You are currently browsing the category archive for the ‘Maistas’ category.
Kuo skiriasi informacija nuo reklamos? Tiesą sakant, nelabai žinau, bet garsiai informuoju, kad KOKONAS nieko nereklamuoja, o šie keli įrašai apie gražias kalėdines dovanas yra / bus… PLETKINIMAS (labai gražus lietuviškas žodis nusakantis informacijos perdavimą iš lūpų į lūpas, kai apkalbamas subjektas paprastai trina kaistančias ausis ir skaito KOKONĄ jau post factum). Kodėl čia taip? Ogi todėl, kad gi rašom ką norim, o dabar norim parašyti apie draugus. Apie tuos draugus su kuriais geriam vyną ar vasarą troškinam triušius, apie tuos kurie, kaip ir mes augina vaikus arba DIDELES svajones. Tai čia ir apie tas svajones ir svajonių vaisius.
Domanto svajonės per porą metų nuo naivių (gink, Die, ne paikų!) užaugo iki NAIVE prabangių. Na, tiesą sakant, ne taip paprasta čia viskas: nuo virtuvinio šokolado ir naivaus tikėjimo, kad kokybė ir yra prabanga iki, va, tokio gurgždančio gražumo ir skanumo prigrūstų dovaninių dėžių iiiilgas kelias. Ir ne visą jį kiaurą parą transliuoja “Stilius“…
Viduje, sakyčiau, kolonialinės gėrybės: vanilė, kakavos pupelės, figos, migdolai ir nesūdytos pistacijos. Toks ypatingas jausmas – aromatą išlaikiusios šviežią, o dvasią anų laikų, kai Kalėdoms dovanodavo apelsinus ar iki žiemos išsilaikiusių obuolių dėžę, spalvotą skardinę ledinukų iš Peterburgo ar kafijos iš Rygos. Na, tas geras įspūdis – gavai paragauti labai subtilaus ir prabangaus Kažko, ko nebuvai ragavęs anksčiau, Kažko iš labai toli, Kažko labai tikro, dėl to brangaus. Greitai nelieka turinio, bet prisiminimai apie kokybę gyvena net sagų dėžute virtusioje tos kavos ar saldainių skardinėje {mano močiutė kone pasakas pasakodavo apie TĄ neregėtą mėtinį skonį…}. Spėju, tikros vanilės dvasia irgi dar ilgai gyvena NAIVE indelyje ;).
Lietuvoje nedaug yra riešutų, vaisių ar prieskonių, kurių pardavėjas mato juos su “kailiu“ sode (o ne vienam Hamburgo uosto sandėlių…).
– O koks skirtumas? – sakysit. Nagi, paragaukit, ir bus tuoj viskas aišku. Jūsų skonio receptoriai ir nosys yra patys geriausi kokybės kontrolieriai.
O kas čia, su kuo valgoma, kuris prinokęs, o kuris tinkamiausias, geriausias, klauskite paties Domo. Taip, galima paklausti, nes NAIVE siūlo ypatingą dovaną Kalėdoms (jau vien tuo ypatinga, kad skirta dviems, t.y. dovanojate savo pvz. Mylimajam (Mylimajai) Jūs, o dovaną ragaujate abu!). Čia apie šokoladinę degustaciją dviems asmenims.
Dovanos kaina – 100 Lt, užsisakyti reikėtų el. paštu: ruta@chocolatenaive.com. Dovanų kuponą su įrašytais apdovanotųjų vardais atsiųs paštu iki gruodžio 21 d., galima bus skubiai pakišti po egle, suspėsite.
O su tais mylimaisiais, smalsiaisiais, nepaprastaisiais bent pusantros valandos šnekėti apie šokoladą, jo istoriją, skonius ir kvapus ir, žinoma, ragauti, NAIVE pakvies Vilniuje sausį, tikslią datą nutarę mėnesio pradžioje.
Jeigu taip ilgai be šokolado neišgyvensite, sekite FB ir gaudykite begaliniuose prieškalėdiniuose turgeliuose ir mugėse.
Visos foto – NAIVE nuosavybė, todėl nedarykite taip, kaip aš, prieš perspausdindami, pasiklauskit ;).
Susinervinau ir nusprendžiau labai lietuviškai: jei aš negaliu dabar gauti, tai ir jūs pasikamuokit! Va, atsiuntė “Tie kepėjai“ kalėdinių vaizdų mugei, tik naktį radau ir dabar cukraus priepuolio ištikta kaip pasiutusi neršiu po virtuvės spinteles. Beviltiška… Net vaikiškos barankos ir džiuvėsėliai seniai seniai suryti. TAIP NETEISINGAAA!! Šekit: keksssiukai, meduoliai, karrramelė, džemai… Jau galite pradėti laižyti ekraną. Nes ką gi dar daryt??
Šokoladiniai keksiukai su spanguolių įdaru ir maskarponės kremu.
Migdoliniai keksiukai su šokoladiniu kremu.
Simpatukai ant pagaliuko – eglės ir žvaigždės.
Kalėdų džemai:
Sukūrėme juos galvodami apie dovanas savo draugams, apie jaukius vakarus su įvairiais sūriais, šviežia duona ir taure raudono vyno.
– imbierinis abrikosų ir cukinijų džemas
– meduolinis abrikosų, obuolių ir cukinijų džemas
– anyžinis moliūgų džemas
– bruknių ir kriaušių džemas su čiobreliais.
Kalėdukai – briedžiukai ir garvežiukai (aplinkai ir Jums draugiškiausi elgutės papuošalai).
…apelsininiai morengai su skrudintais lazdyno riešutais, apelsininė karamelė su migdolais…
Viskas! Aš daugiau nebegaliu…
Labanakt.
Beieškodama pavadinimo šiam įrašui, nesąmoningai galvoje perkračiau (trumpai) žodžio “rožinis“ prasmes ir asociacijas. Mano “gūūūglas“ išmetė: rožančius, rožių spalva, “barbinis“ sijonas, ružavas keksiukas ar cukraus vata. Dar močiutės sode puoselėtas rožynas, kur visos keturios pusseserės turėjom po savo rožę, manoji buvo geltona su rausvais (rožiniais…) pakraštėliais, nekukliais bliūdo dydžio žiedais ir prabangiu vardu – Glorija… Hm, prasmių, vaizdinių ir sentimentų kratinys, bet bendra viena – rožės primena kažką saldžiai gražaus ir gero. Arba žada kažką saldžiai gražaus ir gero. O tai jau yra gerai, rožės pasauliui padeda neapkarsti visai, che, che. Dar gerai, kad kol mes jūrinėjam, kaiminėjam, sodinėjam, paskui bamblius bėginėjam, bičiuliai randa laiko šį tą naudingo ir gražaus parašyti ir čia pasidalinti. Ačiū, Rimante 😉
ROŽINIAI RECEPAI KŪNUI IR SIELAI
Jei šiemet lakiojat po visokias Turkijas bei neturkijas, atkreipkite dėmesį į… rožę (taip pat ir rožių hidrolatą bei eterinį aliejų).
Islamiškosios šalys garbina rožę, sakoma, kad ji – tai Pranašo Muhamedo prakaitas, krintantis iš rojaus. Rože kvepia islamo poezija, muzika, religija ir virtuvė. Rožių vanduo neatskiriamas nuo maisto, ypač saldumynų, ir medicinos – gydo akių ligas, galvos skausmą, o rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose. Rožė – sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė – gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas – tai gyvenimo grožio kvapas.
Rožių aromatas (eteriniu aliejumi galima kvepinti riešus, kaklą, švelniai perbraukti plaukus, rožių vandeniu galite purkšti veidą ir kūną) padeda moteriai žydėti, atverti širdį, skleisti džiaugsmą, meilę, jis balansuoja emocijas, palengvina savęs suvokimą. Jis puikiai tinka, kai norisi pasijusti moteriška ir geidžiama. Jis sukuria ir saugumo jausmą, padeda išgyventi santykių liūdesį, netektį, vienatvę, skatina vidinį augimą. Jei pasiklydote mintyse, nesugebant apsispręsti – pauostykite rožės ir išsigrynins esminė mintis.
Kokia bebūtų veido oda, rožių vanduo, o „ant viršaus“ rožių aliejus ją paskaistina, nuramina uždegiminius procesus (raudonį, spuoguotumą – su laiku ir išgydo), tonizuoja. Rožių veikliosios medžiagos lėtina odos senėjimo procesus, mažina raukšleles, valo poras.
Kokono bičiulė Marmozel šią vasarą atidarė duris į… Kvapų ir skonių virtuvę, kurioje karaliauja eteriniai aliejai bei hidrolatai.
Keli „Marmozel“ receptai su ROŽIŲ HIDROLATU.
NUO ŠIRDIES DULKES NUPLAUNANTIS GĖRIMAS
Geriamai kvapniai gaivai reikės į litrą vandens įpilti valgomąjį šaukštą rožių hidrolato, įlašinti truputį citrinos sulčių, įmesti kruopelę medaus. Išmaišyti. Galima įmesti su rožių žiedlapiais užšaldytų ledukų.
ROŽIŲ ARBATA SU KARDAMONU IR ŠAFRANU
Į šiltą vandenį sudėkite patraiškytas kardamono ankštis, šafraną, rožių žiedelius. Įtarkuokite šiek tiek muskato ir įmeskite trupinėlį druskos skoniui išryškinti. Uždenkite dangčiu ir keletą minučių pavirkite, įpilkite rožių hidrolato (1 litrui vandens 2-3 arbat. šaukšteliai hidrolato). Uždenkite ir leiskite skoniams susijungti. Po 10 min. galima mėgautis ypatingai darniu rytietišku aromatu, švelniu skoniu. Pagardinimui tinka medus arba cukranendrių cukrus. Tai vakaro harmonizuojanti arbata. Ypatingai tinka moters širdžiai sušildyti.
LEDAI SU ROŽIŲ VANDENIU
Rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.
PERSIŠKAS ŠVENTINIS DESERTAS “SALDŪS RYŽIAI“
Išvirkite stiklinę ryžių. Būtinai įdėkite šafrano ar ciberžolės, kad nusidažytų gelsvai. Įpilkite valgomąjį šaukštą rožių vandens. Įdėkite migdolų riešutų, bet be luobelės, (turi būti mirkyti per naktį, tada lengvai nusilupa odelė. o migdolai minkštučiai, skanūs labai tampa), kardamono, cukraus pagal skonį.
Viską kartu pavirkite, kol suminkštės ir pavirs „košele“. Atvėsinkite ir patiekite.
****
Grįždama nuo jūros nesąmoningai ištiesiau ranką ir nubraukiau erškėtrožės žiedlapių. Užpylus karštu vandeniu, žiedai pasiraivė, išblyško ir pasklidęs aromatas akimirksniu nunešė į močiutės rožyną, kur sukišus vaikiškas nosis į glorijas ir sofijas, tiesiog pradingdavo laikas ir vieta ir, rodos, galėjai užuosti savo rožinę ateitį…
… jei nenori degraduoti (kadaise taip rašė mano dabar jau vyras seniai žadėtam laiške…). Taigi, čia dar velykiniai vaizdai, nors jau tuoj rysim braškes per Jonines… Fe, negaliu pakęsti to tolyn skutančio Laiko!! Va, sutrypė žibutes, tuoj, numindys pakalnutes, o aš tik ir bandau ištaikyti akimirką ką nors spėti pamatyti. Ir padaryti, kol laikrodis nepranešė: “Brangute, žinok, jau kita para“…
Mozūras turėtų / galėtų atrodyti maždaug taip:
Šitas iš paveikslėlio (Šarūnės foto) buvo surytas pernelyg greitai. “Liepsnojanti“ žaluma irgi – visi po žiemos išsiilgę šv. žolytės. Tiesiogine prasme.
Kokios dabar šventės artimiausios? Įtariu, atostogos…
Išgirdusi tokį pavadinimą, visada prisimenu: “…ir mozūrų kunigaikštis Kondradas į Kulmą pakvietė kalavijuočius…“ O gal kryžiuočius? Kaip bebūtų, dėl šito mozūro godumo baigėsi saldus prūsų gyvenimas.
Tik čia ne apie tai, iš tiesų. Mozūrai – tortų rūšis, seniai pamiršta, bet visai nepelnytai.
Čia mūsų šeimos velykinis pyragas (man jis nelabai tortas, jei jau atvirai…), tradicinis mūsuose kokį gerą dvidešimtmetį. Radau receptą tokiam brandaus socializmo laikų laikraštyje – “Lietuvos pionierius“. Turiu šusnį iškarpų iš jo. Apie daug ką, apie kažką… Senos spaudos tvarkymas man užtrukdavo visą dieną: sėdėdavau apsikasusi popieriais ir bandydavau skaityti tik kas antrą lapą, kad bent ką nors pavyktų išmesti. O tuokart apie mozūrą buvo labai gražiai prirašyta, visa istorija senų tortų ir pyragų išgvildenta. O istorijos man patinka… Patiko ir keistas pavadinimas, ir skonis, ir vaizdas. Kepamas pas mus tik kartą per metus, todėl skanių vaizdų teks palaukti po Velykų, bet jei dabar karštligiškai dar ko nors ieškote šventiniam stalui (ir pilvui), labai rekomenduoju. Tiks ir ne tik šventėms, juk juodo riebaus (bet puraus ir lengvo) biskvito ir balto saldžiarūgščio glajaus + gausybės džiovintų vaisių ir riešutų derinys tikrai nuteikia seilėtekiui 😉
200g sviesto
150 g miltų
5 kiaušiniai
50-80 g bulvių krakmolo
250g cukraus
30 kakavos
1 šaukstelis kepimo miltelių
Sviestą ir cukrų trinti dubenyje mediniu šaukstu iki baltumo, purumo, t.y.
kol negirgždės cukrus (ir kol ranka nukris…), tada supilti kakavą ir dar kiek
pasukti. Paskui, vis sukant, įmušti po vieną trynį, berti po šaukstą
miltų, krakmolo ir kepimo miltelių mišinio. Pabaigoje
atsargiai įmaišyti standžiai išplaktus kiaušinių baltymus.
Supilti į paruoštą stačiakampę pyrago formą 1 cm storio sluoksniu.
Kepti 30-40 min
Baltymų glajus
1 baltymas
200 g miltinio cukraus
1 a.š. citrinos sunkos
Glajų sukti NE metaliniame inde, nes nuo metalo jis pilkėja. Masę
sukti tol kol bus balta, puri ir 2-3 kartus padidės. Tada įlašinti
citrinos sunkos ir aptepti mozūrą. Dosniai apibarstyti džiovintais vaisiais, riešutais.
Mes dar tik trinam kakavą, bet pažadu pasidalinti ir pyragu, kai jis jau bus.
Saldžių šv. Velykų, laižykite cukrų, ne sniegą 😉
p.s. tęsinys po geeero mėnesio.Vaizdai:
Įtariu, kalėdiniai pažadai galioja iki Velykų. Paskui surūgsta… Vadinasi, turiu tik parą įsipareigojimams įvykdyti.
Pasidarom kavos ir pasidalinam seniai užkonservuotomis istorijomis. Tiesa, mano kava gaminta prieš geeerą savaitę, kai cypdama darbą mūsų namuose metė indaplovė (fui, anarchistė kokia…), o nauja“ fotomuilinė“ bandė iš paskutiniųjų kompensuoti mano abi kaires rankas ir „žvairas“ akis.. Beje, tos nedarbo idėjos yra užkrečiamos – kompas irgi eilinį kartą neperspėjęs pasiėmė atostogų. Technikos revoliucija, ne kitaip.
A, tai apie kavą. Nutariau, kad jei jau naminė, kad jau čia, tiesiog KOKONE, tai geriam kokią pagerintą, ką? Kadaise Karina man kažkur komentaruose parašė, kaip ji suplaka pieną pieniškai kavai. Man ne visada tobulai išeina, bet pati idėja tikrai iki tobulumo paprasta – reikia naudoti tą patį kavos presą (french press)- indelį, kelis kartus „papumpavus“ paprastai susiplaka visai neprasta puta.
Na, maždaug taip:
Gerai, o dabar išpilam kriauklėn šitą. Jamam Šarūnės puikiąją, grįžtam prie įprastos vaizdinės KOKONO kokybės:
…ir pakalbam apie prieš daugybę mėnesių vykusią mugę.
Taigi, Snieguolę jai skirtas žiedelis rado dar prieš Kalėdas. Snieguolė Rugilė gyvena Londone. Dirba banke. Prieš beveik metus baigė mokslus ir ši proga buvo numatyta kažkaip teisingai įprasminti teisingu daiktu. Ir…vualia – čia netyčia internete ir aptiko snieguolinį žiedą. Tiko viskas: ir grožis, ir dydis, ir mintis, ir gerų darbų idėja. Rugilė kilusi iš Panevėžio, o Panevėžys – vienas iš 5 Lietuvos miestų, kuriame yra akliesiems skirta biblioteka, „Snieguolė“ užsiminė, kad būtų šaunu, jei panevėžiečiai gautų tas knygutes pirmieji ar kokia viena kita daugiau, ar kaip kitaip būtų aišku, kad tas žiedas virto knygutėms VISAS. Virto, Rugile!
Kodėl tas virsmas užtruko? Ech… Visad kas nors pakoreguoja planus. Jurgė, knygučių leidybos kuratorė, ilgai ir kantriai man aiškino visas smulkmenas ir aplinkybes. Apibendrinant: po viešo knygelių pristatymo ir pirmųjų rankdarbinių-darbinių pavyzdžių „pačiupinėjimo“ išlindo visokių patobulinimų ir pageidavimų, techninių ir metodinių patarimų. Tada kliuvo ratai beveik kiekvienoj iš daugybės gamybinių grandžių nuo popieriaus iki magnetukų, spaudos ir kirtimų. Kelis kartus strigusius maketus dar po prastovų teko ir taisyti. Galų gale knygučių pirmasis tiražas išvydo šviesą. 15 vnt., apie geometrines formas, su išimamomis detalėmis, tvirtinamomis magnetais. Ir čia paaiškėjo, kad viena paskutinių gamybos dalių – paspartavimas (kartono lapų su iškirstais langais apklijavimas) visiškas brokas, lapai spūra, raitosi, atsiklijuoja… Fe, ar ne? Gamintojas pripažino savo kaltę, pasiteisino techninėm galimybėm ir pinigus grąžino, bet knygelių naudoti vis tiek nebuvo galima. Jos tiesiog dūla ant Jurgės stalo.
O tuomet dar paaiškėjo, kad silpnaregiams daug geriau būtų tokios knygos ant juodo, o ne balto fono… Kur gi, patarėjai, buvot anksčiau? Akliesiems gi nėra skirtumo, o regintieji net neįtaria tokių niuansų…
Na, tai kuo baigėsi epopėja? Šiuo metu gaminamos ir tos juodosios knygelės. Ir pasimokius, sugaišus šitiek laiko, jau maketuojamos dar dvi kitos knygos. Be to, rimtai mąstoma kardinaliai keisti gamybos būdą – knygutes gaminti iš… plastiko, specialia, dar laaabai naujoviška, bet perspektyvia mašinėlė plastiko lakšte atspaudžiant 3D vaizdą. Baisingai knieti pamatyti ir pačiupinėti, tiesą sakant. Lauksiu žinių, kai tik ką sužinosiu, parašysiu.
P.S. kai sužinojau, kad Lietuvoje tėra 5 specialiosios. bibliotekos akliesiems ir silpnaregiams, tik didžiuosiuose miestuose, nustebau. Tik 5? Tik po 3 knygutes kiekvienai?? Bet paskui man paaiškino, kad visoje Lietuvoje šiuo metu yra apie 90 aklų vaikų tokio amžiaus, nuo 2 iki 5 metų (į tokią auditoriją taiko šios knygutės). Tik tiek? O negi mažai???? Šis skaičius pakankamai stabilus, bet nuolat kinta viduje: kažkas išauga, kažkas gimsta, kažkas praregi po sudėtingų operacijų. O kažkas to regėjimo netenka. Gal net šią minutę… Brrr…. Šis skaičius tik statistikams yra beveik nekintantis jų suvestinių grafose, mažylių tėvams jis pakeičia visą gyvenimą.
Na, ką? KOKONAS on line (Šarūnės terminas) baigia transliacijas, rytoj laukiam visų sveikų ir gyvų gyvai nuo 10 val. iki 16 val. MENŲ SPAUSTUVĖJE, Šiltadaržių g. 6 (arba ieškokite įėjimo iš Maironio g. pusės).
Aš šiandien dar turiu “atkasti“ bent sofą savo siaubingai apverstuose namuose, nes vakare išsilaipina močiučių desantas, ryt prižiūrės mažąjį šių metų mugės logo Prototipą ir didesnįjį- gerų darbų Įkvėpėją.
Palieku jus su saldžia kompanija – kelių kulinarinių tinklaraščių meduoline armija ir Tais Kepėjais. Taaaaip, jie BUS!!!
Ir ne tik jie. Virtuvėse šiandien karšta, kvepia cinamonu, apelsinais ir šventėm. Rytoj atsineškite į mugę SAVO puodelį ir gausite arbatos (na, žolelių žiupsnį iš mamų eko-sodų, daržų + karšto vandens), savas puodelis mieliau, ekologiškiau, o arbata draugiškiau 😉
IKI!!
Startinis įrašas apie pirmąjį mugės dalyvį bus laaaabai saldus ir asmeniškas. Galima praleisti beletristiką, jei manysit, kad “per nelyg’ “, pasigrožėkit vaizdais ir atlėkit palaižyt gyvai, o aš kitaip negaliu…
Kas mane pažįsta, žino, kaip man sekasi su svajonių darbais ir, kiek mano gyvenime būta šokolado, bet šiemet dar labai pasisekė ir su atostogom: Giedraičiuose porą savaičių gyvenom šokolado ir naminių ledų “fabrikėlyje“. Gaila, kad mano vaikai dar nesuprato, kokia laimė jiems nusišypsojo, dar negalėjo kieme ar darže išdidžiai pasigirti: “ o aš mačiau kibirus ledų, kalnus šokolado, upes marmelado, ot!“ Tiesą sakant, į manufaktūros kaimynystę patekom visiškai atsitiktinai, bet apie rankomis iš tikrų (!!!) kakavos pupelių gaminamą šokoladą jau buvau girdėjusi, naminių ledų vežimaitį Vilniaus senamiestyje buvau mačiusi, o ir šokoladininką Domą irgi jau buvau sutikusi pernykščiame “Daiktų viešbučio“ turgelyje. Marmozel Vilmos suintriguota, kelis mėnesius bandžiau rasti drąsos jį pakalbinti ir parašyti apie tikrai nerealią, tuomet labai dar šviežią manufaktūrą, išskirtinį reikalą ant Lietuvos čia, KOKONE. Bet… Kartais mano prigimtinis landumas ir įžūlumas ima ir palieka mane ant ledo… Šį kartą paliko iki ledų sezono. Aišku, per tą laiką apie gerą naujieną parašė visi l’officieliai ir “Verslo žinios“. Ech…
Bet užtai vasara buvo įspūdinga. Giedraičių vasara.
Kai pirmąjį vakarą “Terakotos“ sodybos šeimininkas atvilko paragauti naminių karamelinių ir agurkinių ledų, kuriuos gamina iš savo ūkio karvių pieno (ir agurkų…), įsišnekėjom, o tada paaiškėjo, kad jie čia už sienos “su vienu vaikinu verda dar ir šokoladą“! Per daug sutapimų… Šį kartą buvo pakankamai laiko susipažinti, papliurpti, išragauti, pasmalsauti, dar ir netoliese esančią triušių ir ožkų “fermą“ aplankyti. Atostogos buvo laaaabai eko :). Matyti iki paryčių per kiemą į cechą su bazilikų šluotomis ir pieno bidonais zujančius ledų gamintojus – eksperimentatorius, o ryte nubusti nuo skrudinamos kakavos kvapo buvo tikrai baisiai romantiška.
Iš tiesų, Lietuvoje jau turbūt nebeliko tikrų šokolado gamintojų, net ir grandai, didieji fabrikai, vežasi belgų “paruoštukus“, temperuoja ir tiesiog lieja saldainius, daugelis ten dirbančių žmonių net nėra matę kakavos pupelių. Domantas “Chocolate Naive“ “sunkia“ iš pupų:
Ir vaizdas, ir skonis nustebina. Sunkoka patikėti, kas viskas prasidėjo taip iki avantiūrizmo naminiškai.
O gal dar kas nuo vasaros prisimenat ledų triratį?
Jeigu jau manote, kad mugės nebesulauksit, skubiai reikia dozes šokolado, ketvirtadienį patikrinkite Tymo turgų ir ieškokit, va, šito dviračio:
Foto: “Chocolate Naive““. Bet mes su Šarūne pasižadame pasižvalgyti po manufaktūrą greitu metu ir iš “savo varpinės“. Su Šarūnės hazeliu kokiu ;)…
Ar vakar neapsirijot valentininio cukraus? (Chi, Lietuvoj turbūt ne – parduotuvėse balto cukraus nebėr, visi laukia pabrangimo ir griebia, velka maišais kaip žiurkėnai deficitmečiu…). Tik norėjau pasiklausti ar šv. Valentino diena vis dar magiška, ar kada tokia buvo? Kas tai – komercija, grynoji romantika, kalendorinė šventė, asmeniniai išgyvenimai ir prisiminimai? Ir dar norėjau parodyti keletą gražių (ir saldžių) paveikslėlių, kurie iliustruoja “valentiną“, Meilę ir meilę… cukrui 😉
Taip, čia Kepėjų ir Fotopastelės tandemas. Ir kažkieno tikros vestuvės žiemą…
Papasakokit apie “saldymetį“, o aš tuo metu gal gi pagaliau pabaigsiu kitą, daugiau nei 2 sav. “rašomą“ įrašą 😉
TIE patys, kurių garsieji keksiukai
mugėje tiesiog išgaravo, o aplink nemačiau nė vieno švaraus vaiko – visi buvo laimingai išsiterlioję šokoladiniu kremu… Kepėjų fėja Laura minėjo, kad ruošia gamybines patalpas ir rimtai imsis tų keksų (ir ne tik) kepimo, bet jei atvirai, nemaniau, kad taip greitai “susisuks“. Panašu, kad svajonės ir rimti ketinimai – puikus tandemas, įveikiantis p. Laiko kaprizus. KOKONAS baisingai mėgsta visokias pradžias ir ištikimų svajoklių kelius, juk taip ir turėtume gyventi – išdrįsti daryti tai, ko trokšta širdis. Laura ir Co – dar vienas geras pvz.
Čia jie patys apie save:
Esame maža kompanija su didelėmis svajonėmis. Svajojame daug. Kaip šiandien nueiti laiku miegoti, kaip būti gerais tėvais, kaip ryt iškepti patį skaniausią keksiuką ir kaip padaryti pasaulį šiek tiek geresniu.
Norime didžiuotis kiekvienu savo sprendimu ir galvojame apie mus supančią aplinką. Nenaudojame jokių keistų priedų, kurių pavadinimų negalime ištarti ir stengiamės visada per Kalėdas aplankyti mamą.
Esame įsitikinę, jog skaniausi pyragai iškepami tik iš kokybiškiausių produktų. Gaminamiems skanumynams nuolat ieškome kuo natūralesnių ingredientų. Norime žinoti viską apie kiekvieną produktą, kuris atkeliauja į mūsų “skonio fabriką”, dėl to pažadame istorijų apie bičiuolį Stanislovą, kuris medų pilsto tik į trijų litrų stiklainius bei nuolat miltuotus malūnininkus, kurie mano, kad mes verdame “naminę”.
Paprastai ir natūraliai. Šiuo principu vadovaujamės tiek bendraudami tarpusavyje, tiek kepdami duoną jūsų pusryčių stalui. Mums išties rūpi, ką jūs valgote. “Koks mūsų reikalas?” – paklausite. “Skonio reikalas” – atsakysime.
Su skaniausiais linkėjimais,
Tie kepėjai
Che, che, man labiausiai patinka malūnininkų fantazijos apie naminės degtinės varymą – kam gi dar šiais laikais reikalingi miltai ;). O kam keksai, sausainiai, duona kepta be “E“ ir su tikru medumi ar tikrais kiaušiniais? Juk pilnos parduotuvės visko. Ir jei tik žinotume VISKĄ apie tai, ko tuose kepiniuose pilna… Tiesą sakant, prieš 10 metų susipažinusi su “patobulinimais“ restoranų, kavinių virtuvėse, nuoširdžiai pasibaisėjau: nei grietinėlės, nei braškių jau visai nebesinorėjo… Kepti namuose – smaližių išeitis. Bet juk ne visi moka, gali, laiko turi. Man kažkada vienas bičiulis priekaištavo, kad tinklaraščiuose nebegali žiūrėti į, va, tokias:
seilėtekį skatinančias nuotraukas – kaskart būna pikta, jei nemoki gaminti, kur tokių gaut??? Jau yra kur 😉
www.kepejai.lt
Arba galite užeiti į “Pink Milk Shake“ pieno barą senamiestyje, Vilniaus g., priešais Salomėjos Neries gimnaziją ir apsiryti Kepėjų keksiukų. Bet jie kepa ir duoną, ir dar daug ką (ir turbūt taip užsiėmę, kad neturi kada parodyti vaizdžiai visko…). Iš tiesų, pirmą kartą (mugėje, kur gi dar… ;)) pamačius išpuoštus, jau akimis “valgomus“ kąsnelius, tuoj smegeninėj pradėjo bėgti tokie vaizdai:
Vietoj torto.
“Nauji mados vėjai“ – dovanėlė gali už jus pasakyti AČIŪ 😉
Taigi, jei Jūsų (ir mūsų) skoniai sutampa ir tai TIE Kepėjai, vadinasi, ką tik radot dar vieną tikrą kepyklėlę mieste ir dar vieną būdą pasaldinti gyvenimą. Sveikiname!
O Laurą ir kompaniją sveikiname radus savas kopetėles į vanilinį dangų ir jau pasilypėjus jomis porą laiptelių :).
kokonas.wordpress.com 
