Niekas nerašo to paties interviu metų metus. Ot, ir ne, aš taip moku. Pirmą kartą su Elena apie tai, ką norėtųsi apie jos kūrybą paleisti į eterį, kalbėjomės kažkurį pra-praeitą pavasarį, paskui susitikome dar kartą papliurpti ledainėje, kai jau ledams buvo net labai per vėsu, tada ratas sukosi, vienas pavasaris nužydėjo:

 *
O dabar jau nauji vėjai dvelkia…
 *
Prisipažinsiu, tyčia-netyčia Eleną pasirinkau pirmąja “serijai“ apie kažkada KOKONĄ pradėjusias 5-ias autores dėl jos ramaus tembro, tylaus balso ir subtilios esybės. Buvo baisoka, kad kitos ekspresyvesnės (gyvenime ar kūryboje) gali užgožti. Cha, buvau net labai teisi – per mudviejų pokalbius aš nuolat lipau jai ant galvos ir kalbos, ji kantriai klausėsi, pritardama linksėjo ir, nesuprantu, kaip mane ištvėrė. Dabar bandau pasitaisyti ir kviečiu apsidairyti aplink, gal kur nesiverždamas į pirmą planą pasaulį stebi tas subtilus pustonių žmogus, kuris nerėkdamas ir nepertraukinėdamas kitų gali daug įdomaus nuveikti ir papasakoti.
*
 .
12711096_973972626024535_7873713254108542147_o
12778725_973976699357461_4249120051504199028_o
 *
– Elena Dvoreckaja.  Iš kur tokia skambi pavardė?
– Močiutė sako, kad čekiška, bet mano seneliai iš Rusijos gilumų ir Ukrainos. Tėčio gimtinė, nedidelis kultūringas, sakyčiau, žydiškas miestas visai prie Rumunijos sienos, yra ir mano antrieji namai, ten prabėgo močiutės ukrainietės “nuglobotos“ vaikystės vasaros, ech… patys geriausi laikai. O aš – antros kartos vilnietė, Naujamiesčio vaikas, mano sentimentai Vilniui turbūt kiek kitokie negu bičiulių. Žinai, norėčiau nupiešti tokį prisiminimų žemėlapį: už kampo gazuoto vandens automatai, ten senas spaudos kioskas, vaistinė dar ne “euroremontuota“, kino teatras, kur nuo mažumės su draugėmis eidavom. Kiemai buvo pilni vaikų! Mano sena mokykla irgi čia, gyvenu dabar visai šalia savo vaikystės namų – aš gryna miestietė! Abu su vyru Gedu tokie, neturime jokios kaimiškos patirties.
*
– O kas esi tame mieste?
*
12747446_973975219357609_2784809666138972476_o
12768202_973976089357522_5074049130210528667_o
*
– T.y kas labiau: iliustratorė, dekoratorė, grafikos dizainerė, o gal scenografė?
– Iliustravimas Lietuvoj skamba labai siaurai… Grafinis dizainas – mano specialybė, mes su Gedu (Elenos vyras – Gediminas Šaulys, dizaineris, ex“Petpunk“ kūrybinio dueto tikrai ryški pusė) esame bendramoksliai, kažkuriuo metu galvojome pasukti gal ir į pedagogiką. Mums atrodo, kad Lietuvoje dizainerio galiojimo laikas nepelnytai ribotas: reklamos agentūrose vis keičiasi mados, bet kažin ar vertybės, o pats, matyt, keitiesi, todėl natūraliai norisi eiti toliau, agentūros juk “amžinai jaunos“. Ir mūsų šalies ta rinka gi mažutė. Viskam…
*
12747319_973977082690756_7613171088759260223_o
*
– Ėda pasitikėjimą savimi ir finansus tas mažumas?
– Taip… Ir tai irgi. Kai imiesi kokių nors visuomenei naudingų ir širdžiai mielų projektų, finansai labai banguoja, o tai neprideda pasitikėjimo. Bet vis tiek nuolat tokių imamės.
 Elena kartas nuo karto kalba daugiskaita, judviejų su vyru darbinis tandemas labai akivaizdus, nors, kaip pati sako, ji dažnai būnanti tik “juodadarbe“ vyro projektuose, bet aš čia užuodžiu kuklumą.
 *
12778776_973975112690953_1322874747390216927_o
12771862_973973342691130_254710301249650753_o
 *
 Kalba pasisuka asmeninių savybių link, va, čia ir susizgrimbu, kad ją nuolat pertraukinėju, vis neišlaukiu atsakymo į užduotą klausimą, užpilu greitakalbe, lyg vandeniu iš kibiro. Elena kelis kartus savo būdą pavadina nedrąsiu, pasvarsto, kad būtų lengviau gyventi ir siekti savo svajonių, jei mokėtų pastovėti už save, o man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai čia tas amžinai apie savo privalumus dūzgiantis pasaulis daug praranda sureikšminęs garsiai rėkiančius, drąsiai save reklamuojančius ir visą šitą šaršalą vadindamas drąsa ir stiprybe.
*
12768164_973973882691076_6543705872421776164_o
*
– Na, gerai, o kai kalbi apie savo veiklą pati, kaip sakai: piešiu, tapau ar paišau ir darau? Paprastai kalba išduoda kuo viduje jaučiamės.
*
V4V_mural
*
– Visaip būna. Gal dažniau sakau, kad paišau, piešiu, bet iš tiesų labai noriu tapyti, noriu tuo užsiimt. Jau turiu gal kokius 4 nepabaigtus darbus (juokiasi). Matyt, nuolat save menkinu ir nevalingai stabdau. Gedas vis spardo mano kuklumą: daryk, gali, jis nuo studijų laikų mane taip palaiko ir stumia.  Aš kažko išsigandau vos įstojusi, juk į kolegiją atvilkau nemenką krūvą naktimis pritapytų Dali ir Bredberio įkvėptų siurealizmų, o direktorė tik numykė: “a, nu, jo, dekoratyvus toks menas…“. Ką?! Dekoratyvus?? Juk čia taip gilu (juokiasi), tiek prasmės (dabar jau abi kikenam, kiekviena savo studentavimą prisimindama)! Maniau, turiu aiškią nuomonę apie save ir savo galimybes, o čia: dizaino kolegija, šriftai, linijos, kažkokia smulkmė, ir tik bac – aš pati dekoratyvi. Vos išgyvenau…
– O kodėl tada dizaino kolegija, ne dailės akademija? Vis tik nepasitikejai savimi tiek?
– Oi, ten gi maketai pramoninio dizaino… Pamačiau per peržiūras tas kėdes ir namus, paklaikau, kad nieko su mano erdvės ne-pojūčiu ten gero nebus. Nemaniau, kad galiu iš metalo mašinos maketą sukalt. Ir dabar galvoju, kad neišmanau anatomijos, visad buvo problemų su akademiniu piešimu ir perspektyvos suvokimu. Įtariu, ir kolegijos dėstytojai galvojo: “Vaikeli, nejauti daikto formos ir struktūros, ką čia veiki?“ Be to, kolegija tuo metu turėjo visai gerus kompus, o man tai buvo paprasta ir aišku (tėčio nuopelnas), ir kai stojau, čia jau buvo grafinio dizaino specialybė, o VDA tik bendro, pirma reikėjo tuos metalinius automaketus išgyventi…
 *
Kukumuku_me
Kukumuku
*
Aš iš tiesų 2D piešėja, visokios perspektyvos netyčia atsiranda per spalvas, man jų reikia. Iš spalvų atsirada ir forma, ir emocija, o emocijos man labai svarbios, gerokai svarbesnės už teisingą grafinį vaizdą.
 Gedas kliedi scenografija, o mane neša į kitą pusę, gal į meno terapiją, mačiau akademijoj yra kažkas, gal studijuot…
– Oho! Nelengva…
-Man psichologija labai įdomu. Aišku, kad nelengva ir gal net savotiškai pavojinga – netikiu, kad įmanoma visiškai atsiriboti nuo tų kito žmogaus emocijų įsigėrimo į tave, bet per spalvotyrą norėčiau pabandyti. Kažkaip taip… (Užsisvajojusi nukanda planus.)
Žmonės mūsuose slepia emocijas, daugeliui sudėtinga ir priimti, ir parodyti, ir paleisti. Visi tokie susispaudę savy, pyktį ir liūdesį mus gi mokė slėpti. Tai taip ir darom.
– Bandei kada neslėpti pvz. pykčio ar nuoskaudų? Ir kaip priėmė aplinka?
-Nepriėmė (šypteli).  Gal dėl to man ir per šalta: aš ne italė, čia gimiau, augau, bet emocinė aplinka mane stebina ir glumina. Galų gale ir pati užsidarau po truputį. Dievui viskas tinka, o mes suskirstom emocijas į tinkamas ir ne.
– O dievas yra? (pagaunu žodį už uodegos) Tau jis yra?
– Viename asmenyje – ne. Man Rytai artimi, budizmas gal. O gal net pagonybė. Man gražu ir artima, įkvepia tas lietuviskas gamtos tikėjimas. Taip tikrai. Nesu visai nusisukusi nuo krikščionybės. Iš vaikystės net lenkiškas maldas atsiminčiau, jei kas paprašytų, nes močiutė – arši katalikė. Tik, va, tikėjimas ir religija man – skirtingi dalykai.
– Ar tavo dailėje kokie nors Rytai atsispindi? Gal spalvos, ten juk tiek jų daug…
– Nelaikau savęs labai pragmatiška, tai ta emocine prasme, Rytų, manau, yra. Bet aš mėgstu atspalvius, pustonius, jų derinius, o ne kontrastus, kai viskas tiesiog klykia. Žinai, mūsų abėčėlės spalvos man per ryškios. Jei matau, kad žmogus sugeba subtiliai derinti spalvas, jos skamba, tai jau, kad giriu visaip kaip! (juokiasi).
*
ElenaMaya
*
Jautrumas! Va, kas mane žavi. Ir dizaine patinka dviprasmybės, ne konceptualumas, kaip dabar labai madinga. Na, kai ateini, pamatai ir viso gero, nieko tu neperdirbi, neturi ko virškinti, nebėra apie ką dar pamąstyt, paspėlioti. Čia toks labai vyriškas, mano galva, požiūris: “turiu idėją, ją įgyvendinau, parodau, ateikit pažiūrėt, įvertinkit“ (savaime suprantama, palankai…). Viskas lyg ir ok, bet gal duokim “maisto“ žmogui? Nemėgstu, kai galutinis taškas aiškus. Man tikra meistrystė tą patį pasakyti pusbasliu ir ne viską, kad dar liktų kiek erdvės. Matyt, todėl nieko gryno mano darbuose nerasit, tokia eklektika iš art deko ir gotikos :). Ir namai mūsų tapybiški su daugybe detalių, pustonių. Taip sunku atsisakyti tų detalių paskui, gerai bent, kad mums abiems taip tinka: man reikia tokių paveikslų, Gedui – kitokių ir namai prisipildo. O dar ir vaikui reikia kažkokio kambaryje pakabinto “maisto“ idėjoms, istorijoms, kažko nekonkretaus, ką akys turi  užkabinti kasdien atsikėlus ar net wc vaizdų ant sienų reikia… Istorijos gimsta vaizdais, mes abu ne tekstiniai, mūsų Ursula irgi.
Čia dar abi nuklystame į pūdymus per legendinės “Nykštuko“ kavinės legendines freskas ir “mūsų laikų“ animaciją.
Taip ir ateina eilė abĖČĖlei.
 *
ABECELE
 *
– Mes čia vis džiūgavome, kad galime savo Ursulai parodyti savos vaikytės filmukus, na, žinai, tuos fainus rusiškus, nesenstančią klasiką. Daug jų ir dabar aktualūs, tik gaila, kad tada nebuvo tokių edukacinių, kokius, pavyzdžiui, amerikiečiai seniausiai turėjo. Ursula pradėjo dainuoti tas “ei bi sy“ ir supratom, kad reikia lietuviškos versijos. Tokios su ugnele, ne didaktinės apie Ą nosines, bet linksmos, lengvos, dainingos. Pakalbėdavom vis, su draugais pasidalindavom savo mintim, bet nieko nedarėm… O vieną dieną nusprendėm, kad davai darom! Pakalbinom Maksą (Melmaną iš “Biplan“, jis Gedo vaikystės kiemo draugas), parašėm paraišką, beveik stebuklingai gavom valstybinę“stipendiją“ ir pajudėjo.
– Sunkiai ar lengvai judėjo?
– Mmmm… Finansiškai tai nelengvai, viskas išsitęsia laike, tuo metu gi dirbi prie to vieno projekto ir išdalinus keliems autoriams ir keliems mėnesiams ne kažin kas lieka.
– Bet klausant dainelės ir žiūrint, viskas taip lengva ir šmaikštu kaip ežiams su nosine. Beje, o tie čeburekai nežkliuvo kalbininkams?
– Ne, (juokiasi) neužkliuvo. Lietuvos kultūros tarybai irgi, manau, visi supranta, kad čia tik pokštas, “razina“. Tik teko pakeisti hantelius į tėvo hobi, bet tai sunku nebuvo. Maksas irgi stebuklingai gerai ir greitai pagavo mintį. Jis iš tokių, kur ir užaugę lieka ne visai suaugę, toks “vaikystės žmogus“, lengvai ten gali atsidurti, turbūt dėl to jam ir ta dainelė labai lengvai gimė, ir su Ursula dainuot taip paprasta buvo. Žinai, ir mes su Gedu tokie. Och, Ursulai jau tuoj 9-eri! Negaliu patikėt, ką mums patiems  jau tiek daug metų?! Jos m-kla tokia, kad ir pati mielai grįžčiau į suolą.
Petpank’ų veikla irgi netoli idėjos “kids to kids“. Šita abėčėlė iš šios serijos.
*
Iš tos pačios serijos ir spektaklis “Tėčio pasaka“.
*

 *
 Abu su Gedu labai “prikišo nagus“ prie vaizdo ir scenografijos. Ir čia įsijausti į vaiko pasaulį nebuvo sudėtinga, o pabandyti žiūrovų ir žinovų išgirtą ir apdovanotą spektaklį išvežti į kokį nors festivalį, pasirodo, gerokai sunkiau. Abi padūsavom ta tema ir pokalbį užgėrėm arbata.
 *
tecio_pasaka
TP_SMC
*
Bet nežiūrint į nieką, dirbama toliau. Elena kelerius metus rūpinosi vaikais. Va, šiais.
*
*
 Iš tiesų, šiais vaikais ir ne tik jais rūpinosi krūva žmonių. Animacija – sudėtingas, darbui imlus ir klaikiai laiką ėdantis reikalas (sakau iš labai senos ir labai trumpos darbinės patirties), tai skirta tik auksinės kantrybės ir užsispyrimo žmonėms, kuriuose ugnis nuo tos džiugios minties, kad sukuri… gyvybę, įkvėpi ją nerealiems, iki tol neegzistavusiems sutvėrimams, kūrenasi nuolat, iki pat ilgo darbo pabaigos. Čia ne aktoriai, ne kūnas ir kraujas, tai piešiniai ir lėlės, popierius, modelinas, audinio skiautės, pikseliai ir spalvos, kurie kūrėjo valia sulimpa į visumą, juda, liūdi, verkia, miršta ir prisikelia. Taip pranašiškai: “buvo niekuo, o tapo viskuo“…
*
*
Animacinis trumpametražinis filmas “Kaukai“ (“Running Lights“) tikrai augo lyg vaikas. Lėtai, rankiniu būdu rūpestingai apkamšomas, kartais jausmingai blaškantis ir abejojant savimi, patiriant finansines duobes ir kūrybinius pakilimus, skylant draugystėms ir mezgantis naujoms. Toks tas gyvenimas. O ir filmas įkvėptas gyvenimo, tiksliau, vaikiškų Elenos ir Gedo Ursulos klausimų apie gyvenimą ir tai, kas nutinka po gyvenimo.
Kino pavasaris jau! O penktadienis ateina su… “Kaukais“. Va, čia —>http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6083-kaukai.
*

 *
“Jis trumpas. Bijau, kad žmonės, žinodami, kiek laiko ir pastangų mums tai kainavo, nesupras. O jei nusivils…“ – nugirdau eleniškas abejones per draugus. Aš eisiu pažiūrėt. Ne patikrint, o pažiūrėt, nes labai įdomi tema. Esu tikra, kad turinio vertė nematuojama filmo trukme, o formos kokybė juo labiau.
Sutinkat?
*
                                                                                                                                                 Gintė
foto: Šarūnė Zurba  ir iš Elenos asmeninio archyvo
Reklama

“Tai ko nieko nerašai?“ – iš kažkur vis išlenda Sąžinės Šmėkla. “Neturiu apie ką!“ – suurzgiu grūsdama šiūkšlinėn sauskelnes ir pridedu: “Neturiu kada, plaunu snargliatraukį“. “Ir atstok, noriu miego!“ – ropoju su “Silva rerum“ į lovą.

O šiandien aplankė nušvitimas bekuopiant vaikų kambarį. Po dvylikos metų naminės praktikos pagaliau net man įtartinai mažai prasmingas pasirodė žaislų rūšiavimas, todėl susėmusi į vieną IKEA lentynos bliūdą mašinėlių-kaladėlių mišinio pusę ir likusią pusę į kitą bliūdą, nusprendžiau, kad jei pati tegaliu pasidalinti tokiom įžvalgom, tai galiu gi rašyt apie kitus. Kitas.

Dažniausiai tinklaraščiai ar panašūs veikalai turi skyrelį iškalbingu pavadinimu “APIE“. Ten smalsūs skaitytojai gali užsukti sužinot šio to apie tų veikalų autorius. Kartais tai tik labai šykšti oficiali informacija, kartais tik tokia intriguojanti, bet nieko neišduodanti frazė, o būna, kad savo noru išplepama ir pusė gyvenimo. KOKONAS tokio skyrelio neturi visai. Kuklumas ar apsileidimas? Ir viena, ir kita… Iš pat pradžių lyg ir nebuvo ko rašyti, paskui KOKONAS keitėsi, o galiausiai subyrėjo gabalais… Beeeet… Visi tie “gabalai“ turi savas istorijas ir pasirinktus kelius, kurie, manau, gali būti įdomūs ar net įkvepiantys ne tik man vienai. Prikalbinti šį tą papasakoti kadaise KOKONĄ pradėjusias ir rašiusias čia damas, nebuvo sunku, gerokai sunkiau buvo pagaliau PARAŠYTI. Užtruko porą metų…

Prisėskit, paskaitykit, jei turit minutę…

Pirma serija: https://kokonas.wordpress.com/2017/03/24/elena-pustoniais-apie-abecele-begancias-sviesas-gyvenimo-seselius-ir-svajas/

*

Ilgai sėdėjau ir galvojau, kaip pradėti ir pavadinti. Ir drėbiau, kaip sniegą ką tik drėbė dangus. Ką padarysi, kad tokios (oro) sąlygos…

Iš tiesų, ilgai svarstėme (nes, kaip žinia, senokai nebesu viena “carienė“ šios mugės), ką šiemet daryti, kas ką daro, net buvo aptarti galimi labdaros gavėjai, apibėgtos kelios salės, parašyta ne vienam patalpų turėtojui. Yra buvę metų, kai viskas slydo lyg per sviestą, kažkas iš viršaus dėliojo kortas ir vis karališkai krito, bet ne šiemet… Supratom, kad reikia kūrybinės pertraukos, nes nebėra vidinės ugnies, kuri būtina tokiems darbams, tada jokie kalnai nekliūna. Mūsų komanda per pastaruosius keletą metų labai praturtėjo… vaikais, o toks pusiau kilnojamas turtas reikalauja priežiūros, yra imlus laiko sąnaudom ir beveik nuolat papuola į gyvenimo sutarčių punktą Force majeure“ . Kurį laiką “ar bus šiemet mugė?“ dar kybojo tarp dangaus ir žemės, o aš tik žiūrėjau iš šalies, nes mano asmeninis forsmažoras šiemet vadinasi Katovicai – mūsų šeimos viena “galva“ iš trimestro ilgio komandiruotės grįš kaip tik per Kalėdas, todėl kita “galva“ mažumėlę skęsta buities liūne. Aš ir 3 “turtai“ + šuo kybom tarp Lenkijos ir Lietuvos, Vilniaus ir Šiaulių. AČIŪ Dievui už senelius ir močiutes! AČIŪ močiutėms ir seneliams už dievišką kantrybę! Ir bežiūrint iš tos pašalės man pagaliau visiškai nušvito, kad labai pasiilgau mugės organizavimo, bet ne kaip darbo, prievolės, o kaip rankomis sukurtos kalėdinės dovanos, kurią nori ir gali padovanoti kitiems. KOKONAS nėra jokia kontora, tai tiesiog (nežinau…) reiškinys (?), todėl ir taisyklės čia galioja tik tos, kurios iš dūšios eina.

Turbūt galima muges organizuoti ir kitaip, kaip nors dar racionaliau, nesikapstant smulkmenose, neaprašinėjant dalyvių megztų pirštinių, veltų šlepečių ar užvakar virtų muilų. Man tai atrodė svarbu, bet gal nėra svarbu iš tiesų? Tik tada tai nebebūtų KOKONAS. Ši mugė nuo pat pradžių buvo tinklaraščio renginys, todėl toks rankraštinis, savaiminis, beveik stichiškas, labai bendruomeniškas ir “naminis“, pradedant tuo, kas ant prekystalio ir už jo, baigiant sklaidos būdu. Plečiantis mugei, naminis skonis blėso, bet ryškėjo pati bendruomenė ir augo kasmet labdarai surenkamas fondas. Todėl logiškai mąstant, nėra priežasčių numarinti vertingų tradicijų, gal ir KOKONO formatas telieka toks senamadiškas, šiek tiek asmeniškas, kamerinis ir net jaukiai naivus. Tiesiog “perkrovimo“ reikia patiems organizatoriams, nes be mechaninių judesių, KOKONUI dar reikia ir labai brangių prieskonių: laiko ir širdies. Todėl nesakome “sudie!“, sakome, “iki pasimatymo“. Ar taip dainose dainuojama?;)

Siunčiu atvirukų iš Krokuvos. Su linkėjimais:

… išlaikyti tai, kas buvo pastatyta.

wawel

…Išsaugoti ryšius.

Pilsudskio tiltas

O kitais metais vėl susitikti kokioje nors jaukioje vietoje…

turgaus-a

…kur tilps ir senieji, ir nauji mugiautojai…

img_20161110_222404_979

…susirinkę geriems darbams!

Cześć, draugai, do widzenia!

Gintė

 

“Prieš Velykas ištesėk visus kalėdinius pažadus, antraip prisnigs!“ – grasina liaudies išmintis. Aišku, ištirps tas kovo sniegas ir be mano burtų, bet pažadai lieka pažadais, tie tai patys netirpsta. Ypač duoti sau apie KOKONĄ…

Įrašą rašiau taaaaip ilgai, kad teko prie pavasario pritempti pavadinimą. Buvo “atostogaujanti Snieguolė“ ir ji esu aš. Prieš mugę čia rašiusi Sigita, šiuo metu turbūt jau viską papuošė Velykoms, o prieš kitas Kalėdas pati savo tinklaraščiui ieškos nykštukų pagalbininkų, nes būti 3-jų vaikų mama pastaruoju metu tapo labai madinga, jei suprantat apie ką aš čia;). Man pačiai irgi, matyt, patinka vis kartoti tas stebuklingas motinystės atostogas, kai “ryte išsiverdi kavos, vakare atsisėdi, ją išgeri“. Tikrai laikas “sėdint“ su vaikais namuose pasidaro kažkoks tąsus: diena-naktis, diena-naktis, snarglys-kosulys, ir taip be galo, be pabaigos, be atvangos. Nebeapgaudinėjau savęs, kad šiemet pajėgsiu kokių gerų darbų nuveikti – vos spėju naminius nudirbti, todėl KOKONE dirbo kiti. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kaip tie KITI viską spėja: ir muilus virti, ir arbatą džiovinti / pakuoti, ir “paukštukus frezuoti“ arba vąšeliu kilimus narplioti, ir dar prieš pat šventinį šurmulį, patį dovanų gaminimo karštymetį kažką čia organizuoti, bėgioti, patalpų ieškoti, dalyvius rikiuoti, registruoti… Dievaži, net turint šešias rankas ir tris galvas, vis tiek būtų nelengva. “Tai kodėl žmonės tą daro?“ – šiemet jau pati kamavausi bandydama suprasti šito reiškinio prasmę ir esmę. KOKONO mugėj šiemet papramogavau pusdienį, buvo labai gera pasimatyt su begalybe mugiautojų-senbuvių..

dscn1453-vcup

dscn1451-vcup

dscn1455-vcup

ir nedrąsiai apeiti naujuosius:

dscn1442-vcup

dscn1448-vcup

dscn1441-v-cup

bet žinant tokių renginių pasiruošimo užkulisius ir per 7-erius metus mieste užderėjusių visokių mugių-mugelių prieš žiemos šventes gausą, aš pati neradau atsakymo: KODĖL TAS KOKONAS GYVUOJA? Kodėl man jo niekaip nepavyksta numarinti?.. (:

Turbūt atsakymas štai čia:

kokono_muge

 

Čia Ugnės (7,5 m) reportažinis piešinys iš KOKONO’ 15. Ta “jaunoji gvardija“ ir yra priežastis šitokio renginio gajumo – jei vaikai į labdaros mugę dalyvauti tempia tėvus (tiksliau, mamas), vadinasi viskas vyks, o vieta ar data – beveik nesvarbu. Ramiai įsitaisykite su arbatos puodeliu ir nuodugniai apžiūrėkite kiekvieną piešinio kampą ir veikėją. Šiemet neturėjome etatinio fotografo, bet jo gal net ir neprireikė – VISKAS pavaizduota čia (net VCUP’o vitrinos…). Ugnė – labai drąsi mergina. Mama iš kadro pabėgo ir juokdamasi prisipažino, neturinti nė trupinio dukters “prekybinio talento“, niekap negalėtų taip atvirai ir garsiai kviesti žmonių prie savo stalo, išdidžiai rodyti pačios pieštų atviručių ir nė nemirktelėjusi išpyškinti jų kainas.

20151206_102450_01

– Ugne, kas dažniausiai perka tavo atvirutes? Gal draugai? Tavo ar mamos…

– Nea, dažniausiai nepažįstami žmonės. Pakalbu su jais, o jie apžiūri ir perka.

-O kodėl vienos atvirutės kainuoja 1 eurą, o kitos – 2,40? Kaip tu jas įvertini? Pagal ką čia taip?

–  Gražesnės – brangesnės, – trumpai nukerta menininkė ekonomistės mina.

– Mat, kaip… Kodėl tu pieši atvirutes, o ne kokios saldainius verdi, kaip Jurgis pvz.?

– Taigi ledinukus virti sunkiau! – nuoširdžiai nusistebi mano nesupratingumu.

-Ir seniai pieši? – bandau taisyti autoritetą. – Tu juk 3-čią kartą KOKONE, kaip iš viso sugalvojai tą pirmą kartą dalyvauti? Gal mama liepė?

-Nežinau… Mamaaa, kaip ten buvo? – o tada balsas iš už kadro papasakoja visą istoriją, kaip pamačiusi mamą piešiant ir ruošiantis mugei, tada dar penkiametė užsidegė noru dalyvauti pati, kad piešia Ugnė seniai ir nuolat, kad tą daro stropiai, ilgai, gali sugaišti ir kelias dienas, kad smulkmenos piešiniuose iškalbingos, turtingi vaizdai paskui jau ir nebereikalauja daug žodžių pasakojimui. Pvz. čia matot kurmio namą. Piešinio paieškos kiek užtruko, bet buvo verta pakabėti Skype su kamera ir luktelt šito išsamaus 3D vaizdo.

kurmio_namas

Kiekvienas ruduo Ugnei – atvirukų gamybos darbymetis. Mama išduoda, kad pinigai, gaunami parduodant savus kūrinius, dabar įgauna jau kitą vertę, darosi sunkiau dalį pelno nesavanaudiškai paaukoti kilniems (bet tolimiems) tikslams. Hm, jau visai suaugusiųjų pasaulio širdies ir sąžinės problemos, dosnumo – šykštumo dilemos, ar ne? Man pasirodė net labai prasminga: juk “altruizmas“ tėra tik žodis, o “pagalba“ irgi gali likti įkalinta kabutėse arba televizinių paramos akcijų reklamose, kol pats nepabandai nugalėti savų slibinų ir pasidalinti ne tuo, ko tau nereikia ar neturi, kur dėti, o uždirbtais pinigais čia ir dabar.

ugnes_ruduo

Ir dar trumpai pagvildename labdaros temą kitu kampu.

-Ugne, ar žinai, kam skirti surinkti pinigai šiemet?

– Eeee…  Vaikams, kurie neturi tėvelių.

– O tai kas nutinka vaikams, kurie netenka tėvų?

– Jiems kažkas duoda kitus. Naujus tėvus.

– Manai, jiems dabar bus gerai?

-Gerai, – patikina ir belieka tik nusiųsti šitą įsitikinimą kaip prašymą “aukščiausiai ministerijai“.

****

Paplepsėjom su dar vienu senu KOKONO lapinu – šešiamečiu Jurgiu. “Biški“ mugėj, o paskui virtualiai. Ir pokalbio temos, ir pats vaikis taip šokinėjo po ekraną, kad užsirašyti ką nors rišlaus sekėsi sunkiai, o dar sunkiau suprasti, kaip judrus berniukas taip stropiai ruošėsi mugei – norint šitaip nukloti stalą, reikia paplušėti.

12307452_10153251574372592_6383944452390992814_o

Ir šiuo atveju visažinis balsas už kadro padėjo išrišti mįslę: pasirodo, viską gelbėja dis-cip-li-na, t.y piešiama buvo kelis vakarus ant tvarkingų ruošinių (mama pasirūpino), kad jaunasis autorius nepavargtų ir kiekvienai atvirutei užtektų dailininko dėmesio ir laiko. Saldainius virė kartu su mama, t.y. virė mama, Jurgis buvo atsakingas (labai atsakingas…) už pabarstukų barstymą ir pagaliukų sukaišiojimą. (Och, kaip man patinka tokios “edukacinės programos“! Labdara – šios mugės tikslas, bet tie labi darbai pradeda vykti dar gerokai iki prekybos dienos, o gėris užkabina dalyvius ir pirkėjus pačia netikėčiausia forma.) Dar sužinojau, kad skanesni yra rudesni saldainiai (pritariu, man jie priminė dieviško vaikystės skonio “gaidelius“ ant pagaliuko), kad bet ką nupiešti yra belenkaip lengviau negu saldainių prigaminti (čia visi vaikai tą žino?), ir kad mugiautojai vieni su kitais visada mainosi savo darbais, Jurgis irgi pademonstravo mainų programos rezultatą – tapatybės žetoną su spec.užrašu. Jėga!

-O žiūrėk, ką dar turiu! – ir į ekraną įšoka kažkoks leginis padaras, o gal lėktuvas. Pasirodo, Jurgis savo muginio uždarbio dalį jau investavo – lego kaldėlių babaisa nedidelė, bet tikrai baisi. Man. Oi, ne, vis tik čia kažkokia transporto priemonė.

-O žinai, ką pirks už mugės pinigus ta didelė šeimyna? Automobilį. Tikrą, ne leginį.

-Jie neturi mašinos?

-Turi, bet visi į ją niekaip netelpa, reikia autobusiuko. Nors jiems ir lėktuvas praverstų… Bet autobusiuką jie gaus, o įsivaizduoji, Jurgi, kaip gyventi tėčio ir mamos?

Nesuprato to mano retorinio klausimo Jurgis visai. Ir ačiū Dievui, reiškia, niekada apie tai nepagalvojo, reiškia, saugumo lygis jo pasaulėlyje aukštesnis nei Šveicarijoj…

****

O Sikorskiai? Jie gyvena gerai. Mama Vaiva sakė, net puikiai. Autobusiukas rieda ir juo važiuodami kas kartą mugiautojus (ir šiapus, ir anapus prekystalio buvusius) mini geru žodžiu.

1913649_884793841616007_6740394903979151074_n

Vaikai šiemet beveik nesirgo, nes yra sotūs:

10577037_891318487630209_8774746082425880424_n 12509488_898282686933789_7969730690040565182_n

…laimingi:

12512274_925829827512408_1550899172308121304_n

…šiltai aprengti:
993856_891654194263305_7996279568568175418_n

Man dar magėjo pasiklausinėti, kas pasikeitė, kas dar palepino dėmesiu…

12440331_10156265612780577_4021133914609901713_o

…kaip jie visi jaučiasi galų gale, bet įlindusi feisbuke į Sikorskių šeimynos paskyrą radau atsakymus į neužduotus klausimus. “Atsakymas“ netrumpas, bet neįsivaizduoju, ką ir kaip galima iš jo išmesti. Išmesti norėčiau nebent tą nejaukų jausmą, kuris apima skaitant, kai susivoki, kad savajam egoizmui dažniausiai pralaimi.

..gyvenu su devyniais kitų žmonių pagimdytais vaikais. Dalinuosi su jais viskuo, ką turiu. Nesmerkiu jų tėvų, nes jie tiesiog pasimetė gyvenime…
…dažniausiai geriu ataušusią kavą, valgau, kai turiu laiko, skaitau tik naktį, kartais pasijuntu apsisiota/apvemta..
Bet nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą. Esu apdovanota. Šios dovanos neįkainojamos.
Man atrodo, kad toks kelias teisingas – atsisakyti egocentrizmo ir nieko nesmerkti.
Per žinias girdime:
-kokia nors bendruomenė nenori leisti steigti savo teritorijoje priklausomų žmonių reabilitacijos centro;
-gyventojai stoja piestu prieš socialinių būstų statybą jų rajone;
-mokyklos atsisako priimti neįgalius vaikus;
-tėvai reikalauja pervesti kažkurį moksleivį… kuo toliau;
-o dar tos paramos akcijos…vis mąstau, kodėl per jas taip negera? Tai greit greit nusiunčiu tuos 3 Eurus, kad palengvėtų… Dirbau vaikų dienos centre su socialinės rizikos šeimų vaikais – tikrai jie ateina pavalgyti ir ramiai pabūti… skurdas ir tamsa gaubia Lietuvos kaimus ir miestus kaip viduramžiais… Bet , visiems „likimo nuskriaustiems“ reikia ne tik to, ką mes jiems atsainiai numetame kaip šuniui kaulą…
-vaikams globos namuose reikia ne vienkartinių dovanų, o prasmingų žmogiškų santykių;
-neįgaliesiems ne gailesčio, o priėmimo į savo tarpą;
-daugiavaikiams – žinios, kad auginti daug vaikų garbė, ne gėda;
-visiems „kitokiems“- ne smerkimo, o empatijos.
Žinoma, kad kiekvienas vaikas – dovana. Jei jis „normalus“- mes, tėvai, visuomenės akyse įgauname svorio, galime vaikščioti iškėlę galvas. O jei jis „kitoks“ – ką gi, gyvenimo loterijoje pralošėme ir mūsų svoris tose svarstyklėse išgaravo…
Ką darome mes? Neturėdami laiko savo vaikams, apipilame juos dovanomis, nes buvimas kartu vargina, lai žaidžia … Nusukame akis nuo Dauno sindromu sergančio vaiko, nes nejauku…Tylime, kai girdime besikeikiančius viešojoje erdvėje jaunuolius, tylime, kai rūko pradinukas.. Ir labai labai pykstame, kai kažkas ir kažkoks kėsinasi į mūsų erdvę.
Visi esame unikalūs. Ir gyvenimo keliu turime pražygiuoti oriai bei garbingai. O jei šalia rieda neįgaliojo vežimėlis, pasinaudokime proga – pakalbinkime, galvą guldau, sužinosime kai ką įdomaus, jei šalia žmogus, su kitokia patirtim nei jūsų, šnektelkite, būtinai ką nors išmoksite … Mes galim daug ką duoti vieni kitiems. Jei…stabtelsime ir pasikalbėsime, nes esame žymiai arčiau vieni kitų nei įsivaizduojame.
„Aš neturiu ambicijų pagauti jums didžuvę, nei duoti meškerę. Aš tiesiog eičiau kartu su jumis žvejoti“,- štai kaip paprastai tai įvardina režisierė S. Masteikaitė.
Jei dažniau būsime su „kitokiais“ kartu – tiesiog tyliai kalbėsimės – tai jiems bus geriausia išsipildymo akcija.

 

Turbūt to vieno, kaip mama sakydavo – stebuklingo, žodžio čia ir užtenka, nes į jį telpa viskas. Mes, Kokono labdaros mugės organizatoriai sakome:

LABAI AČIŪ, kad dalyvavote šių metų renginyje. DĖKOJAME, kad prisidėjote prie sumanymo pagelbėti Sikorskių šeimynai. Kaip žinote, Sikorskiams reikia didelio, talpaus ir techniškai tvarkingo automobilio. Kaip minėjo šeimos galva, surinktos lėšos ir bus skirtos šiam reikšmingam pirkiniui.

autobusiukas

Dėkojame, kad dalinotės vaikų rūbeliais, žaislais, knygomis ir kitais daiktais. Renginio metu surinkome net 10 dėžių. Tai nuostabu! KOKONO mugė surado sekėjų ir Kaune. Ten mamos taip pat rinko paramą Sikorskių šeimynai. Iš Kauno atvažiavo 6 didelės dėžės įvairių vertingų daiktų vaikams.

Didelis ir drąsus AČIŪ Zuikių fabrikui už skanius kepinius, jautrią širdį, entuziazmą ir ištikimybę KOKONUI. Surinktos lėšos nukeliavo į Sikorskių taupyklę.

DĖKUI loteriją organizavusiai Sigitai, kuri iš Norvegijos atskrido tik dėl Kokono mugės. Štai ką gali geras ketinimas! Ir jis dar nesibaigė, bus pratęstas Norvegijoje.  AČIŪ pagelbėjusioms savanorėms. Už kantrybę, iniciatyvą, tiesiog, kad atsiliepė.

Geri darbai turi tęstis! Šiemet mūsų gretas papildė jaunas, labai perspektyvus kūrėjas ir aktyvus visuomenės veikėjas Jurgis. Tai jis gamino ledinukus, piešė atvirukus, ragino žmones aukoti ir, žinoma, prisidėjo pats. Jurgis buvo ne vienas. Kartu ir daugiau vaikų ir jie tikrai šaunuoliai. Mūsų laukia šviesi ir įdomi ateitis!

Visi suaukoti daiktai ir pinigai perduoti Sikorskių šeimynai. Labai tikimės, kad tokiais paprastais, nuoširdžiais veiksmais mes prisidedame prie geresnio, kokybiškesnio mažųjų šeimynos narių gyvenimo.

Jeigu norėtumėte iki Kalėdų dar nudirbti gerą darbą, nespėjote ar užmiršote paaukoti, dar ne vėlu! Iki pat Šventų Kalėdų galite pervesti lėšas į Sikorskių šeimynos sąskaitą ir prisidėti prie ratuotos svajonės įgyvendinimo.

Sikorskių šeimyna
Įmonės kodas 303165387
Sąskaitos nr. LT66 7044 0600 0792 6720 SEB bankas

Šiltų, jaukių, šeimyniškų Šventų Kalėdų!

Snieguolė Gintė, Jurgis ir KOKONautų komanda

Ir viskas. O tiksliau – va dabar prasidės! Mugės dalyviai pakuja lagaminus, dėlioja ir planuoja. Lauksim visų Sekmadienį, nuo 10 val. Prekybos ir renginių centre VCUP Vilniuje.

Jolia, mugės senbuvė atvažiuoja į mugę pilnomis dėželėmis papuošalų. Ir ant kaklo ir ant rankos. Kiekviena ras savo papuošalą.

jolia

 

jolia1

 

Mažas Voras pasirūpino, kad būtų ką ant stalo pasitiesti ir kuo prie stalo sėdant pasipuošti.

mazas-voras

mazas-voras1

Eglės stiklas – kaip tikri stiklo lašelių burtai. Įvarių spalvų, įvairių formų. Tikrai tiks kiekvienam skoniui.

egles-stiklas egles-stiklas1

Ledas pagamino princesių. Gal mažoms princesėms?

ledas

Spalvota dovana – puikiausios dovanos geriausėms draugėms. Galima net pasidovanoti vieną sau, o kitą draugei, kad derėtų.

spalvota-dovana1 spalvota-dovana3

Mažos rankytės ir galvytės nebijos žiemos šalčių su Vilnonė vilna gaminiais.

vilnone-vilna1 vilnone-vilna

Rankų darbo keramikiniai auskarai toms, kurių kolekcijoje kaip tik trūksta po obuolio puselę į kiekvieną ausį.

handmade-ceramic

Pas Stiklo dirbtuvėlę Ūta galima rasti net sužadėtuvių žiedą, juk svarbu žinoti kur ieškoti. O jei žiedo ne(be)reikia gal reikia apyrankės, primenančios vasarą?

stiklo-dirbtuvele-uta1

Tagua tai papuošalai iš egzotinių augalų sėklų. Sako, jie ne tik gražūs, bet ir apsaugantys nuo blogos energijos

tagua1 tagua

Nice Idea papuošalai romantiškoms fėjoms. Gal būtent tokia yra jūsų sesė ar draugė?

nice-idea nice-idea1

Piešti akmenukai pasirūpino, kad iš mugės išeitumėte su savo antrininku, išpieštu ant akmenuko. Arba pilnu maišeliu pasakų herojų.

piesti-akmenukai1 piešti-akmenukai

Siuvyklele.lt pasirūpins, kad per šventes būtumėte pasipuošusios.

siuvyklele1 siuvyklele

Sninga, nes Inga atvirukai draugams ir draugėms “prie bajerio“, nes atvirukai nuotaikingi ir labai šmaikštūs

sninga-nes-inga1 sninga-nes-inga

Batic label atvažiuos su zuikiais vaikams ir papuošalais jų mamoms.

baltic-label1 baltic-label1

 

 

Namai yra pati geriausia vieta švęsti šventes. Ką daryti, kad kiekviena būtų šventė? Ko reikia namams, kad jie būtų smagūs kasdien? Turiu atsakymą – reikia daiktų, kurie sukurtų nuotaiką, smulkmenų, kurios nustebintų, kvapų, kurie kviestų grįžti. Šiandien apie Kokono labdaros mugės dalyvius, kurie kuria daiktus namams.

Džiovintų gėlių istorijos sukūrė gausybę Kalėdinių vainikų, puoštų natūraliomis uogomis ir kitais miško turtais.

dziovintu-geliu-istorijos dziovintu-geliu-istorijos1

EM Keramika paruošė sniego baltumo keramikinių papuošimų eglutei. Tai ne tik puiki puošmena eglutei, bet ir puiki dovana. Kaip ir rankų darbo dubenėliai, kiekvienam šeimos nariui po vieną.

em-keramika

em-keramika1

Pas Etno Design rasite padėkliukų su katinais, kurie arbatos gėrimą pavers puikią pramoga. Pasirodo, padėkliukas yra ir dėlionė. Labai tiks katinų mylėtojams.

etno-design

O mažiems, pirmą kartą gyvenime Kalėdas švenčiantiems tikrai patiktų tautinių motyvų karuselė.Vejas arkliukas paukštelį ir pavyti negali.

etno-design1

Mugės senbuvė Godos keramika atvažiuoja pasiruošusi indų šeimos pietų stalui. Ir originalių muilinių, kurios papuoš kiekvieną vonią.

Godos-keramika Godos-keramika1

Haušinkos rankdarbių pasakos kasmet turi ypatingai originalių eglutės žaisliukų. Ant mano eglės poo pernykščio Kokono nutūpė raudonpilvė sniegena. Šiais metais pildysiu kolekciją, tik negaliu išsirinkti ar meškino, ar kiškučio noriu.

haušinka haušinka1

Jazzy Home kvies padžiazuoti namuose kartu su jų sojų vaško žvakėmis. Arba pasipuošti eglutę rankų darbo žaisliukais.

 

jazzy-home

jazzy-home1

Jei namuose norisi amžinos vasaros Kaupolė gali padėti. Rankomis marginti, namų tekstilės gaminiai, natūralūs audiniai ir lietuviškų pievų augalai. Kas gali atsispirti tokiam deriniui?

kaupole

Mamos ir dukters rankose gimsta gražuoliai Kilimai Kilimėliai. Gal vieno tokio apvalaus trūksta ir jūsų namuose?

kilimai-kilimeiai21 kilimai-kilimeliai

O ant sienų su mielu noru nutūptų dailininkės Lauros Salkauskienės iliustracijos.

laura-salkauskaite

Naminė siuvyklėlė mielai papuoš šentinį stalą lino staltiese ir pasiūlys rankų darbo maišelių jūsų dovanoms.

namine-siuvyklele namine-siuvyklele1

Patriflora kuria vainikus ir ne tik juos. Ir visi kūriniai atrodo pasakiškai. Ar gali būti kitaip, kai visi kūriniai gimsta kaime, gamtos apsuptyje?

patriflora patriflora1

Pasiilgusiems natūralumo ir tikrumo, arba norintiems kitaip nei visada papuošti namus ir kalėdų eglutę, Šiaudų magija sukūrė šiaudinių žaisliukų. Kiekvienas turės ką išsirinkti.

siaudu-magija

Keramikė Kildišytė į mugę atveš koralų. bent man jos kūriniai toie pasirodė – trapūs, ypatingi, suteiksiantys individualumo kiekvieniems namams.

kildisyte kildisyte1

Ten Kur Namai yra mano, šių žodžių autorės, tinklaraštis. Kokono labdaros mugėje būsiu su katinais ir šunimis. Ir dar mamos megztais bumbulais eglutei. Ateikite, susipažinsim 🙂

miau-au

mamos-burbulai

Liko dar viena dalis ir viskas. Susitiksim sekmadienį!

 

“- Kur sninga? Bala ir migla be prošvaisčių…“ – paburbėtų Realistas

“- Įsivaizduok!“ – pasiūlytų Optimistas ir įjungtų muziką.

snaige33

Snaigės KOKONE, kaip ir beveik viskas čia, atsirado netyčia ir lengvai – DOVANŲ KRAUTUVĖLĖS Šiauliuose (prieš Centrinį paštą) šeimininkė Jovita tiesiog parašė, kad norėtų kuo nors prisidėti. “- Gal pagaminkime ženkliukus?“ – pasiūlė. Ir štai, prisnigo:

snaiges z

Dabar belieka, kad tos snaigės sekmadienį pavirstų pinigais ir papildytų Sikorskių šeimynos iždą. Taip tiesiog po vieną snaigę sukristų į didelę purią pusnį, o Jūsų atlape pražystų širdinga padėka…

snaiges.1

Pavyks! Mes optimistai.

p.s. šiemet būsimas mugės grožybes aprašinėja Sigita, aš čia grįšiu kai… pasnigs ir papasakosiu, kas tas KOKONAS yra ir, kas jis kadaise buvo, kas slepiasi už sauso pavadinimo “mugės rengėjai“ (nykštukai padėjėjai) ir, kas suko galvas dėl KOKONO pavadinimo 2008, kuo dabar kas užsiima, svajoja, ką planuoja.

Gintė

 

 

 

 

Kaip ir kasmet mugėje bus galima įsigyti įvairių natūralių produktų, nuo muilų iki žolelių arbatų. Natūralus produktas, nesvarbu, ar tai būtų rankų darbo muilas, ar žolelių arbata, visada yra puiki dovana patiems artimiausiems.

Gamtos galia kuria arbatas-meno kūrinius. Kiekviena dėžutė sudėliota kaip paveikslas, man turbūt būtų gaila tokį grožį ardyti arbatai. Ir be reikalo, nes arbata iš gėlių žiedų turėtų būti nuostabaus skonio.

Gamtos-galia1 Gamtos-galia2

Jei nusibodo arba tiesiog nemėgstate sintetinių namų kvapiklių, Kvapai namams tikrai turi ką pasiūlyti. Kvepiantys ąžuolo kubeliai ir maišeliai tikrai pakeis namuose esančiu purškiklius.

kvapai-namams1

Marmozel šiais metais į mugę atveš ne tik kremų, puoselėjančių grožį, bet ir natūralių kvepalų.

marmozel marmozel1

Gamtos Pilnatvė mugėje pasiūlys dovanas tiems, kas mėgsta savo kūną palepinti natūraliais aliejais, pasilepinti kokybišku muilu. Gal turite draugę, kuriai geriausia dovana – ypatingas aliejus kūnui?

gamtos-pilnatve1

gamtos-pilnatve

 

Nalšios arbata yra ypatinga. Ar gali būti kitaip, jei ji ruošiama pagal senovinį receptą ir brandinamą beveik penkis mėnesius.

nalšios-arbata

Žali burtai pribūrė įvairiaspalvių natūralių muilų. Nežinau, ar muilą reiktų rinkitis pagal kvapą, ar pagal grožį.

zali-burtai

Rasoklė mugėje turės vasara ir pievų gėlėmis kvepiančių natūralių aliejų, hidroliatų, sirupų ir esencijų. Tiesiog vasaros skoniai mažame buteliuke.

rasokle1

Sako, kad geriausios dovanos – valgomos. Beveik tokie, valgomi, yra Wilkės muilai. Žinoma, aš perdedu, valgyti muilo nereikia, bet praustis juo vienas malonumas ir didžiulė nauda.

Wilks_dut Wilks_Kald_rinkinys

Su Kokonu galima draugauti Facebook

Pasižymėti, kad dalyvauji Kokono labdaros mugėje galima čia. Ten pat reikėtų ir draugus pakviesti.

Ryt dvi paskutinės dalys, kuriose pasakojame apie Kokono mugės dalyvius. Šeštadienį pasiliksime pasiruošimui.

Kiekvienais metais, vienaip ar kitaip Kokonas susijęs su vaikais. Ir šie metai tokie. Sikorskių šeimyna augina net 9 įvairaus amžiaus vaikus. Turime prašymą ir tikimės, kad kiekvienas Kokono draugas prisidės prie jo įgyvendinimo.

Prašome paremti SIKORSKIŲ šeimyną drabužiais ir daiktais.
Šeimyna augina tokio amžiaus vaikus:
1metų berniukas – 1;
2,5 metų mergaitė – 1;
4 metų berniukai – 2;
5-8 metų mergaitės – 5.
Turite švarių, tvarkingų, nesudėvėtų drabužių ir avalynės nurodyto amžiaus vaikams ir esate pasirengę juos padovanoti Sikorskių šeimynai? Atsineškite su savimi į mugę gruodžio 6 dieną.
Šeimynai pravers ir lavinamieji, stalo žaidimai (būtinai pilnos komplektacijos).
Esame labai labai dėkingi už draugiškumą!

kiskiai


O mugėje daiktų ir dalykų vaikams galėsim su vežimu vežti!

Pradedant knygomis, kurių atveš leidykla Burokėlis. Knygos, kurios pradžiugins ir princesių, ir trolių mylėtojus.

burokelis1

Pažįstu vieną berniuką, kuris gintaro karolius ant kaklo nešioja visus metus. Ir sako “Jie man duoda sveikatos“. Tokių svekatos davėjų Kokono mugėje galėsite rasti pas Cozy Amber.

cozy-amber

Daktelinė tikrai pasirūpins saldžiais vaikų sapnais ir minkštais jų patalais.

 

daikteline1 daikteline2

O sapnus gaudys Wild Winds sapnų gaudyklė.

wild-winds

O kad nesušaltų maži pupuliai jiems tikrai pravers šiltos kepurytės ir megstukai, kurių primezgė Dalu.

 

dalu dalu1

Prie gražaus megztinuko reikia ir gražaus papuošimo. Mažoms mergytėms ir jų kasytėms Dash dash lankeliai su burbulais bus patys tinkamiausi.

dash-dash dash-dash1

O maži džentelmenai greičiausiai neatsisakys pasipuošti tokiu vyrišku papuošalu  ID ženkliuku iš DogTag. Į tokį ženkliuką galima įrašyti pačią svarbiausią ir reikalingiausią informaciją.

idtag idtag1

Iliustratorė Laima Marija į mugę atvažiuos nešina plakatais. Ne bet kokiais, o abėcėliniais. Naudingas dalykas tiems, kurie pradeda pažintį su raidėmis ir tiems, kurie su jomis seniai draugauja.

iliustratore-laima

Ugnė pasiuvo meškinų kompaniją. Ir ne tik meškinų, tik štai jie nusprendė pasirodyt, kaip geriausi vaikų draugai ir sapnų saugotojai.

madebyugne

O visai mažiukams vaikiukams gal tiktų toks mažas zuikis? Kad miegelį saugotų ir nuo baubo po lova apgintų.

madebyugne1

Kiti metai – beždžionės ir apie tai garsiai skelbia Medinis Arkliukas. Kuris į mugę atšoliuos ir tokių beždžionėlių visą vežimą atsiveš.

medinis-arkliukas

Paskui su tuo vežimu galėsim namo vežtis kalėdines dovanas.

medinis-arkliukas2

O jei trūksta super herojų, Naminė krautuvėlė tokių turi. Nežinau kas čia toks, gal Zoro-Katinas-Kaukėtasis Kiškis? Bet esu tikra, kad ne vienam ir ne vienai jis būtų geriausias žaidimų draugas.

namine-krautuvele

O jei reikia draugo, telpančio į delną? Tokį galima rasti pas VoDi. Ne tik meškutį ar pelėdžiuką. Net stirniuką galima turėti ir nešiotis su savimi.

vodi vodi1

Apsikabinam draugą ir keliaujam į svečius. Pirmiausia – pas dramblius.

tikra-knyga

O paskui – medaus mainytis su meškinais. Leidykla Tikra knyga šias knygas atveš į Kokono labdaros mugę.

tikra-knyga1

Kokonas ieško savanorių, jei nori toks būti, rašyk mums žinutę Facebook!

Su Kokonu galima draugauti Facebook

Pasižymėti, kad dalyvauji Kokono labdaros mugėje galima čia. Ten pat reikėtų ir draugus pakviesti.

 

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com