You are currently browsing waleru’s articles.
Šiems vaizdams tiesiog būtinas muzikinis fonas!! O jei dar ekraną cinamonu pabarstytumėt, Kalėdų senis nebeištvertų ir ateitų tuoj pat.
Čia Renatos ir Editos Kalėdinių vainikų dirbtuvės. Labai šviežios, pirmametės. {Aplodismentai!}
Sukasi galva ir viskas man čia primena vaikystės atvirukus. Mama juos pirkdavo / rinkdavo kelias savaites, turėjo būti solidūs, neperkrauti, geriau fotografuotiniai ir tik su lietuvišais užrašais. Nežinau, kodėl. Tiesiog…
Spėju, vainiką iš tokios gausybės irgi galima išsirinkti tik taip.
Tiesiog, ŠITAS!
Skambinkite kamputyje nurodytų telefonu arba ateikite į mugę – kviesim Kalėdas!
*********
Virginija – archeologė, jos eglutės turi kiek kitokią filosofiją:
“…daugelis mano rankdarbių atsiranda iš noro pasakoti apie senovę kitaip, laisvai jungti šiandienos ir praėjusių laikų elementus. Eglutės žasiliukai iš skiautelių, ir kiekvienas bumbulas ar paukštelis turi savo pasakojimą – kuo būtent jis siejasi su tekstile, buvusia mūsų kraštų kasdienybės dalimi prieš daugelį šimtmečių. Siuvu juos iš natūralaus pluošto medžiagų, dažniausiai lino ar lino su medvilne. Kartais pridedu blizgesio – kilpelę ar kaspinėlį. Bet, be visos istorijos, man jie mieliausi tuo, kad yra minkšti, nedūžtantys ir labai malonūs čiupinėti. Todėl, manau, tikrai turėtų patikti ir vaikams, ir tėveliams.“
Ir maišeliai irgi turi sąsajų su senove:
*********
Haušinkos eglutinė lėlija. Turiu tokį jo papjemaše katiną (o gal leopardą), jis labai rimtai nuteikia eglutę ilgam “darbui“ – kai užriaumoja, jokie spygliai nebyra 🙂
Va, visa darželio – lopšelio grupė sutūpusi spygliuose.
Ir visa banda atšiuoliuoja!
O, Die! Štai šitas, šitas, (o gal kitas?…), mano katinas!!!
Dar Eglė siuva Jonukus ir Oneles ir…
…ir piešia begales antanukų, maryčių ir zosyčių – pabandykit jiems atsilaikyti!!!!
******
Ir pabaigai dar vainikų. Laimos.
Jie lyg linkėjimai apie sočius metus…
…turtus…
…ir jaukius namus.
********
Studijų metais mes su sese irgi buvome atidarę tokias vienkartines kalėdinių vainikų dirbtuves ex mūsų (vaikų) kambaryje, o anuomet tėčio varstoto “rezidencijoje“. Pyniau, sukau aplink vielas, drąskiau eglių šakas, paskui pirkau tada labai nepigias vokiškas juosteles ir kaspinus, švariai iššlaviau džiovintų gėlių atsargas, o paskui per pusnis ryte bridom į atokesnę mano draugės sodybą ir bandėm tyliai prikalti tą kūrinį prie durų. Pavyko. Draugės jaunylė sesikė sakė, kad, va, dabar tai tikinti Kalėdų Seneliu! Buvo pati geriausia dovana. Mums ;). Siurprizai niekad neišeina iš mados. Čiupkit vieną ir nubriskite prikalti prie bičiulių durų…
Ilgiausiai kybantis juodraštis… Bet negendantys čia gėriai : D. Kita vertus, žinau, kad hidrolatus ruošia ir dabar, jei tik yra iš ko (eglučių, pvz.,..), tai šviežumas visur svarbu.
Jonas iš ForWellness viskuo pasirūpino laiku, nes iš kur gi dabar gauti žydinčių liepų? Man liepos — vaikystė+vasara+laimė — viskas viename ir tokiame gerume, kad ketinu pasinaudoti tarnybine padėtimi ir paprašyti Jono kur nors po prekystaliu paslėpti man butėlaitį šito gėrio. Tssss….
Levandos mane iš karto nuneša į Kroatijos Hvar salą — ten pirmą kartą jas pamačiau, o pamačius net akyse fioletava pasidarė, to stipraus aromato nenupūtė nei jūros vėjas, nei žuvies pardavėjas. Tiesą sakant, išlipusi iš kelto ne iškart supratau, iš kur tas “vaistinės“ kvapas. Visiška vėpla… Dabar levandos visokiais pavidalais apgyvendintos visuose namų kampuose. Jei ir jūsų meilės istorija panaši, mugėje gaudykit Joną, jis papasakos, kur augo šios levandos.
Čia saulės bučkis pajuodusio dangaus realybėje: gretimo darželio medetkos…
…ir lietuviški šlamučiai.
Jonai, o čia kas žydi? Mėtos? Vasara buvo taaaaip seniai, kad jau nebepažįstu.
Būtinai ilgėliau sustokite prie žolininkų, muilininkų, aliejininkų! Na… Nepralėkite vėju ir pro visus kitus, bet šie YPAČ mėgsta pakalbėti ir TIKRAI turi ką pasakyti, naudokitės proga, retai kur galima už skvernų nučiupti ir pakamantinėti gamintojus, augintojus.
Rasoklė pernai debiutavo, o šiemet štai kiek pripakavo:
Tiesiog kalėdinis altorius!! Taip ir traukia užgiedoti. Gal net visi Trys Karaliai čia dovanų rastų 😉
Čia — kalėdiniai rinkiniai: plaukų grožiui (dilgėlių ir beržų lapelių aliejinės ištraukos), visai šeimai (jonažolių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas), vyrams po skutimosi (kraujažolių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas) ir brandžiai odai (šlamučių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas).
O čia pernykštis mano atradimas — sirupėliai. Ideali dovana vaikystės draugui, su kuriuo kadaise kartu laižėte pertusiną be gydytojo recepto, vaistininko patarimo ir be jokios įtikinamos priežasties.
Na štai, dovanomis visai giminei pasirūpinta…
*******
Marmozel‘ė Vilma — viena iš tų mugiautojų, apie kurias rašant iš karto į galvą lenda mintis — “…o prieš penkerius metus“. Iš tiesų, ištikimybė — ta pati tyliausia vertybė mano sąrašėlyje — užima per svarbią vietą, kad nepradėčiau ašaroti ir dėkoti. Ištikimybė savai idėjai, savo mūzai — Marmozel’ės vizitinė kortelė. Šiemet www.marmozel.lt keičia “sukneles“, bet ne viziją.
Naujovės ir eksperimentai, tobulinimai ir vėl bandymai. Ir, vualia!
Dar pora metų praktikos ir eksperimentai virsta klasika.
Och, vis dėlto koookios gražios tos gėlėtos marmozelės suknelės!
Kosmetinio stalelio gyventojų daugėja…
…ir randa savo šeimininką, kas jis bebūtų.
Nes dabar tai — nedidelis, bet jau žinomas ir turtingas įvairove prekės ženklas.
O prieš penkerius metus 1-ojoje mugėje Vilma turėjo steriliai gražų violetinį kampelį, dėžutę ir SIAUBINGAI per mažai lūpų balzamo — raudančių, kad nebegavo, buvo jau po pusvalandžio nuo mugės pradžios…
*******
Šitaip vadinasi Ingos namai. Ji rašo, kad čia verda muilas ir tikras gyvenimas. Dar muilinėje gyvena Ugnius, save nekukliai “įdarbinęs“ komercijos direktoriumi. Dar šuniukai Bachas ir Sausainis, mamos, tėčiai, sesės, broliai, draugai… Žodžiu, ten linksma, o čia bus labai naudinga susipažinti ir išbandyti visokias Muilinės daržo…
…ir sodo gėrybes:
Bus proga išsirinkti savą derinį ir…
…gyvenimo prieskonius.
******
Na, ar jau pasirūpinote DIDELIAIS Kalėdų Senio maišais? 😉
Marius iš www.pukmuse.lt jau kraunasi lagaminą, mins iš Kauno į Vilnių. Lagaminas žada būti sunkokas…
Šitas “žiedelis“ – mano favoritas. Nors nežinau, kam jis skirtas. Vis tiek gi gražu? Gražu!
Angelai kartais irgi persivalgo. Per Kalėdas tai, spėju, ne nuodėmė 🙂
****
Ramutės papuošalai iš odos ir keramikos ir Gintaro tapyba kažkokiu stebuklingu būdu taip tinka drauge, kad kilo noras sudėlioti… atviruką 😉
Butinai ateikite pasižiūrėti, drugeliai tikrovėje būna daaaaug didesni 😉
Pradedu nuo vaizdo. Tyloj geriau matosi.. praėjusi vasara. Lapkričio “nuobaigoj“ tie geltoni pievų laukiniai vėdrynai atrodo beveik nepadoriai ryškūs. Jei kas norit Kalėdų proga padovanoti gabalą saulės, mugėje ieškokit Linos papuošalų. Tik ilgai nebraidykit po “pievas“, spėju, greitai nuskins tas gėleles ;).
O spėkit, kieno čia pakalnutės?
Daivos iš “Stiklo karolių dirbtuvėlė“ . Ir sendino stiklo karoliai lyg vaikystės cukruoti marmeladiniai saldainiai:
Ir naujiena – lango vitražiukai, tiffany vitražo technologija
Gaudykim saulę ;). Daiva žadėjo dar šio to stiklinio ir šio be to varinio. Aš tai esu priklausoma nuo to stiklo, jei nesergate šia liga, atsargiai – užkrečiama 😉
Na, patyrinėkim, padiskutuokim. Kada paprastai puošiate eglutę?
- a) dirbtinę jau pirmomis gruodžio dienomis – noriu, kad ji ilgai mane džiugintų.
- b) prieš pat pat šventes – amžinai nieko nespėju...
- c) nepuošiu iš viso – nėra laiko, noro, būtinybės ir t.t.
O gal papuoškim, ką? Savo blog’e Spalvų namai Justė jau pristatė specialiai mugei paruoštus kūrinius, o vakar gavau siuntinį iš Kauno. Kruopščiai supakuoti eglutės burbulai ( 1 popierinis – “hortenzijos žiedas“ , aš taip praminiau, ir 2 medžiaginiai, net nežinau, kaip padaryti) ir kryželiu siuvinėti Justės mamos paveikslėliai: riebi avelė ir pavalgiusi karvelė ;). (abu labai tiktų vaikų kambariui).
A, dar šūsnis supakuotų atvirukų su vokais. Panašių į šį. Grooožis!
****
O čia Elenos kalėdiniai žaisliukai. Įsivaizduoju, stilingai atrodytų eglutė visa nusagstyta tokiais išblukusių braškių spalvos nostalgijos atspindžiais… Man primena senus Močiutės kalėdinius žaisliukus: išlaikytas tamsaus vario ir smaragdo spalvų “gegutes“ su žnybtukais, truputį jau nubraižytus stiklo burbulus, išdidų vokišką senį besmegenį ant kabliuko ir… tą pačią nenusakomos spalvos braškę. Ech…
****
Ramintos eglutės stiklinės. Skirtos kabinti ant kitos eglutės. Smagios, nutaškytos “uogiene“ ir linkėjimais. O dryžuoti angelai turėtų būti labai filosofiškas “pranešimas spaudai“ – Gyvenime negali būti labai ilgai blogai, po vieno dryžiaus, seka kitask, baltas…
Na, štai, mūsų eglė papuošta. O jūs pasigarsinkit braškantį kardiofoną ir kontoroj pasvajokit apie kalėdines girliandas.
Čia ne H.Ibseno pjesė, čia tikros lėlės. Daugyyyybė jų. Jei tik turite vietos kalėdiniame maiše mergyčių troškimams, jei jos per visus šiuos metus geros buvo, ne kaprizingos “ožkos“, jei nusipelnė dovanų, tai išrinkit ką nors iš šių gražuolių. Ne visos skirtos žaisti. Bet visos – mylėti…
Rosanos Valdorfo lėlytės:
Ir interjerinės “poniutės“. Šita – veltų šlepečių saugotoja Rožytė:
Adelė ir avelė. Elena ir balandžių lizdelis:
Almos lėlės. Svajoklės.
Šunelių globėjos ir gerbėjos.
Kalėdų fėjos (galima paslėpti ką nors toj dėžutėj…).
Iki pasimatymo šeštadienį, damos 😉
Apie “Marmozel“ Vilmą KOKONAS rašė ne kartą, kaip, beje, ir pati Vilma KOKONUI… Gal šį kartą nebeaušinkim burnos, tiesiog pasižiūrėkim, pasigrožėkim.
Tuo, kas auga ir žydi:
Tuo, kas kvepia ir į esencijas, aliejus, balzamus, kremus, muilus virsta:
Paskui gražiai ant lentynų nutūpia:
Ir galiausiai į dovanų maišelius sulenda 😉
Vasariški linkėjimai nuo Marmozel. Iki susitikimo mugėje. Jau žiemą…
Milksense – labai subtiliai apie vaikus. Ir laaabai apie tikrąją ekologiją. O man dar labai labai taiklus šių drabužių maitinančioms (ar dar tik besilaukiančioms) mamoms pavadinimas – iš tiesų, Pieno Jausmas, 7-asis (o gal net pats 1-asis) Pojūtis… Jei žemiškiau, tai drabužiai skirti toms, kas šiuo metu nemeluoja -TIKRAI NĖRA KUO APSIRENGTI. Nes visi turėti drabužiai nebetinka dėl milijono šį kartą tikrai objektyvių priežasčių. Rima (dabar jau beveik 3 vaikų mama) tą pajuto pati savo kailiu ir taip atsirado Milksense suknelės, palaidinės, net paltukai.
Šį kartą mugėje turėsite progą pasidovanoti kalėdinę dovaną ir sau. Atsineškite ir Pieno Direktorių ;), tegu padeda jums išsirinkti šventinę suknelę, kol matuositės (bus ir matavimosi kabina), mažių paglobosime ir palinksminsime.
Arba šį tą pamatuosime 😉
Čia Julijos ir Co medžiaginių sauskelnių “kalėdinė kolekcija“ iš lino, bambuko, kanapių, medvilnės ir neperšlampančių audinių. Tos kelnės, kurias išbandžiau (t.y. bandė tai pusmetinis bamblys) patiko. Abiems… Praktiška dovana ekologiją praktikuojantiems mažų vaikų turėtojams.
Ir pagaliau pažiūrim, ką pasiūlys Eko daiktai . Nagi? Kartono briedžiukų, traukinukų ir net lesyklų, prikeltų antram gyvenimui medinių kėdučių ir rankų darbo riešinių bei pačių siūtų rūbelių vaikams.
Ir dar turi skudurinių “onyčių“ ir nuostabių medinių rūtusėlių.
Rūtusėlius ant eglutės, lėles, sukneles ir kartono namus – po egle. O kartonines lesyklas – ant eglės šakos kieme. Dabar jau galima švęsti – ekologija VALDO!! 😉
Vakar FB užtikau kažkieno komentarą, kad pavasaris užklupo netikėtai. Netikėtai?! Taip gali nutikti tik darboholikams, kurių savaitės ritmas: darbas-parduotuvė-namai x 4, darbas-pramogos-namai x 2 ir o, sekmadienis, saulė, valio! Kažkada labai pažįstama situacija. Bet pasidarę nemiestiečiais dabar gyvename kitom aktualijom, ypač kelio pravažiavimo aktualija. Kaime sunku nepastebėti metų laikų kaitos 😉
Kai kas jau visą mėnesį seka orų prognozes bei mėnulio kalendorių! Kada pagaliau nutirps sniegas, kada įšils žemė ir bus galima bėgti laukan tvarkyti, sodinti ir daryti visa tai, kas priplanuotą dar šaltą žiemą? O svarbiausia, apžiūrėti, ar išgyveno, neapšalo rudenį sodinti sodinukai, ar daug nuostolių. Labai keista matyt save šitaip elgiantis. Bet žinot, nei aš pirma nei paskutinė, kuri staiga iš visiškos žemės nemėgėjos vos persikrausčiusi gyvent į namą tapau prisiekusia sodininke. Puikiai prisimenu save dar taip neseniai klausiant tetos, kodėl ji po sunkios darbo dienos lenkia nugarą savo darže, juk taip lengva visko nusipirkti. Ji atsakė šypsodamasi, kad po kurio laiko (suprask, su amžiumi) aš pati mielai suleisiu rankas į žemę. Tipo, tai reiškia, kad aš jau pasenau? O gal greičiau, kaip sakė vienas mūsų draugas lankantis jo sodyboje, kad nuosavybės turėjimas verčia šeimininkus ja rūpintis. Manau, abu faktoriai nulemė šį užsikrėtimą.
Štai, Eglė iš “Žaidimų aikštelės“ prisipažino, kad jos naktinis stalelis apkrautas vien kulinarinėmis knygomis, o mano, žinote, įvairia sodininkystės/daržininkystės lektūra. Ir tuo tarpu kai Dominykas prieš miegą atsiduoda bondiados peržiūrai, aš keliu klausimą ar verta užsakyti vežimą perpuvusio mėšlo ar geriau apsiriboti humuso užpirkimu? Aišku, juoksis tie, kas užaugo kaime, bet juk negalite visiškai neįvertinti mano pastangų! Kurį laiką tik žiūrinėdavau gražius sodų bei gėlynų pavyzdžius spalvotuose angliškuose žurnaluose, svaigdama apie įveisimą tokio prie savo namo. Taip sakant, inspiruodavausi, nė nesukdama sau galvos apie tai, kokiom sąlygom visa tai auga, kol nepabandžiau įgyvendinti kažką visai minimalaus praktikoj. Daiginimai su pakartotinais sėklų užpirkimais, augalų sodinimas ir jų priverstinis persodinimas (netrukus neliks nei vieno medelio ar krūmo kurio nebutume persodinę). Tuomet ir atsirado ant naktinio staliuko keisto profilio knygos…
Ir taip įklimpau į šį reikalą, kad visai rimtai pradėjau svarstyti apie šios srities studijas. Bet įvertinus visas aplinkybes nutariau palikti tai tik savo hobiu (taip mano “želdinimo“ pastangas pernai įvardijo Dominykas).
Ir visa tai reikalauja be galo daug laiko ir gi investicijų, ir parodyti kol kas net nėra ką. Todėl įrašo pailiustravimui iš mamos-Maximos pirktos žydrės ir hiacintai.
Ir keletas užtariamųjų žodžių jų naudai.
Kai nusiperkat tų olandiškų svogūninių gėlių vazonėlių nepatingėkit vos atnešę namo jų persodinti į normalų substratą, bei rimtesnio dydžio vazoną. Taip painvestavus, jos pradžiugins jus ne tik šį pavasarį, bet ir kitais metais. Tik neužmirškite jų laistyti! Puiku, jeigu patręšite žydinčių augalų trąšomis. Kai nužydės, nupjaukit žiedinkočius. Galite perstatyti į mažiau matomą vietą, nes be žiedų šie augalai neatrodo dekoratyviai. Kai lapai visai nugels, iškaskite svogūnėlius iš žemės, apdžiovinkite. Hiacintus reikia palaikyti šiltai. O tuomet sudėtus į dėžutę laikykit vėsioje, sausoje vietoje. Rugsėjo antroje pusėje sodinkit į vazonėlius, ir per žiemą laikykite vėsioje, bet neįšąlančioje vietoje. Arba sodinkite sode. Pavasarį vėl džiaugsitės naujų žydėjimu!
O už kadro lieka vis daugiau dėmesio reikalaujanti mažė, nuolat ir vis gausiau besišeriantys šunys, niekaip nepabaigiamas interjero įrengimas, ūkio ir buities darbai ir, aišku, be galo mylimas (be ironijos) darbas, kuriam lieka vis mažiau įkvėpimo. Trumpai tariant, ateinant šiltiems orams ateina dvigubo užimtumo metas 😉 Ir visai nenorėčiau dabar grįžti gyvent į miestą (tiesa, žiemą truputį norėjosi). Tik gaila, kad su didėjančiais rūpesčiais pavojingai mažėja susitikimų su draugais… Ta proga noriu jiems priminti – mes visada jūsų laukiame. Užmirškit tuos oficialumus, tiesiog welcome!
Visiems kuo pavasariškiausi linkėjimai!
P.S. Neužmirškime, Balandis – švaros mėnuo. Prisijunkim prie akcijos “Darom 2011“!
Gal dar reikėtų pridurti, kad kilęs iš anapus Atlanto. Bet dabar jau populiarus visame pasaulyje. Aha, tai brownie. Įdomu, kaip ji pavadintume lietuviškai – rudžiukas? rudukas? Che che, skamba tikrai patraukliai 😉
Pavyzdžiui, smoothie tapo smučiu. O ką rašo mūsų coffeinai ant brownio? Turbūt šokoladinis sausainis. O bet tačiau, tai ne sausainis ir ne pyragas, o kažkas tarpinio. Apie visą jo atsiradimo istoriją galite paskaityti wikipedijoj. O ką man belieka pridurti? Kad tai labai vertas dėmesio tokiem kulinarams kaip aš kepinys, nes labai skanus ir labai lengvai pagaminamas. Cukrus kala į kraują, šokoladas ramina nervus, riešutai ilgam suteikia darbo skrandžiui. Vat taip vat, valgykit ir jauskitės gerai. Kažkaip vasarą tokių dalykų nesinori, o dabar pats tas pasiskanint šildymosi sumetimais litrais pliaupiamą karštą arbatą.
Šį receptą atsitiktinai radau dviejų metų senumo rudeniniame “Country living“ numeryje. Po to, kai pirmąkart pagaminau ir paragavau, nusistebėjau: ir kodėl aš jų nekepiau anksčiau?..
Reikės:
- 75 g kartaus juodo šokolado, sulaužyto gabalėliais
- 125 g sviesto, supjaustyto gabalėliais
- 250 g cukraus
- 2 kaiušinių, išplaktų šakute
- 100 g miltų sumaišytu su 1 arb. š. kepimo miltelių (arba tiek kiek siūloma gamintojo 100 g miltų)
- 100 g pakepintų ir išlukštentų lazdyno riešutų
Šokoladą su sviestu ištirpinti dubenyje ant garų. Nukelti, leisti truputi atvėsti. Tuomet nuolat maišant eilės tvarka sudėti cukrų, kiaušinius, miltus ir riešutus. Masė turi išeiti vientisa ir tekanti.
Į 20×20 cm (arba atitinkamo ploto) sviestu išteptą skardą aukštais kraštais supilti masę, paskirstyti tolygiai. Kepti apie 25 min, 190 laipsnių karštumo orkaitėje. Ištraukus, supjaustyti gabalėliais. Viduje, gali pasirodyti dar neiškepę, bet nesijaudinkit, atvėsę bus kaip tik tinkamos tekstūros.
Niam niam.
kokonas.wordpress.com 