You are currently browsing the category archive for the ‘Vaikai’ category.
Į mano pašto dėžutę anksčiau nei rudeniniai lapai nuo kiemo klevų pradeda dribti laiškai su klausimais, ar bus šiemet kalėdinė mugė. Och, bet negaliu pradėti ko nors naujo, nepabaigusi pernykščių reikalų. Tas “pernykštis sniegas“ – po mugės duotas pažadas papasakoti, kur ir kaip laiką leido “Lietaus vaikai“, surinktas per mugę lėšas nusprendę panaudoti vasaros šeimų stovyklai pajūryje. Stovykla vyko rugpjūčio pabaigoje, nuotraukas irgi mamos sąžiningai susiuntė, o aš…. o aš vis neradau Laiko. Arba nežinojau, kur jo reikia ieškoti. Čia – sąžinės prispaustas, bet širdingas įrašas, TIKRAI!
Manau, ne vienam, išgirdus apie visokias stovyklas, bendras išvykas ir kaip nors likimo nuskriaustus, bet tėvus turinčius vaikus + labdaras, sukirba klausimas: “O kodėl juos reikia kur nors BENDRAI vežti? Kodėl ta proga šelpti? Kodėl tėvai negali tų vaikų prie jūros nusivežti patys, juk ne visų finansinė padėtis prasta?“ Mmm, turbūt aiškiausią atsakymą gautumėte, jei pavyktų nugirsti uždaruose rateliuose vykstančių pokalbių nuotrupas: “Viena auginu 3 vaikus, vyresnėlis priežiūros reikalauja daugiau, nei mažieji kartu sudėjus, mums kelionė į “Maximą“ yra iššūkis, atostogoms man dar reikia kelių porų rankų…“, “….Paskutinį kartą prie jūros buvau, kai dar vaikų neturėjom, dabar jau toli ji mums, viską skiriame vaiko terapijoms…“, “Galime išsinuomot tik kambarį, bet sūnui reikia erdvės, kitaip jis ima nerimauti, blaškytis. Stogą visiems nurautų tie jo, rodos, betiksliai šokinėjimai, bėgiojimai, o nepasakysi “liaukis!“, jo kalbos suvokimas per menkas, o poreikiai dideli…“, “Nevažiuojame į nepažįstamas vietas. Vaikas bijo, rėkia, labai priešinasi, net per slenkstį nelipa, o vyrui gėda dėl tokio elgesio…“, “Norėčiau kada nors atostogauti ar bent savaitgalį praleisti tokioje aplinkoje, kur nereikėtų niekam aiškintis, koks tas mano vaikas ir kodėl jis toks, netektų teisintis, kur niekas nekreiptų dėmesio, nemokytų manęs ir neauklėtų neva išlepinto vaiko.“ Turbūt tai būtų tik saujelė priežasčių, kodėl ta jūra “toli“, kodėl reikia ypatingesnių sąlygų, kodėl ne visada net pinigai lemia gan uždarą šeimų gyvenimą.
Tai, štai. Po mugės suskaičiavę, viską sudėlioję, “Lietaus vaikai“ pradėjo stovyklautojų registraciją, savanorių paiešką ir poilsiavietės pajūryje žvalgytuves. Rado ir puikių jaunų savanorių (ir merginų, ir vaikinų), Monciškėse aptiko labai tam tinkamą “100 metrų iki jūros“ (nemelavo!) “dvarą“ su dideliu kiemu ir paskutinę vasaros savaitę 17 panorusių stovyklos privalumus išbandyti šeimų praleido vėsiame pajūryje, bet šiltoje draugijoje. Kai grįžusieji pasidalino įspūdžiais ir vaizdais, pasiryžusių tokią stovyklą pakartoti, atsirado gerokai daugiau.
Kas ką veikė? Savanoriai užsiimdavo su vaikais, kol tėvai mokėsi.
Taip, mokėsi, nes suvokti kitokį šių vaikų pasaulį tikrai reikia mokslo.
Būta ir terapinių užsiėmimų:
Net labai įtraukiančių ir užburiančių užsiėmimų:
Teatrališkų…
Būta menų:
… ir pramogų (beje, cirko artistų atsirado tarp savų, tokių vaikų tėvų, kaip ir meno terapeutų ir potencialių savanorių-auklių iš brolių-seserų tarpo…):
Buvo mokytasi gyventi drauge, šmaikščių taisyklių pagalba:
… ir tiesiog džiaugtasi jūra!
Tiesą sakant, tokių nuotraukų gavau daugiausiai ir ilgiausiai užtruko, kol nusprendžiau, kaip lakoniškai viską sudėlioti, buvo daug pagundos suklijuoti čia visas foto su laimingais vaikais ant smėlio, bangose, kopose ir su… smėliu ausyse. Bet visko čia neatpasakosi. Kaip ir suokalbiškai tėvai šypteldavo paklausti, kas labiausiai įsiminė iš stovyklos, dėl ko verta vėl organizuoti. “Vėlyvo vakaro pokalbiai arkoje“ – kažkokiais kodais išsitarė kelios mamos, leisdamos suprasti, kad už širdies griebiančios pokalbių temos ir išpažintys prie laužo jau naktimis, vaikams pagaliau sumigus, buvo tai, ko labiausiai pasiilgstama, ko vis tik labai reikia…
Net jei ir mugės labdara, toli gražu, nepadengė visų stovyklos išlaidų, net jei iš daugiau nei 150 autizmo asociacijos šeimų stovyklauti pasiryžo nedidelė grupė, bet pirmas “blynas“ neprisvilo, tėvai dalijasi įspūdžiai ir naujienomis apie kai kurias iki tol nežinotas terapijas, pačių ir savo vaikų emocijas, patirtis, o tai yra įrodymas, kad… pernykštė mugė pavyko ir galima imtis kitos.
P.S. Kai kada tos mūsų labdaros temos užkabina ką nors iš mugiautojų tarpo l.asmeniškai. Pernai taip nutiko vienam ne pirmus metus mums padedančiam žmogui. Po kelių savaičių parašė, kad labai nerimauja dėl savo dukterėčios, kad aprašyti “lietaus vaikai“, skaudžiai kažką primena… Ką gi, informacija “suvaikščiojo“ ir šiemet ši mergytė jau lanko krūvą terapijų ir užsiėmimų specialiame centre, ji gauna pagalbą laiku, ji pradeda augti kitaip. Štai, kur, mano manymu, ir yra tokių bendruomeninių reikalų ir sklaidos nauda – kartais tema, kuri atrodo tik plakatinė, tik kažkieno tolima bėda ar iššūkis, pasidaro artima, nes mes gyvenam tarp žmonių. Jie įvairūs…
P.P.S. Beje, jei žinote, kam dar gali praversti tokios temos informacija, pasidalinkite: parodoje “Mokykla 2014“ Litexpo lapkričio 21-23 d. autizmo asociacija turės savo stendą “Vaiko gerovės erdvėje“. Ten vyks konsultacijos, diskusijos apie švietimą, ten net apie vasaros stovyklos įspūdžius bus galima paklausti tiesiogiai.
Mielas dienorašti, ar dar tu gyvas? Kadangi mes ne kažin ką nuveikiam, rodos, per dienų dienas tik žaidžiam ir pasakas skaitom, tai papasakosiu ir Tau ką nors.
Vieną kartą miške gyveno varna. Turėjo savo medį. Ir gyveno meškiukas. Turėjo savo ežiuką.
Bet ežiukas pasiklydo rūke, tiek jį ir tematė… Tada meškiukas susirado kitą draugą – paršiuką. (Hm, čia gal visai kiaulė jau…)
Che, va, taip geriau 😉
O tada paaiškėjo, kad yra čia ir daugiau žvėrių ir gyvulių.
Ir jie visi mieli iki nebegalėjimo, o dar taip protingai sutverti, kad vienas prie kito labai tinka.
Bet jau pavargo meškiukas, laikas pasnausti.
Visi pavargo? Tai tegu eina miegot. Labanakt!
“Pasaką“ l.savarankiškai dėliojo Gustavas (be savaitės trimetis), kompaniją palaikė pusseserė Upė fotografavo teta Šarūnė, o visą mielą žvėryną išdrožė Miela Siela.
p.s. Šis žvėrinčius dailiame maišelyje buvo skirtas ne mums, čia dovana nuo Mielos Sielos AVEVITUS vaikams, bet Gustavui baisingai bliaunant, kad laaabai noooori, paliktas savaitę pasidžiaugti. Labai džiaugėsi. Taip džiaugėsi, kad net… pasūdė:
…ir pagamino vyniotinį pagal “Gustavo enciklopedijos“ receptą a-la-natiurel (jei kas nežinot, ten visi taip vadinasi ;))
Puikus patiekalas Atvelykiui!
Egzistencinis klausimas. Retorinis. {O kuo jie skiriasi?…}
Na, pasverkim: beveik trimetis “enciklopedijos Gustavas“ tebesizulina namie, daržas gresia tik nuo kito rudens, rytais vaikis vartosi lovoj kaip virtinis tiek ilgai, kiek tik jam telpa (o telpa iki… 6.30), yra dosniai šeriamas pasakomis ir ekologiškomis morkomis, gali sau leisti dvejus pusryčius, filmuką pagal pageidavimą ir ožius. Tai čia gerai, nusprendžiu, dedam pliusą.
Aš dirbu namie. Nuo tada, kai vyresnėlis išmoko pamiegoti VISĄ pusvalandį. Po beveik 9-erių tokios modifikuotos “karjeros“ metų, kitaip net nebeįsivaizduoju, o mano mokyklinukui netenka prailgintos dienos grupės prailginti iki vakaro. Netenka jam ir tos dieninės grupės, tiesą sakant… O ir mano vaikystės simbolis-instrukcija, prisegta prie puodo šaldytuve:
…jam nepažįstamas. Ir pasvilusios vištienos skonis, ir “pritraukto“ pieno kvapas, ir buto raktas po kaklu – visa ta “vienas namuose“ romantika. Kas yra auklė, mano abu vaikai irgi nežino. Vakare išeiti dviems į teatrą ar koncertą yra misija įmanoma tik atsitarabaninus kurią nors močiutę iš Šiaurės. Taip būna nedažnai / labai retai / nutiko gal tik 4 kartus. Vakarinė auklė būtų prabanga? O namų tvarkytoja kartą per savaitę? Ne, gal tik… stressassss ir darbasss?! Juk SVETIMAS! Taigi, tektų palikti užmigdyti kažkam tuos pasakų “herojus“ (aaaa!)! Ir dar nuolat spėti išsikuopti VISUS namus prieš ateinant valytojai. Nepažįstate kitos tokios nupušelės? Užtai aš pažįstu kaip nuluptą. Ar tai, kad teatrų repertuaruose taip ir nerandam vaikų (ne)ramaus miego vertų veikalų yra pliusas ar minusas? Mmm, nuosavai inteligencijai ir manikiūrui – minusas, o vaikams? O šiems, tarkim, +, pasitikrinsiu, kai užaugs.
Kad amžinai neišsimiegojusi ir pernakt kompiuteryje nusidirbusi, paskui dienom pasakau “šiek tiek“ per daug žodžių ir “vos vos“ per garsiai, labai aišku, kad Geros Mamos CV yra minusas. O ta visokia marga veikla, kaugės mano norų, planų, idėjų, ketinimų, pažadų, pradėtų darbų ir kūrinių, kurių užtektų dar 3 gyvenimams, jei tie būtų 100-tiniai ir turėtų bent po 36 val. paroje, ilgi pokalbiai telefonu ir begaliniai – su pačia savimi (balsu), “saviraiška“ feisbuke, net kai kurie estetiniai ir gastronominiai įpročiai? Taaip… minusas.
Neišlaikysiu aš šitaip maminės sesijos… O jei nuo šiol visą gyvenimo balastą metu ir pasišvenčiu edukacijai, kokybiškam ir kiekybiškam bendravimui su vaiku, pvz. nuo pat ryto paišau žuvis pagal užsakymą?
Paišau, spalvinu ir karpau.
Įvairiausių veislių: lašišas, silkes, auksines, … latimerijas.
Dideliais kiekiais:
Paskui uoliai pildau titanikų kolekciją, kurie yra gražūs iš abiejų pusių, teisingi iš visų kampų, draugiški net kaukolėms, tokie mylimi, kad net blynais nutaukuoti, su namais, inkarais, kaminais, dūmais ir net gatavai su ledkalniais.
Ir įtarinai tikslūs (matyt, čia – vakarykštis autoriaus ArAšGerasTėtis kūrinys…).
Tada poreikiams augant į ugdymo planus įtraukiamas Tatatonas Van De(r)dekenas.
Kažkoks patižęs ir pabiręs, bet žinant, kad jis – vaiduoklis, mokymo programose yra patvirtinamas. Ir iš karto pareikalaujamas Piratas Ben Džoisas.
Istoriniai – okulistiniai netikslumai tuoj pat ištaisomi:
{Ar jau galiu eit išsivirti kavos? O į dušą ar bent pižamos persirengti?}
Turbūt dar ir dabar, kai skaitote šitas rašliavas, mūsų kaimynai tebegalvoja, kad ką nors savo namuose skerdžiu, nes langai nuo decibelų tebedreba. Todėl, kad… NETELPAAA VISOS ŽUVYYYS Į TITAAAANIKĄ!
Tai ar aš – GERA MAMA??
Jaučiuosi dabar taip, lyg su šlapiais botais maknočiau per išplautas grindis. Tik tos “grindys“ valytos beveik prieš metus ir daugiau niekas čia nebuvo užėjęs… “Fiūūūū! Nupūsiu dulkes, tiesiog vėl išsikrausiu savo mantą ir būsiu čia toliau.“- nusprendžiu.
Nea, nepavyks be pasiteisinimų…
Per tuos tylos mėnesius KOKONE, mūsuose virė gyvenimas, taškėsi ir kunkuliavo, gimė naujos idėjos (ir vaikai), lipo ant galvos darbai (ir vaikai), augo visokia patirtis (ir… vaikai). Vis dar rašau daugiskaita, matyt taip galvoti saugiau. Iš tiesų, KOKONE labiausiai reikėtų perrašyti skyrelį “APIE“. Kol čia rašinėjom-paišinėjom kelios (5, 4, 3), buvo kažin koks pilnatvės ir užnugario jausmas. Kai likom dviese, atsirado savotiška, kone patalogiška atsakomybė (jei net nieko naujo nerašant, čia vis tiek kasdien, pasak statistikos, užeina bent 200 svečių, tai kažkaip ir stebina, ir įpareigoja) ir susikratė labai aiškus tekstų – vaizdų – temų pasiskirstymas (Lemanui, Lemanui, Danieliui…). Likusi viena, kurį laiką tą vienumą neigiau, o paskui turbūt pasidaviau ir… išėjau feisbuko teršti. Ale, grįžau, čia gi palociai didesni, va, kiek hektarų grafomanijai!
Apie tai, kaip sekasi (o SEKASI!) kitiems ir kitoms, parašysiu vėliau, prižadu. Dabar tik užsiminsiu, kuo gyvenu pati.
Aš seku pasakas pagal užsakymus. Maždaug tokius: “Neee, nenoje miegooo! Mama, ateeeik! Papasakok apie džyyypą!“.
Na, ką gi, prašom: apie tą džipą, kuriam šiandien ant užpakalio buvau priversta priklijuoti nuo kitos mašinėlės nusuktą ratą. Irgi pagal užsakymą…
PASAKA APIE DŽIPĄ, KURIS IEŠKOJO ATSARGINIO RATO
Kartą gyveno, va, toks Džipas:
Gyveno ilgai ir laimingai, kol vieną dieną susizgribo, kad gi neturi atsarginio rato. Ir Laimė kaip mat jį paliko. Išvažiavo Džipas į Margąjį Pasaulį rato ieškoti. Važiavo, važiavo ir sutiko mažą Mašinytę. “Labas, gražuole, gal turi atsarginį ratą?“ – paklausė Džipas. “Neee, netelpa niekur, labai gadina nervus ir stilių, tai nesivežioju.“ – pamirksėjo Mašinytė ir nuvažiavo į degalinę kavos.
O Džipas patraukė toliau. Privažiavo miškelį, ten rado Traktorių. Jis kasė griovį. “Gal turi atsarginį ratą?“ – pasidomėjo Džipas. “Turiu! Reikia? Paskolinsiu.“ – tuoj pasiūlė Traktorius. “Paskolink!“ – apsidžiaugė. Bet ratas pasirodė beesąs per didelis kokiais penkiais dydžiais. Nusiminė Džipas, rodos, akyse sumenko ir nieko nesakęs, nuriedėjo.
Keliavo jis toliau. Važiavo, važiavo ir privažiavo didelį miestą. Ten sutiko Autobusą ir Troleibusą. Autobusas iliustracijų nemėgo, o Troleibusas net su murzinais ūsais mielai pozuodavo turistams. Štai:
Džipas ir jų pasiteiravo apie atsarginį ratą. Autobusas ir Troleibusas pasiūlė pavažiuoti septynias stoteles iki raudonų plytų garažo, kuriame prikrauta daugybė ratų. “Paprašyk sargo, ir gausi vieną,“ – sako Autobusas. “Juk ratai – visi vienodi, visiems tinka.“ – pritarė Troleibusas. “Tai kad ne…“ – pagalvojo sau Džipas ir nubirbė toliau.
(maždaug šioje vietoje pasakos Užsakovas užmigo, bet įsijaučiau ir jau nebegalėjau sustot…)
Dar kiek pasižvalgęs po Didelį Miestą, Džipas privažiavo Didžiulę Parduotuvę su daugybe naujutėlaičių blizgančių automobilių. Paspoksojo per langą ir įsidrąsinęs įsuko pro vartus. “Kas tu toks, kodėl toks suplotas?“ – paklausė Džipas vieno raudono blizgūno.
“Aš – Sportinis!“ – atkirto tas. “Sportinis Super Auto.“ – parodė auksinius užrašus ant nosies ir užpakalio ir paklausė, ko toks pavargęs ir dulkinas Džipas čia ieško. “Atsarginio rato.“ – atsiduso Džipas. “Kam tau jis? – nusistebėjo Sportinis Super Auto. “Na, maluosi miškais ir laukais, kur nėra kelių, tai kartais ratus pametu, praverstų atsarginis“, – paaškino. “Cha, aš tai net nežinau kiek ratų pats turiu! Ir man tai nerūpi, tegu mechanikai dirba ir galvas kvaršina. O tu nustok ieškot, ko nepametęs, važinėk tik euro-greitkeliais arba pagrindinėmis didmiesčio gatvėmis į grožio salonus, ir atsarginio rato niekada neprireiks, tavo gyvenimas nerealiai pasikeis!“ – paprotino Super Auto. Džipas taip ir padarė. Neilgai trukus jis nuo gero gyvenimo solidžiai nusipenėjo ir sublizgėjo rimtuose žurnaluose.
Moralas. Kartais reikia tiek nedaug, vos vieno verto patarimo, kad taptum Aukštuomenės Džipu.
*****
P. S. O man Žinovas, per petį patikrinęs, ką veikiu, pareiškė, kad čia visai nepanašu į sportinę mašiną. Nepatenkinta pakišau po nosim lapelį ir pieštuką, Žinovas padėjo ant stalo TV pultelį ir, iliustravo pasakos pabaigą:
Zzzzzummmm…
Niekam ne paslaptis – diiiievinu asmeniškumus. Man žvėriškai patinka švieži mamų versliukai-veikliukai, kurie prasideda nuo savų vaikų, sapnų, ilgai austų svajonių, konkrečių vardų ar tiesiog Gyvenimo pakišto iššūkio…
“Milksense“ drabužiai skirti… dviems. Mugėje jie buvo ir pernai. Kol kitur žmonės žiopsojo, spoksojo, plepsėjo ir niekur neskubėjo, milksense’sų Rima lakstė suplukusi ir nešiojo sukneles, palaidines į labai simpatišką kartoninę matavimosi kabiną, nes “Pieno jausmo“ pirkėjos labai greitos, jos labai žino, ko nori, ir labai greitai tai gauna. Nėra kada svarstyti – jei žindai kūdikį, tai specialiai tam sukurtų drabužių ir ieškai “Milksense“, o jeigu mažius čia pat paleido dūdas, apsisprendi kuo pasipuoši akimirksniu. Šiemet Rima turbūt pati išbando visus modelius, nes… nes yra proga! Ir nuo to jos bizniukas tik žavesnis. Tiesą sakant, tai ir yra didžiausia vertė – šitas šiltas jausmas ir laaaabai asmeninis dėmesys su laaaabai asmenine patirtimi. Tikrai pieno jausmas…
Įsisupkite.
Pasisukite su vėjeliu!
Pasistaipykite.
Ir kol namuose tylu, išgerkite arbatos.
Ech… Gera būt mama!*
* Tokiai idilei yra papildomų sąlygų 😉
*******
“Ivė – mergaitės vardas. Mano dukrytė Ieva man jau nuo mano svajonių paauglystėje yra Ivė, tiesiog vardas buvo paslėptas, kad būtų mūsų. O įgavo naują prasmę…“ – tikiuosi Kristina nesupyks už citatą iš laiško. Nes man graaažu! Ir vardas. Ir cukriniai taškėliai…
{pažiūrėkit priežiūros etiketę viduje, pažiūrėkit! antytė…eeee…}
Man tokios saldžios tos istorijos apie vaikų atsineštus vardus (ir apie mamų išsipildžiusius sapnus, nes mano svajonių Adelė, tai yra nusiutęs “adelius“…), taip net graudžiai miela, kai vaikai tampa mūzomis ir tada atrodo, kad tokia veikla, darbai turi palaiminimą iš Viršaus. Nemanot?
“Ive“ – dar tik pati pradžia. Dabar dar rikiuojami “žirneliai“, bet tylios ambicijos ir teisinga trauka kokybiškiems audiniams, išieškotoms konstrukcijoms ir siūlėms, atrinktoms ir suskaičiuotoms sagoms jau akivaizdi. O rodos, taip paprasta!
Jei dabar kas nors jau bamba (ar dūsauja) dėl spalvų, derinių, pinigų, turiu argumentą – KIEKVIENAM vyrui reikia PADORIŲ kelnių! Kad išlipęs iš smėlio dėžės, purvyno patvory, išsikratęs varles iš užančio galėtų pasipuošti ir PADORIAI atrodyti ir elgtis tetos jubiliejaus baliuje, teatre ar bažnyčioje. Ir čia be juokų, kaip gi kitaip išauginti VTIKRUS vyrus?
*****
Tai priešpaskutinis įrašas. Tuoj skaitykite epilogą ir ryt susitiksim gyvai (jei tik išgyvensiu aš ;)))
Prisimenate, pernai “Menų spaustuvėje“ vyko spektaklis vaikams? Jau tuomet girdėjau (ir pati mačiau), kaip džiūgavo… mamos. Nagi, priduodi vaikus su tėveliu į teatrą ir gali naršyti mugėje ramiai skersai išilgai be to labai pažįstamo: “pava’gau“, “sysiu noliu“, “kada eisim namo?“, “nooooriu keksiuuuuko!!!! ne to, kiiito!! ir drambliuuko, ir šuniuuuuko!!!“. Šiemet, deja, tokių patogių pramogų muziejuje nebus (dėl erdvės stokos), beeeet… ta pati “Menų spaustuvė“ (muziejaus kaimynė Šiltadražių g-vėje, vos kita broma, kiti vartai) kviečia į šokio spektaklį apie vorą. Taip, vorą – KAMPAVORĮ, spėju, mielą ir mandagų šokantį padarą. Veiksmas skirtas 2-5 m. vaikams, vyks Kišeninėje salėje, jaukiai ir šiltai. 15 val. Šokėjai paprastai paskui dar pabendrauja, pastraksi su vaikais, jei yra kam noro straksėti, ir visi būna laimingi prasmingai praleidę šventadienio popietę.
Taigi, KAMPAVORIS ir šokio teatras “Dansema“ laukia pipirų, norinčių sužinoti viską apie vorus ir jų kampus.
O mes laukiame mugėje, visus įmanomus kampus užgrūdę nebeįmanomu kiekiu nerealaus grožio…
Įvadas. Hm, gal aš apsidrausiu ir parašysiu tiesiai šviesiai – šio įrašo autorė yra Gustė. Ir darželis “Aukštyn kojom“ yra… ne mano :), jis Gustės ir jos bičiulės (nors gauti seniai matytų pažįstamų sveikinimų pradėjus naują veiklą, visai smagu, chi, chi…). Tiesiog KOKONE retsykiais rašinėjam mes kelios, o skaitytojams “persijungti“ nuo vienos temos į kitą, pastebėti mažomis raidėmis pažymėtą autorės vardą straipsniuko viršuje būna keblu. Aš ir toliau triūbinsiu apie mugę ir jos gėrius, bet smagu jau ir šį tą kitokio čia rasti, a’ne? Temos, galų gale, tik iš pirmo žvilgsnio tolimos. Iš tikrųjų, Vilmą iš “Marmozel“ pažįsta nuolatiniai mugės lankytojai, o ir šiemet ji bus. Ir kuo nors nudžiugins, o perskaitę šį įrašą, garantuoju, turėsit jai ir klausimų apie savo… nosis. Taigi, skaitykit, švieskitės ir švieskit!
Gintė
Kalėdų laukimo malonumą pirmiausia pajunta mano nosis, nes kalėdinių kepinių sezoną pradedu gerokai anksčiau už namų puošimą ir dovanų pakavimą. Galbūt todėl Kalėdos man labiausiai asocijuojasi su imbiero, cinamono, vanilės, gvazdikėlių, apelsino žievelės, kardamono kvapais, o visi vaizdiniai, taip pat ir eglutės, sukelia kur kas mažiau emocijų.
Dažnai nutinka, kad šį prieššventinį periodą užpuola sloga, kuri atima pusę pasiruošimo malonumo – skonį jaučiu, bet neužuodžiu. Uoslė labai svarbi ne tik mums, suaugusiems, bet ir vaikams. Jie uosdami mokosi ir susipažįsta su pasauliu. Pastebėjot, kad vaikai dažnai pirma pauosto, o tik paskui valgo? Žinojot, kad kai vaikui “neveikia” nosis, tai ne tik trukdo suvokti tikrovės jausmą, bet netgi gali įtakoti vaizduotės trūkumą?!
Taigi, visai neatsitiktinai praėjusią savaitę “Aukštyn kojom” vaikai mankštino… uoslę! Užsiėmimui dirigavo sveikos kosmetikos ir aromatų kūrėja marmozel’ė Vilma, talkino ir fotografavo neurobiologė Rugilė.
Mūsų tikslas buvo žaidimo forma suaktyvinti šį svarbų pojūtį ir lavinti fantaziją. Todėl parinkome 3 užduotis: pažintinis uodimas, spėjamasis uodimas, kvapo pažinimas liečiant ir kūrybiškai naudojant kvepiantį objektą.
Pažintinis uodimas. Vaikai apžiūrinėjo, uostė, ragavo tai, kas valgoma: apelsinus, mandarinus, svarainius ir svarainių sirupą, vanilę ir vaniliną, eglės šakelę, bičių vašką. Viską parinkome sąmoningai. Rūpėjo sužinoti, ar vaikai skiria apelsino kvapą nuo mandarino, tikrą vanilę, nuo kepinius, ledus ir sūrelius kvėpinančio vanilino (sintetinto kvapiklio). Kalėdų dvasiai bundant uodėme eglutę. Norėjosi pažindinti vaikus ir su lietuviškomis aromatingomis gėrybėmis – parinkome svarainius ir bičių vašką. Tyrinėjome susėdę ratu, su padūkimo minutėmis ir po jų sugrįžusiu noru pažinti. Kvapų pažinimui naudojome ir vaizdus. Kiekvieną “kvapą” rodėme gyvai ir paveikslėlyje: kaip auga mandarinai, apelsinai, kaip atrodo vanilės lazdelės ir vanilino pakelis, kaip susiglaudę ant šakelės auga svarainiai, eglutės miške, kaip bitės lipdo korius.
Spėjamasis uodimas. Davėme vaikams uosti tik pakvėpintą juostelę (apelsino ir mandarino žievelės sultimis, svarainių sirupu, vanilės ir vanilino milteliais) ir prašėme parodyti, kuris tai paveikslėlis. Įdomumui ir veiksmui vaikai įdėdavo kaštoną ar kokį konkorėžį į dežutę su kvapą atitinkančiu paveikslėliu.
Kvapo pažinimas liečiant ir kūrybiškai naudojant kvepiantį objektą. Lipdėme iš bičių vaško plokštelių. Nauja medžiaga stebuklingai paveikė emocijas, kūrybinį mąstymą, susitelkimą. Bičių vaško plokštelės, jų faktūra tapo kūrybiniu iššūkiu ne tik vaikams, bet ir auklėtojoms. Visi stengėmės perprasti, kaip lipdyti iš plokščios plokštelės – ar ją minkyti lyg plastiliną, ar dėlioti karpinius, gal lankstyti origami? Mergaitės iš karto ėmėsi veiksmo – lankstė vėduoklę, voką, suko rožes; berniukai ilgai mąstė, o prasiveržus idėjoms – vienas susuko kaulą šuneliui, kitas suminkė automobilį, vėliau atsinešė net grąžtus, pjūklus ir plaktukus… Bičių vaškas kvepėjo saldžiu, bičių meilės kupinu kvapu, o laikas jame tirpo…
Ką pastebėjome mes, ir į ką dėmesį atkreipė Vilma su Rugile:
- 3 – 4 metų vaikai imliai uodė ir ragavo, visgi spėjimo užduotis jiems buvo kebloka. Kartais jie iš tiesų sakė, ką užuodžia, o kartais tiesiog sakė kitką, nei kaimynas, ar tą pavadinimą, kurį prisiminė. Jei turite 6 – 7 metų vaikus, spėjimo užduotyje juos būtų galima „prakalbinti“ tikslingiau. Augdami vaikai ima teikti daugiau reikšmės uosliniams stimulams, ir tai susiję su kalbos bei kitų pažintinių gebėjimų vystymusi. Gerėjant šiems gebėjimams vaikai kaupia patirtį ir apie kvapus. Mažesnius verta pažindinti, mokyti ne tik regėti, girdėti, liesti ir valgyti, bet ir užuosti, o egzaminuoti galėsite vėliau;
- pertraukėlių metu berniukai bėgdavo užsiimti savo reikalais – traukė žaidimus, knygas, o mergaitės ratu apsėsdavo Vilmą ir toliau apžiūrinėdavo padėklą su kvapniom gėrybėm. Tiesa, vienas berniukas atrado vanilino dubenėlį ir vis atbėgdavo jo skanauti. Lipdymo dalyje, į pabaigą, liko sėdėti vien berniukai! Mergaitės išėjo gyventi darželio gyvenimo, o berniukai konstravo toliau. Tokie paprasti pastebėjimai patvirtino, kad moterims ir vyrams rūpi skirtingi dalykai, aktyviau veikia skirtingos juslės. Mergaitės ilgai išbuvo pažintinėje uodimo ir spėjimo dalyje, vėliau netgi ėmė uostyti kitus daiktus (kaštonus, konkorėžius), o berniukai pasireiškė konkretesniuose darbuose;
- visi vienodai aktyviai dalyvavo užbaigiamoje vanilinio sūrelio valgymo dalyje. Vanilinas išties galingas mokslo kūrinys 🙂
“Aukštyn kojom” uoslės mankštoje dalyvavo 3 – 4 m. vaikai. Pagrandukų (1 m.) ir Jaunėlių (2 m.) klasėse, kuriose vaikai susikoncentruoti į veiklą geba trumpiau ir naujas žmogus dažnai būna ne tiek įdomus, kiek baugina, vaikai mankštinsis su auklėtojomis pagal Vilmos patarimus. Tiems, kas norėtų kvapų žaidimus su savo vaikais pažaisti namuose, Vilma pataria:
- išmokite ir išmokykite savo vaikus (jei jau pamiršo šį instinktą) pirma pauostyti maistą ir tik vėliau ragauti. Iš kvapo gauname daugiausia informacijos, ar maistas sveikas, nesugedęs, ar skanus. Pastebėsite įdomų dalyką – būtent natūralus ir gyvas maistas (vaisiai, daržovės, pienas) gardžiai kvepia, o dirbtinai užaugintas ir apdorotas (kuris miestiečio juslėms dažnai skanesnis) – ne. Toks uoslės lavinimo pratimas padeda pamėgti kūnui sveikus ir organiškus produktus ir atsisakyti nesveikų;
- augalai pakvimpa patrynus jų lapelį ar žievę. Ypač vasarą pastebėsite, kokia lauko žolių / augalų kvapų įvairovė mus supa;
- uosti pavyksta geriau ir įdomiau užmerktomis akimis, galite žaisti spėjimo žaidimus;
- natūraliais eteriniais aliejais (itin švelniai) pakvėpinkite vaiko mylimą žaisliuką, rūbus – priklausomai nuo augalo, tai pagerins miegą, suteiks saugumo, džiaugsmo, mažins irzlumą, saugos nuo peršalimo. Vieni tinkamiausių ir saugiausių: levandų, ramunėlių, mandarinų eteriniai aliejai;
- apetitui sužadinti patalpoje pagarinkite bergamotės, apelsino, mandarino. Citrinos gerina susitelkimą, koncentraciją, levandos ir ramunėlės ramina, pušų kvapas atpalaiduoja ir stiprina;
- improvizuokite, pvz. galite vienu lašu pakvėpinti molį ar plastiliną ir taip pagerinti vaiko koncentraciją, norą pabaigti pradėtą užduotį;
- svarbiausia – vaiko nespauskite. Uodimas turi būti malonus, kvapas būtinai turi patikti. Kai jums uodimas taps natūraliu, savo pavyzdžiu sudominsite uosti ir vaikus;
- tiesiog prisiminkite, kad turite nosį: kai įeinate į patalpą, sutinkate žmogų, renkatės maistą, kai lyja, kai atsiduriate gamtoje…
Jei pritrūksite šviežių gėrybių kvapų dirbtuvėms namuose, kreipkitės į Vilmą – ji tikrai patars, kokiais aliejais labiausiai verta eksperimentuoti lavinant vaizduotę. Kam trūksta fantazijos renkant kalėdines dovanas, pasufleruosiu, kad “Marmozel“ turi krūvą naujienų, kurios tikrai bus Kokono mugėje. Pavyzdžiui, veido kremas su ramunėlėmis ir levandomis. Gelinis drėkiklis. Kūno aliejus “Dausos“. Plaukų balzamas, kvepiantis švelnia kava, pasaldinta lašeliu kvapniosios kanangos aromato. Kalėdų seni, tikiuosi tu skaitai Kokoną 🙂
Na, o smalsiems ir smalsioms rekomenduoju apsilankyti Vilmos vedamose „Uoslės mankštose“ suaugusiems
Dar vienas įrašas šiandien {šiąnakt…}. Teksto jis beveik ir nereikalauja, nes pats vaizdas yra… tekstas.
– Prisižadėjau savų vaikų darželiui pagaminti abėcėlę, nes pyktelėjau, kad beveik nieko nemoko. Kurpiau, dėliojau, tobulinau, zulinau kol atėjo nušvitimas: “o gal dar kam padėtų mokytis, o gal prasmingai papuoštų ir kitų vaikų kambarius?- maždaug taip dailaus plakato istoriją vienu atsikvėpimu greitakalbe išbėrė Laima. Ir dar kukliai paklausė, ar toks tiktų, ar “vieno daikto kioskelis“ galimas mugėje. Tai AIŠKU! Juk čia net 32 edukaciniai kūriniai! Mano favoritės – L, Ū, K ir Š. Širdingai…
“Sausesni“ techniniai duomenys:
“Lietuviška abėcėlė, A2 formato, pakuojama į kartoninę tūtą su baltais plastikiniais dankteliais (ø – 70 mm, h – 540 mm) ir lipduku, parodančiu, kas yra viduje.
Atspausdinta ant Galerie Art Silk 250 g/m2 popieriaus. Dalis leidinio lėšų skirta medžiams atsodinti.
Šis plakatas skirtas mažiausiems vaikučiams nuo 1-erių iki 5 metukų. Kabinamas vaiko kambaryje akių lygyje.
Raidės aiškios, paprastos, susietos su vaikams žinomais ir mėgstamais daiktais. Kelios raidės neturi paveiksliukų ir dėl to joms liūdna. Plakatas, tarsi, nejučiomis turėtų prisidėt prie raidelių atsiradimo vaikiškose galvelėse. Jeigu kokio simbolio vaikas nepažintų tai būtų papildoma proga jam papasakoti, kas tai yra, pavyzdžiui, herbas ir visa iš to išplaukianti istorija…
Įrėmintas plakatas papuoštų vaiko kambarį.“
Viskas. Man tai aišku. O jums? 😉
P.S. o dar aš nujaučiu (kaip jau ne kartą yra buvę žiūrint į mugės išradingus grožius), kad tuo plakatu prasidės ir naujas pačios Laimos kūrybos ir veiklos etapas. Juk viskas kažkada prasideda nuo A…
Girdėjot posakį: “…iš kuklumo nenumirs“? O matėt ką nors nuo to kuklumo merdėjant? Aš beveik ;). Va, praeitas įrašas KOKONE taip ir atrodo – Gustė su bičiule atidarė tikrai fainą vaikų darželį ir dabar kramto nagus už kampo (vis iš to nelemto kuklumo!!), o tuo tarpu didžioji dalis pasaulio nė neįtaria apie ką čia ir gal kas nors kaip tik dabar desperatiškai ieško TO darželio TAM vaikui! Jau girdžiu lemenant“ “Bet tai, kaip čia, nepatooogu, vėl kas nors sakys – 2 mamelės atidarė darželį…“ arba: “Parašysim, o paskui visi galvos, kad tas KOKONAS tai tik reklamuoja ką nors ir reklamuoja…“, ir galų gale pagrindinis kuklinimosi motyvas, “tūzas“ – “Aaaaa!! Negaliu PATI rašyti, kad gražu, smagu, fainai ir tai yra… MANO (na, pusiau…) “smėlio dėžė“!
Oooooi…. Na, gerai, negali pati, galiu aš. Nes buvau, mačiau, pajutau, kad tikrai gerai, nes: a) šiuo metu neturiu darželinio amžiaus vaikų ir galiu į šitą naujieną pažiūrėt kiek iš šalies; b) nemanau, kad susilaukusios vaikų, diplomuotos vadybininkės, teisininkės ar pedagogės (oi, dabar jau edukologės) staiga nukvaišta iki naktipuodžio lygio ir daugiau nieko nebegali; c) tikiu, kad laviruojant tarp kelių nuosavų vaikų nuotaikų ir poreikių, tuo pat metu žongliruojant puodais ir mobiliuoju telefonu, vairuojant automobilį, kur staugia būsimasis pavarotis lyg jau dabar koncertuotų su… “Blackh sabath“, laaaabai lavėja koncentracija, planavimo įgūdžiai, kūrybiškumas ir kritiškas mąstymas. Ir drąsa. Tikrai! Drąsa, tyliai paburbėjus: “galiu geriau“, imti ir pabandyti padaryti geriau. Man užtruko, kol susiprotėjau, kad aukštas ūgis yra veikiau perteklius, nei trūkumas, o štai susivokti, kad net keleri metai mamavimo vertės tik prideda, jokiu būdu ne atima, pavyko greičiau, ačiū, Die… Ir kam gi dar steigti vaikų darželius, jei ne mamoms? Be to, čia dirba tikros auklėtojos, profesionalų paruošta ir patvirtinta rimta, progresyvi ugdymo programa, kruopščiai ir atsakingai ieškota maisto tiekėjų, ramioje vietoje Žvėryne 10-čiai metų išsinuomotas privatus namas, (ohoo! vadinasi, tai ne žaidimas iš operos “kol nusibos“), su uždaru žaliu kiemu…
…ir moliūgų darželiu, su paslaugiais kaimynais, jau dabar mielai siūlančiais paskolinti grėblį ar laistytuvą. Namo erdvės pritaikytos vaikams: 2 miegamieji, 3 kambariai žaidimui, virtuvė su vaikišku valgomuoju visiems darželiokams, tvorelės ir varteliai prie laiptų.
Ei, pala, bet tai čia jau rimtas biznis!
– Guste, kam tau to reikia?? Negi kiti daržai netiko?
– Netiko, nebepatiko… Iš to “nebepatiko“ ir atsirado “Aukštyn kojom“ mūsų 4 atžaloms (mano porai ir Justinos dviems) + draugų vaikams. Tada paaiškėjo, kad darželyje saugiai ir laisvai telpa koks 30 vaikų (3 grupės skirstomos pagal amžių nuo 1m. iki priešmokyklinukų), o draugai tiek vaikų dar neturi ;). Taigi, dar apie 15 laisvų vietų yra draugų draugų vaikams, dar nepažįstamų draugų…
– Tai visas biznis – savas darželis saviems vaikams?
– Panašu… Milijonų neuždirbsim ir nesiekiam, bet jei savi vaikai į darželį eis ryte be ašarų, o vakare grįš be snarglio – jau gerai. O jeigu ne tik savi… Ir jei dar bus ką prasmingo nuveikti dieną ir vaikams, ir tėvams (savuose darbuose), jei vaikystė žydės, kaip kadaise svajojom: su pačių sodinamais svogūnais, balom po lietaus, mankšta ryte ir pasakom po pietų, be skubėjimo, tiesiog žaidžiant ir mokantis tuo pačiu metu – jau verta milijono, ar ne?
– Skamba puikiai, širdį glosto, bet vis tiek absoliučiai visiems neįtiksit, kam nors gi nepatiksit. Kam?
– Pas mus dauguma žaislų mediniai, lavinamieji, gali būti, kad kas pasiges rožinės plastmasės. O gal kažkas nusistebės tikrais (naujais) chirurgų chalatais ir operacinės kaukėm ar senu kavinuku smėlio dėžėj.
– Mačiau kavinuką! Čia deficitinis žaislas jūsuose, būsimi baristos auga, che, che… Gerai, o visus norinčius jau taip ir priimat, nėra atrankos?
– ?
– Na, žinai: vaikai-ožiukai, švepliukai ir kitokie “neformalai“. Aš vis prisimenu kruvinus vargus dėl darželio su saviškiu… Kratėsi ir valdiški, ir privatūs darželiai.
– Tos šeimos, kurios akcentus susidėjusios kitose vietose negu mes, tiesiog neateina iki mūsų. Kita vertus, mes pasiruošėme viskam – turim ir psichologę, ir logopedę…
-… ir baseiną ;).
– Žinau, kalbant apie vaikus, viskas yra svarbu, bet kas tau ir tavo bendramintėm yra svarbiau už šiaip svarbu: vaikų mityba, ugdymas, grynas oras + ekologija… Na, surikiuok į pirmenybių eilę ar bent pavardink, juk visi gyvenimą kirčiuoja skirtingai, o jei reikalas sukasi apie vaikus, tie prioritetai yra kaip lakmuso popierėlis – mano ar ne mano tai aplinka, tiks mano vaikams ar ne.
– Maistas yra svarbu. Žalias erdvus kiemas atokiau nuo judrių gatvių irgi svarbu. Bet mums svarbiau už svarbu yra užtikrinti, kad “Aukštyn kojom“ būtų gera vaikams, patogu tėvams ir vyktų ypač kokybiškas ugdymas.
Ir dar šis tas apie bendrą vaizdą ir kelias savais radarais užpelenguotas smulkmenas. Kadangi man patinka “IKEA“ ir kai kurios detalės “Aukštyn kojom“ pasirodė pažįstamos asmeniškai, nieko nenustebinsiu pacaksėjimu: “kaip skandinaviškai stilinga“, bet erdvi rūbinė ex garaže ir ištiestos iš pažiūros negudrios sofutės prie spintelių – tiesiog kūrybiškumo triumfas! Beveik nepersūdau, rimtai, labai gerai nuteikė. Kaip ir metalinė džiovyklė šlapiems kombinezonams ir batams sudžiauti arba neslidus laiptelis tualete pasilypėti, kojas patogiai susidėti (kriauklės vaikiškos, bet vis tiek gi ne visi pasieks). Tiesą sakant, nesu mačiusi tokių paprastų gudrybių darželiuose, paprastai būna viskas specialiai pritaikyta daržams (bet nebūtinai vaikams…). Nesakau, kad tai kažkoks vertimas aukštyn kojom, bet man, kaip ir visoms mamoms, svarbus dėmesys smukmenoms, svarbioms smulkmenoms. Gal tada sustiprėja nuojauta, kad ir vaiko smulkius gyvenimo džiaugsmus ar nesmagumus pamatys ir tinkamai įvertins.
Į “Aukštyn kojom“ važiavau iš smalsumo ir dar radom progą – susibėgo kelios KOKONO… eee… mergos ;), labai sunku kitaip kažkaip įvardinti kas mes ir apie ką. Papliurpėm apie vaikus, vaikų daržus (savaime suprantama), namus ir… sutemo. Apie KOKONĄ jau mąsčiau viena, mindama dviračiu tamsiomis Žvėryno gatvikėmis. Trumpindama kelią taip pasiklydau, kad išvažiavusi pagaliau į neoninę šviesą, jaučiausi laimėjusi aukso puodą. Ir čia sumečiau, kad ir iš to kokoninio blūdijimo nežinia kam ir kodėl, tiesiog sukinėjimosi kaip siauromis galvelėmis tarp pyragų receptų ir vasaros pasakų, asmeninių sentimentų ir kone reklaminių įrašų apie tai kas mums patinka ir ką šiuo metu gero veikia kiti, žiū, išsirutuliojo kai kas ir apie mus. Kas mes, ką veikiame dabar, kur link sukame? Tai štai, čia Gustės (ir Co)), kuri kartais KOKONE rašo apie vaikus, naujas vaikų darželis “Aukštyn kojom“, turbūt pačios jos gyvenimą verčiantis aukštyn kojom. Šarūnės nuotraukos iš šito darželio, žinoma, nėra atsitiktinės, bet apie tai jau.. rytoj, kaip paprastai rašoma:
Bus daugiau…
“Accept what you can’t change, change what you can’t accept”.
Kas jau kas, bet tėvai tikrai gali pakeisti pasaulį. Ypač jei tai, su kuo nebepavyksta susitaikyti, susiję su jų vaikais. Mes pamanėm, kad jei keisti – tai iš esmės ir nutarėm viską apversti Aukštyn kojom 🙂
Už nuotraukas ačiū Šarūnei!
ps. o ką šiam pasauly dėl savo vaikų pakeisti norite jūs? 🙂
kokonas.wordpress.com 