Šis tas rožinio…

Beieškodama pavadinimo šiam įrašui, nesąmoningai galvoje perkračiau (trumpai) žodžio “rožinis“ prasmes ir asociacijas. Mano “gūūūglas“ išmetė: rožančius, rožių spalva, “barbinis“ sijonas, ružavas keksiukas ar cukraus vata. Dar močiutės sode puoselėtas rožynas, kur visos keturios pusseserės turėjom po savo rožę, manoji buvo geltona su rausvais (rožiniais…) pakraštėliais, nekukliais bliūdo dydžio žiedais ir prabangiu vardu – Glorija… Hm, prasmių, vaizdinių ir sentimentų kratinys, bet bendra viena – rožės primena kažką saldžiai gražaus ir gero. Arba žada kažką saldžiai gražaus ir gero. O tai jau yra gerai, rožės pasauliui padeda neapkarsti visai, che, che.  Dar gerai, kad kol mes jūrinėjam, kaiminėjam, sodinėjam, paskui bamblius bėginėjam, bičiuliai randa laiko šį tą naudingo ir gražaus parašyti ir čia pasidalinti. Ačiū, Rimante 😉

ROŽINIAI RECEPAI KŪNUI IR SIELAI

Jei šiemet lakiojat po visokias Turkijas bei neturkijas, atkreipkite dėmesį į… rožę (taip pat ir rožių hidrolatą bei eterinį aliejų).

Islamiškosios šalys garbina rožę, sakoma, kad ji – tai Pranašo Muhamedo prakaitas, krintantis iš rojaus. Rože kvepia islamo poezija, muzika, religija ir virtuvė. Rožių vanduo neatskiriamas nuo maisto, ypač saldumynų, ir medicinos – gydo akių ligas, galvos skausmą, o rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose.  Rožė  –  sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė  – gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas  – tai gyvenimo grožio kvapas.

Rožių aromatas (eteriniu aliejumi galima kvepinti riešus, kaklą, švelniai perbraukti plaukus, rožių vandeniu galite purkšti veidą ir kūną) padeda moteriai žydėti, atverti širdį, skleisti džiaugsmą, meilę, jis balansuoja emocijas, palengvina savęs suvokimą. Jis puikiai tinka, kai norisi pasijusti moteriška ir geidžiama. Jis sukuria ir saugumo jausmą, padeda išgyventi santykių liūdesį, netektį, vienatvę, skatina vidinį augimą. Jei pasiklydote mintyse, nesugebant apsispręsti – pauostykite rožės ir išsigrynins esminė mintis.

Kokia bebūtų veido oda, rožių vanduo, o „ant viršaus“ rožių aliejus ją paskaistina, nuramina uždegiminius procesus (raudonį, spuoguotumą – su laiku ir išgydo), tonizuoja. Rožių veikliosios medžiagos  lėtina odos senėjimo procesus, mažina raukšleles, valo poras.

Kokono bičiulė Marmozel šią vasarą atidarė duris į… Kvapų ir skonių virtuvę, kurioje karaliauja eteriniai aliejai bei hidrolatai.

Keli „Marmozel“ receptai su ROŽIŲ HIDROLATU.

NUO ŠIRDIES DULKES NUPLAUNANTIS GĖRIMAS

Geriamai kvapniai gaivai reikės į litrą vandens įpilti valgomąjį šaukštą rožių hidrolato, įlašinti truputį citrinos sulčių, įmesti kruopelę medaus. Išmaišyti. Galima įmesti su rožių žiedlapiais užšaldytų ledukų.

ROŽIŲ ARBATA SU KARDAMONU IR ŠAFRANU

Į šiltą vandenį sudėkite patraiškytas kardamono ankštis, šafraną, rožių žiedelius. Įtarkuokite šiek tiek muskato ir įmeskite trupinėlį druskos skoniui išryškinti. Uždenkite dangčiu ir keletą minučių pavirkite, įpilkite rožių hidrolato (1 litrui vandens 2-3 arbat. šaukšteliai hidrolato). Uždenkite ir leiskite skoniams susijungti. Po 10 min. galima mėgautis ypatingai darniu rytietišku aromatu, švelniu skoniu. Pagardinimui tinka medus arba cukranendrių cukrus. Tai vakaro harmonizuojanti arbata. Ypatingai tinka moters širdžiai sušildyti.

LEDAI SU ROŽIŲ VANDENIU

Rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.

PERSIŠKAS ŠVENTINIS DESERTAS “SALDŪS RYŽIAI“

Išvirkite stiklinę ryžių. Būtinai įdėkite šafrano ar ciberžolės, kad nusidažytų gelsvai. Įpilkite valgomąjį šaukštą rožių vandens. Įdėkite migdolų riešutų, bet be luobelės, (turi būti mirkyti per naktį, tada lengvai nusilupa odelė. o migdolai minkštučiai, skanūs labai tampa), kardamono, cukraus pagal skonį.

Viską kartu pavirkite, kol suminkštės ir pavirs „košele“. Atvėsinkite ir patiekite.

****

Grįždama nuo jūros nesąmoningai ištiesiau ranką ir nubraukiau erškėtrožės žiedlapių. Užpylus karštu vandeniu, žiedai pasiraivė, išblyško ir pasklidęs aromatas akimirksniu nunešė į močiutės rožyną, kur sukišus vaikiškas nosis į glorijas ir sofijas, tiesiog pradingdavo laikas ir vieta ir, rodos, galėjai užuosti savo rožinę ateitį…

Apie muilą ir arbatą

Tais romantiškais balados gadynės laikais, kai žmonės patys viską ūkyje užsiaugindavo, krautuvėn užsukdavo tik prisireikus muilo, arbatos ar žibalo. Dabar yra atvirkščiai: muilą kai kas verda namie, o ir arbatą augina patys toooli nuo… parduotuvių.

Į KOKONO paštą atsiuntė muilo. Su laiškeliu. Tobula…

“Dangiškieji Migdolai“ – tai Kristina ir Dovilė. Abi turime po du vienodo amžiaus berniukus (viso 4  padaužiukai), taigi ir rūpesčiai abiems buvo panašūs. Vaikai mūsų jautrūs, turintys odos bėdelių, teko susiimti. Reikėjo kuo skubiau rasti išeitį,  kaip kuo švelniau prausti savo jau paaugusius mažiukus. Išnagrinėjus parduotuvių lentynas, priėjome išvados, kad niekur nedingsime, teks prausiklius, muiliukus ir kitus džiaugsmus gamintis pačioms. Taip ir gimė pirmieji “Dangiškųjų Migdolų“ muilai.  Prisipažinsime – mums gražūs spalvoti muilai, bet tai, ką gaminame, švelniai pulsuoja natūraliomis gamtos duotomis  spalvomis, kvapais  ir yra sukurta pačioms jautriausioms odelėms. Kiekvienas muilas skirtas skirtingam odos tipui ir palengvina arba visai panaikina tam tikras jos problemas.

Šalia muiliukų šį kartą įdėjome ir puikiai kvepiančių vonios bombų… Paieškokite „Prieskonių princesės“ – JI kvepia KALĖDOMIS…

O ieškoti reikės Julijos, namie siūtų eko-sauskelnių kaimynystėje rasit ir muilo. Simboliška 😉

*****

Siga apie “Gamtos galios“ arbatas nedaugžodžiavo. O kam čia ir kalbėt, užtenka pažiūrėt:

Molėtų raj., Medeikių kaimas

Žydi…

Nuskinta…

Džiūsta…

Pakuojama…

Laukia po egle 😉

Marmozelėms

Apie “Marmozel“ Vilmą  KOKONAS rašė ne kartą, kaip, beje, ir pati Vilma KOKONUI… Gal šį kartą nebeaušinkim burnos, tiesiog pasižiūrėkim, pasigrožėkim.

Tuo, kas auga ir žydi:

Tuo, kas kvepia ir į esencijas, aliejus, balzamus, kremus, muilus virsta:

Paskui gražiai ant lentynų nutūpia:

Ir galiausiai į dovanų maišelius sulenda 😉

Vasariški linkėjimai nuo Marmozel. Iki susitikimo mugėje. Jau žiemą…

Ko tikėtis marmozelėms ir mysteriams mugėje

Ne, nesu beraštė, tikrai taip – “y“ 😉

Prieš gerus metus užsimušdama ieškojau vyriškos dovanos. Ir tada toptelėjo: o kodėl nepakeitus vyro “nivėjų“ ir “old spaisų“ kuo nors natūralesniu, kuo nors ne tokiu aitriu? Aha… Pabandykit: arba brangu be galo be krašto, arba visai ir nenatūralu… Tada paprašiau marmozelės Vilmos, kad man ką sumaišytų. Ji nusijuokė, kad maišyti reiktų ne man, o tam, kuris barzdą tuo mišiniu šlakstys – jam turi patikti. Kadangi turėjo būti siurprizas, tai tiko / patiko ir mano parinkta pačiulių kompozicija, bet dabar jau yra vyrams ir pačių VYRŲ išsirinktas kvapas (levandų, ramunėlių ir imbierinės citrinžolės “trio“). Geriausiais įvertinimas mano tuo metu originaliai dovanai buvo tai, kad po gero pusmečio išsunkęs paskutinį lašą to “barzdos“ aliejaus, nenulėkė pirkti anų “nivėjų“ į artimiausią “IKI“. Dabar lentynėlėje stovi “Myster’is“. Chi, tai ką šiemet pakuot po eglute? Hm…

MUGĖJE Vilma pažadėjo labai įvairų vaizdą. Ir krūvas naujienų. Na, pabandom išsirinkti 😉

Gal kvepalą?

Ir JAM, ir JAI tinka šis:

Fužeras nr. 1

Mėgstantiems sunkius: žemės, medžių ir prieskonių aromatus. Tai saldžiai, karčiai šildantys kvepalai, kurie įžemina, apgaubia saugiu rūbu. Arabinis jazminaitis poroje su indišku kumynu kuria netikėtą dabartį, primena kažką patirto, bet neišgyvento. Jiems antrina kvapusis ajeras, ąžuolo kerpės, laukinis Provanso čiobrelis paskleidžia kompoziciją erdvėje. Intensyvus, prabangus, labai ilgai išliekantis aromatas.

Nauji, purškiami kvepalai su eteriniais aliejais skirti norintiems kvepėti ne tik sau, bet ir kitiems.

“OM” – lengvas henos žiedų virpėjimas citrusų fone. “LABAI LABAI” – darni dervos, citrusų ir rozmarinų kompozicija (tokie anksčiau buvo aliejiniai). “BORDO” kvepia prabanga, kurioje šafranas jungiasi su spygliuočiais ir balzaminiais tonais. “ŠERBETAS” – juodųjų serbentų pumpurai primena gėlėmis apipintą vasarą.

O gal kremą?

Iš nerafinuotų ekologiškų kokosų, migdolų aliejų, sviestmedžio sviesto ir levandų, labdanum, citrinų eteriniai aliejų. Jau kvepia…

Arba lūpoms (spėju, galima ir valgyti ;))

Tikrai galima, žiū, kas parašyta: “Nepasotinamo aromato, turtingos sudėties balzamas. Kvepia šokoladu, kava ir gaivia pipirmėte.“

O čia praktiškoms “natūroms“:

Plaukų kaukė iš nerafinuotų ekologiškų kokosų, migdolų, simondsijų, avokadų aliejų su santalų, rozmarinų, levandų, pačiulių eteriniais aliejais.

Arba:

Saugus, natūralus dezodorantas su alūno milteliais naikina nemalonų prakaito kvapą.

Arba:

Makiažo valiklis. Ramunėlių, pelargonijų vandenys tausoja ir drėkina jautrią paakių odą, simondsijų aliejus ją maitina. Riebesnei odai tinkamas naudoti vietoje kremo. (Vadinasi, tiks ir ekonomiškiems “Kalėdų seniams ;))

Na, ir pabaigai pasiūlymas bijantiems, kad nepataikys išrinkti asmeninės kvapnios dovanos. Rinkitės mažiau asmenišką, bet nemažiau kvapnų variantą – patalpų gaiviklį. Be jokių chemijų.

Uh, išuostysim viską MUGĖJ 😉

“ŠERBETAS” – juodųjų serbentų pumpurai primena gėlėmis apipintą vasarą.

Ar jau kvepia Kalėdom?

Ėėėė… aš neužuodžiu – vis dar sloga, bet užtai man Kalėdos vaidenasi. Rimtai, mugei siunčiamuose grožiuose (kol kas tik virtualiu pavidalu) matau eglutės burbulus, meduolius, briedžius ir raudonus dovanų maišelius (net jei iš tiesų tai rankų darbo papuošalai, dekupažiniai, megzti ar siūti šedevrai). Kadangi “siuntų“ gaunu tuntais ir kasdien, tai ir vaidenasi kasdien. Paprastai puolu raustis nuorodose, pasiklystu, užsimirštu, pradedu čepsėti, “matuotis“, pametu laiko nuojautą ir dabar KOKONO juodraščių skyriuje “n“ pradėtų reportažų iš Kalėdų elfų (Kristinos pavadinimas) dirbtuvių ir virtuvių, o mano dantinga sąžinė graužia mane pusę nakties – iki mugės liko lygiai mėnuo, o aš nieko nespėju. Ne, NIEKO!

Užtai tie kalėdiniai “elfai“ jau prikūrė ir prigamino visko 😉

Rasa po savo tikrai labai kalėdiniais darbais parašė ir labai kalėdinį laiškiuką:

“Artėjant Kalėdoms rankų darbo šventiniais žaisliukais namus paversite tikra kalėdine oaze. Grožis visur ir visada laukiamas svečias. Aš padėsiu, kad Jūsų šventės metu jis būtų ne tik svečias, bet kartu suteiktų šventei jaukią, malonią, šiltą aplinką. O ir po švenčių  dar ilgai džiugintų širdis. Ar jau kvepia pas Jus Kalėdomis? Leiskite man i Jūsų namus atnešti šios nuostabios šventės kvapą…“

(plastikas, dekupažas, 12 cm skersmuo)

Na, jau užuodžiat Kalėdas? Ne? Tai išgerkit kokios kalėdinės arbatos su cinamonais ar imbieru. Arba ir tuo, ir tuo 🙂

Arbatos dėžutė (dekupažas, 16x16x7,5 cm), nors galėtų būti ir prisiekusios sodininkės retų sėklų kolekcijos slėptuve 😉

Visai talpi kraitelė “Gėlių kompozicija“ laikraščiams, “Žmonių“ žurnalams arba kalėdiniam saldainių grobiui…

Knygų skirtukai – knygų “graužikams“ skirtos dovanos. Arba priedas prie dovanos (popierius, dekupažas)

Botanikos (zoologijos) mėgėjams (dekupažas, medis, žalvaris)

Širdys iš visos širdies (houlitas, žalvaris)

Originaliai dekoruotos odinės moteriškos pirštinės – dar nematytas rankdarbis jų jūroj…

Jeigu dar nepakvipo Kalėdom, pasilenkit arčiau ekrano dabar 😉

Na? Čia Jekaterinos rankų darbo muilai.

Natūralūs, be sintetinių priedų, be jokių kitų cheminių “baisuoklių“, o jei pradėsiu vardinti jų gėrį: kokosų, palmių, alyvuogių, abrikosų kauliukų, jojobos, vynuogių kauliukų ir eteriniai aliejai, kakavos sviestas, raudonasis, juodasis ar žydrasis molis, cinamonai, ciberžolės, čiobreliai, mėtos, levandos, rozmarinai, ramunėlės… Negi dar neužuodžiat švenčių???? Marš, tikrintis uoslės!!

Jekaterina atsiųs visą šitą gėrį per “kurjerį“ ir kas tai bus tiksliai dar neišduoda. Ir neišduoda, kaip bus supakuota, o tai padaryta bus tikrai taip, kad  gaila bus pakuotę plėšyti:

Nuotraukoje dešinėje – lūpų balzamas, jo irgi, sakė, “užmaišys“. Yyyyyy!!! Laukiu siuntinio ir Kalėdų 🙂

P.S. ačiū Kristinai už paskolintą foto iš savo “muilinio laimikio“.

Kaip mes Kalėdų mugę ruošėm. Kvapnūs “rankdarbiai“

Šį kartą apie kitokį aliejų, ne maistinį. Ir apie kitokius rankdarbius, nes juk tai, kas pagaminta rankomis ir su meile, neabejotinai yra rankdarbis, ar ne? Na, pavyzdžiui balzamai lūpoms su bičių vašku:

…kvepia vasara…

…vėsa…

…citrusais ir …Kalėdomis 😉

O kokosų aliejaus pagrindu sukurtas rankų kremas šildo, saugo, maitina. Skirtas šerpetojančiai odai ir sužvarbusiai “dūšiai“, pasiilgusiai saulės ir atostogų.

Kaip atsiranda tokie rankdarbiai, kas sunkia aliejų, kas ką maišo, kas “fėjas“ paišo – ateikit į mugę ir paklauskit Marmozel 😉

P.S. Mūsų vonioje “gyvena“ specialus aliejus po skutimosi. Vyriškas. Originalus. Skalsus. Gamintas pagal užsakymą ir barzdos savininko skonį (kvapų skonį ;)) bei  mano norą (mane erzina “gaivūs“ sintetiniai losijonai, ilgai išliekančio aromato, toli besidriekiančio šleifo, be “identifikacijos“). Kadangi tą simpatišką buteliuką aš ir dovanojau, tai mergaitiška “Marmozel“ etiketė vyriškumo nesumažina – čia dovana vyro barzdai ir mano nosiai 😉

Derlius

Ot ir ne, ne apie bulviakasį 😉

Apie … Provansą!

Ir levandas. Provansas frankofilus žavi iki alpimo, o visokie neromantiški kietuoliai purkštauja kažką apie banalumą ir pan. Nesvarbu kuriai barikadų pusei priklausote, įsileiskite Marmozel Vilmos kelionių įspūdžius į namus (kontorą) ir širdis – nuramins, atgaivins, praskaidrins mintis. Juk čia LEVANDOS…

Dažnai girdime „Provansas“, „Provanso stilius“, „Provanso virtuvė“, retkarčiais „Provanso levandos“. Šis pietų Prancūzijos kraštas diktuoja madas kuriantiems interjerus, eksperimentuojantiems ruošiant maistą, ieškantiems subtilių aromatų. Mūsų kelionės tikslas – levandos. Tradicinės ir hibridinės, augančios natūraliai kalnuose ir auginamos ekologiškuose ūkiuose. Levandų įvairovė apsuka galvą ne vienam žinovui: levandula angustifolia / officinalis (lotyniškai) – tikroji levanda, lavandula latifolia / spica – varpinė levanda, lavandula stoechas – italinė levanda, levandinai, o kur dar porūšiai: tikroji laukinė levanda, tikroji sėjamoji levanda.

Lydint kaitriai Provanso saulei, susiruošėmė į laukines pievas „Simiane la Rotonde“ apylinkėse. Mus lydėjo augalų mylėtoja ir vietinių apylinkių žinovė Margarita. Ji rūpestingai lankstėsi prie laukinio čiobrelio, dašio, šlamučio, rodė kaip atskirti levandą nuo levandino. Sutiktas šilkmedis vaišino saldžiomis juodomis uogomis, „Simiane la Rotonde“ miestelio kavinukė džiugino ledais. Prisirinkome drobinius maišus aromatingųjų dašių, puokštes iš saulėjė išdžiūvusių šlamučių, laukinių levandų ir jų hibridų – levandinų.

Atėjus popietei nuvykome į Martinos ir Rišaro levandų ūkį. Akmeniniame, 600-tų metų senumo name, vasarą darbuojasi elegantiška prancūzė. Kiek akis užmato,  jaukius namus supa levandų laukai. Kadaise, čia laukines levandas rinko Martinos prosenelis, vėliau senelis, kuris pradėjo jas sodinti, auginti; dabar Martina su šeima ir keliais padėjėjais traktoriumi ravi levandų vagas, kloja tarp jų šieną, nurenka derlių ir distiliuoja. Tobulai apvalaini levandų krūmai bręsta 3-5 metus, kol ateina laikas nurinkti derlių. Gerai jei vasara karšta, jei liūtys neišplauna žemių, visgi keičiantis klimatui, levandoms tinkamų sąlygų mažėja. Net jei viskas klojasi, po 9 metų reikia keisti krūmus, vėl laukti 3-5 metus kol jie subręs. Svajonių darbas dvelkia rūpesčiais, sunkiai pasiekiamais kokybės sertifikatais, bet ir svaiginančia ramybe, kurią atpučia levandų vėjas. Šie violetinės spalvos, švelnaus kvapo augalai mėgsta saulę ir karštį, net sausrą. Nereikalauja „geros“ žemės, puikiai tinka smėlėta, akmeninga, uolinga dirva. Kuo karščiau, kuo „prastesnės“ sąlygos, tuo subtiliau kvepia levandos. Jos mėgsta aukštį, kalnuose atsiveria pustoniai, subtiliosios natos, kvapo turtingumas. Kalnuose kiekviena levanda savitos spalvos, savito aromato, kiekviena – asmenybė. Ko nepasakysi apie populiarius levandinus. Šios „levandos“ kiek aukštesnės už tradicines ir yra pastarųjų „klonai“. Prisitaiko prie aukščio, klimato, visada vienodai ir stipriai kvepia, duoda daug eterinių aliejų. Pramonė juos myli. Subtiliojo aromato mažiau, bet ir tų subtilių aromatų paklausa nedidelė. Levandinus mėgsta dideli ūkiai. Pjauna galingais kombainais, smulkina su koteliais ir didžiuliuose konteineriuose distiliuoja aukštos klasės, sertifikuotus aliejus. Ir nieko čia blogo, jei reikia daug, kokybiško ir stipriai kvepiančio aliejaus. Ne visur tvyro romantika, žmonės dirba sunkius ūkio darbus, buriasi į asociacijas, sertifikuojasi, tiesiog užsiima amatu, uždirba duoną. Skiriasi tik požiūris: vieniems tai darbas, pragyvenimo šaltinis, kitiems – tradicijos, sielai mielas amatas.

Romantikos radome Alpėse, tarp laukinių levandų ir jas skinančio jaunimo.

Čia viskas lyg pakylėta, nepaliesta civilizacijos. Levandų vėjas švelniai kuteno nosį, atpūtė ramybę, beveik euforiją. Levandos auga pavieniais krūmais, kiekvienas krūmas mėlynuoja skirtinga spalva, aptikome kelis baltų levandų krūmelius! Dirbome kartu su vietiniais pjovėjais, pjautuvais pjovėme trumpus levandų kotelius, be lapų, be sumedėjusios dalies, tik grynus žiedynus. Levandos renkamos į drobes, kurias reikia užsirišti ant nugaros, pasidaryti didžiulę kuprinę – nešyklę. Pririnkus pilną drobę, apie 30kg, ryšulys užsimetamas ant pečių ir nešamas į kalno viršūnę, kur gali privažiuoti džipas ir surinkti.

Levandos skirstomos pagal aukštį kuriame renkamos: 1200m, 1400m, 1600m, 1800m. Skirtingame aukštyje surinktos levandos distiliuojamos atskirai, nes iš jų  gauti eteriniai aliejai aiškiai skiriasi – kuo aukščiau, tuo daugiau sluoksnių turi aromatas. Jis kiek švelnesnis, subtilesnis, bet jame telpa daugybė pustonių: 1800m aukščio levandų eterinis aliejus pirmoje natoje gaiviai ir vėsiai kvepia žole, net primena pipirmėtę, antrojoje – atsiveria šiluma ir kartokas gėlių saldumas, kuris transformuojasi į solidų medžio ir žemės aromatą.

Laukinėse valdose šeimininkauja Silviano šeima. Vyras vadovauja pjovėjams, perveža levandas ir kartu su žmona vėsiame akmeniniame kalnų namelyje distiliuoja eterinį aliejų. Silvianas itin tausoja vietinę gamtą – laukinių levandų karalystę, todėl savo rankomis prirenka mūsų komandos damoms po puokštę laukinių gėlių. Jis žino kaip pjauti, kad nepakenktų krūmui, kiek levandų galima išpjauti šiame levandų rojuje. Dėmesingai įteikia puokštę į rankas, mes atsidėkojame plačia šypsena. Vyksta nedidelė ceremonija, kuri atveria jusles į nepaliestos gamtos stebuklo suvokimą. Silviano šeima viską atlieka savo rankomis: kadaise sukūrė didžiulį distiliavimo aparatą, dabar rankomis krauna levandas į puodą, kojomis sutrypia, kad neliktų oro tarpų, grandinėmis užtempia dangtį ir paleidžia aparatą. Po pusvalandžio pasirodo pirmas skaisčiai geltonos spalvos lašas.

Šviežias levandų aliejus labai aitriai kvepia žole, grūdais – visai neįprastu levandoms kvapu. Šviežiam aliejui reikės laiko, maždaug vienerių metų, kad įgautų įprastą levandos aromatą. Kvapas pasklinda po rūsį ir kiemą. Veiksmas vyksta aukštai kalnuose, arčiau saulės ir dangaus.

Kelionė čia nesibaigė, bet levandų pasaka pasiekė kulminaciją ir liko gyventi atmintyje. Daug visko buvo: daug serpantinų, daug laukinių augalų, daug civilizacijos nepaliestų veidų, daug šypsenų, nusistebėjimų, daug klausimų, jaustukų, labai daug levandų krūmų ir dar daugiau gerų emocijų.

Levandų gaivumo ir ramybės, šiltos Provanso saulės –

Vilma

P.S. O jei dar negana svaigių aromatų, čia kelios įdomybės apie levandų aliejų.

Rožių kvapas

Šlovė Alachui, kad turim draugų, kurie keliauja ir rašo apie neregėtus kraštus, kai mes čia savaitėm sergam, snarglinus vaikus ganom, naujus namus mazgojam ar vestuves planuojam…

Ačiū Marmozelei Vilmai, kad pasidalino savo nerealiais įspūdžiais iš Rožių ir Pasakų šalies – Persijos. Ėėėė, gerai, Irano (bet argi Persija skamba ne prabangiau? ;))

Rožių gimtinė – šalis po šydu

Iranas. Gegužės mėnuo.

Pirmieji kilometrai pabrėžia šalies geografinį savitumą: dykuma persipynusi su kalnais, pavieniai žaliuojantys medžiai linguoja mečečių pašonėj.

Miesto link vaizdai sparčiai keičiasi. Begalinio žalumo parkai, sodai nustumia smėlį ir kalnus. Kiekvienas žalias metras dėmesingai laistomas gaiviu kalnų vandeniu. Sodininkų netrūksta, paprastai tai vyrai.

Mus prisijaukinęs autobusas kadaise lėkęs nuo Teherano iki Miuncheno neprarado nei formos, nei stiliaus. 3000 km mus vežė be jokių gedimų, švariais stiklais ir celofanuotomis sėdynėmis. Viskas šioje šalyje kruopščiai prižiūrima ir saugoma.

Naktį atvykome į rožių karalystę – Meimand’ą (Maimand). Išvertus iš farsi kalbos reiškia „distiliavimo vieta“. Buvo metas, kai Meimande distiliavo vyną. Dabar, kambario viduryje, kiaurą parą rožių žiedai vėdina savo aromatą. Fermentuojasi. Farsi rašmenimis pažymėtose statinėse saugomi didieji stebuklai – hidroliatai (kvapieji vandenys): rožių, mėtų, kumino (Romos kmynų), neroli, kupranugario dyglės, gudobelės.

Hidroliatai nuo seno naudojami gydymo tikslais, maistui gardinti, grožiui puoselėti. Darbas vyksta visą parą: dega krosnys, verda puodai, pluša sukaitę rožių žinovai.

20 dienų žydi rožės, būtent tiek laiko turi rožėms atsidavę kaimiečiai, kad jas surinktų, paruoštų ir išdistiliuotų.

Per sezoną vidutinis ūkininkas pagamina 3 – 5 tonas rožių vandens (hidroliato). Darbas atsakingas ir sunkus. Distiliavimo būdai visur skirtingi, visgi, esmė panaši. Į didžiulius katilus iki pusės pripilama vandens, kita dalis – rožių žiedai. Sandariai uždaroma ir verdama. Vieni deda daug rožių ir verda trumpai, kiti – mažiau žiedų, bet ilgesnis procesas. Rožių vanduo gaunamas iš garų, kurie kondensuojasi ir įgauna vandens pavidalą.

Todėl iš 5 tonų gaunama tik 3,5 tonų rožių vandens, o tam sunaudojamos 3 tonos lengvų kaip pūkas rožių žiedlapių.

Žiedus renka vietiniai. Moterys ir vyrai keliasi saulei tekant ir eina į laukus rinkti brangiausių Irano žiedų. Tai reikia atlikti iki pietų, iki kaitros, kol rožės neišvėdino eterinių aliejų. Laukai nukvipę tauriu žiedų ir jų medaus aromatu.

Rožė persų kultūroje vaidina ypatingą vaidmenį, toli gražu ji nėra tik botaninis augalas ar grožio eliksyras. Jos vardas „Gulab“ arba „Gul“. Lakštingala „Bul-bul“, rožė „Gul-gul“. Citata: „Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip rožė negali nekvepėti.“ Neveltui „Gul-gul“ turi daug prasmių, neveltui rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose. Rožė – sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė, tai gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas tai gyvenimo grožio kvapas. Apie rožių kultūrą galima skaityti paskaitas, rašyti knygas, todėl palieku tai žinovams.  Ilgus tūkstantmečius rože žavėjosi persų valdovai, išminčiai ir tikintieji. Būtent iš Persijos rožė paplito po visą pasaulį. Paplito kaip meilės, dorybės ir turtingumo gėlė, visgi labiausiai pagerbta ir kvapniausia ji savo gimtinėje, Persijoje. Šiuose kraštuose gerai kvepėti privalu, nes malonus kvapas – dorybės požymis.

Dar įstabesnis mums pažįstamo rožių aliejaus kelias. Būtent rožių hidroliato gaminimo procese, kaip pašalinis produktas susidaro rožių aliejus, teisingai vadintinas rožių ottu. Tai drebučių pavidalo, balkšvos spalvos kristalinis skystis.

Be galo brangus, tik kiekvienam savaip. Musulmonui brangus, nes pasitepes rožės ottu jis kreipiasi i Alachą, vakariečiui brangus, nes iš 3,5 tonų rožių vandens išgaunama vos 60 -100 ml rožių otto. Paprastai ottas patenka į sumanias rankas, kur gerokai praskiedžiamas kitokiu aliejumi, pabranginamas 10, 20 ar daugiau kartų ir sėkmingai parduodamas „išrankiam“ vakariečiui. Kiekvienam lašui savas kelias…

Kelionė tęsiasi. Širazas (Shiraz) pasitinka legendiniais ledais: rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.

Esvahanas (Esfahan) saldumynų ir kilimų sostinė. Jų įvairovėje gali pasimesti arba pažinti save: putlūs pistacijomis paskaninti „Gaz“ saldainukai rungtyniauja su traškiais sezamo sėklų paplotėliais, jiems nepasiduoda kardamono ir kokoso skanėstai.

Kašanas (Kashan) – dar vienas audėjų miestas. Aplankome senuką, kuris jau 70 metų neišeina iš mylimo rūsio. Audžia. Pradėjo kaip ričių padavinėtojas, pramoko ir tapo paskutiniu šio amato žinovu, po kurio sidabro siūlais austi šaliai taps antikvarinėmis vertybėmis. Virpančios staklės, džiūstantys siūlai ir keli saulės spinduliai.

Virš rūsio verda gyvenimas: svečiai pasitinkami saldintu rožių vandeniu, vaišinami baklažanų troškiniais ir migdomi vėsiuose molio nameliuose, kurių kieme, fontanėlyje sukasi rožių žiedlapiai.

Kol mes stebim ir stebimės, stebi ir mus. Tamsios akys, plačios šypsenos ir susižavėjimas balta oda lydi visą kelionę. O ji tęsiasi…

Vilma *