You are currently browsing the tag archive for the ‘tie kepėjai’ tag.
Žemė rytais skamba po kojomis ir ore kvepia šalčiu. Pirmo sniego kvapas, sunkiai nusakomas, bet visais kaulais juntamas ir atpažįstamas, toks grynos gaivos ir pradžių pradžios kvapas.
Tokia štai pradžia pernai šiuo metu buvo Melkyje. Čia – naujosios mokyklos vieta.
Dideliame lauke išbrėžta saulė-žvaigždė buvo ne tik žemės menas, bet ir geometrijos praktika, šviesos simbolis patį tamsiausią metų mėnesį ir viltingas pareiškimas į ateitį. Lyg debesų miltais nubarstytas…
****
Ir čia miltai, ir čia “sniegas“, tik kitoks, o žiema pažįstamai kvepia imbieru, cukruotais migdolais, karamele ir… pipirais. Tie kepėjai prieš 8-erius metus buvo KOKONO mugės krikštavaikiai, matyti kaip jie auga ir sulaukti svečiuose yra lyg kasmetinė kalėdinė anūkų dovana močiutei. Na, beveik, kai pradėsiu rimtai raukšlėtis, pasakysiu, ar tikrai…
Marcipaninės sniego gniūžtės, sviestiniai skonių deriniai, riešutų lobiai stiklainiuose ir stebuklinės pasakos ore… Jei galima supakuoti Kalėdas į dežutę, tai Tie Kepėjai tą ir daro!
****
Dar pati pradžia ir man dar patinka, kai žiema labai familiariai žnybia nuo šalčio atpratusią nosį ir patikrina, kokio ilgio kojinės prie trumpų batų šįryt, kokio pločio šalikas, kur pirštai prasideda, kur ausys baigiasi. Žinau, paskui prailgs, bet dabar ar girdit, ateina gruodis naujom baltom šlepetėm? 😉
Gruodis šliures pademonstruos po kelių dienų, o Unlabel kids iliustracijoje mergaitė apauta filzifelti. Jei norite tokių ar didesnių…
…arba rimtesnių:
…ateikite į mugę, kol išsimatuosite, Rita papasakos, iš kokių vilnų, kokiu muilu velia. Stilius ir šiltos kojos! (Hm… va, ką tik “nuvėliau“ naują žieminį šūkį ;))
****
Haušinkos rankdarbių pasakos sekamos ištisus metus, bet Kai Eglė pradeda rūšiuoti saviškius, kalėdinės eglutės “vaikus“, irgi pakvimpa žiema.
O tada paaiškėja, kad ji gali būti ryški, ir dar koookia ryški! Ar jūsų kolekcijai netrūksta poros burbulių?
Kita pasaka jau labiau Eglės sesės Artūrės – North Creo apie tikro vaško žvakes ir ąžuolus, palydėtus į kiekvienus namus baltiškais simboliais ir bičių “runomis“.
****
Tiek pirmam kartui. Ateikite į mugę, tikrai rasite dovanų sau ir mylimiausiems, o mes pažymėsime jas štai tokiu anspaudu:
Naujajai mokyklai reikia paramos, juk ne visos statybinės medžiagos tiesiog auga…
Jei pagavo ūpas prisijungti prie mugiautojų, dar kelios laisvos vietos yra, rašykite: 2018kokonas@gmail.com
Šis sekmadienis buvo Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Girdėjau per žinias, skaičiau naujienų portale, feisbuke. Prisiminiau, patraukiau už siūlo, ir nunešė apmąstymai gerokai toliau purpuru apšviestos Kauno Rotušės…. Niekad nepagalvodavau, dėl kokios priežasties didžioji dauguma mugiautojų čia susibėga labdarai kasmet, kodėl vis ateina nauji, kaip susirenka tiek pirkėjų, kol viena jauna, labai simpatiška šeima nepapasakojo savo tuomet gal pusantrų metų amžiaus dvynukų istorijos. Skaudžios ir viltingos istorijos su laiminga pabaiga. Paskui netyčia sužinojau, kad tokių per anksti į pasaulį atėjusių vaikų tėvų mugiautojų ir nuolatinių lankytojų tarpe yra ir daugiau. Tada kažkas prasitarė apie savo diabetą, labai prastą klausą, iš pajūrio atsiųsti be galo kruopštūs rankdarbiai pasirodė besą nelengvą negalią turinčios jaunos moters darbai, šiemet ne viename laiškelyje radau: “ir mano artimų draugų vaikiukas – autistukas“. Asmeniška! Štai kas, va, kur šuo pakastas! Galima parašyti visą romaną apie per 5-erius metus kitusius mugiautojų gyvenimus, apie atradimus ir praradimus, apie gimimą ir netektis, ilgą skausmą, bandymus užpildyti tuštumą, apie virsmus, savęs paieškas, apie vaikus, apie viltis jų susilaukti. Kol pati neturėjau vaikų, net neįsivaizdavau, kokio dydžio gali būti džiaugsmas, kokio gylio skausmas, kaip aštriai dūžta viltys ir kokios jos gajos vis tik. Mane iki tol kažkaip mistiškai virkdė tik S.Nėries eilės, tapusi mama, raudu nuo ne savų nelaimių ir nuo… žmonių parodyto gerumo. Beje, man pačiai ši mugė, kažkada buvusi indulgencija, dabar virsta nauju langu į pasaulį, jau seniai yra būdas susipažinti su daugybe puikių žmonių, kasmet lieka bičiulių.
Na, gerai, o kaip pratęsti šį įrašą ir kuo iliustruoti?
Radau fantastiškas “Tų kepėjų“ nuotraukas. Ir tokia maldelė bežiūrint aplankė: “O, kad tas cukrus būtų visagalis! Kad būtų įmanoma visas nelaimes užgesinti pyrago saldumu, išgydyti sužeistas sielas. Kaip norėčiau…“
Ir TO keksiuko norėčiau 😉
Kalėdinis amarette brandintas vaisių ir riešutų pyragas, tai, tikiu, tikrai turi antgamtinių galių.
O kūčiukiai – kepėjiški, su apelsinais, imbieru, sezamu, medumi. Šiemet mugė anksti, netikiu, kad iki pasniko kas nors iš šių, mugėj pirktų, liks, chi, chi…
“Daug visokio gėrio stiklainiukuose su mediniais šaukštais ;)“ – pamerkė akį Laura ir paliko seilėtis prie nuotraukos. Kas čia??
Čia tai makaronsai (pasakykit man kas nors, kaip jie lietuviškai vadinasi?) spanguoliniai…
… o čia – mėtų skonio. Lengvi kaip pūkas, kaip pirmas sniegas, ech…
Švęskim! Kiekvieną dieną švęskim!
O pabaigai ne “pilosopinis“ moralas, o Šarūnės ir Eligijaus filmukas apie Tų Kepėjų kasdienybę. Tik vos vos cukrumi papudruotą…
Susinervinau ir nusprendžiau labai lietuviškai: jei aš negaliu dabar gauti, tai ir jūs pasikamuokit! Va, atsiuntė “Tie kepėjai“ kalėdinių vaizdų mugei, tik naktį radau ir dabar cukraus priepuolio ištikta kaip pasiutusi neršiu po virtuvės spinteles. Beviltiška… Net vaikiškos barankos ir džiuvėsėliai seniai seniai suryti. TAIP NETEISINGAAA!! Šekit: keksssiukai, meduoliai, karrramelė, džemai… Jau galite pradėti laižyti ekraną. Nes ką gi dar daryt??
Šokoladiniai keksiukai su spanguolių įdaru ir maskarponės kremu.
Migdoliniai keksiukai su šokoladiniu kremu.
Simpatukai ant pagaliuko – eglės ir žvaigždės.
Kalėdų džemai:
Sukūrėme juos galvodami apie dovanas savo draugams, apie jaukius vakarus su įvairiais sūriais, šviežia duona ir taure raudono vyno.
– imbierinis abrikosų ir cukinijų džemas
– meduolinis abrikosų, obuolių ir cukinijų džemas
– anyžinis moliūgų džemas
– bruknių ir kriaušių džemas su čiobreliais.
Kalėdukai – briedžiukai ir garvežiukai (aplinkai ir Jums draugiškiausi elgutės papuošalai).
…apelsininiai morengai su skrudintais lazdyno riešutais, apelsininė karamelė su migdolais…
Viskas! Aš daugiau nebegaliu…
Labanakt.
Na, ką? KOKONAS on line (Šarūnės terminas) baigia transliacijas, rytoj laukiam visų sveikų ir gyvų gyvai nuo 10 val. iki 16 val. MENŲ SPAUSTUVĖJE, Šiltadaržių g. 6 (arba ieškokite įėjimo iš Maironio g. pusės).
Aš šiandien dar turiu “atkasti“ bent sofą savo siaubingai apverstuose namuose, nes vakare išsilaipina močiučių desantas, ryt prižiūrės mažąjį šių metų mugės logo Prototipą ir didesnįjį- gerų darbų Įkvėpėją.
Palieku jus su saldžia kompanija – kelių kulinarinių tinklaraščių meduoline armija ir Tais Kepėjais. Taaaaip, jie BUS!!!
Ir ne tik jie. Virtuvėse šiandien karšta, kvepia cinamonu, apelsinais ir šventėm. Rytoj atsineškite į mugę SAVO puodelį ir gausite arbatos (na, žolelių žiupsnį iš mamų eko-sodų, daržų + karšto vandens), savas puodelis mieliau, ekologiškiau, o arbata draugiškiau 😉
IKI!!
Ar vakar neapsirijot valentininio cukraus? (Chi, Lietuvoj turbūt ne – parduotuvėse balto cukraus nebėr, visi laukia pabrangimo ir griebia, velka maišais kaip žiurkėnai deficitmečiu…). Tik norėjau pasiklausti ar šv. Valentino diena vis dar magiška, ar kada tokia buvo? Kas tai – komercija, grynoji romantika, kalendorinė šventė, asmeniniai išgyvenimai ir prisiminimai? Ir dar norėjau parodyti keletą gražių (ir saldžių) paveikslėlių, kurie iliustruoja “valentiną“, Meilę ir meilę… cukrui 😉
Taip, čia Kepėjų ir Fotopastelės tandemas. Ir kažkieno tikros vestuvės žiemą…
Papasakokit apie “saldymetį“, o aš tuo metu gal gi pagaliau pabaigsiu kitą, daugiau nei 2 sav. “rašomą“ įrašą 😉
TIE patys, kurių garsieji keksiukai
mugėje tiesiog išgaravo, o aplink nemačiau nė vieno švaraus vaiko – visi buvo laimingai išsiterlioję šokoladiniu kremu… Kepėjų fėja Laura minėjo, kad ruošia gamybines patalpas ir rimtai imsis tų keksų (ir ne tik) kepimo, bet jei atvirai, nemaniau, kad taip greitai “susisuks“. Panašu, kad svajonės ir rimti ketinimai – puikus tandemas, įveikiantis p. Laiko kaprizus. KOKONAS baisingai mėgsta visokias pradžias ir ištikimų svajoklių kelius, juk taip ir turėtume gyventi – išdrįsti daryti tai, ko trokšta širdis. Laura ir Co – dar vienas geras pvz.
Čia jie patys apie save:
Esame maža kompanija su didelėmis svajonėmis. Svajojame daug. Kaip šiandien nueiti laiku miegoti, kaip būti gerais tėvais, kaip ryt iškepti patį skaniausią keksiuką ir kaip padaryti pasaulį šiek tiek geresniu.
Norime didžiuotis kiekvienu savo sprendimu ir galvojame apie mus supančią aplinką. Nenaudojame jokių keistų priedų, kurių pavadinimų negalime ištarti ir stengiamės visada per Kalėdas aplankyti mamą.
Esame įsitikinę, jog skaniausi pyragai iškepami tik iš kokybiškiausių produktų. Gaminamiems skanumynams nuolat ieškome kuo natūralesnių ingredientų. Norime žinoti viską apie kiekvieną produktą, kuris atkeliauja į mūsų “skonio fabriką”, dėl to pažadame istorijų apie bičiuolį Stanislovą, kuris medų pilsto tik į trijų litrų stiklainius bei nuolat miltuotus malūnininkus, kurie mano, kad mes verdame “naminę”.
Paprastai ir natūraliai. Šiuo principu vadovaujamės tiek bendraudami tarpusavyje, tiek kepdami duoną jūsų pusryčių stalui. Mums išties rūpi, ką jūs valgote. “Koks mūsų reikalas?” – paklausite. “Skonio reikalas” – atsakysime.
Su skaniausiais linkėjimais,
Tie kepėjai
Che, che, man labiausiai patinka malūnininkų fantazijos apie naminės degtinės varymą – kam gi dar šiais laikais reikalingi miltai ;). O kam keksai, sausainiai, duona kepta be “E“ ir su tikru medumi ar tikrais kiaušiniais? Juk pilnos parduotuvės visko. Ir jei tik žinotume VISKĄ apie tai, ko tuose kepiniuose pilna… Tiesą sakant, prieš 10 metų susipažinusi su “patobulinimais“ restoranų, kavinių virtuvėse, nuoširdžiai pasibaisėjau: nei grietinėlės, nei braškių jau visai nebesinorėjo… Kepti namuose – smaližių išeitis. Bet juk ne visi moka, gali, laiko turi. Man kažkada vienas bičiulis priekaištavo, kad tinklaraščiuose nebegali žiūrėti į, va, tokias:
seilėtekį skatinančias nuotraukas – kaskart būna pikta, jei nemoki gaminti, kur tokių gaut??? Jau yra kur 😉
www.kepejai.lt
Arba galite užeiti į “Pink Milk Shake“ pieno barą senamiestyje, Vilniaus g., priešais Salomėjos Neries gimnaziją ir apsiryti Kepėjų keksiukų. Bet jie kepa ir duoną, ir dar daug ką (ir turbūt taip užsiėmę, kad neturi kada parodyti vaizdžiai visko…). Iš tiesų, pirmą kartą (mugėje, kur gi dar… ;)) pamačius išpuoštus, jau akimis “valgomus“ kąsnelius, tuoj smegeninėj pradėjo bėgti tokie vaizdai:
Vietoj torto.
“Nauji mados vėjai“ – dovanėlė gali už jus pasakyti AČIŪ 😉
Taigi, jei Jūsų (ir mūsų) skoniai sutampa ir tai TIE Kepėjai, vadinasi, ką tik radot dar vieną tikrą kepyklėlę mieste ir dar vieną būdą pasaldinti gyvenimą. Sveikiname!
O Laurą ir kompaniją sveikiname radus savas kopetėles į vanilinį dangų ir jau pasilypėjus jomis porą laiptelių :).
kokonas.wordpress.com 
