You are currently browsing gintė’s articles.

Niekas nerašo to paties interviu metų metus. Ot, ir ne, aš taip moku. Pirmą kartą su Elena apie tai, ką norėtųsi apie jos kūrybą paleisti į eterį, kalbėjomės kažkurį pra-praeitą pavasarį, paskui susitikome dar kartą papliurpti ledainėje, kai jau ledams buvo net labai per vėsu, tada ratas sukosi, vienas pavasaris nužydėjo:

 *
O dabar jau nauji vėjai dvelkia…
 *
Prisipažinsiu, tyčia-netyčia Eleną pasirinkau pirmąja “serijai“ apie kažkada KOKONĄ pradėjusias 5-ias autores dėl jos ramaus tembro, tylaus balso ir subtilios esybės. Buvo baisoka, kad kitos ekspresyvesnės (gyvenime ar kūryboje) gali užgožti. Cha, buvau net labai teisi – per mudviejų pokalbius aš nuolat lipau jai ant galvos ir kalbos, ji kantriai klausėsi, pritardama linksėjo ir, nesuprantu, kaip mane ištvėrė. Dabar bandau pasitaisyti ir kviečiu apsidairyti aplink, gal kur nesiverždamas į pirmą planą pasaulį stebi tas subtilus pustonių žmogus, kuris nerėkdamas ir nepertraukinėdamas kitų gali daug įdomaus nuveikti ir papasakoti.
*
 .
12711096_973972626024535_7873713254108542147_o
12778725_973976699357461_4249120051504199028_o
 *
– Elena Dvoreckaja.  Iš kur tokia skambi pavardė?
– Močiutė sako, kad čekiška, bet mano seneliai iš Rusijos gilumų ir Ukrainos. Tėčio gimtinė, nedidelis kultūringas, sakyčiau, žydiškas miestas visai prie Rumunijos sienos, yra ir mano antrieji namai, ten prabėgo močiutės ukrainietės “nuglobotos“ vaikystės vasaros, ech… patys geriausi laikai. O aš – antros kartos vilnietė, Naujamiesčio vaikas, mano sentimentai Vilniui turbūt kiek kitokie negu bičiulių. Žinai, norėčiau nupiešti tokį prisiminimų žemėlapį: už kampo gazuoto vandens automatai, ten senas spaudos kioskas, vaistinė dar ne “euroremontuota“, kino teatras, kur nuo mažumės su draugėmis eidavom. Kiemai buvo pilni vaikų! Mano sena mokykla irgi čia, gyvenu dabar visai šalia savo vaikystės namų – aš gryna miestietė! Abu su vyru Gedu tokie, neturime jokios kaimiškos patirties.
*
– O kas esi tame mieste?
*
12747446_973975219357609_2784809666138972476_o
12768202_973976089357522_5074049130210528667_o
*
– T.y kas labiau: iliustratorė, dekoratorė, grafikos dizainerė, o gal scenografė?
– Iliustravimas Lietuvoj skamba labai siaurai… Grafinis dizainas – mano specialybė, mes su Gedu (Elenos vyras – Gediminas Šaulys, dizaineris, ex“Petpunk“ kūrybinio dueto tikrai ryški pusė) esame bendramoksliai, kažkuriuo metu galvojome pasukti gal ir į pedagogiką. Mums atrodo, kad Lietuvoje dizainerio galiojimo laikas nepelnytai ribotas: reklamos agentūrose vis keičiasi mados, bet kažin ar vertybės, o pats, matyt, keitiesi, todėl natūraliai norisi eiti toliau, agentūros juk “amžinai jaunos“. Ir mūsų šalies ta rinka gi mažutė. Viskam…
*
12747319_973977082690756_7613171088759260223_o
*
– Ėda pasitikėjimą savimi ir finansus tas mažumas?
– Taip… Ir tai irgi. Kai imiesi kokių nors visuomenei naudingų ir širdžiai mielų projektų, finansai labai banguoja, o tai neprideda pasitikėjimo. Bet vis tiek nuolat tokių imamės.
 Elena kartas nuo karto kalba daugiskaita, judviejų su vyru darbinis tandemas labai akivaizdus, nors, kaip pati sako, ji dažnai būnanti tik “juodadarbe“ vyro projektuose, bet aš čia užuodžiu kuklumą.
 *
12778776_973975112690953_1322874747390216927_o
12771862_973973342691130_254710301249650753_o
 *
 Kalba pasisuka asmeninių savybių link, va, čia ir susizgrimbu, kad ją nuolat pertraukinėju, vis neišlaukiu atsakymo į užduotą klausimą, užpilu greitakalbe, lyg vandeniu iš kibiro. Elena kelis kartus savo būdą pavadina nedrąsiu, pasvarsto, kad būtų lengviau gyventi ir siekti savo svajonių, jei mokėtų pastovėti už save, o man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai čia tas amžinai apie savo privalumus dūzgiantis pasaulis daug praranda sureikšminęs garsiai rėkiančius, drąsiai save reklamuojančius ir visą šitą šaršalą vadindamas drąsa ir stiprybe.
*
12768164_973973882691076_6543705872421776164_o
*
– Na, gerai, o kai kalbi apie savo veiklą pati, kaip sakai: piešiu, tapau ar paišau ir darau? Paprastai kalba išduoda kuo viduje jaučiamės.
*
V4V_mural
*
– Visaip būna. Gal dažniau sakau, kad paišau, piešiu, bet iš tiesų labai noriu tapyti, noriu tuo užsiimt. Jau turiu gal kokius 4 nepabaigtus darbus (juokiasi). Matyt, nuolat save menkinu ir nevalingai stabdau. Gedas vis spardo mano kuklumą: daryk, gali, jis nuo studijų laikų mane taip palaiko ir stumia.  Aš kažko išsigandau vos įstojusi, juk į kolegiją atvilkau nemenką krūvą naktimis pritapytų Dali ir Bredberio įkvėptų siurealizmų, o direktorė tik numykė: “a, nu, jo, dekoratyvus toks menas…“. Ką?! Dekoratyvus?? Juk čia taip gilu (juokiasi), tiek prasmės (dabar jau abi kikenam, kiekviena savo studentavimą prisimindama)! Maniau, turiu aiškią nuomonę apie save ir savo galimybes, o čia: dizaino kolegija, šriftai, linijos, kažkokia smulkmė, ir tik bac – aš pati dekoratyvi. Vos išgyvenau…
– O kodėl tada dizaino kolegija, ne dailės akademija? Vis tik nepasitikejai savimi tiek?
– Oi, ten gi maketai pramoninio dizaino… Pamačiau per peržiūras tas kėdes ir namus, paklaikau, kad nieko su mano erdvės ne-pojūčiu ten gero nebus. Nemaniau, kad galiu iš metalo mašinos maketą sukalt. Ir dabar galvoju, kad neišmanau anatomijos, visad buvo problemų su akademiniu piešimu ir perspektyvos suvokimu. Įtariu, ir kolegijos dėstytojai galvojo: “Vaikeli, nejauti daikto formos ir struktūros, ką čia veiki?“ Be to, kolegija tuo metu turėjo visai gerus kompus, o man tai buvo paprasta ir aišku (tėčio nuopelnas), ir kai stojau, čia jau buvo grafinio dizaino specialybė, o VDA tik bendro, pirma reikėjo tuos metalinius automaketus išgyventi…
 *
Kukumuku_me
Kukumuku
*
Aš iš tiesų 2D piešėja, visokios perspektyvos netyčia atsiranda per spalvas, man jų reikia. Iš spalvų atsirada ir forma, ir emocija, o emocijos man labai svarbios, gerokai svarbesnės už teisingą grafinį vaizdą.
 Gedas kliedi scenografija, o mane neša į kitą pusę, gal į meno terapiją, mačiau akademijoj yra kažkas, gal studijuot…
– Oho! Nelengva…
-Man psichologija labai įdomu. Aišku, kad nelengva ir gal net savotiškai pavojinga – netikiu, kad įmanoma visiškai atsiriboti nuo tų kito žmogaus emocijų įsigėrimo į tave, bet per spalvotyrą norėčiau pabandyti. Kažkaip taip… (Užsisvajojusi nukanda planus.)
Žmonės mūsuose slepia emocijas, daugeliui sudėtinga ir priimti, ir parodyti, ir paleisti. Visi tokie susispaudę savy, pyktį ir liūdesį mus gi mokė slėpti. Tai taip ir darom.
– Bandei kada neslėpti pvz. pykčio ar nuoskaudų? Ir kaip priėmė aplinka?
-Nepriėmė (šypteli).  Gal dėl to man ir per šalta: aš ne italė, čia gimiau, augau, bet emocinė aplinka mane stebina ir glumina. Galų gale ir pati užsidarau po truputį. Dievui viskas tinka, o mes suskirstom emocijas į tinkamas ir ne.
– O dievas yra? (pagaunu žodį už uodegos) Tau jis yra?
– Viename asmenyje – ne. Man Rytai artimi, budizmas gal. O gal net pagonybė. Man gražu ir artima, įkvepia tas lietuviskas gamtos tikėjimas. Taip tikrai. Nesu visai nusisukusi nuo krikščionybės. Iš vaikystės net lenkiškas maldas atsiminčiau, jei kas paprašytų, nes močiutė – arši katalikė. Tik, va, tikėjimas ir religija man – skirtingi dalykai.
– Ar tavo dailėje kokie nors Rytai atsispindi? Gal spalvos, ten juk tiek jų daug…
– Nelaikau savęs labai pragmatiška, tai ta emocine prasme, Rytų, manau, yra. Bet aš mėgstu atspalvius, pustonius, jų derinius, o ne kontrastus, kai viskas tiesiog klykia. Žinai, mūsų abėčėlės spalvos man per ryškios. Jei matau, kad žmogus sugeba subtiliai derinti spalvas, jos skamba, tai jau, kad giriu visaip kaip! (juokiasi).
*
ElenaMaya
*
Jautrumas! Va, kas mane žavi. Ir dizaine patinka dviprasmybės, ne konceptualumas, kaip dabar labai madinga. Na, kai ateini, pamatai ir viso gero, nieko tu neperdirbi, neturi ko virškinti, nebėra apie ką dar pamąstyt, paspėlioti. Čia toks labai vyriškas, mano galva, požiūris: “turiu idėją, ją įgyvendinau, parodau, ateikit pažiūrėt, įvertinkit“ (savaime suprantama, palankai…). Viskas lyg ir ok, bet gal duokim “maisto“ žmogui? Nemėgstu, kai galutinis taškas aiškus. Man tikra meistrystė tą patį pasakyti pusbasliu ir ne viską, kad dar liktų kiek erdvės. Matyt, todėl nieko gryno mano darbuose nerasit, tokia eklektika iš art deko ir gotikos :). Ir namai mūsų tapybiški su daugybe detalių, pustonių. Taip sunku atsisakyti tų detalių paskui, gerai bent, kad mums abiems taip tinka: man reikia tokių paveikslų, Gedui – kitokių ir namai prisipildo. O dar ir vaikui reikia kažkokio kambaryje pakabinto “maisto“ idėjoms, istorijoms, kažko nekonkretaus, ką akys turi  užkabinti kasdien atsikėlus ar net wc vaizdų ant sienų reikia… Istorijos gimsta vaizdais, mes abu ne tekstiniai, mūsų Ursula irgi.
Čia dar abi nuklystame į pūdymus per legendinės “Nykštuko“ kavinės legendines freskas ir “mūsų laikų“ animaciją.
Taip ir ateina eilė abĖČĖlei.
 *
ABECELE
 *
– Mes čia vis džiūgavome, kad galime savo Ursulai parodyti savos vaikytės filmukus, na, žinai, tuos fainus rusiškus, nesenstančią klasiką. Daug jų ir dabar aktualūs, tik gaila, kad tada nebuvo tokių edukacinių, kokius, pavyzdžiui, amerikiečiai seniausiai turėjo. Ursula pradėjo dainuoti tas “ei bi sy“ ir supratom, kad reikia lietuviškos versijos. Tokios su ugnele, ne didaktinės apie Ą nosines, bet linksmos, lengvos, dainingos. Pakalbėdavom vis, su draugais pasidalindavom savo mintim, bet nieko nedarėm… O vieną dieną nusprendėm, kad davai darom! Pakalbinom Maksą (Melmaną iš “Biplan“, jis Gedo vaikystės kiemo draugas), parašėm paraišką, beveik stebuklingai gavom valstybinę“stipendiją“ ir pajudėjo.
– Sunkiai ar lengvai judėjo?
– Mmmm… Finansiškai tai nelengvai, viskas išsitęsia laike, tuo metu gi dirbi prie to vieno projekto ir išdalinus keliems autoriams ir keliems mėnesiams ne kažin kas lieka.
– Bet klausant dainelės ir žiūrint, viskas taip lengva ir šmaikštu kaip ežiams su nosine. Beje, o tie čeburekai nežkliuvo kalbininkams?
– Ne, (juokiasi) neužkliuvo. Lietuvos kultūros tarybai irgi, manau, visi supranta, kad čia tik pokštas, “razina“. Tik teko pakeisti hantelius į tėvo hobi, bet tai sunku nebuvo. Maksas irgi stebuklingai gerai ir greitai pagavo mintį. Jis iš tokių, kur ir užaugę lieka ne visai suaugę, toks “vaikystės žmogus“, lengvai ten gali atsidurti, turbūt dėl to jam ir ta dainelė labai lengvai gimė, ir su Ursula dainuot taip paprasta buvo. Žinai, ir mes su Gedu tokie. Och, Ursulai jau tuoj 9-eri! Negaliu patikėt, ką mums patiems  jau tiek daug metų?! Jos m-kla tokia, kad ir pati mielai grįžčiau į suolą.
Petpank’ų veikla irgi netoli idėjos “kids to kids“. Šita abėčėlė iš šios serijos.
*
Iš tos pačios serijos ir spektaklis “Tėčio pasaka“.
*

 *
 Abu su Gedu labai “prikišo nagus“ prie vaizdo ir scenografijos. Ir čia įsijausti į vaiko pasaulį nebuvo sudėtinga, o pabandyti žiūrovų ir žinovų išgirtą ir apdovanotą spektaklį išvežti į kokį nors festivalį, pasirodo, gerokai sunkiau. Abi padūsavom ta tema ir pokalbį užgėrėm arbata.
 *
tecio_pasaka
TP_SMC
*
Bet nežiūrint į nieką, dirbama toliau. Elena kelerius metus rūpinosi vaikais. Va, šiais.
*
*
 Iš tiesų, šiais vaikais ir ne tik jais rūpinosi krūva žmonių. Animacija – sudėtingas, darbui imlus ir klaikiai laiką ėdantis reikalas (sakau iš labai senos ir labai trumpos darbinės patirties), tai skirta tik auksinės kantrybės ir užsispyrimo žmonėms, kuriuose ugnis nuo tos džiugios minties, kad sukuri… gyvybę, įkvėpi ją nerealiems, iki tol neegzistavusiems sutvėrimams, kūrenasi nuolat, iki pat ilgo darbo pabaigos. Čia ne aktoriai, ne kūnas ir kraujas, tai piešiniai ir lėlės, popierius, modelinas, audinio skiautės, pikseliai ir spalvos, kurie kūrėjo valia sulimpa į visumą, juda, liūdi, verkia, miršta ir prisikelia. Taip pranašiškai: “buvo niekuo, o tapo viskuo“…
*
*
Animacinis trumpametražinis filmas “Kaukai“ (“Running Lights“) tikrai augo lyg vaikas. Lėtai, rankiniu būdu rūpestingai apkamšomas, kartais jausmingai blaškantis ir abejojant savimi, patiriant finansines duobes ir kūrybinius pakilimus, skylant draugystėms ir mezgantis naujoms. Toks tas gyvenimas. O ir filmas įkvėptas gyvenimo, tiksliau, vaikiškų Elenos ir Gedo Ursulos klausimų apie gyvenimą ir tai, kas nutinka po gyvenimo.
Kino pavasaris jau! O penktadienis ateina su… “Kaukais“. Va, čia —>http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6083-kaukai.
*

 *
“Jis trumpas. Bijau, kad žmonės, žinodami, kiek laiko ir pastangų mums tai kainavo, nesupras. O jei nusivils…“ – nugirdau eleniškas abejones per draugus. Aš eisiu pažiūrėt. Ne patikrint, o pažiūrėt, nes labai įdomi tema. Esu tikra, kad turinio vertė nematuojama filmo trukme, o formos kokybė juo labiau.
Sutinkat?
*
                                                                                                                                                 Gintė
foto: Šarūnė Zurba  ir iš Elenos asmeninio archyvo
Reklama

“Tai ko nieko nerašai?“ – iš kažkur vis išlenda Sąžinės Šmėkla. “Neturiu apie ką!“ – suurzgiu grūsdama šiūkšlinėn sauskelnes ir pridedu: “Neturiu kada, plaunu snargliatraukį“. “Ir atstok, noriu miego!“ – ropoju su “Silva rerum“ į lovą.

O šiandien aplankė nušvitimas bekuopiant vaikų kambarį. Po dvylikos metų naminės praktikos pagaliau net man įtartinai mažai prasmingas pasirodė žaislų rūšiavimas, todėl susėmusi į vieną IKEA lentynos bliūdą mašinėlių-kaladėlių mišinio pusę ir likusią pusę į kitą bliūdą, nusprendžiau, kad jei pati tegaliu pasidalinti tokiom įžvalgom, tai galiu gi rašyt apie kitus. Kitas.

Dažniausiai tinklaraščiai ar panašūs veikalai turi skyrelį iškalbingu pavadinimu “APIE“. Ten smalsūs skaitytojai gali užsukti sužinot šio to apie tų veikalų autorius. Kartais tai tik labai šykšti oficiali informacija, kartais tik tokia intriguojanti, bet nieko neišduodanti frazė, o būna, kad savo noru išplepama ir pusė gyvenimo. KOKONAS tokio skyrelio neturi visai. Kuklumas ar apsileidimas? Ir viena, ir kita… Iš pat pradžių lyg ir nebuvo ko rašyti, paskui KOKONAS keitėsi, o galiausiai subyrėjo gabalais… Beeeet… Visi tie “gabalai“ turi savas istorijas ir pasirinktus kelius, kurie, manau, gali būti įdomūs ar net įkvepiantys ne tik man vienai. Prikalbinti šį tą papasakoti kadaise KOKONĄ pradėjusias ir rašiusias čia damas, nebuvo sunku, gerokai sunkiau buvo pagaliau PARAŠYTI. Užtruko porą metų…

Prisėskit, paskaitykit, jei turit minutę…

Pirma serija: https://kokonas.wordpress.com/2017/03/24/elena-pustoniais-apie-abecele-begancias-sviesas-gyvenimo-seselius-ir-svajas/

*

Ilgai sėdėjau ir galvojau, kaip pradėti ir pavadinti. Ir drėbiau, kaip sniegą ką tik drėbė dangus. Ką padarysi, kad tokios (oro) sąlygos…

Iš tiesų, ilgai svarstėme (nes, kaip žinia, senokai nebesu viena “carienė“ šios mugės), ką šiemet daryti, kas ką daro, net buvo aptarti galimi labdaros gavėjai, apibėgtos kelios salės, parašyta ne vienam patalpų turėtojui. Yra buvę metų, kai viskas slydo lyg per sviestą, kažkas iš viršaus dėliojo kortas ir vis karališkai krito, bet ne šiemet… Supratom, kad reikia kūrybinės pertraukos, nes nebėra vidinės ugnies, kuri būtina tokiems darbams, tada jokie kalnai nekliūna. Mūsų komanda per pastaruosius keletą metų labai praturtėjo… vaikais, o toks pusiau kilnojamas turtas reikalauja priežiūros, yra imlus laiko sąnaudom ir beveik nuolat papuola į gyvenimo sutarčių punktą Force majeure“ . Kurį laiką “ar bus šiemet mugė?“ dar kybojo tarp dangaus ir žemės, o aš tik žiūrėjau iš šalies, nes mano asmeninis forsmažoras šiemet vadinasi Katovicai – mūsų šeimos viena “galva“ iš trimestro ilgio komandiruotės grįš kaip tik per Kalėdas, todėl kita “galva“ mažumėlę skęsta buities liūne. Aš ir 3 “turtai“ + šuo kybom tarp Lenkijos ir Lietuvos, Vilniaus ir Šiaulių. AČIŪ Dievui už senelius ir močiutes! AČIŪ močiutėms ir seneliams už dievišką kantrybę! Ir bežiūrint iš tos pašalės man pagaliau visiškai nušvito, kad labai pasiilgau mugės organizavimo, bet ne kaip darbo, prievolės, o kaip rankomis sukurtos kalėdinės dovanos, kurią nori ir gali padovanoti kitiems. KOKONAS nėra jokia kontora, tai tiesiog (nežinau…) reiškinys (?), todėl ir taisyklės čia galioja tik tos, kurios iš dūšios eina.

Turbūt galima muges organizuoti ir kitaip, kaip nors dar racionaliau, nesikapstant smulkmenose, neaprašinėjant dalyvių megztų pirštinių, veltų šlepečių ar užvakar virtų muilų. Man tai atrodė svarbu, bet gal nėra svarbu iš tiesų? Tik tada tai nebebūtų KOKONAS. Ši mugė nuo pat pradžių buvo tinklaraščio renginys, todėl toks rankraštinis, savaiminis, beveik stichiškas, labai bendruomeniškas ir “naminis“, pradedant tuo, kas ant prekystalio ir už jo, baigiant sklaidos būdu. Plečiantis mugei, naminis skonis blėso, bet ryškėjo pati bendruomenė ir augo kasmet labdarai surenkamas fondas. Todėl logiškai mąstant, nėra priežasčių numarinti vertingų tradicijų, gal ir KOKONO formatas telieka toks senamadiškas, šiek tiek asmeniškas, kamerinis ir net jaukiai naivus. Tiesiog “perkrovimo“ reikia patiems organizatoriams, nes be mechaninių judesių, KOKONUI dar reikia ir labai brangių prieskonių: laiko ir širdies. Todėl nesakome “sudie!“, sakome, “iki pasimatymo“. Ar taip dainose dainuojama?;)

Siunčiu atvirukų iš Krokuvos. Su linkėjimais:

… išlaikyti tai, kas buvo pastatyta.

wawel

…Išsaugoti ryšius.

Pilsudskio tiltas

O kitais metais vėl susitikti kokioje nors jaukioje vietoje…

turgaus-a

…kur tilps ir senieji, ir nauji mugiautojai…

img_20161110_222404_979

…susirinkę geriems darbams!

Cześć, draugai, do widzenia!

Gintė

 

“Prieš Velykas ištesėk visus kalėdinius pažadus, antraip prisnigs!“ – grasina liaudies išmintis. Aišku, ištirps tas kovo sniegas ir be mano burtų, bet pažadai lieka pažadais, tie tai patys netirpsta. Ypač duoti sau apie KOKONĄ…

Įrašą rašiau taaaaip ilgai, kad teko prie pavasario pritempti pavadinimą. Buvo “atostogaujanti Snieguolė“ ir ji esu aš. Prieš mugę čia rašiusi Sigita, šiuo metu turbūt jau viską papuošė Velykoms, o prieš kitas Kalėdas pati savo tinklaraščiui ieškos nykštukų pagalbininkų, nes būti 3-jų vaikų mama pastaruoju metu tapo labai madinga, jei suprantat apie ką aš čia;). Man pačiai irgi, matyt, patinka vis kartoti tas stebuklingas motinystės atostogas, kai “ryte išsiverdi kavos, vakare atsisėdi, ją išgeri“. Tikrai laikas “sėdint“ su vaikais namuose pasidaro kažkoks tąsus: diena-naktis, diena-naktis, snarglys-kosulys, ir taip be galo, be pabaigos, be atvangos. Nebeapgaudinėjau savęs, kad šiemet pajėgsiu kokių gerų darbų nuveikti – vos spėju naminius nudirbti, todėl KOKONE dirbo kiti. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kaip tie KITI viską spėja: ir muilus virti, ir arbatą džiovinti / pakuoti, ir “paukštukus frezuoti“ arba vąšeliu kilimus narplioti, ir dar prieš pat šventinį šurmulį, patį dovanų gaminimo karštymetį kažką čia organizuoti, bėgioti, patalpų ieškoti, dalyvius rikiuoti, registruoti… Dievaži, net turint šešias rankas ir tris galvas, vis tiek būtų nelengva. “Tai kodėl žmonės tą daro?“ – šiemet jau pati kamavausi bandydama suprasti šito reiškinio prasmę ir esmę. KOKONO mugėj šiemet papramogavau pusdienį, buvo labai gera pasimatyt su begalybe mugiautojų-senbuvių..

dscn1453-vcup

dscn1451-vcup

dscn1455-vcup

ir nedrąsiai apeiti naujuosius:

dscn1442-vcup

dscn1448-vcup

dscn1441-v-cup

bet žinant tokių renginių pasiruošimo užkulisius ir per 7-erius metus mieste užderėjusių visokių mugių-mugelių prieš žiemos šventes gausą, aš pati neradau atsakymo: KODĖL TAS KOKONAS GYVUOJA? Kodėl man jo niekaip nepavyksta numarinti?.. (:

Turbūt atsakymas štai čia:

kokono_muge

 

Čia Ugnės (7,5 m) reportažinis piešinys iš KOKONO’ 15. Ta “jaunoji gvardija“ ir yra priežastis šitokio renginio gajumo – jei vaikai į labdaros mugę dalyvauti tempia tėvus (tiksliau, mamas), vadinasi viskas vyks, o vieta ar data – beveik nesvarbu. Ramiai įsitaisykite su arbatos puodeliu ir nuodugniai apžiūrėkite kiekvieną piešinio kampą ir veikėją. Šiemet neturėjome etatinio fotografo, bet jo gal net ir neprireikė – VISKAS pavaizduota čia (net VCUP’o vitrinos…). Ugnė – labai drąsi mergina. Mama iš kadro pabėgo ir juokdamasi prisipažino, neturinti nė trupinio dukters “prekybinio talento“, niekap negalėtų taip atvirai ir garsiai kviesti žmonių prie savo stalo, išdidžiai rodyti pačios pieštų atviručių ir nė nemirktelėjusi išpyškinti jų kainas.

20151206_102450_01

– Ugne, kas dažniausiai perka tavo atvirutes? Gal draugai? Tavo ar mamos…

– Nea, dažniausiai nepažįstami žmonės. Pakalbu su jais, o jie apžiūri ir perka.

-O kodėl vienos atvirutės kainuoja 1 eurą, o kitos – 2,40? Kaip tu jas įvertini? Pagal ką čia taip?

–  Gražesnės – brangesnės, – trumpai nukerta menininkė ekonomistės mina.

– Mat, kaip… Kodėl tu pieši atvirutes, o ne kokios saldainius verdi, kaip Jurgis pvz.?

– Taigi ledinukus virti sunkiau! – nuoširdžiai nusistebi mano nesupratingumu.

-Ir seniai pieši? – bandau taisyti autoritetą. – Tu juk 3-čią kartą KOKONE, kaip iš viso sugalvojai tą pirmą kartą dalyvauti? Gal mama liepė?

-Nežinau… Mamaaa, kaip ten buvo? – o tada balsas iš už kadro papasakoja visą istoriją, kaip pamačiusi mamą piešiant ir ruošiantis mugei, tada dar penkiametė užsidegė noru dalyvauti pati, kad piešia Ugnė seniai ir nuolat, kad tą daro stropiai, ilgai, gali sugaišti ir kelias dienas, kad smulkmenos piešiniuose iškalbingos, turtingi vaizdai paskui jau ir nebereikalauja daug žodžių pasakojimui. Pvz. čia matot kurmio namą. Piešinio paieškos kiek užtruko, bet buvo verta pakabėti Skype su kamera ir luktelt šito išsamaus 3D vaizdo.

kurmio_namas

Kiekvienas ruduo Ugnei – atvirukų gamybos darbymetis. Mama išduoda, kad pinigai, gaunami parduodant savus kūrinius, dabar įgauna jau kitą vertę, darosi sunkiau dalį pelno nesavanaudiškai paaukoti kilniems (bet tolimiems) tikslams. Hm, jau visai suaugusiųjų pasaulio širdies ir sąžinės problemos, dosnumo – šykštumo dilemos, ar ne? Man pasirodė net labai prasminga: juk “altruizmas“ tėra tik žodis, o “pagalba“ irgi gali likti įkalinta kabutėse arba televizinių paramos akcijų reklamose, kol pats nepabandai nugalėti savų slibinų ir pasidalinti ne tuo, ko tau nereikia ar neturi, kur dėti, o uždirbtais pinigais čia ir dabar.

ugnes_ruduo

Ir dar trumpai pagvildename labdaros temą kitu kampu.

-Ugne, ar žinai, kam skirti surinkti pinigai šiemet?

– Eeee…  Vaikams, kurie neturi tėvelių.

– O tai kas nutinka vaikams, kurie netenka tėvų?

– Jiems kažkas duoda kitus. Naujus tėvus.

– Manai, jiems dabar bus gerai?

-Gerai, – patikina ir belieka tik nusiųsti šitą įsitikinimą kaip prašymą “aukščiausiai ministerijai“.

****

Paplepsėjom su dar vienu senu KOKONO lapinu – šešiamečiu Jurgiu. “Biški“ mugėj, o paskui virtualiai. Ir pokalbio temos, ir pats vaikis taip šokinėjo po ekraną, kad užsirašyti ką nors rišlaus sekėsi sunkiai, o dar sunkiau suprasti, kaip judrus berniukas taip stropiai ruošėsi mugei – norint šitaip nukloti stalą, reikia paplušėti.

12307452_10153251574372592_6383944452390992814_o

Ir šiuo atveju visažinis balsas už kadro padėjo išrišti mįslę: pasirodo, viską gelbėja dis-cip-li-na, t.y piešiama buvo kelis vakarus ant tvarkingų ruošinių (mama pasirūpino), kad jaunasis autorius nepavargtų ir kiekvienai atvirutei užtektų dailininko dėmesio ir laiko. Saldainius virė kartu su mama, t.y. virė mama, Jurgis buvo atsakingas (labai atsakingas…) už pabarstukų barstymą ir pagaliukų sukaišiojimą. (Och, kaip man patinka tokios “edukacinės programos“! Labdara – šios mugės tikslas, bet tie labi darbai pradeda vykti dar gerokai iki prekybos dienos, o gėris užkabina dalyvius ir pirkėjus pačia netikėčiausia forma.) Dar sužinojau, kad skanesni yra rudesni saldainiai (pritariu, man jie priminė dieviško vaikystės skonio “gaidelius“ ant pagaliuko), kad bet ką nupiešti yra belenkaip lengviau negu saldainių prigaminti (čia visi vaikai tą žino?), ir kad mugiautojai vieni su kitais visada mainosi savo darbais, Jurgis irgi pademonstravo mainų programos rezultatą – tapatybės žetoną su spec.užrašu. Jėga!

-O žiūrėk, ką dar turiu! – ir į ekraną įšoka kažkoks leginis padaras, o gal lėktuvas. Pasirodo, Jurgis savo muginio uždarbio dalį jau investavo – lego kaldėlių babaisa nedidelė, bet tikrai baisi. Man. Oi, ne, vis tik čia kažkokia transporto priemonė.

-O žinai, ką pirks už mugės pinigus ta didelė šeimyna? Automobilį. Tikrą, ne leginį.

-Jie neturi mašinos?

-Turi, bet visi į ją niekaip netelpa, reikia autobusiuko. Nors jiems ir lėktuvas praverstų… Bet autobusiuką jie gaus, o įsivaizduoji, Jurgi, kaip gyventi tėčio ir mamos?

Nesuprato to mano retorinio klausimo Jurgis visai. Ir ačiū Dievui, reiškia, niekada apie tai nepagalvojo, reiškia, saugumo lygis jo pasaulėlyje aukštesnis nei Šveicarijoj…

****

O Sikorskiai? Jie gyvena gerai. Mama Vaiva sakė, net puikiai. Autobusiukas rieda ir juo važiuodami kas kartą mugiautojus (ir šiapus, ir anapus prekystalio buvusius) mini geru žodžiu.

1913649_884793841616007_6740394903979151074_n

Vaikai šiemet beveik nesirgo, nes yra sotūs:

10577037_891318487630209_8774746082425880424_n 12509488_898282686933789_7969730690040565182_n

…laimingi:

12512274_925829827512408_1550899172308121304_n

…šiltai aprengti:
993856_891654194263305_7996279568568175418_n

Man dar magėjo pasiklausinėti, kas pasikeitė, kas dar palepino dėmesiu…

12440331_10156265612780577_4021133914609901713_o

…kaip jie visi jaučiasi galų gale, bet įlindusi feisbuke į Sikorskių šeimynos paskyrą radau atsakymus į neužduotus klausimus. “Atsakymas“ netrumpas, bet neįsivaizduoju, ką ir kaip galima iš jo išmesti. Išmesti norėčiau nebent tą nejaukų jausmą, kuris apima skaitant, kai susivoki, kad savajam egoizmui dažniausiai pralaimi.

..gyvenu su devyniais kitų žmonių pagimdytais vaikais. Dalinuosi su jais viskuo, ką turiu. Nesmerkiu jų tėvų, nes jie tiesiog pasimetė gyvenime…
…dažniausiai geriu ataušusią kavą, valgau, kai turiu laiko, skaitau tik naktį, kartais pasijuntu apsisiota/apvemta..
Bet nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą. Esu apdovanota. Šios dovanos neįkainojamos.
Man atrodo, kad toks kelias teisingas – atsisakyti egocentrizmo ir nieko nesmerkti.
Per žinias girdime:
-kokia nors bendruomenė nenori leisti steigti savo teritorijoje priklausomų žmonių reabilitacijos centro;
-gyventojai stoja piestu prieš socialinių būstų statybą jų rajone;
-mokyklos atsisako priimti neįgalius vaikus;
-tėvai reikalauja pervesti kažkurį moksleivį… kuo toliau;
-o dar tos paramos akcijos…vis mąstau, kodėl per jas taip negera? Tai greit greit nusiunčiu tuos 3 Eurus, kad palengvėtų… Dirbau vaikų dienos centre su socialinės rizikos šeimų vaikais – tikrai jie ateina pavalgyti ir ramiai pabūti… skurdas ir tamsa gaubia Lietuvos kaimus ir miestus kaip viduramžiais… Bet , visiems „likimo nuskriaustiems“ reikia ne tik to, ką mes jiems atsainiai numetame kaip šuniui kaulą…
-vaikams globos namuose reikia ne vienkartinių dovanų, o prasmingų žmogiškų santykių;
-neįgaliesiems ne gailesčio, o priėmimo į savo tarpą;
-daugiavaikiams – žinios, kad auginti daug vaikų garbė, ne gėda;
-visiems „kitokiems“- ne smerkimo, o empatijos.
Žinoma, kad kiekvienas vaikas – dovana. Jei jis „normalus“- mes, tėvai, visuomenės akyse įgauname svorio, galime vaikščioti iškėlę galvas. O jei jis „kitoks“ – ką gi, gyvenimo loterijoje pralošėme ir mūsų svoris tose svarstyklėse išgaravo…
Ką darome mes? Neturėdami laiko savo vaikams, apipilame juos dovanomis, nes buvimas kartu vargina, lai žaidžia … Nusukame akis nuo Dauno sindromu sergančio vaiko, nes nejauku…Tylime, kai girdime besikeikiančius viešojoje erdvėje jaunuolius, tylime, kai rūko pradinukas.. Ir labai labai pykstame, kai kažkas ir kažkoks kėsinasi į mūsų erdvę.
Visi esame unikalūs. Ir gyvenimo keliu turime pražygiuoti oriai bei garbingai. O jei šalia rieda neįgaliojo vežimėlis, pasinaudokime proga – pakalbinkime, galvą guldau, sužinosime kai ką įdomaus, jei šalia žmogus, su kitokia patirtim nei jūsų, šnektelkite, būtinai ką nors išmoksite … Mes galim daug ką duoti vieni kitiems. Jei…stabtelsime ir pasikalbėsime, nes esame žymiai arčiau vieni kitų nei įsivaizduojame.
„Aš neturiu ambicijų pagauti jums didžuvę, nei duoti meškerę. Aš tiesiog eičiau kartu su jumis žvejoti“,- štai kaip paprastai tai įvardina režisierė S. Masteikaitė.
Jei dažniau būsime su „kitokiais“ kartu – tiesiog tyliai kalbėsimės – tai jiems bus geriausia išsipildymo akcija.

 

“- Kur sninga? Bala ir migla be prošvaisčių…“ – paburbėtų Realistas

“- Įsivaizduok!“ – pasiūlytų Optimistas ir įjungtų muziką.

snaige33

Snaigės KOKONE, kaip ir beveik viskas čia, atsirado netyčia ir lengvai – DOVANŲ KRAUTUVĖLĖS Šiauliuose (prieš Centrinį paštą) šeimininkė Jovita tiesiog parašė, kad norėtų kuo nors prisidėti. “- Gal pagaminkime ženkliukus?“ – pasiūlė. Ir štai, prisnigo:

snaiges z

Dabar belieka, kad tos snaigės sekmadienį pavirstų pinigais ir papildytų Sikorskių šeimynos iždą. Taip tiesiog po vieną snaigę sukristų į didelę purią pusnį, o Jūsų atlape pražystų širdinga padėka…

snaiges.1

Pavyks! Mes optimistai.

p.s. šiemet būsimas mugės grožybes aprašinėja Sigita, aš čia grįšiu kai… pasnigs ir papasakosiu, kas tas KOKONAS yra ir, kas jis kadaise buvo, kas slepiasi už sauso pavadinimo “mugės rengėjai“ (nykštukai padėjėjai) ir, kas suko galvas dėl KOKONO pavadinimo 2008, kuo dabar kas užsiima, svajoja, ką planuoja.

Gintė

 

 

 

 

Jei kas būtų pasakęs prieš 1-ąją mugę, nieku gyvu nebūčiau patikėjusi, kad bus ir 7-oji…

Prasidėjusi nuo mini vaikų darželio miesto pakraštyje, labdaros mugė entuziastų dėka priaugo iki centro. Iš tiesų, renginio vieta nuolat kinta, bet labai tikimės, kad išlieka dvasia, bent dalis to pirmųjų mugių kameriškumo, jaukumo ir bičiulystės. Ateikite ir šiemet, nes geros tradicijos taip ir gimsta.

snaige 1

KADA? Gruodžio 6 d., SEKMADIENĮ, nuo 10 val.

KUR? Prekybos ir renginių centre VCUP (dar kitaip – Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė) 5 ir 4 aukšte. Upės g. 9

KAM? Sikorskių šeimynai, kur ir šventės…

sikorskiu

ir kasdienybė priklauso vaikams:

11218546_10204475737197628_2162989592175537386_o

“Šeimyna“ biurokratų kalba – globėjų namuose prižiūrimi tėvų netekę ar tėvų meilės nepatyrę vaikai. Šeimyna šiuo atveju – didelė ir darni šeima, kur ir 4 jau suaugę “savo kraujo“ vaikai, ir vis pasipildantis, šiuo metu 9 mažylių pulkelis iš “valdiškų namų“ yra SAVI. Blizgių žurnalų dėdės ir tetos moka gudriai pakalbėti, pasipudruoti ir gražiai nupaveiksluoti savo gyvenimus, bet jau kartą to gyvenimo ir nuosavų mamų/tėvų apgautų vaikų nepriversi suvaidinti.

12006598_950601638312105_5814449471478018301_o

t

Visai nepriversi 😉

barbora

Na, profesionalų vaizdai ir užburiančios vaikiškos akys gali atitraukti dėmesį nuo ką tik drastiškai savarankiškai patobulintos šukuosenos…

1

…bet esmės nekeičia – laimė, meilė, laisvė ir jausmų pilnatvė arba yra, arba ne. Jei yra, vaikai ima skleistis lyg gėlės.

Vaiva ir Povilas Sikorskiai nesikrato rimtų iššūkių, pvz. vėluojančios raidos vaikų ar globotinių jaunesniųjų brolių ir sesučių – taip ir auga šeimyna. Bajorišką pavardę pateisinanti šeimyna neliko nepastebėta spaudoje.

Bet grįžkime prie labdaros mugės.

KODĖL labdara? Nes Sikorskiams reikia labai konkrečių daiktų. Nes norime papasakoti apie kilnią misiją – vaikų globą, sugriauti mitus, kylančius iš nežinojimo ir nepasitikėjimo, paskatinti ir įkvėpti apie globotinius jau galvojančius žmones. Juk apie Lietuvą be vaikų namų pasvajoja kiekvienas mūsų, ypač turintis vaikų. Ne, kiekvienas, turintis širdį…

MUGIAUTOJŲ REGISTRACIJA ČIA.  Greitai kintanti informacija – ČIA. Pasmalsauti, kas iš draugų eis ar dalyvaus galite čia.

Sikorskių šeimyna irgi planuoja dalyvauti mugėje, nes ne tik širdys, bet ir rankos tame vienkiemyje auksinės.

Dalinkitės informacija, mieli draugai…

cup

O mes jūsų lauksime pirmąjį žiemos sekmadienį. Pasakykite ir kitiems “angelams“…

ex

Foto: Neringa Rekašiūtė

10458977_699144286840705_6605854978418491116_o

Lapkritis šiemet gana šiltas ir šviesus. Tai neįprasta. O, va, mano pašte susigrūdę laiškai-klausimai apie mugę – jau 7-metė tradicija (na, gerai, šeštus metus taip, nes gi pirmoji mugė buvo netikėta net man pačiai). KOKONAS, kaip ir kasmet panašiu metu, apėjęs voratinkliais, nėra laiko net šluota pamojuot nei čia, nei ten.

10668836_699145090173958_6507682422980615683_o

Mano gyvenime šiemet atsirado tikrų obelų sodas toli nuo miesto ir dar vienas “obuoliukas“ namuose.

10515315_703689746386159_5814984035832077910_o

Štai todėl tie mano visuomeniniai norai visai nebesutampa su galimybėmis, nei dienos, nei naktys man nebepriklauso ir mugės rengimo smagus šaršalas šiuo metu ne man.

Beeeet… Yra pernykštė savanorių komanda, kuri pasiryžusi VISKĄ padaryti gerai ir dar geriau. Jiems reikia

P A G A L B O S !!!

*

10628832_699144960173971_3827159962673992310_o

Reikia tik rasti raktą, atidaryti vartus, o toliau jau, žinau iš patirties, viskas važiuoja darniai. Dabar tas “raktas“ yra patalpos, vieta, kurioje galėtų vykti 7-oji KOKONO labdaros mugė. Susivokėm, kad jau per didelis renginys tas “kokonas“, dalyvių skaičius lipa per 100 drąsiai, todėl ir palocių reikia nekuklių. Ieškom “blato“ ;). Rimtai. Ieškom draugų ir draugų draugų, kurie galėtų pašnibždėti Didelės Salės (vestibiulio, lofto ir pan.) Dosnios Širdies Karaliui, kad KOKONAS yra smagi, laaabai stilinga, kasmetinė LABDAROS mugė, kurios metu surinkti pinigai visi alei cento atitenka paramos gavėjui. Pernai tai buvo asocialių ar ypatingai sunkiai besiverčiančių šeimų gabių vaikų meninis ugdymas ne jiems “skirtiems“ soc.centruose, o ex moksleivių rūmuose (dabar LVJC), drauge su kitais vaikais, vaikais, kurių ugdymu rūpinais tėvai ir skiria tam nemažus pinigus. Mugės savanoriai ir dalyviai nusprendė, kad tokios prabangos yra vertas… kiekvienas vaikas, nesvarbu, iš kokios šeimos yra kilęs. Pernai surinkta suma buvo apie 10 000 Lt, centrui dar padovanotas didelis pluoštas bilietų į kiną. Visa buvo ir tebėra naudojama pasižadėtu tikslu, vaikai bus ugdomi kol bus lėšų, paskui, tikiu, bus ieškoma kitų šaltinių.

O šiemet mums krito į akį kita vaikiška tema. Kol daugybė feisbuko gyventojų laikina benamius katinus ir “šalis be vaikų namų“, kai kurie žmonės imasi realių darbų. Realių vaikų. Todėl laaabai norime padėti Sikorskių šeimynai, kurių veikla ir filosofija papirko akimirksniu.

apsilankymas-pas-vaiva-ir-povila-sikorskius-69164532

Norime padėti ir prisidėti bent tuo, kuo galime – materija… Jiems reikia labai konkrečių daiktų, stiprybės ir valios, galime nebent patys iš jų pasiskolinti. Apie šią šeimyną jau rašė (spustelkit ant foto) ir turbūt parašys dar ne kartą. Ne savo bevaikišką dalią šie žmonės “remontuoja“ (jiedu turi 4 suaugusius vaikus, galėtų atostogauti, lepinti anūkus ir… laikinti feisbuke tuos katinus), jie neišsirinko tik mėlynakių-garbanotų-blondinų, t.y. kažkokio globėjams patogaus “štampo“, jie turėjo drąsos ir širdies paimti ir kurčią mergaitę (kuriai, pasirodo, ne klausos, o priežiūros tetrūko, stebuklą padarė meilė ir paprasčiasia medicininė procedūra), ir vaikus su vėluojančia raida. Ta didi vizija, kad kada nors Lietuvoje nebus vaikų be namų ir vaikų namų nebebus, ji gali pradėti pildytis nuo dabar, nuo paprastų dalykų.

Jeigu ir jus užkabino ši istorija, gal norite  / galite prisidėti prie rengiamos mugės? O gal pažįstate tokių, kurie norėtų / galėtų?

PASIDALINKITE!

Visur, kur tik galite. Ir parašykit mums kokonas.blog@gmail.com (nuo šiandien ten jau sėdi nykštukas-sekretorius).

“Viena šeimyna?! Tik viena? Tik 9 vaikai?“.  “9. Daug, nes netelpa į turimą automobilį ir negali visi kartu niekur iš savo vienkiemio išvažiuoti. Jei pavyktų padovanoti autobusiuką, tiems 9-iems vaikams atsivertų DIDELIS pasaulis.“

Čia daug ar mažai? …

10636958_707664755988658_874859513479076423_o

Foto: Šarūnė Zurba

Ufff…. Stalai išstumdyti, šiukšlės išneštos, gryčia iššluota, magaryčios suskaičiuotos – dabar galima iš užkulisių pasižvalgyti po mugę (ačiū Linui už vaizdus).

20141207_IMG_9896

Kuo šeštas kartas buvo kitoks? Visų pirma, KOKONO mugė TIKRAI virsta bendruomeniniu reiškiniu, nes visą mėnesį iki jos vyko TIKRAI komandinis darbas! Niekad nebuvau viena, visada turėjau padėjėjų, bet šį kartą komanda ir buvo tie žmonės, kurie prispaudė, privertė pakeisti nuomonę (juk ketinau užkonservuoti mugę geresniems laikams…) ir ėmėsi labai konkrečių darbų, labai aiškių organizavimo patobulinimų (čia kai ką ir pasiskolino iš kitų mugių “tvarkos“), o paskui matavo salės metrus, gesino paskutinės minutės “gaisrus“. Pažiūrėjau, nuotraukose beveik visi sėkmingai pasislėpę arba tiesiog nepateko į kadrą. Tiek to, tikrai visas 5-etas žino, kad esu laaaaabai jiems dėkinga!

O kas seno-gero? Ve-te-ra-nai!! (;

20141207_IMG_9861

žaislų turgus

Pažinote? Meilučiai…

20141207_IMG_9821

evarica.com

…minkštučiai…

20141207_IMG_9855

made by Ugne

…mažučiai…

20141207_IMG_9751

medinis arkliukas

…kvapnučiai mugės senbuviai! (mažulytė jų dalis papuolė fotografui pakeliui)

20141207_IMG_9814

Balžeko bitės

20141207_IMG_9882

wilkes.lt

Net jei keičiasi “suknelė“, taigi ta pati “panelė“… Ir dosni širdelė…

20141207_IMG_9825

marmozel.lt

Ir šiemet mugę užanspaudavo ir universalų anspaudą padovanojo:

20141207_IMG_9762

ekslibris.lt

ex

Tai dabar tik belieka prisipažinti, kuo tie “angelai“ dovanų maišus papildė. Kažkuo labai stilingu?

20141207_IMG_9897

4moon

20141207_IMG_9836

kartu

20141207_IMG_9833

naive

Laaaabai natūraliu, skirtu sveikatai?

20141207_IMG_9879

rasoklė

20141207_IMG_9756

gamtos galia

20141207_IMG_9830

muilinė

Kažkuo tikrai vyrišku?

20141207_IMG_9842

maple propeler

Spalvotu?

20141207_IMG_9843

maple propeler

20141207_IMG_9860

myyylu

20141207_IMG_9852

lapalai

Šiltu?

20141207_IMG_9886

daiktelinė ir citysheep

Labai šiltu?

20141207_IMG_9898

vilnos dizainas

Turbūt kuo nors labai mielu?

20141207_IMG_9841

pukupuku

20141207_IMG_9816

pasakų herojus

20141207_IMG_9847

gera aura

20141207_IMG_9781

saulės pūkelis

…ir dar kažkuo puošniu (;

20141207_IMG_9748

agnera

20141207_IMG_9883

rasos perliukai

20141207_IMG_9819

GG boutique

O gal “angelai“ išsirinko ką nors skanaus?

20141207_IMG_9792

varinis puodas (pati šmaikščiausiai ir lakoniškiausia reklama: karvės arba avies pieno sūris ;))

Kvapnaus?

20141207_IMG_9791

taste map

Saldaus?!

20141207_IMG_9905

kamanė gurmanė * tie kepėjai * laukinis čiobrelis

Tikiuosi “angelai“ dar spėjo nučiupti “Laukinio čiobrelio“ riešutų sviesto, nes man tai tik paragaut beliko, stiklainėliai pardavimui išsišliaužiojo lyg vėžliai nindzės. Pražiopsojau turbūt dėl to, kad su Kamane Gurmane ilgai diskutavom apie rudąjį cukrų ir miltus be gliuteno kepiniams. Liepiau garsiai rėkti, kad VISKĄ ji kepa TIK iš tokių produktų. Ir dabar pirma rėkiu: jei netoleruojate kviečių ir pripažįstate tik cukranendrių saldumą, rašykite Kamanei, kai prisireiks šventinio torto. (Hm, tai dabar dar Kepėjus reiktų pareklamuoti, kad jau kaimynus apkalbėjau? Na, gerai – rek-la-ma!)

Oi, nuslydau į lankas. Grįžkim, čia laukia… šypsenos. Kasmetinės, 100% nuoširdumo “Zuikių fabriko“:

20141207_IMG_9904

…“holivudinės“ Sandros ir Sigitos, mugės loterijos rengėjų (su linkėjimais nuo fiordų)

20141207_IMG_9907

Valiūkiškos S.Dali ir Medinių magnetukų šeimininkės nuotaikos:

20141207_IMG_9870

Santūrios senbuvių ir…

20141207_IMG_9794

20141207_IMG_9866

haušinkos rankdarbių pasakos

….naujokų šypsenos

20141207_IMG_9857

miusla

20141207_IMG_9838

čia tu?

Tiesiog pokalbiai apie meškinus ir lubinus.

20141207_IMG_9874

Tiesiog atradimai:

20141207_IMG_9869

Tiesiog klausimai (ir atsakymai):

20141207_IMG_9837

Tiesiog žmonės šiapus ir anapus stalo:

20141207_IMG_9808 20141207_IMG_9813        20141207_IMG_9829       20141207_IMG_9760

Tiesiog nauji veidai, pažįstami veidai, seni bičiuliai ir dar tik rytojaus draugai.

20141207_IMG_9774

AČIŪ, kad buvot! AČIŪ, kad esat. Jūsų dėka mugės fondas šiemet – 9 tūkst. litų ir 63 bilietai į kino teatrą tiems, kas paprastai su klase į kiną neina, nes tėvai tokių pramogų pinigus jau būna “investavę“ kitur…. Visas gėris perduotas LVJC. Šis labdaros kraitis atitenka su nemenku įpareigojimu, juk niekas tų pinigų neprašė, buvo sugalvotas geras darbas, surinktos lėšos ir įdarbinti tie, kurie gali tuos darbus nudirbti – lavinti visuomenės “paribio“ vaikų meninius gabumus taip, kaip lavina ir kitų, nežinančių, kas yra girtaujantys tėvai ir ateitis be vilties. Mano galva, svarbu, kad gabūs vaikai nebus skirstomi į socialinės rizikos ir “normalius“, kad visi galės šokti, muzikuoti, piešti ar minkyti tokį patį molį, tiesiog tiems, kam tėvai neskiria dėmėsio, širdies ir pinigų, tuos tėvus bent finansiškai atstos… mugės lėšos. Oi, ne, nesitikiu, kad bus lengva, manau, kad tai bus iššūkis visiems: ir vaikams, ir būrelių vadovams, gal net jau tuos būrelius lankančių vaikų tėvams, juk pagailėti nelaimingų vaikų yra gerokai lengviau, negu juos įsileisti į savo ratą.  LVJC pasižada papasakoti, kur ir kaip ieškos vaikų, ką jie lankys, kiek ilgai, kaip jiems sekasi. Žodžiu, laukite tęsinio, nes užmojai verti viso serialo…

Foto: Lino Vasiliausko

Nesvarbu, kad jau taaaaip vėlu, kad turbūt tik pati skaitysiu šį įrašą, bandydama klaidas kvailas išgaudyti, vis tiek nepabaigusi cilko apie mugės grožius ir neatsisveikinusi, užmigti negalėsiu….

Hoposkopai spiegia, kad kiti metai bus Ožkos / Ožio vardo metai. Mugėje bus ožių. Ne, rimtai:

10309172_618103481646256_4704943890881774658_n

Laima Marija pasistengė.

10624971_618104251646179_7562000143731362413_n 150136_618108411645763_6109063238005583994_n

Turės ji ir kitokių “žvėrių“, bet, va, oželius tai pritaikysite ir savo muškietininkams, ir princesėms, nes gi nebūna vaikų, kuriems bent kartais ragiukai neprasikala… Pvz. raidžių besimokant:

135090_259468260843115_1582431286_o

******

Apie ožkas “atvirutę“ turės ir Igaga.

10676225_833897660002723_6803444811098237726_n

(: “Ožkų namutis“ – taip vadinasi ši “atvirutė“.

10427367_833897413336081_634619140880842412_n

na, ką, beliko tik laišką parašyti / nuspalvinti ir – į paštą!

10612726_832942860098203_2449749562537557700_n

******

Šiemet mugėje bus “Šokolado paštas“.

1557489_463160823806864_959027400_n

Tai yra, štai tokiame grožyje įpakuotas šokoladas, kurį galiama sųsti paštu. Tikru paštu.

10502053_609381425851469_1128764567322735344_n

Saldų siurprizą gavę tokiu senoviniu, romantišku būdu, …

kaledupirmam2

…sako, būna laaabai laimingi!

kaledupirmam1

*****

Jūsų adresatas alergiškas šokoladui (o taip būna?!)? Laikosi dietos… Tuomet siųskite medinį atviruką:

Jų stendas rytoj mugėje švies kaip žvaigždė Vakarinė iš tolo…

****

Sninga irgi rytojui pakuoja atvirutes.

10489926_10152825223234566_6334298961649558115_n

O be jų gausybės, turės dar ypatingų kalendorių, kuriuos reikia… nusipiešti patiems:

10801687_10205223553489088_7261655952094242161_n

Čia pati geriausia anūkų dovana seneliams – visokių kalendorių mėgėjams ir kalendorinių tradicijų puoselėtojams.

*****

Sveikinimų pabaigai pasilikau “saldainį“ – vaikų pieštus atvirukus. Mugėje bus ir patys jų autoriai. Va, čia yra tie mugiautojai, kuriems vietos randame net po egle, jei kitur nebėra, nes neturime jiems imuniteto, nuginkluoja… O gal atvirkščiai, apginkluoja viltimi ateičiai – nauja karta auga versli ir labdaringa (;

1512137_620655241391080_910538184763475533_o 10468144_620655238057747_6494581938296393221_o

******

Viskas, laiškai išsiųsti, šokame puošti eglučių! Kuo gi?

– Ožiais, aišku!! – “Medinis arkliukas“ rekomenduoja:

10264182_806692266054740_3200964521403239314_o 2014-uju-metu-simbolis-arkliukas-kopija-5-1

Ir eglučių, štai, bus, žinau, kokiems “puošėjams“ jos labiau nei tikros patiktų… Ir kol ateis Kalėdų Senis, galima daugybę jo kepurių sulaižyti, ot!  Be sąžinės graužimo.

10395824_800823259974974_1665514303115846085_n

******

Haušinka mugėje turės net savo eglutę, apsidairykite gerai ir rasite…. ožiais nukabinėtą (:

10532331_705320036229922_8985735289752566514_o

Juokauju, bus ir kitokių gyvių, rankų darbo šilumos sušildytų:

10648825_711530115608914_5021839249547234431_o10712597_711530048942254_8175460074725013114_o

Bus ir jau jos klasika tapusių eglutinių “bobulyčių“.

1483275_531309113631016_1144329931_n

Nežinia, kuri foto, kurią įkvėpė, bet Haušinkai čia artima tema, todėl taip širdingai ir gerbėjų priimama.

1969323_1414031132188757_758567139_n

*****

Viskas, aš degu Advento žvakę ir einu pasimelsti, kad ryte kelių lijundra neužlietų, žmonių gerų ir su gera nuotaika į mugę užsuktų, o jei neturite adventinio vainiko, išsirinkite iš Kalėdinių vainikų dirbtuvių kūrinių, ryt ir įsigysite:

10665157_729568580452949_1094365448155050501_n 983821_735182563224884_6895411486800051638_n 10685578_732677410142066_6832045995877829477_n 10461659_734646686611805_8910913223550561975_n

Labanakt! 00:21

Ir tikrai, ak, ak… Kiek jų šiemet čia daug, ir koookių! Straipsniui jamam jau tik dalį, tik mažą kruopą vaizdų su minimumu žodžių, nes tų žodžių jau pritrūksta. Laiko irgi…

Pho ceramics, iš tiesų, prie aksesuarų atsirado todėl, kad man pasirodė, jog Ežys…

10413317_801237109899122_6444612396168693943_n

ar Ožys “supynėse“

10265321_749631341726366_2230405703923999392_o

arba arbatos (kavos-kakavos-kefyro) Žirafa

10517929_786207278068772_4532604344674258577_o

ir aukso piliulės ausyse

10448760_759995147356652_944626181933284061_n

yra labiau turėtojo savastis, nei tik puodai-bliūdai ar papuošalai. Ar man atrodo gerai? (; Žiū, kaip jie žiūri!

10577133_786207404735426_6057200883976957032_n 906304_763228520366648_2044609296784030585_o

*****

Kartu.

10801837_901505943194282_3772613927112488096_n

Čia irgi turbūt apie savastį. Ką išsirinkti: šokoladą:

13995_888524831159060_6791969252723832231_n

Sultingą greipfrutą:

10423937_898173343527542_2305256266476820543_n

Ar ryškaus skonio garstyčias:

10169398_888525044492372_6524076399542325264_n

…matuojama labiau širdimi, nei galva, juk į rankinę telpa VISAS PASAULIS!

10444420_901453809866162_8093224595140861819_n

******

Aksesuarai ausims. Šiemet jų bus daaaaaug. Kaip išsirinkti? Kaip išsirinkti bent iliustracijoms čia?? En-den-du…

I like me! Štai:

“Manoji ruda“

63477_731542926939050_6546265875932935388_n

“Mažoji Vincento“

10414839_727871200639556_2679655839951715051_n

“Ryškioji ir blyškioji“

10291082_700253073401369_5064308842976160263_n

Ir visi pasiruošę žiemai!

******

Aqua – taip pavadinau šį “brand’ą“ pagal asmeninį šeimininkės FB profilį, susitiksim (-ite), paklausiu (-kite), kaip yra iš tiesų. O yra gražu:

10476570_10152366282871751_7247033391730412293_o

10688113_10152366358281751_5353981870558788382_o

Štai, kokie dar gali būti aksesuarai (;

10700706_10152366358331751_2721439711344748741_o

*****
“Urban tales“ pasakos irgi šiltos:

10632577_783202458424825_7332382945196024382_n 1922379_791053884306349_485221331471909592_n

Labai lakoniškos.

10633262_789455331132871_3713599742884744168_o

*****

Pirštinių turės ir Citysheeps. Jos ryškesnės:

10395831_1545709448978567_8623899035664779408_n

“Avys“ sudėjo savo galeriją į mugės skelbimą, todėl dalinuosi juo kaip puikiu priminimu ir laukiu visų, visų jau RYTOJ!

10428639_1550539075162271_1049514678469273932_n

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com