You are currently browsing the tag archive for the ‘popieriniai rankdarbiai’ tag.

Prisimenate, kaip prieš Didžiąsias metų šventes kadaise rašydavom kauges atviručių? Kalbu apie tuos senus gerus vaikystės laikus, kai sveikinimų atvirukams po 3 kapeikas mamos  išleisdavo pusę lapkričio atlyginimo, įdarbindavo visus nors kiek raštingus gerai savaitei, vakarais visi išdžiūvusiom burnom užlaižydavo (užklijuodavo…) dešimtis vokų, o paskui bandydavo rasti mieste nors vieną dar neužsikišusią nuo šventinės artimo meilės ženklų pašto dėžę. Ar prisimenat? Ne? Negali būt… Kiek Tamstoms metų tada?? 😉 Aš nekęęęęęsdavau 2 darbų iš šios “operos“: liniuote braižyti teisingų linijų, kad paskui rašant nenuvaryčiau į snieguotas lankas ir kartoti tą patį sveikinimo tekstą -nioliktą kartą, o jei dar eiliuotą…. supykindavo, rimtai… Bet savoj pašto dėžutėj rasti 17 vienodų atviručių per vieną dieną man patikdavo. Nuo visokių tetų, kurių niekad taip ir nepamačiau.

Būtų smagu tokią sveikinimų rašymo madą atgaivinti, nes dabar yra aibės fantastiškų atviručių ir kosmoso platybės kitokio popierinio grožio. Bus ir mugėj.

Indrės sandėliuko maža dalis:

Dar ji turės medinių aliejuotų dėžių (jau gautiems sveikinimams, chi, chi…) ir lėkščių (kalėdiniams mandarinams, pvz.)

****

Čia Rosvitos lobynas:

Ir Kristinos grožynai:

Kolekcionuojate pasveikinimų tekstus? Tada užrašinė pravers…

…arba kalendorius. O kalendorius rodo be 3 dienų mugę!! (bėgu pirkti turbo dezodoranto, man jo prireiks… :))

Na, patyrinėkim, padiskutuokim. Kada paprastai puošiate eglutę?

  • a) dirbtinę jau pirmomis gruodžio dienomis – noriu, kad ji ilgai mane džiugintų.
  • b) prieš pat pat šventes – amžinai nieko nespėju...
  • c) nepuošiu iš viso – nėra laiko, noro, būtinybės ir t.t.

O gal papuoškim, ką? Savo blog’e Spalvų namai Justė jau pristatė specialiai mugei paruoštus kūrinius, o vakar gavau siuntinį iš Kauno. Kruopščiai supakuoti eglutės burbulai ( 1 popierinis – “hortenzijos žiedas“ , aš taip praminiau, ir 2 medžiaginiai, net nežinau, kaip padaryti)  ir kryželiu siuvinėti Justės mamos paveikslėliai: riebi avelė ir pavalgiusi karvelė ;). (abu labai tiktų vaikų kambariui).

A, dar šūsnis supakuotų atvirukų su vokais. Panašių į šį. Grooožis!

****

O čia Elenos kalėdiniai žaisliukai. Įsivaizduoju, stilingai atrodytų eglutė visa nusagstyta tokiais išblukusių braškių spalvos nostalgijos atspindžiais… Man primena senus Močiutės kalėdinius žaisliukus: išlaikytas tamsaus vario ir smaragdo spalvų “gegutes“ su žnybtukais, truputį jau nubraižytus stiklo burbulus, išdidų vokišką senį besmegenį ant kabliuko ir… tą pačią nenusakomos spalvos braškę. Ech…

****

Ramintos eglutės stiklinės. Skirtos kabinti ant kitos eglutės. Smagios, nutaškytos “uogiene“ ir linkėjimais. O dryžuoti angelai turėtų būti labai filosofiškas “pranešimas spaudai“  – Gyvenime negali būti labai ilgai blogai, po vieno dryžiaus, seka kitask, baltas…

Na, štai, mūsų eglė papuošta. O jūs pasigarsinkit braškantį kardiofoną ir kontoroj pasvajokit apie kalėdines girliandas.

Labai tikiuosi, kad po mėnesio mano rašliavos ir tooookios “pūgos“ prisiųstų grožybių jau išsirinkote dovanas, beliko užrašyti atvirutę. Arba išsiųsti linkėjimą į kaimą močiutei, seniai lankytai tetai, dar seniau matytam klasės draugui, o gal beveik nepažįstamam senam kaimynui iš antros laiptinės… Ir tegu niurzga paštininkai vėl apsikrovę darbu 😉

Indrės dangiškos popieriaus pievos:

Ir galima čia braidyti be galo, be krašto… Bet gal padarykit tą patys ;).

O tai – Julijos, Atėnės (“Vilties“ centro ugdytinės) mamos kūriniai:

Maža dalis to grožio, kurį rasite MUGĖJE jau rytoj, DIIIIDELĖJE šiltoje, gali būti net triukšmingoje, bet tuo žavioje “košėje“.

Lekiu stumdyti stalų, dalinti vietų (“Lemanui, Lemanui, Danieliui..“).

Bet prieš paleisdama Jus nuo tokio viso mėnesio muginio “pavadžio“, negaliu neparodyti, KAM VISA TAI. Pamenat, minėjau, kad “Vilties“ ugdymo centras pirks spec. stalo įrankius sunkios koordinacijos vaikams? Man juos parodė praeitą kartą. Padarė įspūdį… Grįžusi namo, išbučiavau savo penkiametį, ryte aprėktą už išdrabstytą košę. Tikiu, padarysit tą patį pamatę Mugėje šitą inventorių, jo nusidėvėjimo per metus lygį, suvokę, koks džiaugsmas yra vandenį gerti iš norimos stiklinės, o ne tos vienintelės galimos, kur rankenėlės įsistato specialiuose intarpuose pagal tai, kiek paralyžius leidžia praskėsti rankas…

Turbūt čia tekstas nereikalingas…

Foto iš specializuoto indų katalogo.

Tikrai pernykštis – pernai nebesuspėjom šito įrašo paskelbti laiku, o paskui jis tiesiog paseno. Bet ir pernykštis sniegas gali būti įdomus, jeigu jis… cukrinis.

Kaip tai – cukrinis?? Ogi, cukrinis 😉

Reikės:

  • popierinių snaigių (bet kokio protingo dydžio)
  • kupinos gilios lėkštės paprasčiausio cukraus
  • emulsinių (PVA) klijų
  • vandens
  • teptuko
  • skardos / grotelių / švarių grindų susicukravusioms snaigėms džiovinti.

Viskas. Ai, dar lašelio kantrybės

Kaip iškirpti snaigę, sužinosite pasirausę savo atminties archyve, ieškokite maždaug vaikų darželio – pradinės mokyklos “direktorijoje“ :P. Karpinio popierius neturi būti labai “skystas“, bet ir kartono nereikia, tiesiog rašomasis, kontorinis, paprastas ir baltas. Klijus reikėtų praskiesti vandeniu (1 :3 vandens naudai), teptuku nutepti abi snaigės puses, ar net pamirkyti skiestų klijų mirkale (gili lėkštė ir čia pravers), tada snaigę “užkasti“ cukruje, patapšnoti, “apkamšyti“ ir… ištraukti. Išdėliotas ant lygus paviršiaus toks “sniegas“ išdžiūva per keletą valandų. Ar per naktį. Valgyti netinka, skirta puošybai, pvz. kabinti ant laiptinės turėklų ir kaimynus džiuginti. Transportavimo nemėgsta, bet tinkamai įpakuotos tokios cukrinės snaigės vis tiek galėtų būti įdomi dovana.

Na, tai ar snigs per Kalėdas? 😉

Šaltinis: praktikoje patikrintas receptas iš  “Dansukker“

Šiandien. Nes krenta lapai ir …varva snarglys. Visai netikėtai jau apsvarstėm rudens simpatijų ir antipatijų priežastis vieno straipsniuko komentaruose. Buvau arši “antirudenininkė“. Vargu, ar dabar, tuntais gadindama nosines, galėčiau kokį nors komplimentą “išrašyti“ rudeniui… Pripažįstu, gal kiek gyvenimo tempas sulėtėja, gal nebe visi savaitgaliai 1,5 mėnesio į priekį suplanuoti (dėl nenuspėjamų pabjurusių orų dažniausiai…) ir dėl to galima pakiurksoti namie su karšto vyno ar kakavos puodu, pasikviesti iš širdies papliurpti draugę (ir ji turbūt neskubės / tingės per lietų bristi namo, palauks, kol kas pasisiūlys pavežėti). Dar spalvotų medvilninių pėdkelnių sezonas kiek praskaidrina nuotaiką. Arba naujų demisezoninių batų, arba kokio nors vilnonio sezoninio drabužėlio. Tiesa, dar dviejų dalykų negali “nukrapštyti“ nuo Rudenio “garbės lentos“: 1) rudeninės (ir žieminės) porelės būna kur kas patvaresnės (įrodyta žmonių santykių profesionalų ir metrikacijos biuro statistikos mėgėjų) ir gal net laimingesnės; 2) rudeniop atkunta poetai ir dienoraščių “maniakai“. Hm… Ir grafomanija (nebūtinai) turi būti (būtinai) graži. Todėl dabar mąstau, gal griebtis popierinių lapų? sirdies paslaptys

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com