You are currently browsing the category archive for the ‘Sveikata’ category.

Kasmet KOKONO mugėje dalyvauja ir žmonių su negalia bei visokių draugijų.  Šiemet viena laaabai “sena“ mugiautoja, sakyčiau, vienas mano muginių bičiulių “lobis“ ant stalo dėlios atvirutes.

1465028_653292794694076_2065710724_n

Daug atviručių…

1472293_653292798027409_1136961654_n

Ant jų, tikimės, bus parašyta daugybė nuoširdžių sveikinimo žodžių. Ir išsiųsta galybei brangių žmonių į jų tolimus ir artimus namus.

1473728_653292751360747_1728152197_n

Atvirutes Julija, socialinė darbuotoja “Vilties“ ugdymo centre (labai jau ilgas pilnas pavadinimas…), kūrė kartu su dienos skyriaus jaunuoliais. Ir tą daro kasmet. Ir labai džiaugiasi, kai randa atvirukams linkėjimų rašytojų ir siuntėjų. Dienos centrą lanko ir autistiški jaunuoliai, visa, ką pavyks uždirbti parduodant šiuos atvirukus ir atiteks jų reikmėms, o gal pramogoms – patys nuspręs, į bendrą katilą nemesim. Kiekvienas ranka nupieštas angeliukas – tikras. Kruopščiai parinktas ir suderintas popierius – pagalbininkų darbas, bet irgi ne mažiau tikras. Tiesą sakant, man vis dar nuostabu matyti, kaip entuziazmu dega akys žmonių, šiame centre dirbančių jau ne pirmus metus, kaip yra “sergama“ už savus auklėtinius ir nors labai nežymius jų pasiekimus. Žinokit, tikrai stebina, nuginkluoja ir net supurto paskendusius savuose darbuose materialistus (aš tokia…). Čia turbūt ne profesija, čia gal pašaukimas, nes sunkiai žodžiais aprašomas, o kartais ir suvokiamas.

image007-400x400

Kitas gražus žodis – Avevitus. “Sveikinu gyvenimą“ – ar taip išverčiau? Mano lotynų k. ekspertas prikibti šiuo metu negali, chi, chi, rašau toliau. Kaip bebūtų, čia tikrai apie gyvenimą. Ir apie pasveikinimą. Ir net šiek tiek apie viltį, nors centriukas, spėju, gimė labiau iš nevilties rasti saviems vaikams ką nors panašaus. Dvi specialiųjų poreikių vaikiukus turinčios mamos, ilgai ėjusios savo keliu, pagaliau šį rudenį atidarė jaukią vietą, kur po pamokų mokykloje, po darželio būtų VIENOJE vietoje papildomai ugdomi vaikai, kuriems toks lavinimas yra gyvybiškai būtinas. Autizmas čia irgi pažįstamas ne iš knygų… Centras privatus, bet kaip ir bet kas, kas susiję su kokiu nors specialumu, ligomis ir negaliomis, nėra joks biznis, geriausiu atveju, nenuostolinga nesibaigiančių darbų karuselė įkūrėjoms. Mugėje greičiausiai turės labai spalvingų magnetukų, atviručių, jau beveik firminiu ženklu tapusių mažų nertų angeliukų – kalėdinės eglutės gyventojų, kuriuos neria vienos centre ugdomos mergytės mama.

Žadėjo į mugę užsukti ir dienos centras “Šviesa“. Dabar berašydama pagalvojau, kad labai šviesūs ir gražūs žodžiai parenkami tokių įstaigų pavadinimams. “Žodis gydo“ – žinojo dar mūsų protėviai. Ir tikrai. Matyt, per retai prisimename…

O dar pasidalinsiu pastebėjimais apie integraciją. Arba lietuviškai – priėmimą į savo būrį, savo ratą. Kažkokie truputį valdiški tie žodžiai: diskriminacija, tolerancija, integracija, … O jei be direktyvų “iš viršaus“? O jei tokius, kitokius, visokius ypatingus vaikus dažniau pakalbintų, pabandytų ko nors, iš pirmo žvilgsnio mažo, išmokyti, dažniau paglobotų  pirmiausia artimiausio vaikui rato žmonės: seneliai, tetos, dėdės, tėvų draugai? Jei kaimynai prie progos (ar be) pasikviestų kavos ar į vaikų gimtadinius trumpam (nes ne visi “ypatingieji“ ir sukaupia dėmesį ilgam), jei kas iš giminės išdrįstų nusivesti vaiką į ledainę ar pasiimti iš darželio, nueiti į jo klasės tėvų susirinkimą. Kad ir kartą per metus. Tuomet tai jau būtų ASMENIŠKA, šiek tiek sava. Tada tai jau nebebūtų KAŽKIENO nekalbantis vaikas, keistai striksintis parduotuvėje KAŽKODĖL užsidengęs ausis. Jei eilėje prie kasų stovintis dėl aplinkinių dėmesio ir savo baimių sutrikusios mamos bendradarbis žinos, kodėl tas vaikas nekalba, neįprastą elgesį gal paaiškins kasininkei: “Jis negali pasakyti, o garsi kalėdinė muzika prekybos centre tiesiog plėšo jo per jautrią klausą, šokinėja, nes nerimauja“. Galbūt tada kasininkė paprašys nustebusių pirkėjų užleisti eilę ir niekas nebesikamuos, o gal kai kas praris tą įprastą šioj situacijoj: “Aš tai jau jį paauklėčiau, mano vaikas taip nesielgtų…“. O jei apie nutikimą per pietus pardavėja papasakos kolegoms, gal kam nors šaus į galvą šiek tiek sumažinti “džinglbels“ garsą? Niekad nežinai, kaip gimsta maži stebuklai ;).

Man visuomenė yra… feisbukas. Taaaaip, savotiškas feisbukas: draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>per draugus…  Ir taip iki Antarktidos. Ne DELFIo bevardžiai beveidžiai komentatoriai. O jei taip, tai nėra jokio reikalo dejuoti “bet Lietuva – ne Skandinavija“, “bet gi mes netolerantiški“, “bet gi visuomenė nesupras“… Jei supranta tėvai, supras ir tų tėvų tėvai, senelių bendradarbiai, bendradarbių vaikai. Ir ratas plėsis. Iki Antarktidos. Per tą Skandinaviją 😉

Filosofijų pabaigai papasakosiu labai asmenišką istoriją (kaip gi be jų…).

Buvau turbūt kokių 10-ies. Mūsų mokykloje mokė žaisti šachmatais – buvo tokia pamoka, privaloma. Tą vasarą pas senelius Vilkijoj ganiau nuobodulį, kol jaunėlė sesuo miegodavo pietų, aš trainiodavausi be ūpo, tada močiutė ir pasiūlė nueiti pas viršuje gyvenantį kaimyną pažaisti šachmatais. Tas jau “augęs“ inteligentiškas žmogus sėdėjo ratukuose po kelių insultų, sunkiai valdė vieną kūno pusę ir dėliodavo šachmatus kiaurą dieną, siųsdavo užduočių atsakymus į žurnalų redakcijas (tada tai buvo madinga), turėjo kažkokį Meistro atskyrį, buvo perskaitęs galybę knygų. Na, aš iš neturėjimo, ką veikti nuėjau. Kaimynui mano draugija patiko. Rijau jo žmonos keptus žagarėlius, “meškas šiaurėje“, jis man stropiai kažką aiškindavo, mokė, bet ar mano baltieji, ar juodieji, girdėdavau tik “šachas ir matas, šachas ir matas“… Sykį pastebėjau jo klaidą, supratau, nutylėsiu – laimėsiu. Nutylėjau. Netrukau susivokti, kad tą klaidą vis kartoja, ji sisteminė. Nepasidalinau, aišku, pastebėjimais ir tada. Ir aš pradėjau laimėti dažnai, per dažnai. Pirmą pergalę, žinoma, nurašė naujokės sėkmei, atsitiktinumui, bet paskui Meistras ne juokais susirūpino, po kelių greitų sudorojimų niaukėsi tiesiog akyse. Užtai aš sirpau. Kokia savivertė, kokia garbė, tokia savimeilė ir per mažas sąžinės kirminas… Kai Meistro žmona papasakojo mano seneliams, kad vyras prastai miega, vis kapstosi po knygas ieškodamas tų mano stebuklingų pergalių priežasčių ir savų klaidų, namiškiai uždraudė man rodytis šachmatų salione. Po ilgesnės pertraukos sutikau kaimyną gerai nusiteikusį, nekantriai paklausė, ko nebesirodau. Atsakiau, kad močiutė pas juos į svečius nebeleidžia. Nuliūdo. Išsiaiškinti, ar suprato, kodėl buvo toks maniškių sprendimas ir, ar rado tą savo klaidą, gal dar kartą partiją sužaisti, aš nebeturėjau progos. Kitą vasarą mano šlovė jau buvo išblukusi, o sąžinė paaugusi. Bet kaimyno ratukuose jau nebebuvo…

Reklama

Laikas ja nebe spaudžia, jis jau kulnus trina… Todėl padarom taip gudriai: kam tas tekstas bla labla bla du du zzzzz…orisdgfuchxflskdjfhcsbdrxjzolkjhwqerty uiop,mnbvcredfvrdfcujnthgp;l,msnefdjg sch;lxnevlgcXdc vgbtxnk…

….jei yra vaizdų. Ir, va, tokių vaizdų:

249203_10150280136638649_8277991_n

Vaizdų su teleportacinėm galiom…

216598_10150280136698649_3902907_n

538797_10150871048863649_1339658242_n

Su žydinčiais grikiais:

283664_10151043662463649_1065157631_n

…ir anyžinias lafantais:

376607_10151043644633649_550269054_n

Uuuuuuuuuuuuuu! Noooriu į vasarą, ne, geriau į pavasarį, noriu į kaimą, užkniso kompas, noriu dirvonus paknisti!

523947_10150748190438649_743024635_n

Aš nežinau ar “Gamtos galia“ tokius nukvakusius norus įvykdyti gali, bet jie bus mugėje vėl ir tos spalvingos, kvapnios arbatos iš miesčionims pirmą kartą girdimų žolelių turėtų padaryti kokių stebuklų. Nes jau vien atrodo stebuklingai…

310518_10150305138173649_4341643_n

Hm… o gal net sausas jas galima vartoti? Na, tas gervuoges ir avietes ana ten, kampe?

373959_10150440878888649_1022648552_n

Šiųmetė naujiena patiks tiems, kurie pritrūko fantazijos, kaip Kalėdoms paruošti aviną ar šerną – reikia tuos gyvulius gausiai apiberti labai natūraliais žolelių mišiniais ir grūsti į pečių. Viskas. Galima prieskonius tiesiog dovanoti. Be avinų…

59676_10151229252138649_1002478931_n

*****

Bet žinot ką? Ogi mugėj šiemet bus ir daugiau žolinių burtų. Visiškas neformatas,mano manymu, yra Rasoklės sirupėliai. Neragavau, dar nieko niekas neišrašė, receptų ir anotacijų skaityti irgi neteko, bet neabejoju, kad su Išmanymu ir Sąžine surinktos švarios žolės, cukrus, saulės ir žmogaus širdies energija tikrai gydo. Na, arba bent yra taip pat skanu, kaip pertusinas su plombyru vaikystėje ;). Be sirupėlių, yra fitolių (ištraukų), aliejų ir, svarbiausia, Rasos noro su jumis pakalbėti ir papasakoti apie visa tai. Va, tai:

rasokle_kokonui_01

Ir tai:

rasokle_kokonui_03

Ir dar tai:

rasokle_kokonui_04

Nors apie pošventinius vargus tai, ką čia kalbėt? Daug valgius, reikia arbatas gerti. Daug gėrus… Turbūt rimtai pagalvoti…

Na? O ko norit jūs?

Rodos, čia viskas verda tik apie mugę, bet yra temų ir iš kitos “operos“. Na, “operos teatras“ tai tas pats – ŽAISLŲ MUZIEJUS. Jis dar neatidarytas, bet jau veikia, oi, kokius darbus veikia! Šį penktadienį MUZIEJUJE bus labai gražus ir jautrus renginys skirtas Pasaulinei neišnešiotų naujagimių dienai. Taip, pasirodo, yra tokia diena. Kaip dviejų patrakėlių mama, linkiu niekad ir niekam nesužinoti, kokios tos dienos būna, jei tavo atžalėlė gimsta Coliukės didumo… Man tai nepažįstama asmeniškai, bet turiu draugų ir bičiulių, kurie augina (ačiū, Die, kad augina…) per anksti į Pasaulį atėjusius šiuo metu darželinius dvynius:

…ar jau dabar išlakų kaip beržas gražų 15-metį. Neabejoju, tokių turit ir jūs, nes net dešimtadalis vaikų gimsta laaaabai mažyčiai ir, jei tai nenutiko jums, tai tada kaimynams ar giminėms. Va, juos ir pakvieskite į šį renginį. Ir ateikite patys, jei ši tema artima. Kas bus ir kas ką veiks, parašyta čia. Arba čia – Kupečių tinklaraštyje.

O jei šiuo metu išgyvenate (kas nors iš artimųjų išgyvena) tokią gyvenimo dramą, junkitės – facebook.com

Ateikite į Žaislų muziejų lapkričio 16d. pasiguosti, padrąsinti kitus, paklausyti neįtikėtinų istorijų (ne pasakų), o paskui kada nors atsiveskite ten ir savo stebuklingus vaikus pažaisti. Linkiu, kad laimė trigubėtų, kad ir palaistyta Ašarom, bet nuglostyta Viltim, išmelsta Ateitim…

Beieškodama pavadinimo šiam įrašui, nesąmoningai galvoje perkračiau (trumpai) žodžio “rožinis“ prasmes ir asociacijas. Mano “gūūūglas“ išmetė: rožančius, rožių spalva, “barbinis“ sijonas, ružavas keksiukas ar cukraus vata. Dar močiutės sode puoselėtas rožynas, kur visos keturios pusseserės turėjom po savo rožę, manoji buvo geltona su rausvais (rožiniais…) pakraštėliais, nekukliais bliūdo dydžio žiedais ir prabangiu vardu – Glorija… Hm, prasmių, vaizdinių ir sentimentų kratinys, bet bendra viena – rožės primena kažką saldžiai gražaus ir gero. Arba žada kažką saldžiai gražaus ir gero. O tai jau yra gerai, rožės pasauliui padeda neapkarsti visai, che, che.  Dar gerai, kad kol mes jūrinėjam, kaiminėjam, sodinėjam, paskui bamblius bėginėjam, bičiuliai randa laiko šį tą naudingo ir gražaus parašyti ir čia pasidalinti. Ačiū, Rimante 😉

ROŽINIAI RECEPAI KŪNUI IR SIELAI

Jei šiemet lakiojat po visokias Turkijas bei neturkijas, atkreipkite dėmesį į… rožę (taip pat ir rožių hidrolatą bei eterinį aliejų).

Islamiškosios šalys garbina rožę, sakoma, kad ji – tai Pranašo Muhamedo prakaitas, krintantis iš rojaus. Rože kvepia islamo poezija, muzika, religija ir virtuvė. Rožių vanduo neatskiriamas nuo maisto, ypač saldumynų, ir medicinos – gydo akių ligas, galvos skausmą, o rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose.  Rožė  –  sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė  – gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas  – tai gyvenimo grožio kvapas.

Rožių aromatas (eteriniu aliejumi galima kvepinti riešus, kaklą, švelniai perbraukti plaukus, rožių vandeniu galite purkšti veidą ir kūną) padeda moteriai žydėti, atverti širdį, skleisti džiaugsmą, meilę, jis balansuoja emocijas, palengvina savęs suvokimą. Jis puikiai tinka, kai norisi pasijusti moteriška ir geidžiama. Jis sukuria ir saugumo jausmą, padeda išgyventi santykių liūdesį, netektį, vienatvę, skatina vidinį augimą. Jei pasiklydote mintyse, nesugebant apsispręsti – pauostykite rožės ir išsigrynins esminė mintis.

Kokia bebūtų veido oda, rožių vanduo, o „ant viršaus“ rožių aliejus ją paskaistina, nuramina uždegiminius procesus (raudonį, spuoguotumą – su laiku ir išgydo), tonizuoja. Rožių veikliosios medžiagos  lėtina odos senėjimo procesus, mažina raukšleles, valo poras.

Kokono bičiulė Marmozel šią vasarą atidarė duris į… Kvapų ir skonių virtuvę, kurioje karaliauja eteriniai aliejai bei hidrolatai.

Keli „Marmozel“ receptai su ROŽIŲ HIDROLATU.

NUO ŠIRDIES DULKES NUPLAUNANTIS GĖRIMAS

Geriamai kvapniai gaivai reikės į litrą vandens įpilti valgomąjį šaukštą rožių hidrolato, įlašinti truputį citrinos sulčių, įmesti kruopelę medaus. Išmaišyti. Galima įmesti su rožių žiedlapiais užšaldytų ledukų.

ROŽIŲ ARBATA SU KARDAMONU IR ŠAFRANU

Į šiltą vandenį sudėkite patraiškytas kardamono ankštis, šafraną, rožių žiedelius. Įtarkuokite šiek tiek muskato ir įmeskite trupinėlį druskos skoniui išryškinti. Uždenkite dangčiu ir keletą minučių pavirkite, įpilkite rožių hidrolato (1 litrui vandens 2-3 arbat. šaukšteliai hidrolato). Uždenkite ir leiskite skoniams susijungti. Po 10 min. galima mėgautis ypatingai darniu rytietišku aromatu, švelniu skoniu. Pagardinimui tinka medus arba cukranendrių cukrus. Tai vakaro harmonizuojanti arbata. Ypatingai tinka moters širdžiai sušildyti.

LEDAI SU ROŽIŲ VANDENIU

Rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.

PERSIŠKAS ŠVENTINIS DESERTAS “SALDŪS RYŽIAI“

Išvirkite stiklinę ryžių. Būtinai įdėkite šafrano ar ciberžolės, kad nusidažytų gelsvai. Įpilkite valgomąjį šaukštą rožių vandens. Įdėkite migdolų riešutų, bet be luobelės, (turi būti mirkyti per naktį, tada lengvai nusilupa odelė. o migdolai minkštučiai, skanūs labai tampa), kardamono, cukraus pagal skonį.

Viską kartu pavirkite, kol suminkštės ir pavirs „košele“. Atvėsinkite ir patiekite.

****

Grįždama nuo jūros nesąmoningai ištiesiau ranką ir nubraukiau erškėtrožės žiedlapių. Užpylus karštu vandeniu, žiedai pasiraivė, išblyško ir pasklidęs aromatas akimirksniu nunešė į močiutės rožyną, kur sukišus vaikiškas nosis į glorijas ir sofijas, tiesiog pradingdavo laikas ir vieta ir, rodos, galėjai užuosti savo rožinę ateitį…

Tais romantiškais balados gadynės laikais, kai žmonės patys viską ūkyje užsiaugindavo, krautuvėn užsukdavo tik prisireikus muilo, arbatos ar žibalo. Dabar yra atvirkščiai: muilą kai kas verda namie, o ir arbatą augina patys toooli nuo… parduotuvių.

Į KOKONO paštą atsiuntė muilo. Su laiškeliu. Tobula…

“Dangiškieji Migdolai“ – tai Kristina ir Dovilė. Abi turime po du vienodo amžiaus berniukus (viso 4  padaužiukai), taigi ir rūpesčiai abiems buvo panašūs. Vaikai mūsų jautrūs, turintys odos bėdelių, teko susiimti. Reikėjo kuo skubiau rasti išeitį,  kaip kuo švelniau prausti savo jau paaugusius mažiukus. Išnagrinėjus parduotuvių lentynas, priėjome išvados, kad niekur nedingsime, teks prausiklius, muiliukus ir kitus džiaugsmus gamintis pačioms. Taip ir gimė pirmieji “Dangiškųjų Migdolų“ muilai.  Prisipažinsime – mums gražūs spalvoti muilai, bet tai, ką gaminame, švelniai pulsuoja natūraliomis gamtos duotomis  spalvomis, kvapais  ir yra sukurta pačioms jautriausioms odelėms. Kiekvienas muilas skirtas skirtingam odos tipui ir palengvina arba visai panaikina tam tikras jos problemas.

Šalia muiliukų šį kartą įdėjome ir puikiai kvepiančių vonios bombų… Paieškokite „Prieskonių princesės“ – JI kvepia KALĖDOMIS…

O ieškoti reikės Julijos, namie siūtų eko-sauskelnių kaimynystėje rasit ir muilo. Simboliška 😉

*****

Siga apie “Gamtos galios“ arbatas nedaugžodžiavo. O kam čia ir kalbėt, užtenka pažiūrėt:

Molėtų raj., Medeikių kaimas

Žydi…

Nuskinta…

Džiūsta…

Pakuojama…

Laukia po egle 😉

Apie “Marmozel“ Vilmą  KOKONAS rašė ne kartą, kaip, beje, ir pati Vilma KOKONUI… Gal šį kartą nebeaušinkim burnos, tiesiog pasižiūrėkim, pasigrožėkim.

Tuo, kas auga ir žydi:

Tuo, kas kvepia ir į esencijas, aliejus, balzamus, kremus, muilus virsta:

Paskui gražiai ant lentynų nutūpia:

Ir galiausiai į dovanų maišelius sulenda 😉

Vasariški linkėjimai nuo Marmozel. Iki susitikimo mugėje. Jau žiemą…

Čia jau seniai seniai sau ir Julijai žadėtas staipsniuk’s. Mūsų šutvė visą vasarą prazyliojo po Lietuvą, ištaškė krūvas ežerų ir jūrą – nebeliko laiko KOKONUI. O gal ir gerai, visi pailsėjo…

Kai aną dieną garbingoji rinktinė prakišo ispanams taip negarbingai, prisiminiau ir aš patriotizmą. Oi, ne, krepšiniu tai nesergu (dar mokyklos laikais atkratė – tokias žalgas kaip aš nuolat medžiodavo sužvėrėję treneriai, nuoširdžiai nekenčiau sporto, slapstydavausi WC…) ir bendro su šia “religija“ turiu tik tiek, kad vienas rinktinės ex kapitonas buvo mano darželio laikų “meilė“, o paskui klasiokas.

Čia apie kitokį patriotizmą. Eko. Vystyklinį. Ir, va, tokį su lengva ironija šiuo trispalvio pamišimo metu:

Na? Kuo ne puikus suvenyras “su meile iš Lietuvos“? “Pampersinio“ amžiaus krepšio fanams tokia atributika tikrai l.tinkama, stilinga ir būtina. Ir siuvama Lietuvoje. Julija ir jos vyras siuva. Dar vienas šeimyninis tandemas. O jų 1,5m. Julius, spėju, “dirba“ lakūnu-bandytoju ir kokybės kontrolieriumi ;). Toooobula komanda.

Čia lininiai (nagi, baltų paveldo puoselėtojai, jamam?)

…ir kanapiniai vystyklai (70% kanapių , 30% eko medvilnės):

O čia “lindex’iniai“ raštai ir specialus, orui laidus amerikoniškas audinys. Kelnaitės “atprastukės“ skirtos paaugusiems veikėjams, kurie jau moka įsijungti TV ar kompą, bet dar ne visada susivokia nuosavoj fiziologijoj. Mes už ekologiją, ekonomiją ir pirmokus be “pampersų“…

Kadangi vis dar būna nuotykių su vyresnėlio tualetiniais-psichologinias baubais, tai mažylį uoliai “kamuoju“ įvairiausių fasonų ir audinių eko-mada. Tiesą sakant, tas raitosi nepatenkintas, ne pagal amžių anksti kilnoja pilvą ir vartosi, bei keikiasi “baskų“ kalba vos tik kiek sušlapęs, bet aš nenusileidžiu… Kas dar šiuo metu išgyvenat vystyklinę erą? Pasidalinkit patirtimi ir filosofijom. O jei pasiryšit EKO-logijai, daugkartinių sauskelnių ieškokite čia ir rašykite Julijai – julijairco@family.lt, kad (cituoju) – KUO DAUGIAU VAIKŲ, AUGTŲ SVEIKAI IR NATŪRALIAI! Va, kur tikrasis patriotizmas! Už tai ir išgerkime… stiklinę žalgiriečių reklamuoto pieno ir ropokim į lovas – ryt nauja puiki naminio maratono diena.

Foto: Julijos

Šalta? Ar kada ragavot tokios kavos? Saldžiai kvepia…

Morkų kava

Morkas nuvalyti, sutarkuoti ir džiovinti apie 5 val. orkaitėje prie 80°C su ventiliatoriumi ir pravertomis durelėmis, retsykiais pamaišant. Baigus džiovinti (morkos tampa traškios, bet nepakeitusios spalvos) švelniai paskrudinti prie 130-150°C iki rusvos spalvos.

Išeiga: iš 3 kg nevalytų morkų arba 2 kg nuvalytų gauname 200g kavos. Laikyti uždarame inde, kad nesudrėktų.
Į verdantį vandenį puodeliui kavos dėti 2 šaukštelius ar daugiau paruoštų morkų traškučių, pavirinti 1-2 min., palaikyti uždaram puode, pagardinti pienu ar grietinėle (ar dar ir cinamonu).
Skanaus!

Gintės ir Šarūnės mama

Jei gaminti (skusti, tarkuoti, džiovinti) tingite, atbėkit į mugę laiku (kokią 10-10.30 val.) – rasite štai tokius indelius su eko-natūr-sveikuolių kava. Mano vyras sakė, išvirs ir paragavimui-vaišinimui puodą, kai pasiskundžiau, kad į termosą mažai tilps, o virti “Vilties“ mokykloje nebus kada…

Tekstas ir morkų kava mugei:  mano Mamos

Foto: mano Sesės

p.s. oi, gal einu pažliumbsiu kur, kaip man pasisekė – visi palaiko mano net keisčiausias idėjas…. AČIŪ!

p.p.s. Tėti, girdi? Atvažiuok mugėn ir tu ;), tau patiks…

Ne, nesu beraštė, tikrai taip – “y“ 😉

Prieš gerus metus užsimušdama ieškojau vyriškos dovanos. Ir tada toptelėjo: o kodėl nepakeitus vyro “nivėjų“ ir “old spaisų“ kuo nors natūralesniu, kuo nors ne tokiu aitriu? Aha… Pabandykit: arba brangu be galo be krašto, arba visai ir nenatūralu… Tada paprašiau marmozelės Vilmos, kad man ką sumaišytų. Ji nusijuokė, kad maišyti reiktų ne man, o tam, kuris barzdą tuo mišiniu šlakstys – jam turi patikti. Kadangi turėjo būti siurprizas, tai tiko / patiko ir mano parinkta pačiulių kompozicija, bet dabar jau yra vyrams ir pačių VYRŲ išsirinktas kvapas (levandų, ramunėlių ir imbierinės citrinžolės “trio“). Geriausiais įvertinimas mano tuo metu originaliai dovanai buvo tai, kad po gero pusmečio išsunkęs paskutinį lašą to “barzdos“ aliejaus, nenulėkė pirkti anų “nivėjų“ į artimiausią “IKI“. Dabar lentynėlėje stovi “Myster’is“. Chi, tai ką šiemet pakuot po eglute? Hm…

MUGĖJE Vilma pažadėjo labai įvairų vaizdą. Ir krūvas naujienų. Na, pabandom išsirinkti 😉

Gal kvepalą?

Ir JAM, ir JAI tinka šis:

Fužeras nr. 1

Mėgstantiems sunkius: žemės, medžių ir prieskonių aromatus. Tai saldžiai, karčiai šildantys kvepalai, kurie įžemina, apgaubia saugiu rūbu. Arabinis jazminaitis poroje su indišku kumynu kuria netikėtą dabartį, primena kažką patirto, bet neišgyvento. Jiems antrina kvapusis ajeras, ąžuolo kerpės, laukinis Provanso čiobrelis paskleidžia kompoziciją erdvėje. Intensyvus, prabangus, labai ilgai išliekantis aromatas.

Nauji, purškiami kvepalai su eteriniais aliejais skirti norintiems kvepėti ne tik sau, bet ir kitiems.

“OM”lengvas henos žiedų virpėjimas citrusų fone. “LABAI LABAI” darni dervos, citrusų ir rozmarinų kompozicija (tokie anksčiau buvo aliejiniai). “BORDO” kvepia prabanga, kurioje šafranas jungiasi su spygliuočiais ir balzaminiais tonais. “ŠERBETAS” juodųjų serbentų pumpurai primena gėlėmis apipintą vasarą.

O gal kremą?

Iš nerafinuotų ekologiškų kokosų, migdolų aliejų, sviestmedžio sviesto ir levandų, labdanum, citrinų eteriniai aliejų. Jau kvepia…

Arba lūpoms (spėju, galima ir valgyti ;))

Tikrai galima, žiū, kas parašyta: “Nepasotinamo aromato, turtingos sudėties balzamas. Kvepia šokoladu, kava ir gaivia pipirmėte.“

O čia praktiškoms “natūroms“:

Plaukų kaukė iš nerafinuotų ekologiškų kokosų, migdolų, simondsijų, avokadų aliejų su santalų, rozmarinų, levandų, pačiulių eteriniais aliejais.

Arba:

Saugus, natūralus dezodorantas su alūno milteliais naikina nemalonų prakaito kvapą.

Arba:

Makiažo valiklis. Ramunėlių, pelargonijų vandenys tausoja ir drėkina jautrią paakių odą, simondsijų aliejus ją maitina. Riebesnei odai tinkamas naudoti vietoje kremo. (Vadinasi, tiks ir ekonomiškiems “Kalėdų seniams ;))

Na, ir pabaigai pasiūlymas bijantiems, kad nepataikys išrinkti asmeninės kvapnios dovanos. Rinkitės mažiau asmenišką, bet nemažiau kvapnų variantą – patalpų gaiviklį. Be jokių chemijų.

Uh, išuostysim viską MUGĖJ 😉

“ŠERBETAS” – juodųjų serbentų pumpurai primena gėlėmis apipintą vasarą.

Brangieji skaitytojai, pristatau – “Gamtos galia“!

Superinės vaiztažolių arbatos (ir ne tik) iš Mikoliūnų ūkio, malonios p. Zitos su meile surinktos ir išmoningai sukombinuotos į gydomus ar šiaip gerti skanius mišinius. Kalėdoms gautą arbatą jau baigiame išgerti, ir ką gi, teks traukti į mugę užsipirkti dar. Tikrai verta. Jokiose vaistinėse negausite tokios kokybės produkto, tokiam gražiam įpakavime ir dar su didžiausiu dėmesiu jums pristatytą!

Kiekvieną sekmadienį Gedimino pr. ūkininkų turgelyje ieškokite jų prekyvietės. O rytoj arbatos pirkėjams jie žada kažką dalinti, gal braškių uogienės?.. Daugiau informacijos apie produktus www.gamtosgalia.lt arba jų “veidaknygės“ puslapyje.

komentaras: “man tai šis mišinys laaaaabai…“ [ginte]


Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com