You are currently browsing the tag archive for the ‘Kalėdos’ tag.
Oi… Kaip čia tos savaitės taip prazvimbė? Ar čia aš ropojau? Per sniegus ir miegus. Vėluoju, vis dar “atsipagirioju“, bandau kažkaip išsišluoti visa, ką atidėliojau su etikete “po mugės“. Daug, pasirodo, prisidėliojau…
Pradedu nuo padėkų, žinoma! Labai vėluojančių, bet ŠIRDINGŲ!!
Tikrai – iš VISOS širdies!
Dėkoju (ir man choru pritaria “Lietaus vaikai“) visiems dalyvavusiems abiejose prekystalių pusėse! Kiekviena mugė – ir šventė, ir išbandymas, ir nuotykis, ir patirtis. Man taip.
Be Sandros iš LVJC būčiau užsilenkusi likus savaitei iki mugės, o be jos vyro foto, nebūtų čia man šventė dabar spoksoti į tokius spalvingus vaizdus. Jei kas planuojate kokią DIDELĘ DIENĄ, laaabai rekomenduoju pasitarti (ne su gydytojais ar vaistininkais) su žmonėmis, kuriems šventes puošti patinka. Sandra ir Kristijonas iš tokių. Ir man tai buvo metų atradimas – užsirašau ;).
Beje, kadangi šiemet etatinė KOKONO fotografė išrūko į pietus, tai pirmą žiemos dieną mūsų šiaurėje atlaikyti man pasisiųlė (arba aš įsiūliau…) nerealus kiekis fotografų – 4! Kad jau sumakalavau foto ne pagal autorystę, o pagal man vienai suprantamos operos libretą, iš karto atsiprašau už bendrą foto plakinį ir dėkoju Vėtrei, Laurynui ir Tomui kiekvienam atskirai, nesvarbu, kad nebuvo kaip net rankos paspausti tą sekmadienį… Nes buvo tiršta:
Ne nuolat taip, bet vis tik visi pajuto didelių erdvių privalumus: oro šįkart gaudyti neteko net piko metu. Apie kamerines praeitų kelių metų muges tam kartui teko pamiršti – dalyvių būta virš 100. O tai yra daug. Nežinau, gal man jau net per daug… 5-ojo jubiliejaus susivokimai ir buvo tokie: viskas keičiasi, ką darom? Kaip išsaugoti tą mielumą ir jaukumą, kaip nepamesti nei vieno mugiautojo (nebepavyko…), kaip spėti papliurpti su tik kartą per metus matomais bičiuliais per tas niekingas 5 val.? Kaip apskritai suvaldyti visa, kas vyksta “prieš“ ir “po“? Jau nebe viena valdžiau. Be Sandros ir jos bendradarbių, be savų KOKONO mergų (čia gražus liet. komplimentas ;)) šiemet jau įdarbinau ir ne vieną “nykštuką“. Sigita palikusi <<ten, kur namai>> su visom dažymo, kalimo, kūrybiško namų keitimo ir tautos švietimo apie Panton’ą subtilybėm, trumpam persikraustė į KOKONO paštą. Būčiau visai paklaikusi viena liuobdama tokį kiekį laiškų, t.y. bandydama surūšiuoti ir savo asmeniu adresu transportuoti. Vis dar nuoširdžiai stebiuosi: iš kur imasi tas organizacinis šaršalas? Juk tik atsakai į klausimus, išsiunti nurodymus ir suskaičiuoji “galvas“.
Samdysiu kitiems metams kokią nors galvą, kuri bent ekseliu turėtų norą naudotis – maniškė tam nesutverta, o atmintinai visų ir visko (kaip buvo dar pernai) įsiminti jau nebesugeba. Per daug “stalčiukų“…
Kokia laimė, kad stalus rikiavo kiti! Kėdes nešiojo kiti. Šiukšles rinko…. ėėėė… kažkas. Dievaži, net nežinau, kas. Čia taip gerai buvo, nes viena kolegija – Vilniaus verslo kolegija – savanoriškai parūpino “kolegų“. Simpatiškų merginų ir vieno vaikino būrelis studijuoja, rodos, svetingumo paslaugų industriją. Prisipažinsiu, man skamba kaip kosmosas. Bet jauni žmonės stebėtinai žemiški ir brandūs, sugebėjo stebuklingai savarankiškai rasti kuo padėti ir taip teisingai savanoriavo, kad… kad… kad aš jų net nepastebėjau. Kaip ir beveik nepastebėjau, kada buvo sutvarkyta tiek baldų po mugės. Tik išgirdau gero vakaro linkėjimą ir pamačiau kaugę stalų koridoriaus kampe. Tikrai paslaugūs! Kavos ar arbatos?
“Blizgaus laaako!“ – pasak Agnės iš Let’s HA!R dažniausiai skambėjęs jaunųjų klienčių pageidavimas. Taip dažnai, kad lakas sulig paskutine paskutinės ilgaplaukės kasele ėmė ir pasibaigė. Ašarų buvo pilna implovizuota kirpykla – kasų saliOnas. Ką gi, tikras jomarkas – aistros tik verda…
Vis tik ir arbata virė. Ir dar kažkas ten variniuose puoduose. Gal kas paklausėte Jono, ką ten sunkia? Nespėjau…
Apskritai, tai pokalbiai labiausiai virė.
Jei žandai ne nuolat meduoliais ir cukriniais avinėliais užimti buvo:
Dar viena šiųmetės mugės naujiena (bent man kritusi į akį ir širdį) buvo vaikų dalyvavimas. Visaip. Pvz. savų pieštų atviručių pardavimas ir bene viso “pelno“ skyrimas labdarai! Na, tikrai, TIKROJI Kalėdų dvasia, tikra labdaros mugė! Man tokios tradicijos limpa kaip medus, kaip tas ledinukas ant pakaliuko, nes jos gyvos, jos turi galimybę augti pačios. Nežinau, kas Ugnei, Liepai ar Ūlai pakišo mintį apie piešinius, apie paramą, bet gi nei vieno vaiko nepriversi vien ideologiniais išvedžiojimais tiek laiko sėdėti ant taburetės ir žiūrėti į pirmą kartą matomas tetas ir dėdes, kurie dar ir klausinėja: “O! pati(-s) piešei? Kaip gražu!“, ir skiria šį kompimentą tiek atvirutei su mėlynu zuikiu, tiek papurusiai dailininko galvelei. Nes gi tikrai GRAŽU, ar begali kas būt gražiau, jautriau, viltingiau… Kaip ten sakoma: vaikai – ateitis? Tai tada čia mūsų graži ir spalvota ateitis matosi 😉
čia mugės muzika ir “Spalvų orkestro“ klausytojas.
O šis netyčia pagautas kadras turbūt sušildė net tris: Aistį, kuris tą magnetuką dekoravo, pirkėją geltonu megztuku, garsiai patvirtinusią gerą energiją, sklindančią nuo vaiko kūrinio, ir… Aisčio mamą. Šių grožių autoriai – ypatingi vaikai, mugėje nedalyvavo tiesiogiai, bet juos pajusti buvo galima lengvai.
Dar nustebino “Vilties“ mokyklos direktorės mugiautojams ir turbūt ne tik jiems išdalinta visą pintinė mažyčių atvirukų-linkėjimų su spec. poreikių vaikų pirštų anspaudais (paveikslėlyje buvo paversti malūnsparniais, briedžiais…). Taip miela!
O čia dar viena mielybė austrų tautinio kostiumo pavidalu. Gal galėtų būti uniforma mugiautojams? Būtų šmaikštu! Garantuoju, kad beveik visi šias sukneles pastebėjo. Ir mergeles 😉
Turbūt todėl, kad pati mergelės neturiu, tai pro sijonus sunkiai praeinu. Padūsauju, pačepsiu ir… praeinu, o kas belieka? Bet juk tokie arba tokie apdarai jau patys savaime yra Kalėdos.
Kas dar YRA Kalėdos? Saldumai cukriniai:
Saldumai necukriniai:
Man dar būtinai kava ne ryte, būtinai kokia nors nauja ir labai gera, būtinai su GERA kompanija yra šventė.
Aišku, eglutė YRA Kalėdos! {ši buvo papuošta žaisliukais su… kavos pupelėmis – man dvigubos Kalėdos ;)}
Keliagubos Kalėdos būtų čia?
Užsimerkit, įsivaizduokit: medus, šiaudai (ilgi kaip gyvenimas), vaškas, tykštantis nuo degančių žvakių, gruodas skamba po kojom, šerkšnas šiapus lango… Kuo kvepia? KALĖDOM!
Vynu, sakot? 😉 Ne, nebūtinai. O linkėjimais – BŪTINAI!
Iš tiesų, man mugiautojų išradingumas yra ta šventė ir vertybė, kuri net dėl smalsumo (“o ką šiemet sugalvosite? kas naujo?“) verta rengti muges kasmet.
Ką gaminsit? Tiesiog mugėje kalsit?
Paišysit?
Kaip linksminsit?
Ar gal ko mokysit?
Simpatiškai suvaikėsit…
{ir mamos, ne tik tėčiai…}
Ką dar keisto sugalvosit?
Apie ką apskritai galvosit ir…
…ir svajosit??
Bet už vis svarbiau, kiek ŠYPSENŲ išdalinsit!
Tikrų:
Šiltų:
Ryškių:
Ne tik šypsenų dalybos, kiek žemiškesni mainai mugiautojų tarpe irgi įprasti, užtenka garsiai pasakyti: “keičiu naminį muilą į naminę karamelę“ ir valstybinė valiuta kuriam laikui dingsta. Ši nuotrauka turi istoriją: Salomėja ilgai žiūrėjo į žiedelį su saldžiais pabarstukais, taip ilgai ir taip ilgesingai dūsavo, tiek kartų grįžo, kad Agnės širdis neatlaikė: ką daryti, jei tas žiedas baisingai per didelis ploniems pirščiukams?? Galų gale, abi sutarė, kad kaspinėlis-segtukas į plaukus bus geresnė dovana ir mergaitės švytinčios akys dovanotojai nuskaidrino lietingą dieną. Bet kalėdinė istorija tuo nesibaigė. Baigėsi Salomėjos mamos keptais sausainiais Žiedų Su Pabarstukais Valdovei, chi, chi – štai ką aš vadinu TIKRĄJĄ kalėdinių mugių dvasia…
Tiek prisiminimų tam kartui (niekaip nesuprantu, ką čia dvi savaites “rašiau“…), linkiu šviesos ir šilumos širdy, laukiu susitikimų prie kavos.
P.S. Beje, jei jau apie šypsenas ir susitikimus. Lygiai po savaitės “Lietaus vaikų“ mamos šypsojosi Prezidentės globojamoje NVO mugėje prezidentūros kieme. Ir spėkite, kas buvo sukabinta ant improvizuotos eglutės, sudėta į kašutes, ir kas buvo nušluota per valandą mugės lankytojų? Ogi, KOKONO mugiautojų sudovanoti maži grožiai! Todėl AČIŪ dar ir už šitą susitikimą, už galimybę “lietaus vaikus“ pristatyti pasauliui, jiems to labia reikia…
Ir post Post Sciptum: ČIA ir ČIA yra daugiau mugės vaizdų ir prie kiekvieno paliktų komentarų su grožybių autorių nuorodomis. Jei ko nespėjote ir nebeprisimenate, kur rasti…
KAS? M-U-G- Ė! Paramos ir gerų linkėjimų renginys skirtas labai labai šviežiam pirmajam Lietuvoje ŽAISLŲ MUZIEJUI, kuriame jau nuo lapkričio mėn. gyvens mūsų, mūsų tėvų ir senelių vaikystės žaislai, archeologiniai lobiai ir tų lobių kopijos, skirtos pačiupinėti istoriją dabartiniams vaikams ir ne tik vaikams.
KODĖL? Todėl, kad VISKĄ steigia, rengia, remontuoja viena labai simpatiška šeima. Ir VISKAS vyksta tik savomis ir bičiulių jėgomis bei lėšomis.
KAM? Senųjų (pvz. Valdovų rūmuose rastų) žaislų ir žaidimų kopijų gamybai – štai kam bus skirti mugės pinigai. Kad mūsų vaikai galėtų patys pažaisti tuo, kuo kadaise žaidė jų seneliai ir senelių seneliai. O gal karalaitės ar piemenaitės… Daugiau apie mugės idėją ir patį muziejų, jo įkūrėjus skaitykite ir žiūrėkite čia.
KADA? gruodžio 8 d., šeštadienį, 10 val.
KUR? Žaislų muziejuje, B.Radvilaitės g. 7 / Šiltadaržio g. 2, Senamiestyje:
(gal kiek laisvamaniškas planas, bet turbūt aišku, kad atvažiavus iki Katedros, jau galima ieškoti vietos mašinai ir persėsti ant medinio žirgelio ;), tokius logotipus rasite ant muziejaus langų Ia., o įėjimas iš Šiltadaržio g.)
KAS BUS? Tiesą sakant, tai jau 4-oji mugė KOKONO istorijoje, todėl tikimės, bus… panašiai gerai kaip ir pernai! Labai laukiame ištikimų mugiautojų, tiesiog mugiautojų – veteranų (!) ir naujų, dar nepažįstamų draugų, kurie mezga, neria, siuva, veria, lipdo, pina, audžia, velia, kepa, verda muilą ar šokoladą… Žodžiu, visa, kas yra apie kūrybą, rankdarbius (kaip visada) arba visa, kas yra apie žaislus (juk tema tokia puiki). Paštas mugiautojams – kokonas.blog@gmail.com.
KAS ATEIS? Pirkti TIKRAI ateis Kalėdų seneliai, visokie jų nykštukai ir kiti gudrūs ir smagūs dovanotojai. Pasimatysim? Visa (ar beveik visa), ką rasite mugėje jau dabar ar tuoj tuoj galima pamatyti skyrelyje ŽAISLŲ MUZIEJAUS MUGĖ. Pavarvinam seilę…
O dabar, irgi kaip įprasta, labai prašau apgyvendinti šį gyvą, vilnonį, tikromis pjuvenomis kimštą meškiną Marselį (ačiū Rasai ir jos vyrui Rudolfui, kad paskolino “šeimos nario“ foto) savo interneto puslapiuose, tinklaraščiuose, feisbuke, parduotuvėlėse, dirbtuvėlėse ar visur, kur jis galėtų papasakoti apie Žaislų muziejaus mugę (pridėkite nuorodą į šį straipsnį). Mes būsim labai labai dėkingi, o Meškius tikrai praliksmės. Beje, jis irgi yra beveik toks, kokiais žaidė mažos (turtingos…) mergaitės iki plastmasės eros ;).
Iki pasimatymo mugėje!
p.s. pomuginė arbatėlė šį kartą tikrai bus, nes jau organizuojama muziejaus šeimininkų, mugiautojų vakarėlis vyks dar tą / kitą savaitę po mugės, todėl pagaliau bus galimybė papliurpti į valias…
Kalėdos yra GIMTADIENIS, todėl ŠVENTADIENIS ir ilgas laisvadienis (na, dažnai dar ilgesnis valgadienis…). Tai metas, kai paprastas cinamonas pakvimpa šventėmis, bet kokia arbata ar kava tampa kalėdine, į kalėdines pavirsta nuolaidos, pamiškių eglutės ir net gerumas. Keistai nervingas ir sutrumpėjęs laikas, susivėlęs dovanų popieriuose, o visi aplink linki ramybės, ramybės, ramybės, šilumos ir sveikatos.
Dar Kalėdos – proga pasikviesti į namus visus bičiulius, nesvarbu, artimus ar tolimus, didelius ar mažus, plonus ar storus, raudonplaukius ar… pūkuotus. Puiki proga pasipuošti žaliais karoliais, ištraukti iš stalčiaus močiutės sidabrinius šaukštelius ir senų sagų dėžutę, prisiminti, kodėl visa taip brangu, papasakoti savo rydienos planus ir vakarykščius sapnus, paklausyti draugų pasakų ir dainų, kartu paragauti šiųmetinio sniego, išsidalinti neišsiųstus ar net neparašytus laiškus. Tada būtinai įvyks šitaip lauktas, dulkėtose knygose ir žurnaluose aprašytas STEBUKLAS – ateis KALBADIENIS, kai prašneka visi padarai. Tai šventa tiesa, nes juk Kalėdos yra GIMTADIENIS. Naujų darbų, pažadų, svajonių ir vilčių…
Draugeliai iš Rūtos Elzės stebuklų šalies. Maždaug 15 cm ūgio.
Jie mėgsta mandarinus.
Skaičiuoja sagas.
Važinėjasi traukinuku.
Po švenčių susikaupsim ir papasakosim, kas jiedu, kaip ir kuo gyvena. Pažadu…
Keliam pabaigtuvių “vainiką“ – mugė praėjo labai sklandžiai ir šiltai.
Elenos Gedo foto (foto Gedo, o Gedas Elenos…)
Taigi, dabar dėkosiu (laikykitės ;)).
AČIŪ!!
“Menų spaustuvei“ už svetingumą, savanoriams “spaustuvininkams“ už paslaugumą ir kantrybę, mugiautojams už punktualumą (nerealų) ir organizuotumą (pritrenkiantį), rankdarbių dovanotojams (tiems, kas siuntė savo kūrinius iš Ispanijos ar Saločių) už rūpestį ir tobulas pakuotes, svečiams-pirkėjams už ankstyvus vizitus ir konkretumą (teko net ką tik gautą siuntinį, tiesiai iš stoties prigriebtą, čia pat vietoje su pirkėja draskyti, autorės laišką skaityti ir dėžes tikrinti, nes labai, labai, labai reikėjo TŲ eglaičių :)), mažiesiems dalyviams už smagumą, visų namie paliktų pyplių močiutėms už tų pyplių priežiūrą, VISIEMS už DOSNUMĄ – knygutes, spėju, jau karpo, klijuoja, ir vietoje planuotų 15, išeis dvigubai daugiau. Arba pinigai bus skirti jau naujai rengiamos antrosios knygos su V.V.Lansbergio pasaka leidybai. Kaip bebūtų, lauksim žinių, a’ne?
Mugės foto neturiu, t.y. nesugebėjau rasti smegenų žmoniškai paprašyti savų fotografų, kad padirbėtų, todėl esu be galo dėkinga Justei, kuri spėjo aplėkti ryte visus kampus ir įamžinti beveik visus mugiautojus.
Čia įdedu vos kelis vaizdus, didumos ieškokite FB albume (spausti nuorodą).
Pradedam rytą šokoladu. Karštu. Su prieskoniais. Ir angelais (žr. pirmame plane)
“Zuikių fabrikas“ – visos šeimos fabrikas. Ir nuo zuikio meduolių ir keksų iki riešutinių saldainių…
Lauros iš “Kėpėjų“ keksiukai. O po stalu – meduolių kalnai medinėse ir laaaabai stilingose dėžėse. Per keletą valandų liko tik dėžės.
Elės darželis. O gal sodelis? Žydintis sodelis žiemą. Balti parafino briedžiai su liepų žiedais.
Lėlės.
Meškiai, meškinai… (kaip gi be jų?)
Vilnos ir… meškinai, mieli jų snukiai (kirčiuoti gale, tada rimuojasi :)) Pirmame plane – “varlikės“, jų jau neliko, stilingi kalėdotojai pasiruošę / pasipuošę.
Grikių apsiriję siūti draugužiai ir vilnoniai krepšiai. Va, kam tie krepšiai tokie nemaži siuvami – draugų daug galima sutalpinti…
Tikri nykštukai yra maži. Jie gyvena atlapuose arba dėžutėse nuo saldainių. Ir ten, ir ten jų telpa daug. (Maniškis – geltonas. Gavau dovanų. Ačiū Eglei iš “Eko Daiktų“)
Sutvėrimų pristatinėti nereikia. Sutvėrimai ir yra Sutvėrimai… Šiemet jei turėjo (ir dar turi) savo atvaizdų – atviručių. Jei siunčiate kalėdinius atvirukus, raskite knygynuose sutvėrimus – jie perduos jūsų linkėjimus tetoms, dėdėms ar draugams. Saugiai, smagiai iri originaliai.
O dar jie daro gerų darbų geriems sutvėrimams. Naminiams. Na, bent turėtų būti naminiai jie…
“Medinis arkliukas“. Šiemet ši šeimyninė kompanija (Simona, jos vyras ir jų baltapūkiai dvyniai ;)) nominuoti “Metų verslo pirmoko“ vardui. Tai kai’ ką!!!? Balsuojam? Balsuojam!! (parašysiu plačiau vėliau, bet balsuoti galima ir reikia jau dabar – čia, susiradus “verslo pirmoko“ nominaciją kiek žemiau). Man tai žiauriai smagu matyti, kaip mugiautojai kasmet vis pakyla savo kopėčiom aukščiau, kai pasėta pupa auga, stiebiasi į dangų, kaip viskas nuosekliai tobulėja. Juk smagu?
Na, ir truputis statistikos: iš viso mugiautojų buvo 40+, jauniausiai dalyvei 13 metų (sakė, medį kalti padėjo senelis), bet aš negaliu atsidžiaugti – va, čia tai ATEITIS, čia tai naujoji karta… Beveik pavydu, kad mes (kalbu apie save ir savo aplinką tuomet) nebuvom tokie sąmoningi…
Taigi, čia Onos Marijos ir jos senelio kūriniai, o daugiau vaizdų nuorodoje.
O dabar metas užsukti į “likučių“ sandėliuką. Man sunkiai apsiverčia liežuvis taip vadinti tokius grožius. Pavadinkim taip:
Laukia savų
nes man visad atrodo, kad mielų, širdingų ir kokybiškų daiktų mugėj nenuperka iš karto tik dėl to, kad jų naujieji šeimininkai pramiega arba suserga ir negali atvykti. Tiesiog tą dieną jie nesusitinka…
Pradėkim nuo Zoologijos Sodo Atlape. Maži, šilti, velti – Geltonoji žirafa ir Raudonausis dramblys Ringailės iš “Tapu tapu“. Kur ištipens? Po kieno egle?
3 poros nerealiai dailių pypliškų (iki 6 mėn.) batukų -tapukų:
“Morkos su žirneliais“
“Žali obuoliai“ (ir ant padų!!)
“Obelų žiedai“ (tiktų krikštynoms ar tetos vestuvių proga pasipuošti mažai pupai)
Dar yra keletas tokių apyrankių, “matuojančių“ Suveltą Laiką. Turi galios sustabdyti akimirką žavingą, tinka dovanoti amžinai skubantiems.
Raminta iš Saločių atsiuntė tas jau aprašytas eglaites, kurių į mugė atskuodė turbūt pati pirmoji pirkėja (tuo labai mane nudžiugindama). Liko 2 dėžutės. Rinkinius galima koreguoti. Proto ribose 😉
TIKRAS šienas. Eko. Traukit per Kūčias po šiaudą – burtą ir gyvenkit ilgai, nes šiuos eglutės papuošimus teks anūkams palikti paveldėti.
O čia Ramintos močiutės nertos pirštinaitės. Irgi iš Saločių, nuo latvių sienos. Stilinga močiutė, spalvingi linkėjimai. Gaila, Šarūnei fotografuojant rankų pritrūko – pirštinės fantastiškai atrodo apsimautos, ilgia ieškojau nors kokios siūlės, Raminta, kaip jos numegztos???
Kristinos Sabaitės – Krizės 2 sagės. Ispanijos saulės ir dangaus įkvėptos. Neturėtų būti šalta ir liūdna su jomis (dirbtinis veltinis, Kristinos originalių iliustracijų “sagutės“).
“Dangaus žuvis“
“Saulės mergelė“ (hm… ją gal net ant lankelio galima apgyvendinti)
Apie dar keletą daiktų parašysiu greitai. O jei pamatėte savo kalėdinę dovaną čia arba žinote, kad Kalėdų Senis ieško šių daiktų, rašykite – kokonas.blog@gmail.com. Pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ), aplenkiant mus, mes tik “dovanų sandėliuką“ saugom.
O dabar jau laukiu komentarų 🙂
Šarūnės foto.
Apie “Marmozel“ Vilmą KOKONAS rašė ne kartą, kaip, beje, ir pati Vilma KOKONUI… Gal šį kartą nebeaušinkim burnos, tiesiog pasižiūrėkim, pasigrožėkim.
Tuo, kas auga ir žydi:
Tuo, kas kvepia ir į esencijas, aliejus, balzamus, kremus, muilus virsta:
Paskui gražiai ant lentynų nutūpia:
Ir galiausiai į dovanų maišelius sulenda 😉
Vasariški linkėjimai nuo Marmozel. Iki susitikimo mugėje. Jau žiemą…
Aha, o šis įrašas rašomas iiilgaaaiii… Ne, ne dėl to, kad nemielas, atvirkščiai – renku žodžius, nes dėkoti sunku dėl galimybės nuslysti į banalybes.
Tai va, kiekvienais metais po mugės man “lieka“ būrelis bičiulių. Neblogas palikimas, ką? ;). Yra tokių, kurių net nesu mačiusi realybėje, nes jie toli (pvz. Ispanijoje), kiti, pasirodo besą mano kaimynai ir ta pati Maxima jungia ištisus metus. O dar yra tokių kasmetinių fėjų. Taip, fėjų – žmonių, kurie tyčia ar netyčia būna didžiausi pagalbininkai vienais ar kitais metais. Pagal juos (jas) skaičiuoju mugės gyvavimo amžių…
Pirmoji fėja – Rasa [www.rasascozycorner.eu].
Į pirmąją mugę tam mini darželiuke ji atskuodė anksčiausiai, iš vakaro, kai rinkomės stumdyti stalų. Vėlavau (ką čia tuo galėčiau nustebinti?…) ir radau ją jau sėdinčią ant lagaminų tiesiogine to žodžio prasme. O lagaminuose – meškinai. Ir pati ji – “meškutė“, ir viskas, kas apie ją, su meškom: rankinė, užrašinė, maišelis, juvelyrinių meškelių į atlapus įsegta, minkšti, pūkuoti drabužiai rudos meškų spalvos. Iki tol nebuvau mačiusi nė vieno kolekcinio meškio, nemaniau tokių esant, tiesą sakant. Iš pradžių net nežinojau ką ir begalvot: žaislai (taip man atrodė) vardais vadinami, pasais apdalijami, su jais kalbama, apie juos rašoma, linkėjimų perduodama… Kas čia, liga??!! Turbūt. Bet, pripažinkit, miela ;). Šiemet Rasa gyvena per toli, kad mugės dieną būtų pati, todėl čia delegavo savo Ronją:
Rožinė. Balerina, spėju…
Mini balerina. 16 cm meškutė, pasiūta iš specialiai meškučiams skirto kailiuko – moheros, vidinė ausyčių pusės – iš medvilnės, kūnas – iš viskozės, turi penkis sąnarėlius (dvigubas galvai), stiklines akis, siuvinėtą ir vaškuotą nosį, tonuota aliejiniais dažais, kimšta sinteponu su plieno granulėmis. Va, taip va. Rimta.
Meškė – remigrantė, mano namus, stotelę prieš mugę, pasiekė iš… Harlemo. Olandiško sūrio šalyje ilgai neužtruko, bet gali būti, kad laisvamanybės idėjomis persisunkė. Turi originalią rankų darbo dėžutę, erdvią, joje dar nesunkiai tilptų stiklainėlis imbierinio medaus ar sauja meduolių. Na, kas šiemet nusipelnė tokios dovanos iš jūsų namiškių?
Antrųjų metų mano fėja – padėjėja irgi vardu Rasa [www.rasosperliukai.eu]. Ji tiksli kaip laikrodis (šia prasme, visiška mano priešingybė…), labai organizuota, labai paslaugi, labai patikima. Tereikia tik užsiminti, kad kažkas nesiseka, ir Rasa jau siūlo išeitį. Su visais skaičiukais ;).
Čia mano grobis iš Rasos perliukų sandėliuko, laaabai gausaus. Aš dovanosiu skaityti mėgstančiai anytai. Kam jūs?
Tai tik keli paveikslėliai, tik simboliai Rasos kūrinių, esu tikra, stalas bus nuklotas gėriu ir grožiu. nesuprantu, kaip žmonės TIEK visko spėja (vaikai, namai, darbai ir dar tie perlai…)
Kitokie knygų skirtukai:
Ir praktiški papuošimai – nebereikės vakarėlyje savo taurės ieškoti pagal lūpdažio spalvą…
****
Na, ir šiemetinė fėja –Agnė [www.nananai.lt].
Jau ne kartą ir ne du ją čia minėjau, bet nebus per daug :). Tai jos dėka atsirado “Menų spaustuvė“, pernykštis angelinis sparnais mojuojantis logotipas ir šiųmetis popierinis skelbimas, kurį vis dar galima spausdinti ir kabinti visose jums prieinamose skelbimų lentose (ačiū!). Ir man be gaaaalo smagu, kad šiemet Agnė ir jos bičiulė pačios ryžosi dalyvauti su savais kūriniais (pagalvėlėmis ir papuošalais) mugėje. Va, juodvi jau ateina:
Laukiam!
Šį kartą rašyti buvo lengva…
Lengvas, “orinis“ logotipas
Lengva buvo bendrauti su Vaida ir Agne iš www.paukstukai.com
Lengvai, be galo grakščiai atrodo jų kūriniai:
100 % lino ir 100 % (išvirkščioji pusė) dvipusės surišamos peteliškės, 41-42 dydis.
Tikiu, kad jos lengvai suras ir savo Džnentelmenus (arba tų džentelmenų kalėdines dovanų dėžutes kalėdinėse kojinėse prie kalėdinio židinio). O paskui tai jau tikrai bus labai lengva gyventis pasirišus tokį grožį po kaklu. Ir, kaip sako “paukštukai: “ kiekviena nauja diena Jums bus šventė!“ Beje, niekas nesako, kad Damoms jos netinka ;)…
Mielas Kalėdų Seneli,
rašau Tau jau po Kalėdų (chi, ir yra gi amžinų dalykų šiam pasaulyje ;)), todėl pageidavimų jau nebevardinsiu, su šventėm nebesveikinsiu – ir Tave, ir visus kitus aš jau pasveikinau… mintimis ir murmesiais (Gerų Ketinimų Pašto skyriaus telegrafas, viliuosi, suprato…), rašau, nes noriu padėkoti už dovanas (visas tas, kurių net užsisakyt nespėjau…), šiltas, kvapias, saldžias, skanias, subtilias ir ypač tas nematerialias. Ačiū! Už netikėtus ir visiškai ne-rea-lius susitikimus ir naujus žmones šiemet turbūt turiu dėkoti Kažkam Kitam, a’ne? (gerai, būtinai padėkosiu).
Hm… Mūsų kalėdinės nuotraukos šiemet netipinės, nors buvo ir eglučių, ir lempučių, buvo kalakutų, meduolių, mandarinų ir kitokių gyvenimo dekoracijų. Buvo sveikinimo bučkių nepaisant pūslelinės, buvo japoniškų atvirukų su TIKRAIS linkėjimais, beveik antikvarinių “rišelje“ siuvinėtų baltų (?) staltiesių ir nuoširdžių simpatijų vilnonėms dovanoms (pvz. vienos vadinasi “iiki Tallinno dabar jau nettolli“)
Apskritai, kaip visad per tokias šventes buvo sotu ir troškuliu niekas nesikamavo (čia, pasak facebook’o geriausia latte mieste ;))
Dar buvo beveik ne šventinio šokinėjimo apie vaikus, kaugės indų (oi, palaiminti, sumąstę indaplovę! amen…), kisieliaus ir kavos dėmių ant tų paveldėtų staltiesių bei periodiškai ir pakaitomis snaudžiančiųjų ant sofutės. Ką manai, Seneli, ar Kalėdas sutikom gerai? 😉
Čia – Didysis Didžiųjų Pažadų sąrašas kitiems metams:
- Pirma griebsiu malonius darbus, o tie “šūdini“ palauks, nes ilgai tempti jau visi vienodo “kvapo“ būna…
- Prieš rėkdama ant jaunesnių ir silpnesnių (na, silpnesnių… tiesiog ūgiu ir amžiumi mažesnių) suskaičiuosiu iki 10 kokius 15 kartų. ir jei vis tiek norėsis parėkti, rėksiu 2 kartus trumpiau nei įprasta
- Iš namų į bet kur išsiruošiu 10 min. anksčiau. Tada troleibusai nepaliks vėpsoti į ūsuotą užpakalį apsikabinus stulpą bebandant atgauti kvapą… Ir gal net pavyks nebesiteisinti dėl chroniško vėlavimo.
- Eisiu miegot anksčiau, kompe mirksiu mažiau, savo artimiesiems dėmesio skirsiu daugiau – čia vienas pažadas, nes laaaabai jau visa tai susiję…
- Apskritai, ištikimiems draugams ir namiškiams būsiu dėmesingesnė, dažniau kalbinsiu gyvai, o ne virtualiai (ar telepatiškai ;)), dažniau vaišinsiu tikra kava, dažniau girsiu, glostysiu ar kasysiu
Ir, brangus Seneli, jei man vis tik nepavyktų visko pažadėto ištesėti, tai kitais metais dovanų aš vis tiek labai lauksiu….
Iki,
G.
Foto: Šarūnės
Tikrai taip. Dar yra.
Ramintos iš “Artpocket“ nerealios sąsagos “Tu vis dar tiki vesternais“ su kažkokio man nepažįstamo apačio ar kitokio “vinetu“ vaizdu kiekvienoje. 
Sąsagos sidabrinės, “Vinetu“ – stiklinis. Visa – rankų darbas. Ir laaaabai kruopštus. Būtų puiki dovana stilingam kontoros “liūtui“, kuriam vadyba ar kitokia kasdienybė dar neužmušė polėkio.
O čia ne sidabras ;). Tai ispaniško Kristinos siuntinio dalis: tekstilė, jos personažų “portretukai“ kamėjose ir daaaaug fantazijos. Manyčiau, labiausiai tinka rišti po marškinių apykakle, tokia kaklaraiščio ar varlikės žavi moteriška atmaina.
Vienintelė likusi segė (Julija, pretenduoji? ;))
Ir pabaigai Indrės ir Co mini rankinės. Šarūnė sunumeravo fotografuodama. Ir man ta mintis patiko. Juodos. Spalvotas, ryškus, “žirniuotas“ pamušalas (ot, gaila nesimato pav. …). Smulkmeniška apdaila. Tokia visai “bugi-vugi“ kolekcija.
O čia “Vitaminai“. Pasiilgusioms vasaros arba bijančioms gripo. Mažytės. Lūpdažiui, mobiliukui ir nosinei. Ne, gal dar kam nors ;). Tokių nereikia palikti ant palangės kavinėje ar bandyti užkabinti kur nors kine. Jos nepastebimos, bet jas pagiria visi…
Kaip visada, rašykite – kokonas.blog@gmail.com. Derėsimės, jei ką….
Kažkas sudovanoto mugei liko, o kažkas stebuklingu būdu dauginasi – vis rašo autoriai ir dovanoja toliau!! Tai todėl užveisėm čia kalėdinę krautuvę, kas belieka :). Visi pinigai keliauja į “VIlties“ centrą. Beje, lėlė Beatričė ne tik rado ir jau iškeliavo į namus Venecijoje, bet, pasirodo, turėjo ir nemenką “kraitį“ – Mia sausainių dėžėje buvo paslėpusi solidų eurų lobį, kai apie šitą siurprizą pasakė, vos nenugriuvau – dėžę dar praėjusį sekmadienį palikau prie konteinerių!! Taip ir vaidenosi stebuklingos ir labai neblaivios bomžų Kalėdos. Bet kokias 10 min. papanikavusi ir pazyliojusi po namus atsitiktinai aptikau voką nuo atvirutės ir ten užstrigusius eurus… Laiminga stebuklinės pasakos pabaiga ;).
Na, pradėkim grožių apžvalgą.
Baltės dovanotos dėžutės:
“Elfė“ (kartonas, dekupažas, labai labai kruopštus ir švarus darbas, skersmuo – 13,5 cm, aukštis – 9 cm) – puiki meduolių slėptuvė, dar ten tilptų puošnus eglutės žaisliukas ar tiesiog kaugė kalėdinių linkėjimų.
Kita, medinė dėželė “Lenktynių akimirka“ turi ir šventinį siurprizą viduje (jo foto nesimato). Dekupažas, l.kokybiškas lakas ir veltinio vidus. 12cm x 9,5 c,m.
Jei reikia tokių grožių, rašykite komentaruose, atrašysiu į asmeninį paštą (KOKONAS tokius rodo ;)). O čia kai kas į dėželių vidų pretenduoja.
Och… Ilga pasaka, bet mezginiams vilnas Nijolei (nijoles.vilnoniai@gmail.com) veža tikras norvegiškas iš tikros Norvegijos ten gyvenanti dukra. Ar reikia aiškinti, kad norvegų avims tenka pasirūpinti šiltesne vilna nei bet kur kitur bliaunančioms giminaitėms? ;). Natūralios spalvos, labai graži apdaila ir paperkantis minkštas šiltumas.
Velti “tapukai- peliukai“ maždaug 5 metų vaikui (hm, jei reikia centimetrų, brūkštelkit Nijolei, kainas irgi žino ji ;)).
Vaikiškos riešinės iš laaaabai minkštos angoros (čia jau ne norvegiška).
O taip šiltos “apyrankės“ atrodo ant riešo. Kam jos naudingos? Hm… pvz. bebaigiamo išaugti mylimo megztuko rankovėm prailginti ar šiaip princesėms rožėms pasipuoši.
Dėkliukas kortelėms arba šiaip mažiems dalykams paslėpti (talismanui, “špargalkei“, nuolatiniam troleibuso bilietui ir t.t.). Vilnonis. Mielas.
Ir pabaigai keletas vaizdelių iš “vilnonio kampo“:
Tą superinį “Paukštukų kalendorių“, kur matote ant kampo, galima rasti ir čia:
Arba rašyti Kristinai: radiatoriaus@gmail.com
kokonas.wordpress.com 