You are currently browsing the category archive for the ‘Laisvalaikis’ category.

naivus r
Viskas teisinga: kažkam tai – pirmas parašytas romanas, kažkam – pirmasis interviu su rašytoju…
Į Arūną Matačių, labai labai šviežio “Naivaus romano apie meilę, vyrą ir šokoladą“ autorių iš karto kreipiuosi “tu“, toks familiarumas pagal nutylėjimą lyg ir savaime suprantamas – kalbamės moderniai, Skype’u, ir bendravimo taisyklės čia šiek tiek pablukusios. Savo pašnekovo nepažįstu, nesu jo net mačiusi, visagalis internetas dosniai asmeninės informacijos nedalina, knyga dar spaustuvėje… Intrigą kelis kartus sustiprina ir naujojo romano recenzento citata: “Meilės nuotykiai kupini sekso scenų, atviros erotikos, tačiau paliečia ir gilesnius bei esmingus prasmės, darbo, pasaulio grožio reikalus.“ O-h-o!…
Prisipažinsiu, kai man pasakė, kad jaunas vyras parašė kone 300 psl. meilės romaną, gerai pasūdytą erotika, ir išleido jį ryškiai rožiniu viršeliu, maniau, kad mane kvailina, kad čia koks valentininis pokštas, nerimta.
Ne, ne, viskas čia net labai rimta! Romanas “sukaltas“ ir išleistas labai kokybiškai. Tikrai. Čia kaip gero, tikro šokolado gamyba – siekiau kokybės visur, svarbus buvo ir turinys, ir forma. Knyga parašyta palyginus greitai: pirma pusė gal per porą savaičių, antroji su kelių mėnesių pertraukomis, išsitempė iki pusmečio, bet nuo pirmos eilutės parašymo iki spaustuvės viskas užtruko beveik 1,5 metų. Negali būti nerimta. Be to, nerašiau “iš reikalo“, rašiau, nes negalėjau nerašyti. Čia kaip tas garsus posakis apie grafomaniją.
Sukaltas? Meilės romanas? Pala, o kur gi polėkis, kūrybinės kančios ir kibirkštys, rožės, romantika? O pats skaitai meilės romanus?
Tai knygos viršelis gi labai rožinis (juokiasi). Meilės romanus skaičiau ir skaitau. Tik kad ta meilė visų skirtinga. Iš tiesų, tik viršelis ir yra toks rožinis, vidus spalvotas, gal net kartais purvinas, toks su tvaiku ir poskoniu. Man meilė ir yra kaip geras šokoladas – cukraus jame mažai, jis šiurkštokas, kartokas, teplus, žodžiu, saldumas nėra pagrindinė savybė. Viena – aistra, visai kita – meilė. Nedaug čia tos romantikos realiame gyvenime… “Meilė – tai nuolatinis domėjimasis žmogaus, kurį mylime, gyvenimu ir tobulėjimu… “ – tokia Ericho Fromo citata yra romane. Ir kita, M.Litvako: “… visa kita – tik neurotinis sutrikimas.“
Mmmm, pragmatiška… Spėju, tavo studijuota aukštoji matematika, irgi prisisdeda prie tokio nelyriško požiūrio ir į meilę, ir į rašymą. Dirbai reklamos agentūroj, buvai prodiuseriu, o dabar  “verdi“ šokolado manufaktūroje. Taip smalsu, ar daug knygoje yra tavęs paties? Kiek erotiniuose romanuose realybės? – va, kur kablys 😉
– Aukštoji matematika mažai ką bendro turi su skaičiais. Tai modeliavimas ir optimizavimas. Versle gi to reikia. Ir knygai parašyti irgi reikia. Bet negi įmanoma parašyti meilės romaną be savos patirties? Istorija šioje knygoje išgalvota, nors ir pasakojama pirmuoju asmeniu. Dalis faktų ar patyrimų yra mano. Bet trys vaizduojamos moterys yra tiesiog trys tipažai, nes kiekvieno mūsų gyvenime ryškūs keli asmenys: vienas, kuris visada išklauso, antras, kuris išklauso ir padrąsina, ir trečiasis, kuris išklauso ir kritikuoja. Atsitiko taip, kad tie trys žmonės romane yra moterys. Romaną jau skaičiusios  ieškojo savęs tuose charakteriuose. Rado.
Tai Tamstą pažįstančios Vilniaus gražuolės gali būti ramios, romane pažodinių savo nuotykių neras?
– Neee… (prajuokinu ir vėl). Pagrindinė romano intriga, tikrai susijusi su realiu gyvenimu, yra net ne apie meilę, o apie kūrybą, gamybą. Knygoje yra atsakymas, kodėl atsirado “NAIVE“ manufaktūra, kodėl buvo pradėtas gaminti šokoladas nuo pradžių pradžios – nuo kakavos pupelių (tokių, beje, Lietuvoje daugiau ir nėra) ir kodėl ŠOKOLADAS, o ne koks sūris ar alus. Bet net naivus šokoladas nėra pažodinis knygos pavadinimas, tiesiog manau, kad pirmasis parašytas romanas, o dar apie meilę negali būti ne naivus.
O meilės romanus rašantys vyrai gali būti ne naivūs? Vyrai gi savų kūrinių dažniausiai šitaip neįvardina, nes be meilės ten dar būna karo, maro ir kitaip nuleidžiamo kraujo, gal dar politikos ar pinigų, šaunumo, drąsumo…
Rašo vyrai meilės romanus, tik, tiesa, kitaip. Vyrams sunku, įsimylėję tampa pažeidžiami, turbūt todėl yra autorių, kurie vulgariu, net labai vulgariu tekstu dangstosi. Kiekvieno vis kitoks būdas… Maniškis gal atviras, nesaldus, bet tikrai ne tiek erotiškas, kad visai glumintų. Aš tą supratau gavęs gan garbingo amžiaus literato recenziją. Nebuvo labai drąsu siųsti jam romaną paskaityti, bet netikėtai palankus įvertinimas mane tikrai pradžiugino.
Vadinasi, šis naiviai rožinis romanas ne toks jau ir naivus? Kurioje knygyno lentynoje jo ieškoti: prie rimtos klasikos ar meilės romanų klasikiniais minkštais viršeliais?
– Nei ten, nei ten. Kietais viršeliais ši knyga, graži ir tos pačios filosofijos, kaip ir “NAIVE“ šokoladas: su gyvu autoriaus parašu, spausdinta ant popieriaus, kuris pagamintas iš atsakingai auginamos medienos, po pirmojo išleisto tiražo pagal vieną klimato apsaugos projektą yra pasodintas kakavmedis Gorongosos Nacionaliniame parke Mozambike. Viskas tikra ir nesumeluota. Tikrai neriamės iš kailio gamindami šokoladą, nėra niekur taupoma kokybės sąskaita. Ir su knyga taip pat. Ją galima skaityti ne vieną kartą, juk kiekvienas ir kiekviena esame skirtingu metu ir tas, kuris išklauso, ir ta ar tas, kuris pataria ar kritikuoja, turėtų būti įdomu po kiek laiko vėl patikrinti knygos personažus ir iš naujo paieškoti savęs. Ir vietą lentynose knyga pati ras, kaip ir šokoladas rado. Romanas turi “iliustracijų“ – specialų www.naivusromanas.lt, kur galima rasti muzikos takelius atskiriems knygos skyriams. Na, čia mano pojūčiai ir asociacijos, skaitytojų gal bus kitokie, bet muzika irgi perduoda žinutę apie nuotaikas rašant.
Žinai, to nuvalkioto klausimo “o kam skirta ši knyga, kas jos skaitytojas (-a)?“ aš gal ir išvengsiu… Geriau pasakyk, kada jau bus galima eiti į knygynus jos medžioti, kad nepražiopsočiau.
Kaip tai, kams skirta? Juk ta knyga – pati puikiausia šių metų šv.Valentino dieno dovana! Pati geriausia, karščiausia – knygos pristatymas vasario 12 d.! (o! iš kuklumo nenumirs…) Vasario pabaigoje tikrai nesunkiai rasi naivų romaną pagal karšto šokolado kvapą “Knygų mugėje“. O jei rimtai, niekam jos neskyriau, nerašiau specialiai jokiam sluoksniui ar lyčiai. Rašiau paprastai, nesistengiau įtikti niekam, nieko neplanavau. Skaityk! Pati ir atsakysi į neužduotus klausimus.

****

Tai štai, toks tas pirmas Arūno (ne)“Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą“ ir pirmasis interviu apie jį. Turiu jau tą romaną ružavą. Viršelis trauktas audiniu – nedažnai pasitaikanti prabanga ir pagarba meilės romanui šiais laikais. Dar neskaičiu, tik pavarčiau ir akimirksniu namuose pasigedau šokolado ir tada iš tiesų susivokiau, koks, oi, nenaivus pats tas jaunatviško balso savininkas ;)…

P.S. Iliustraciją vynu apterliojau ir šokolado širdutėm “apdėliojau“ pati, oficialusis knygos prisistatymas tokių naivybių neturi. Ir bedėliodama prunkštelėjau prisiminusi, kaip iš kažkokios vaikiškų knygelių skaitytojos inercijos (na, tokia literatūra dabar valdo mūsų namus ir mano smegenis), ėmiau ir liuobtelėjau klausimą: “O romane yra paveikslėlių?“. Tyla Skype grąžino į realybę: mh, paveikliukai erotiniam romane??…  Beliko nuleisti juokais tas iliustracijas, kol vaizduotė dar nesiėmė paišyti :D. Baisingai nerimtas tas mūsų pokalbis buvo. Smagus. Smagaus skaitymo, kolegos!

Reklama

“Net jei liko vos pora dienų, vis tiek dar vasara!“ – bandau įtikinti vakarais jau nemaloniai šąlančią nosį. Nebuvo šiemet tiek saulės, kad ji (nosis) strazdanų pasigautų ar skūrą pakeistų. Bet tai negi dabar žliumbsim? Ir taip šlapia…

Mes šiemet į šiltus kraštus nevykom, kažkas kitas leipo nuo karščio tenykščiuose griuvėsiuose, rijo abrikosus tiesiai nuo šakų ir sriaubė retsiną.

Mes vasarojom Lietuvoj. Pajūry. Taaaaip, tam, kuriuo jau visi baisisi ir klaiksta. Bet, žiū, paplūdimy nė vieno žmogaus 😉

Netikit?

Iš tiesų, tai net persirengimo būdelės reikia paieškoti. Arba ją įsivaizduoti…

Bangos ir smėlis nepasikeitė nuo vaikystės, oras irgi. Ir pramogos čia tokios retro: gali kasti, statyti, eiti pajūriu iš pradžių į vieną pusę, paskui į kitą.

Dar gali ką nors rinkti. Tik reikia nuspręsti, kas yra vertinga.

Pasirinkimas gan didelis: gintariukai, jūros nuzulinti butelinio stiklo gabaliukai, raudoni, skylėti arba beveik permatomi akmenukai, dar galima pasidomėti natūraliai nušlifuotais pagaliukais. Jei visą grobį grūdate į kišenes, tik nepamirškite paskui jų iškraustyti kol nepateko į skalbyklą.

Puikus užsiėmimas suaugusiems yra Saulės Gaudymas. Tai ištvermę ir kantrybę lavinantis žaidimas – tenka valandų valandas drybsoti viena poza:

Tada kita:

[Tik nesakykit, kad jau ne žaliai geltona akyse?]

Dirbant spalvos keitimo darbą, būtina nesiraukyti, susikaupti, nekreipti dėmesio į vaikų ar jaunesnių brolių /seserų zirzimą, nepaiškinamas vėjo ir debesų permainas, visai pravartu pasirūpinti maistu, t.y. įsimesti iš namų kokį kumpio ar keptos vištos gabalą, pomidorą (prakandus labai tiks pasūdyti… smėliu), gal bananą, kriaušę (širšėms susikviesti), butelį vandens arba tokio ryškiai žalio ir begėdiškai saldaus limonado. Saulėgrąžos ir pistacijos netiks – lukštų spjaudymas labai kenkia aplinkos estetikai, ekosistemai ir žlugdo inteligentišką atostogautojo įvaizdį.

Dar reikėtų neprarasti budrumo, saugotis nuobodulio kamuojamų šeiminykščių šaltų ir šlapių pokštų…

O jei birželį ryšitės lįsti į jūrą patys, maudynėms rinkitės striukės ir botų komplektą. Pasipuošus vilnoniu megztiniu palydėti vakare saulę – bet kurio kurorto klasika, bet jei norite būti šiuolaikiši ir tikrai originalūs, pabandykite saulėlydį pakeisti saulėtekiu ir gyvenimas nušvis kitom spalvom. Išbandyta.

Na, ir pabaigai – būtina sentimentali nuotrauka atminčiai. Juk kai ji pakeis spalvas, išbluks ir bus nučiupinėta taukuotais pirštais, visa tai, ką išvardinau aukščiau įgaus vertę ir prasmę, nes juk kiekviena vasara yra vienintelė tokia.

Foto: “muilinės“

Gauruoti vasarotojai: Rūtos Elzės

I dalis. Pokalbis su savimi.

-Aš su amžiumi liesėsiu (liesėju). Genai tokie.

– Mm? – nesuprato L dydžio sėdynė…

II dalis. Piktojo Aš monologas.

Nesportuoju. Ja, jaaa… Žinau, blogai. Rimtai. Tikrai. Bet yra labai svarių priežasčių*. Čia tik maža dalis: tamsūs šalti vakarai, maži vaikai, jų ligos ir snargliai, miego sąskaita tvarkomi buitiniai reikalai ir ne būtinai labai kūrybiniai darbai, -ai, -ai, -ai…  Be to, neturiu stilingų treningų ir sportbačių. Šiaip jau, nekenčiu sportinio stiliaus apskritai! O tų sporto salių fifų su firminėm maikutėm, NIEKADA nenuvarvančiu makiažu ir tobulom šlaunim, tų, kurios nesuklysdamos straksi visą valandą ir kažkokiu mistiniu būdu nesuprakaituoja (o jei prakaituoja, tai turbūt “Gucci Envy Me“…), va, šitų tai tiesiog nevirrrškinu!!!! Be to, negaliu suvokti, kaip gali patikti nusikošti “staklyne“ ir drebančiom kojom dar šliaužti pribaiginėti lašinio į sauną!! Siaubas imdavo mokykloje vien nuo minties apie 2 km krosą 2 kartus per metus. Kančia, skaistykla, kažkoks beprasmis savęs alinimas. Neturiu tokio poreikio.

Bet, iš tiesų, labiausiai turbūt neturiu valios pakelti tą L sėdynę nuo kompo kėdės ir pasirūpinti jau byrančiu stuburu. Juk yra visokių būdų, nebūtina vien tik kankintis.

III dalis. Derybos su sveiko proto likučiais.

Tai ką darysi? Skauda visus galus, jaunyn niekas neina. Gražyn, nepaisant genų, irgi… Gerai, nesu jau tokia visiškai beviltiška.  Buvo bandymų ir namie mankštintis, ir jogos studiją lankyti, ir baseine (ne tik) mirkti. Aš žinau, kad judėti reikia. Ir nelygintų skalbinių nešiojimas nuo sofos ant palangės, nuo palangės ant lovos ir kitą dieną vėl ant sofos – nesiskaito. Gaila…

Jau seniai pravažiuodama Konstitucijos pr. užmačiau iškabą “Stimulus“, bet pasidomėti, kas čia, tiesą sakant, stimulo nebuvo :P. Rimantė paskui parašė ir apie studiją, ir apie MANKŠTOS DIENĄ. Bet apie viską iš pradžių. Kaip ir derėtų – nuo pačių pradžių:

Nuo ko pradėčiau judėti, po tiek laiko? Nuo kažko paprasto, spėju. Gal net jau bijočiau lįsti į tikrą sporto salę…

Tikrai ne nuo špagato!

Gal nuo pasiryžimo ir… rūbinės?

Nuo kažko tingaus? Na, pasyvaus gal… Gongų maudynių?

Uoslės mankštos?

Nuo kokios nors paskaitos.

Kad ir apie maistą…

…vandenį, arbatą, kvapnius aliejus, mandalas, kamienines ląsteles ar meilę {sau}. Pradėčiau nuo bet ko, kas leistų išlįsti iš namų, nugaros skausmų ir asmeninio “žiurkiaračio“ (kiekvienas tokį susikonstruojam…). Iš pradžių nebus tobula, net nesitikiu.

Bet po šiek tiek laiko, žiū, gal pavyks pasiekti… savo pačios pėdas ant grindų. Būtų tikras pasiekimas…

****

vietoj epilogo arba MANKŠTOS DIENA

tai štai, ką Rimantė man parašė apie tą MANKŠTOS DIENĄ (man labai patiko idėja ir paprastos priežastys, niekas čia nekliedi norais išgelbėti pasaulį nuo maro, karo, bado ir celiulito…). Parašykit komentaruose, ką manot apie sportus ir sportines vietas, man parūpo…

“Dažnai naujo renginio pristatymas būna apipintas skambiais, bet, oi, kokiais nuobodžiais teoriniais postulatais apie grožį, sveikatą ir sėkmę. Tokiais, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame vartoti vietoj migdomųjų vakare, po šiltos vonios.

Geriau mes jums papasakosime tikrąją Moters mankštos dienos istoriją, kuri, nenuostabu, yra labai glaudžiai susijusi su Aistės noru… sustangrinti aptingusias šlaunis.

Ties lemtinguoju, krizėmis pagarsėjusiu trisdešimtmečiu, ji, kaip ir dauguma moterų, ėmė pastebėti, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles ne pačia maloniausia kryptimi. Daugumai žinoma, kad nuolatinis fizinis aktyvumus yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis. Tik lieti prakaitą sporto salėje ar kabėti ant treniruoklių spoksant vyriškos ir moteriškos lyties pamaivoms Aistė nenorėjo nė iš tolo.

Teko ieškoti „kažko kito“… Ką galime pasakyti: kas ieško, tas… randa :). Nelengvai ir negreitai, bet ji ne tik rado, o ir atrado. Save bei kitokį gyvenimą. KITOKIĄ MANKŠTĄ. Malonią. Ramią. Be prakaito. Ir dar – grąžinančią paauglystėje turėtą energijos kiekį. Tą patį, kai po treniruočių dar puoli išsijuosusi tvarkyti namus, plauti indus ir šypsotis lengvai darant špagatą.

„Kai atradau kalanetikos mankštą, jogą, „Pilates“, širdis sukirbėjo, kad visa tai gali būti kitaip. Mankšta gali būti maloni! O ir šlaunims kalanetika įspūdį padarė neišdildomą – po 1,5 mėn. treniruočių turėjau pirkti 2 dydžiais siauresnes kelnes“, – kvatoja ji. Malonūs atradimai tuo nesibaigė – toji pati kalanetika Aistę įkvėpė įkurti harmoningų treniruočių studiją Stimulus.

Dveji veiklos metai, tūkstančiai stangrių šlaunų, tiesių nugarų, grakščių siluetų, geros nuotaikos užtaisų ir plačių šypsenų ėmė prašyte prašytis būti parodyti, apipasakoti, „pačiupinėti“ 🙂

Štai šitaip ir gimė MOTERS (MANKŠTOS) DIENA. Diena, skirta moteriai, kviečianti drauge su bendramintėmis leistis į savęs pažinimą – malonų ir naudingą, žaismingą ir rimtą, permainingą, bet ir paklūstantį gamtos dėsniams. Visai tokį kaip nuostabioji moteriškoji „natūra“.

P.S. Beje, patikrintas energijos tausojimo receptukas kasdienai: raskite laisvą valandėlę SAU, išjunkite mobilųjį telefoną, išsitieskite ant grindų, pasileiskite ramią muziką ir taip ant nugaros pagulėkite mažiausiai pusvalandį.“

****


Na, taip, rankdarbis gali būti ir… spektaklis ;). Minėjau, kad prie mugės ir leidžiamų knygelių prisidės ir teatro trupė, vieno iš 2-jų gruodžio 3-ąją “Menų spaustuvėje“ vyksiančių spektaklio autoriai ir aktoriai. Štai kas ten bus:

“LAI LAI LAI“. Mitologijos pradžiamokslis

Spektaklis vaikams iki devynerių metų

Kol kas niekas nesiėmė žaisminga forma vaikų supažindinti su lietuvių mitologija, kurioje gi taip gausu patrauklių stebuklingų personažų.

Naujasis teatro “cezario grupė” darbas – tradicijas ir novatoriškumą jungiantis kūrinys pagal Jono Basanavičiaus “Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ ir “Lietuviškos pasakos įvairios“, Marijos Gimbutienės “Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Norberto Vėliaus surinktą tautosaką bei mokslinius darbus, Gintaro Beresnevičiaus “Lietuvių religija ir mitologija“. Ir šiame spektaklyje teatras “cezario grupė” lieka ištikimi “vaizduotės teatro” principams, šiuolaikiškai interpretuodami mūsų paveldą.

Spektaklis siekia patraukliai supažindinti vaikus su lietuvių mitologiniais įvaizdžiais ir personažais, šiuolaikiškai ir suprantamai į sceną perkeliant autentiškus mitologinius elementus bei ugdant naują teatro auditoriją.

Teatras siekė sukurti spektaklį, į kurį mielai ateitų visa šeima, taip siekiant atverti ne tik mitologijos, bet ir teatro pasaulį ir patiems mažiausiems.

Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius Cezaris Graužinis, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Rimas Petrauskas. Vaidina: Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius.

Trukmė: 45 min.

Daugiau informacijos: www.cezariogrupe.lt

Pradžia lygiai vidurdienį – 12.00. Kviečiame atsikąsti DIDELĮ kąsnį kultūros šį šeštadienį ir pajusti, kaip gera daryti gera sau ir kitiems ;).

Šis įrašas, matyt,  turėtų vadintis NAUJIENRAŠČIU, bet kol KOKONAS dar ne didžiausias šalies dienraštis, pasikuklinsiu ;).

Pirmiausia po ilgos (mano) tylos – padėkos: aaačiū draugams, bičiuliams ir gerbėjams (chi, chi), t.y. skaitytojams už dar žiemą tinklaraščiuose blykčiojusių stilingų blog’ų apdovanojimų laviną! Matėm, skaitėm, pasidžiaugėm, o toliau žaisti “perduok kitam, tik ne tam pačiam“… patingėjom.  Hm…  Yra pasiteisinimų: mūsų kokoninė šutvė baisiai marga, gyvena dabar jau ne tik skirtinguose sostinės kampuose (o tai klaikiai tooooli, patikėkit…), bet net skirtingų šalių sostinėse (ir, Šarūnė pasakytų, dar ir skirtingose klimato juostose), todėl parašyti porą žodžių tema “apie mus“ yra laaaabai komplikuota, o kur jau ten 10 punktų… Be to, žiemą buvom užsiėmusios labai įvairiom veiklom: kas sniegą kasė, šalčius keikė, kas bandė suprasti, kaip VISKĄ suspėti, apžioti ir dar praryti, kas ieškojo estiškų obuolių, o kas gyvenimo prasmės. Kaip sekėsi? Ogi, sniegas pagaliau pats nutirpo, paaiškėjo, kad VISKO gyvenime vis tiek nespėsi (kuo greičiau bėgsi, tuo greičiau padusi), estiški obuoliai nebeskanūs ir dar “karvę kainuoja“, o prasmė – konstanta kintama… Pvz. kai man pradėjo vaidentis, kad rašinėjimas eterin – vien grafomanijos patenkinimas, “Vilties“ centro direktorė užvertė gausybe protokolų ir sąskaitų kopijų – raštiškų ir labai išsamių įrodymų, kad kalėdinės mugės surinkti pinigai panaudoti pagal paskirtį ir prasmingai. Prasmingai! Va, vaizdiniai tos prasmės, kurią dar gruodžio mėnesį taip geranoriškai parėmėte įrodymai:

Spec. šaukštų, indų sutiktuvės…

… ir prisimatavimas.

O viso tos krūvos  man siųstų sąskaitų-ataskaitų esmė, mano galva,reiškia, kad “Vilties“ vaikai be specialių indų, įrankių (už beveik 3000 Lt), su kuriais valgant maistas “nebeskrenda“ iš lėkščių,  dar turi motoriką lavinančių naujų žaislų ir veiklų iš “Wesco“ už beveik 1000 Lt ir vilnonių pledų (1000 Lt). Valio! vadinasi, tikrai prasmė buvo 😉

Be to, geri darbai, pasirodo užkrečiami. Gal prisimenate, UAB “Jauku“ prieš Kalėdas rinko žaislus vaikų namams? Komentaruose mes dar pasvarstėm, ar nenauji žaislai tiks kai kada jau palepusioms tokioms įstaigoms, bet “Jauku“ komanda žinojo, ką daro ir džiugesys vaidinant Kalėdų senį Švenčionėliuose buvo ne ką mažesnis už vaikų, gavusių kalną dovanų. Dėkui visiems, atnešusiems savo pliušinių meškių ir atidavusių “Jauku“ organizuotai labdarai. Plačiau skaitykite ir žiūrėkite čia.

Tai va, įkvėpti puikių emocijų žiemą, jaukiečiai organizuoja gerą darbą ir pavasarį, gegužės paskutinį savaitgalį (28-29d.). Irgi originaliai ir paprastai. Vėl išsirinko ne super prestižinį Vilniaus rajoną, o Naująją Vilnią ir čia esantį darželį “Coliukė“. Kodėl jį? Todėl, kad čia yra speciali grupė vaikams su žymiu ar vidutiniu kalbos nesivystymu ir dar dėl to, kad darželio administracija gerąją prasme “pamišusi“ dėl ekologijos. Būna ir taip… Taigi, Mantas iš “Jauku“ man rašė:  “Rengiame vienos dienos mugę ir kviečiame prisijungti įvairių sričių menininkus, gamintojus ir veiklius žmones, kuriančius ir gaminančius iš natūralių medžiagų. Kadangi darželis vertina ekologiją, sveiką gyvenseną ir supantį pasaulį, sintetikos ir nesveikų dalykų į teritoriją jie neįsileis, nes tai kirsis su pačiu darželio tikslu: „Darbinga ir kūrybinga darželio bendruomenė ypatingą dėmesį skiria visų bendruomenės narių sveikatai ir ekologinei kultūrai.“… 🙂

Na? Kas priimsit tokį eko-iššūkį? 😉 Tas, kas išdrįs, rašykite tiesiai Mantui: mantas@jauku.lt  Šiandien – Verbų sekmadienis, todėl perfrazuota išmintis – “Gera darantiems – Dangus“, turbūt bus į temą.

Pabaigai dar viena informacija. Šį kartą važiuojantiems traukiniu “Vaikai – ožiai – tėvai“. Tikiu, keleivių čia daugybė, o skyrybos ženklus susidėliokite pagal savo asmeninę patirtį ir kantrybę. Jeigu ta patirtis jau tyli, o kantrybė užkimo berėkdama ant ką tik ištapytų sienų da vinčio, tolimų krūmų robinzono ar darželio muškietininko, tada gal padės sveikas protas? Nebeliko? Nuvažiavo drauge su stogu?

Hm, turbūt verta nueiti čia:

Kodėl verta? Naaa….  Yra net kelios priežastys: visos rimtos, o viena – pižoniška. Nuo jos ir pradėsiu ;). Eičiau, nes Lauros nupaišyas logotipas labai fainas :). O dabar rimtosios:

1) Temos

 XXI amžiaus tėvystė: ar vaikas tikrai gali “užlipti ant galvos”?

 Kas gali būti svarbiau už vaiko IQ? Emocinis intelektas!

Pykčio priepuoliai: ar iš tiesų “trečiųjų metų krizė” vaiką ištinka trečiaisiais metais?

Vaikų kūrybiškumas: kaip išmokyti to, ko patys nemokame?

Ką renkamės: šiltnamyje užaugintą vaiką ar savarankišką asmenybę?

Ruošiamės į darželį: ką daryti, kad vaikas ten eitų su džiaugsmu?

2) Lektorė:

edukologijos mokslų daktarė, Tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja, www.austejosblogas.lt autorė ir 4 vaikų mama AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ (garsi pavardė… tik dabar jau V.Lansbergio klausinėja, ar jis ne Austėjos giminė ;))

3) Šeštadienio rytmetys “Pasakoje“. Be nuosavų ožiukų ir ožkų. Paaaasaka, argi ne?

Visą išsamią informaciją (seminarų grafiką, kainas ir pan.) rasite čia. O dar yra visagalis feisbukas.

Ir pagaliau (da-da-da-daaaam…) su fanfarom pristatau naują KOKONO rašytoją, skyrelio “Vaikai“ (arba ne tik šio…) redaktorę Gustę. Iki šiol šitoj lentynoj buvo tik sentimentai ir nuosavų vaikų vaizdai, dabar bus ir protingų straipsnių bei diskusijų apie auklėjimą, darželius, sodelius ir dar daug ką. Spėju, pirmasis jos įrašas ir bus reportažas iš “Sveiko proto“ šeštadienio (vakardienio). Lipk, Guste, ant bačkos! Laukiam naujienų.

Prisipažinsiu, neskaičiau. Hermano Hesės “karoliukų“ neskaičiau (pavyko mokykloj išsisukti), bet Daiva “žebenkštytė“ iš Stiklo karoliukų dirbtuvėlės tai turbūt tikrai skaitė, nes ji… – lietuvių k. ir literatūros mokytoja. “Tikrai?? Lituanistė? Tai kaip tie stikliukai (ir butano-propano balionai, degikliai, visokios replės, laikikliai) atsirado švariame chrestomatijų ir gramatikos vadovėlių pasaulyje?“ – niežtėjo liežuvį man. Paklausta tik patraukė pečiais: “Nebenorėjau į mokyklą“. Mes Daivą ir jos stiklinį lobį radome prieš pernykštę Kalėdų mugę. “Supermamose“. Ir ji pati – supermama, nes tik pasakykit, kad super lengva ką nors kurti ir tuo pačiu visą dieną ganyti du bamblius.

“Ėmiau į pasaulį žvelgti stiklinėmis akimis: žmonių akys, žuvys, mineralinio burbuliukai, jūros akmenėliai, uogos, snaigės – man visur aplink vien stiklo karoliai. Pasaulis pasidarė gražesnis – stiklinis. O tai pradžia buvo nuo …butelinio stiklo!“ – taip savo “sustiklęjimą“ paaiškino pati Daiva kažkur internete.

O  mane dar iš karto patraukė paprastas ir nuoširdus prisipažinimas – neturiu kažkokios ypatingos įrangos (gal jos nė nereikia), pradžia – tiesiog noras išmokti,  gražų daiktą galima pagaminti ir iš kasdieninių, tikrai prieinamų medžiagų tiesiog savoj virtuvėj. Žinoma, paskui tobulėjant “auga“ ir inventorius, ir medžiagų “bazė“, spėju, ir apetitas visokioms technologinėms naujovėms.

Visokios žalvario detalės gamintos rankomis (o tai labai krenta į akis) – ne tik iš dabar pridygusių karoliukų parduotuvių pirkta “bižuterija“, nes “Stiklo karoliukų dirbtuvėlė“ l. produktyviai bendradarbiauja su “Tarailos kalve“.  Nieko nuostabaus, kalvėje kūju mojuoja Daivos vyras ;). Archiologas pagal išsilavinimą… “Visi mes čia tokie “sunkūs“, – juokiasi Daiva.

Šeimyninis duetas labai tikslingai kapstosi po istorinius lobynus ir su džiaugsmu rekonstruoja (kuria kopijas) to, kas jau beveik visiškai sudūlėjo, bet kadaise puošė mūsų (norėčiau tikėti, ir mano…) protėvius, na, promočiutes gal labiau:

O čia pūsto stiklo pavyzdžiai: “balionėlių“ karoliai…

…ir mažulytis buteliukas kvepalams arba kokios nors šių laikų K.Mediči nuodams 😉

Turbūt reikia jau baigti – visų norimų paveikslėlių vis tiek čia nesukelsiu besiplėšydama: “o, tas koks fainas! šitas šmaikštus, aną būtina parodyt…“ Pažiūrėkit fotogalerijoje patys, jei dar nematėt. Tik akių neišsinarinkit 😉

Vietoje epilogo: Daiva su vyru jau ir savo parodą VDA autorinės juvelyrikos galerijoje ,,ARgenTum“ spėjo surengti. Ką čia bepridėsi…

O jei užėjo noras papavydėti truputį, eikim savų kelių ieškoti. O kai rasit, praneškit, KOKONE parašysim 😉

Grįžau. Į eterį ir žmones (na, “Žmones“ tai pervariau iš nuobodulio lietingais vakarais nuo kokių 2008 – aptikau tokį “archyvą“, o kai kurios šio svieto naujienos nesensta, gal tik valentaitės kitos…). Šitiek ilgai pajūry nesu buvusi. Ligšiolinis rekordas buvo vieną vasarą prieš gerą dešimtmetį – 3 sav. Nidoj. Dirrrrbau namų darkytoja. Kol nuo 3 vaikų, nesibaigiančių šeimos draugų, plekšnių, starkių dorojimo ir rėžimo “6.30 – 24.00 – 7/7“ visai susidarkė smegenys…

Šį kartą atvirkščiai, važiavom smegenų ir ne tik jų remontuoti. Tik mudu su Liūtu. Ir kartais po savaitgalio lankymų likdavo šuo Gilė. Judėjimo kryptis “į Švediją“ kai kam buvo aktuali ir šį kartą ;). Ir visą ilgo jūrinėjimo laiką…

Paskutinę vasaros savaitę ir rugsėjo pradžioj Liūtas dar turėjo maudynių draugų. Vėliau “ruonių“ sparčiai mažėjo, o spalį jau tik savaitgaliais ir tik fotiku kas nors nulydėdavo plikinėjantį blondiną. Tiesą sakant, man prireikė gerų poros savaičių, kad pagaliau susivokčiau – gerklę rėkdama prieš vėją gadinu be jokios prasmės: su drabužiais + batais ar be jų vaikis iki pažastų išsimaudys vis tiek… Kai lydavo ar vėjas draskydavosi labai labai, maudymuku būdavo neperšlampamos kelnės ir striukė bei super crocs’ų botai. Viskas žliaugte žliaugdavo, botai namolio parnešdavo pusę Baltijos jūros ir smėlio, bet, matyt, vis šilčiau taip pliuškentis. Keista, ištikimas kaimynas p.Liūlys pajūry nepasirodė. Turbūt jam per šalta buvo ;).

Gyvenom provincijoj. Ir kaip priklauso: be interneto, telefonas veikia tik įsibridus į jūrą, iki bičiulės maximos 7 km, saulę pajūry nuleidus, namo grįžtama pasišviečiant iššiepus dantis… Užtai grybai (kažkokie lepšinės veislės) kieme augo, išsivažinėjus vasarotojams kopose ir ant takų karaliavo žalčiai, išskrisdamos laukinės žąsys ar antys taip triukšmavo, kad susikalbėt sunkoka buvo, o sykį anksti ryte šunį pajūrin lydint, šernų gauja pakrūmėn nurisnojo (ačiū Die, kad Gilė atsidėjusi kažkokį rastą vilko, nepastebėjo “draugų“, tie meiteliai jai būt’ patikę, o aš jau kokio medelio patogiai įsilipti akimis ieškojau…). Va, kaip romantiška. Rugsėjį radom saujikę gintarų, o spalį šuo traukė tokias pusgyves plekšnes, žalčiai žino iš kur :). Išvažiuojant pakrantė buvo pasikeitusi neatpažįstamai – lagūnos, balos, salos, smėliu užneštos “pelkės“- visai nebeaišku, kur jau čia ta jūra prasideda, visiškai viskas sumakaluota, suplakta ir nupustyta. Ir dar ten kažkaip ypatingai skaudžiai ir arti į pakaušį lekuoja visos ekologinės-katastrofinės pranašystės, ozono skylės, atšilimai, šiukšlių nerūšiavimai ir stogą raunantys naujieji vėjai. Ech…

Bet jau yr’ laik’s namo:

O parėjus civilizacijon paaiškėjo, kad čia visi visko pridirbo, privirė, prikepė, primezgė, privažinėjo, priplanavo, parodose pridalyvavo…

Pabaigoj tiesiog negalėjau nepasidalinti mūsų mamaitės virtuvės natiurmortais.

Kai gaudavom tokių siuntinių (mama mirtinai bijojo, kad sublogsim, nuslopsim…), pasidalindavom šaukštus ir stiklainiukus: Liu – juodųjų serbentų ar mėlynių, ar aronijų uogienę, aš – apelsinų-cukinijų konfitiūrą, savaitgaliais Gintaras – slyvienę su riešutais. Ir tylom ištuštindavom. Tiesa, kartą šeimininkai iš Kretingos turgaus parvežė šv.ožkų sūrio. Tai jį dažydama į bruknių/kriaušių šedevrą jau garsiai čepsėjau :). Kai aš būsiu kieno nors močiutė, irgi virsiu uogienes-džemus-konfitiūrus. Manau, tai paveldima privilegija…

Straipsniuko pavadinimas – asociacija. Yra toks vieno baisingai žinomo dailinko paveikslas. Vadinas – “Įspūdis. Saulėtekis“. Lyg ir nieko konkretaus, bet, va, davė pavadinimą  visai dailės srovei…

O “Sūrininkų namus“ troškau aplankyti seniai, vos jie atsidarė, bet, kaip suprantu, teks laukti kitų metų. Todėl čia – perpasakoti Šarūnės įspūdžiai. Ir žinoma, vaizdai irgi jos…

Čia -esmė ir prasmė. Moto.

Šventiška nuotaika ir girliandos Dargužiuose:

Panašus ritmas> stiklainių orda gonkose (kas čia bus supilta? pienas? grietinė? medus?):

Nagi, nusimazgojam rankutes ir sėdam prie stalo:

Meniu: naminis viščiokas kai atvažiavo valgytojai jau buvo gatavas, o štai obuoliai dar ilsėjosi po obelaite šalia gonkų

Iš šito slapto sandeliuko-vyninės tiesiog taurėje buvo atnešta vynelio. Naminio. Francūziško. Kaip ir virtuvėje besisukiojanti porelė. Ir ką prancūzai veikia Varėnos miškų kaime???

Sūrį spaudžia…

Pamąstymams prie kavos puodelio vietos į valias: ar mes mieste laimingi? ar tikrai turtingi?

O gal šitaip atrodo ateitis? [pabandykit perskaityti ir plakatą ant sienos…] 😉

Jei patiko, važiuokit sūrio į Dargužius. Gal ne tik sūrį atrasit 😉

Tai jau tikrai, KASssss??? Nes per šį mėnesį n kartų ieškojau naujienų KOKONE, o jų kaip nėr, taip nėr ;)…

Pasvarstykim, kas labiausiai trumpina dienas, kai jos ir taip užtemsta kokią ketvirtą vakaro? Ogi, smulkūs buitiniai vargeliai ir nešviesios mintys. Čia mano “Laiko rijikų“ sąrašėlis, galite pratęsti:

  1. koooompas!! (kai dirbama iš karto 15 darbų + burzgia visokie skypai ir  “feisbukai“)
  2. telikas (tele? kas? belekas… ir rodo beleką, ir spoksau beleką, ir spokso Belekas
  3. puodai-bliūdai-prikaistuvai,
  4. grindys-spintos-lygintuvai,
  5. kriauklės-vonios-unitazai… t.y. tvarkos“marazai“ (“oi, nutiško, oi, dulkytė, oi, reik skubiai pavalyti“ – čia eiliuoti šitos ligos simtomai, aš tai nuo tokių “eilių“ vaistų nerandu…)
  6. nekviesti svečiai, pvz. vaikiškos snargligės (užkonservuoja planus, nukelia susitikimus, uždaro namų langus, mėlynai nudažo paakius)
  7. vaikai – gyvenimo gėlytės (nes kai puoselėji rožynus ir rūtų darželius, puoselėti nagus nebėr kada. arba skaityti. arba rašyti. arba paišyti. naktinis laikas nesiskaito ;))
  8. augintiniai (ypač jauni ir paiki, ypač labradorų veislės lapausiai, kurių draugiškumui nėra jokio saiko, gaurams negalioja fizikos dėsniai, o fiziologiniai ir zoologiniai poreikiai namų šeimininkes varo į neviltį)
  9. per dideli norai (čia tie: viską suspėti, viską nudirbti, su visais pakalbėti, visus išgelbėti ir VISKĄ padaryti TO-BU-LAI…)

Na štai. Dar pridėčiau nenukastas kiemo pusnis ir per tas pusnis nevažiuojantį viešąjį transportą (ir savas baimes sėsti pagaliau už mašinos vairo).

Paklausit: “o tai kur tas Dievas ant tako?“. Nagi, aną dieną radau Jį…

… ant tako. Kai bandžiau “nuvairuoti“ vaikį ir šunį į vieną pusę, parodyti ir atvesti abu į “tiesios“ kelią… namų link, ant tako pamačiau pamestą e-bilietą, bet spėjau tik užfiksuoti mintį (“o gal dar galiojantis?“) ir lapausė mane pavadėliu nuvilko tolyn. O čia už poros žingsnių manęs laukė išganymas. Tiesą sakant, nudžiugau – ne kasdien gi randi Dievą (kartais jis būna užsiėmęs ar į svečius išėjęs) ir dar taip netikėtai. “Ženklas!“ – sumečiau tuoj pat ir apverčiau “abrozdėlį“ karštai tikėdamasi atsakymų į 116 šiuo metu mane ėdančių egzistencinių klausimų. Bet, va, ką radau:

“Reklama…“- sumurmėjau ir šuo nusitempė mane į kažkokius krūmus, nutraukdamas pamaldžias mintis. Paskui dar teko garsiai šaukti jau artimiausios “Maximos“ šokolado lentynų link dumiantį vaiką, susirinkti kalaitės pakrūmėj paliktą “turtą“, speige be pirštinės kišenėse susirasti žviegiantį telefoną ir skubiai sukurpti įtikinamą istoriją vienam darbdaviui apie beviltiškai įstrigusius “prooojektus“ (fe, kaip nekenčiu to žodžio ir… melo. Ale, ką daryt?)

Aš jau ir nemiegodama sapnuoju baltas užuolaidas, kedenamas gaivaus, bet šilto ryto vėjo, baltą krakmolytą patalynę (kaip pas Vilkijos močiutę), ir baltai žydintį sodą už to balto atviro lango. Kažkodėl vaizdelis už jo neprimena Lietuvos: kalnai ar vynuogynai, slėnis ar alyvmedžiai, bala žino, kur čia viskas. Nesvarbu. Apsiseilėju nuo to porą kartų itin ryškiai sapnuoto jausmo – pabudau nepažįstamam baltam kambary išsimiegojusi, lepinama ir slaugoma, kaip po kažkokios ligos ar bėdos. Užuodžiau laukų orą, jutau šviesą. Realybėj nesergu. Miegu (kai tik naktimis KOKONO nerašinėju…) Ko čia kliedžiu tada? Matyt, Laikas sau ir Poilsis turi net savo aiškius simbolius pasąmonėje. Priklausomai nuo amžiaus ir nusidirbimo (prisidirbimo), tie simboliai mutuoja iš disko-šmisko-naktinių klubų į baltą pagalvę :). Taigi, “atradau Ameriką“ – laisvalaikis yra PRABANGA. Visiems. Visada.

Ei, po galais, kas apkramtėt mano Laisvalaikį???! Dievaži, rasiu kaltininką (-ę), nepagailėsiu rudo snukio ir minkštų nulėpusių ausų!

Seniai atsirado ši mintis – dekoruoti Ursulos kambariuko sieną jos raidelėmis. Keliaudami po užsienį pradėjome kiekvienoje šaly pirkti “U“ raides. Bet jos visos buvo gan mažos, tad didžiausią nusprendžiau padaryti pati. Po ilgų abejonių vis dėl to pabaigiau ją ir neseniai sudeliojome visas “U“ ant vaiko kambario sienos.  Didelė “U“ padaryta iš “kapos“ (toks baltas kartonas su putomis), vatos, ir aptempta medvilnine medžiaga.

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com