigubas galvai), stiklines akis, siuvinėtą ir vaškuotą nosį, tonuota aliejiniais dažais, kimšta sinteponu su plieno granulėmis. Va, taip va. Rimta.
Meškė – remigrantė, mano namus, stotelę prieš mugę, pasiekė iš… Harlemo. Olandiško sūrio šalyje ilgai neužtruko, bet gali būti, kad laisvamanybės idėjomis persisunkė. Turi originalią rankų darbo dėžutę, erdvią, joje dar nesunkiai tilptų stiklainėlis imbierinio medaus ar sauja meduolių. Na, kas šiemet nusipelnė tokios dovanos iš jūsų namiškių?
Antrųjų metų mano fėja – padėjėja irgi vardu Rasa [www.rasosperliukai.eu]. Ji tiksli kaip laikrodis (šia prasme, visiška mano priešingybė…), labai organizuota, labai paslaugi, labai patikima. Tereikia tik užsiminti, kad kažkas nesiseka, ir Rasa jau siūlo išeitį. Su visais skaičiukais ;).
Čia mano grobis iš Rasos perliukų sandėliuko, laaabai gausaus. Aš dovanosiu skaityti mėgstančiai anytai. Kam jūs?
Tai tik keli paveikslėliai, tik simboliai Rasos kūrinių, esu tikra, stalas bus nuklotas gėriu ir grožiu. nesuprantu, kaip žmonės TIEK visko spėja (vaikai, namai, darbai ir dar tie perlai…)
Kitokie knygų skirtukai:
Ir praktiški papuošimai – nebereikės vakarėlyje savo taurės ieškoti pagal lūpdažio spalvą…
****
Na, ir šiemetinė fėja –Agnė [www.nananai.lt].
Jau ne kartą ir ne du ją čia minėjau, bet nebus per daug :). Tai jos dėka atsirado “Menų spaustuvė“, pernykštis angelinis sparnais mojuojantis logotipas ir šiųmetis popierinis skelbimas, kurį vis dar galima spausdinti ir kabinti visose jums prieinamose skelbimų lentose (ačiū!). Ir man be gaaaalo smagu, kad šiemet Agnė ir jos bičiulė pačios ryžosi dalyvauti su savais kūriniais (pagalvėlėmis ir papuošalais) mugėje. Va, juodvi jau ateina:
Laukiam!
Taip, gaivinam, nes jau “nelaistomas“ turgelis baigia uždžiūti, o lankytojai kantriai vis ieško naujienų (tinklaraščio statistika išduoda…). Gerai, kad bičiuliai siuva / mezga / paišo / lipdo, nes bent jau aš (gal kitos iš KOKONO tyliai tą daro…) šiuo metu tai tik skalbiu / verdu / lekiu ir skundžiuosi, kad nieko, ne, NIEKO nespėju…
Taigi, pirmiausia siūlau gerai išsimiegoti ir gražiai pasapnuoti 😉
Čia Agnės (www.nananai.lt) pagalvikių kolekcija. Tiesiog sofos armija:
100 % medvilnės. Visi piešiniai autoriniai, o jų autorė – ta pati, kuri pernykštės mugės logotipą – plasnojantį angeliuką-meškiuką paišė (o logo susilaukė galybės gerbėjų liaupsių). Viena pagalvėlių serija vadinasi “Namų klaunai“, kita – “Mergaičių kolekcija“. Kolekcionuokit 😉
Daugiau vaizdų ir informacijos rasite turgelyje.
Chi, aš ištvermingesnė už TEO internetą 🙂 – užsilenkė šiandien pusdieniukui pailsėti. Pailsėjo, o dabar dar turi keletą vaizdų ir tekstų:
Prekės pavadinimas
Vitaminai
• Rankų darbas.
• Unikalūs, vienetiniai, išskirtinio dizaino modeliai.
• Patogumas, nevaržantys judesių rūbeliai, avalynė.
Konservantai
Mažas dydis, skirta tik vaikams.
Fizinės savybės
• Natūralūs, ekologiški arba specialiai vaikams skirti siūlai.
• Natūrali vilna.
Naudojimas
kasdien, švenčių proga ir visada, kada norima gražiai atrodyti.
Galiojimo laikas
vaikystė – batukai iki 1 m., rūbeliai iki 3 m.
Skanaus! ;),
Inga iš “Tactus vitea“
Ir pridėjo keletą paveikslėlių “vitamininių“:
Na, aš atrinkau žalius, bet yra ir raudonų, rožinių, baltų… “vitaminų“. Prie jų bus dar visiškai fantastinių kvapių dalykų. Natūralių. Skirtų žmonėms, kurie… dar negimė!!
****
Kita “opera“. Ir čia “orkestras“ (che, che, spėkit, miesčionys, kas tai? jei neatspėsit, kailį iškaršiu ;))
Vilnos karšimo mašinaaa!!
Nuotraukas atsiuntė Donatas, o visa tikrame ūkyje sušilusi kompanija vadinasi –
Iš lietuviškų avinų vilnų ta baisinga mašina karšia visokį gėrį, su kuriuo nebus baisios jokios pūgos, Sibiro žiaurumo speigai ar pirties karštis. Žodžiu, neperkais ir nenušals nei ausys…
…nei nagai,
…nei ragai 😉
Turbūt ir šeštadienio mugėje šiltas “bardakėlis“ atrodys panašiai taip: vilnoniai patalai ir patalėliai, velti švarkai, šlepetės, šalikai…
****
Dovilės “Nykštukų spąstai“ (čia mano pavadinimas kažkokiam nerealaus trapaus grožio daiktui) yra siuvinėta, rankomis ir širdimi išdabinta kabyklėlė saldainiams ir svarbiems norams (adresuotiems nykštukams ir fėjoms ;)).
Labai knieti pamatyti ir pačiupinėti viską gyvai!
****
Tai Kūčios bus laisvos? Jau nuspręsta – dirbti nereikės. Ką gi, atidirbkim šeštadienį prieš tai, o paskui pasipuoškim eglutę ir… kalėdokim ;). O kuo puošim?
Močiutės guzikais.
Gerais ketinimais ir pažadais (beje, tas vilnonis kamuoliukas – adatinė!)
Vaikystės prisiminimas ir širdies troškimais.
Jei tokie pasiūlymai jums priimtini, ieškokite MUGĖJE “Kitokių amatų“. Labai tikiuosi, jų neužpustys sodyboje…
****
Pabaigai – dar sauja “vitaminų“. Šito grožio technologija lyg ir netinka į kompaniją jau aprašytiems darbams, bet nuotaika ir spalvos man pasirodė kažkuo artimos. Marija žadėjo visa tai užnešti į mugę, lauksiu. Nekantriai…
Snigo jau ketvirtą dieną, kelininkai ir kiemsargiai nebuvo pasiruošę nei sniegui, nei ledui, nei žiemai apskritai. Jie tik bambėjo ir bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Draugelio kiemas taip pat skendo pusnyse. Draugelis nuo pat ryto vargo bandydamas atkasti savo mėgstamą suoliuką. Tai kaimynai jį Draugeliu vadino, nors niekas iš tiesų su juo nedraugavo. Net nekalbėjo. Tik apkalbėjo: “o, koks plikas! o, koks pilkas! o, koks tylenis…“. Negalima sakyti, kad Draugeliui labai rūpėjo, ką apie jį kalba kaimynai, bet draugų jis buvo labai labai pasiilgęs. Kalbėti nebuvo pratęs, bet užtai labai daug galvodavo, viską girdėdavo, tiek gražaus pastebėdavo. „Draugui parodyčiau kur ant mano suoliuko vasarą tupi boružės. Dar pavaišinčiau vakar virtais spanguoliniais ledinukais, juos labai skanu pabarstyti šviežiu sniegu, niekas tokio recepto nežino, nes…. juk niekas ir nesidomėjo tuo…“. Tikra tiesa, kaimynai neklausė nei ledinukų, nei varškinių debesėlių recepto, net neklausė ar reikia pagalbos kieme taką kasant. Jie tik skambinėjo visokioms valdiškoms įstaigoms ir reikalavo, kad kuo greičiau sniegą kas nors kur nors išvežtų. Bet valdiškos įstaigos buvo tvirtai įsitikinusios, kad sniegas nutirps ir pats. Pavasariop. Sunku čia ginčytis…
O štai sniegą kasti nėra sunku, net smagu: galima išsirausti visokių tunelių, pristatyti pilių ir taip pamiršti, kam tą takelį kasei ;). Ir dar galima ramiai apie viską pagalvoti, kol kastuvu mojuoti. Tik šiandien dangus sunkus, pilkas, sniegas lyg švininis, o mintys baisiai susivėlę. Draugelis tada ėmė svajoti. Svajoti apie šventes per televizorių, apie tulpes ir bijūnus palangėj, ir apie draugus. Tikrus. Tik iš kur jie galėtų imtis? Negi iš dangaus nukristi?
Ogi… ėmė ir nukrito. „Na, nežinia, ar tikrai tikras draugas, gal kiek susivėlęs toks (o gal tokia?), labai jau mažas…“ – pradėjo kabinėtis Draugelis. „Cit!!“ – sudraudė susigėdęs pats save, – „Nebūk toks apkalbus, nes kaimynu pavirsi!“. Tada nubėgo namo užkaisti morkų kavos. O grįžęs kieman, nubraukė sniegą nuo ką tik atkasto suolelio, mostu pasiūlė tam mažam veltinukui atsisėsti, o pats prisiminė seną kaip tas sniegas tiesą: „Tik su tikru draugu gali sėdėti ant pasaulio krašto ir… tylėti“.
Ir Draugelis prisėdo. Tylom.
****
Gal pažinot? Taip, čia Rūtos Elzės draugeliai, tik ji tokius ir “lipdo“ ;). Bus mugėje pati, galėsit paklausti, iš kur tokie, iš kokio dangaus nukrenta… Taip pat bus jos meškiai, gvardija veltų kitokių “draugelių“ ir dar šio bei to.
O dabar:
DĖMESIO! ATTENTION! ACHTUNG!
Šie draugeliai ant suoliuko yra parduodami jau nuo šiandien. Su pasaka, dėže ir gera žinia: visi pinigai gauti už šį duetą bus skirti “Vilties“ ugdymo centrui, vienam iš jau dabar mokyklos lentoje surašytų “punktų“ tema: “Įsigytume, jei turėtume pinigų“…
Šylantis oras ir vakar ant virtuvės stalviršio rastas naujas “Country living“ numeris atgaivino poreikį rūpintis namais, jaukintis, tvarkytis, sodintis ir lankytis Kokone. Pavasario galia…
Žiema išgyventa, vaikas paaugęs – išbandymų metas įveiktas. Dabar su Margarita turėsim daugiau galimybių išlįsti į lauką, nuvažiuoti miestan pasižmonėti, apsipirkti. Nebebaisūs nei virusai, nei šalčiai, ne sniegų užpustyti keliai. Ir pagaliau apsilankysiu audinių parduotuvėje, nusipirksių N metrų medžiagos užuolaidoms. Nes galų gale, tik sulaukę pavasario pasikabinom visą žiemą kauptus karnizus, lentynas ir šviestuvus. Ačiū “Ikea“ 😉 Pasidžiaugsiu “atnaujinta“ savo darbo vieta.
Savaitgalį laukia panelės M. kraustymas į vaiko kambarį ir skubus orchidėjų persodinimas. O šiai dienai, deja, jau išeikvotas laisvo laiko paros limitas 😦
Seniai atsirado ši mintis – dekoruoti Ursulos kambariuko sieną jos raidelėmis. Keliaudami po užsienį pradėjome kiekvienoje šaly pirkti “U“ raides. Bet jos visos buvo gan mažos, tad didžiausią nusprendžiau padaryti pati. Po ilgų abejonių vis dėl to pabaigiau ją ir neseniai sudeliojome visas “U“ ant vaiko kambario sienos. Didelė “U“ padaryta iš “kapos“ (toks baltas kartonas su putomis), vatos, ir aptempta medvilnine medžiaga.
Kol Gintė su didžiule palaikymo komanda ruošia “Kalėdinę mugę“, mums tenka visai kitokio pobūdžio paruošiamieji darbai: netrukus susilauksim pirmagimio. Per ilgus jo laukimo mėnesius pasiruošėm moraliai ir teoriškai, prisiskaitėm knygų, prisiklausėm paskaitų, džiaugėmės ir bendravom su vis didėjančiu pilvu… ir kažkaip iki paskutinės minutės visai nesirūpinom jo kraiteliu. Tai aišku, dėl visko kaltas kitas mūsų “kūdikis“ – namas, į kurį tik pavasario pabaigoje persikėlėm, suėdė visą mūsų dėmesį (jau dabar suprantu, kad tikriems vaikams suagus, šis taip ir liks pastoviai reikalaujančiu dėmesio kūdikiu). Ir sėkmingai ėdė toliau, kol vieną rytą pabudau iš košmaro, kad jau gimdau (nieko nuostabaus, jau buvo įsibėgėjęs 9 menuo). Nu va, po to ryto postkošmarinės isterijos priepuolio puolėm viską pirkti, ir dabar jau ramiai leidžiame vakarus nebijodami, kad bet kurią minutę teks lėkt gimdyklon.
Jau kuris laikas negaliu rasti noro ar susikaupimo naujiems įrašams į blogą – jaučiu, kaip įsčių gyventojas atima visą mano domėjimasi aplinka. Ne tik nenoriu rašyt, bet ir gamint, ir kurti kažką labai tingiu. Bet taip išėjo, kad kaip tik savaitgalį užfiksavau keletą šeimos foto albumo kadrų 🙂
Kaip būsimasis tėvelis vaiko lovytę surinkinėjo…
O namų sargai treniravosi tinkamai priimti naujoką…
Gerai, jau gerai, užteks tų jausmų. Bent truputis racionalios info iš šio įrašo: lovytę pirkom iš IKEA. Kol kas vaikelis pagyvens, kaip ir priklauso, tėvelių miegamajame, bet mūsų drąsiuose planuose nuo 3 mėnesių jį kelti į vaiko kambarį. Jį taip pat planuojam “apstatyti“ baldukais iš IKEA, nes pigu, gražu ir tenkina kokybė.
Labai norėjau Elenos stiliaus langinių jam į kambarį, bet dvejoju dėl netinkamo konteksto, juk langai namie plastikiniai. Greičiausiai bus jaukios žydrai languotos užuolaidėlės, bet niekaip nerandu, kur Vilniuje nusipirkti gražių karnizų už prieinamą kainą. Dėl to dar nei vienas langas namuose neturi rūbo. Norėčiau kuo greičiau išspręsti šį reikalą, nes žiemą pusę dienos matyti juodas langų skyles baisiai nejauku. Bet nežinia, kaip ten bus, kai vaikelis pakeliui…
kokonas.wordpress.com 
