You are currently browsing the category archive for the ‘Sentimentai’ category.

Kasmet KOKONO mugėje dalyvauja ir žmonių su negalia bei visokių draugijų.  Šiemet viena laaabai “sena“ mugiautoja, sakyčiau, vienas mano muginių bičiulių “lobis“ ant stalo dėlios atvirutes.

1465028_653292794694076_2065710724_n

Daug atviručių…

1472293_653292798027409_1136961654_n

Ant jų, tikimės, bus parašyta daugybė nuoširdžių sveikinimo žodžių. Ir išsiųsta galybei brangių žmonių į jų tolimus ir artimus namus.

1473728_653292751360747_1728152197_n

Atvirutes Julija, socialinė darbuotoja “Vilties“ ugdymo centre (labai jau ilgas pilnas pavadinimas…), kūrė kartu su dienos skyriaus jaunuoliais. Ir tą daro kasmet. Ir labai džiaugiasi, kai randa atvirukams linkėjimų rašytojų ir siuntėjų. Dienos centrą lanko ir autistiški jaunuoliai, visa, ką pavyks uždirbti parduodant šiuos atvirukus ir atiteks jų reikmėms, o gal pramogoms – patys nuspręs, į bendrą katilą nemesim. Kiekvienas ranka nupieštas angeliukas – tikras. Kruopščiai parinktas ir suderintas popierius – pagalbininkų darbas, bet irgi ne mažiau tikras. Tiesą sakant, man vis dar nuostabu matyti, kaip entuziazmu dega akys žmonių, šiame centre dirbančių jau ne pirmus metus, kaip yra “sergama“ už savus auklėtinius ir nors labai nežymius jų pasiekimus. Žinokit, tikrai stebina, nuginkluoja ir net supurto paskendusius savuose darbuose materialistus (aš tokia…). Čia turbūt ne profesija, čia gal pašaukimas, nes sunkiai žodžiais aprašomas, o kartais ir suvokiamas.

image007-400x400

Kitas gražus žodis – Avevitus. “Sveikinu gyvenimą“ – ar taip išverčiau? Mano lotynų k. ekspertas prikibti šiuo metu negali, chi, chi, rašau toliau. Kaip bebūtų, čia tikrai apie gyvenimą. Ir apie pasveikinimą. Ir net šiek tiek apie viltį, nors centriukas, spėju, gimė labiau iš nevilties rasti saviems vaikams ką nors panašaus. Dvi specialiųjų poreikių vaikiukus turinčios mamos, ilgai ėjusios savo keliu, pagaliau šį rudenį atidarė jaukią vietą, kur po pamokų mokykloje, po darželio būtų VIENOJE vietoje papildomai ugdomi vaikai, kuriems toks lavinimas yra gyvybiškai būtinas. Autizmas čia irgi pažįstamas ne iš knygų… Centras privatus, bet kaip ir bet kas, kas susiję su kokiu nors specialumu, ligomis ir negaliomis, nėra joks biznis, geriausiu atveju, nenuostolinga nesibaigiančių darbų karuselė įkūrėjoms. Mugėje greičiausiai turės labai spalvingų magnetukų, atviručių, jau beveik firminiu ženklu tapusių mažų nertų angeliukų – kalėdinės eglutės gyventojų, kuriuos neria vienos centre ugdomos mergytės mama.

Žadėjo į mugę užsukti ir dienos centras “Šviesa“. Dabar berašydama pagalvojau, kad labai šviesūs ir gražūs žodžiai parenkami tokių įstaigų pavadinimams. “Žodis gydo“ – žinojo dar mūsų protėviai. Ir tikrai. Matyt, per retai prisimename…

O dar pasidalinsiu pastebėjimais apie integraciją. Arba lietuviškai – priėmimą į savo būrį, savo ratą. Kažkokie truputį valdiški tie žodžiai: diskriminacija, tolerancija, integracija, … O jei be direktyvų “iš viršaus“? O jei tokius, kitokius, visokius ypatingus vaikus dažniau pakalbintų, pabandytų ko nors, iš pirmo žvilgsnio mažo, išmokyti, dažniau paglobotų  pirmiausia artimiausio vaikui rato žmonės: seneliai, tetos, dėdės, tėvų draugai? Jei kaimynai prie progos (ar be) pasikviestų kavos ar į vaikų gimtadinius trumpam (nes ne visi “ypatingieji“ ir sukaupia dėmesį ilgam), jei kas iš giminės išdrįstų nusivesti vaiką į ledainę ar pasiimti iš darželio, nueiti į jo klasės tėvų susirinkimą. Kad ir kartą per metus. Tuomet tai jau būtų ASMENIŠKA, šiek tiek sava. Tada tai jau nebebūtų KAŽKIENO nekalbantis vaikas, keistai striksintis parduotuvėje KAŽKODĖL užsidengęs ausis. Jei eilėje prie kasų stovintis dėl aplinkinių dėmesio ir savo baimių sutrikusios mamos bendradarbis žinos, kodėl tas vaikas nekalba, neįprastą elgesį gal paaiškins kasininkei: “Jis negali pasakyti, o garsi kalėdinė muzika prekybos centre tiesiog plėšo jo per jautrią klausą, šokinėja, nes nerimauja“. Galbūt tada kasininkė paprašys nustebusių pirkėjų užleisti eilę ir niekas nebesikamuos, o gal kai kas praris tą įprastą šioj situacijoj: “Aš tai jau jį paauklėčiau, mano vaikas taip nesielgtų…“. O jei apie nutikimą per pietus pardavėja papasakos kolegoms, gal kam nors šaus į galvą šiek tiek sumažinti “džinglbels“ garsą? Niekad nežinai, kaip gimsta maži stebuklai ;).

Man visuomenė yra… feisbukas. Taaaaip, savotiškas feisbukas: draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>per draugus…  Ir taip iki Antarktidos. Ne DELFIo bevardžiai beveidžiai komentatoriai. O jei taip, tai nėra jokio reikalo dejuoti “bet Lietuva – ne Skandinavija“, “bet gi mes netolerantiški“, “bet gi visuomenė nesupras“… Jei supranta tėvai, supras ir tų tėvų tėvai, senelių bendradarbiai, bendradarbių vaikai. Ir ratas plėsis. Iki Antarktidos. Per tą Skandinaviją 😉

Filosofijų pabaigai papasakosiu labai asmenišką istoriją (kaip gi be jų…).

Buvau turbūt kokių 10-ies. Mūsų mokykloje mokė žaisti šachmatais – buvo tokia pamoka, privaloma. Tą vasarą pas senelius Vilkijoj ganiau nuobodulį, kol jaunėlė sesuo miegodavo pietų, aš trainiodavausi be ūpo, tada močiutė ir pasiūlė nueiti pas viršuje gyvenantį kaimyną pažaisti šachmatais. Tas jau “augęs“ inteligentiškas žmogus sėdėjo ratukuose po kelių insultų, sunkiai valdė vieną kūno pusę ir dėliodavo šachmatus kiaurą dieną, siųsdavo užduočių atsakymus į žurnalų redakcijas (tada tai buvo madinga), turėjo kažkokį Meistro atskyrį, buvo perskaitęs galybę knygų. Na, aš iš neturėjimo, ką veikti nuėjau. Kaimynui mano draugija patiko. Rijau jo žmonos keptus žagarėlius, “meškas šiaurėje“, jis man stropiai kažką aiškindavo, mokė, bet ar mano baltieji, ar juodieji, girdėdavau tik “šachas ir matas, šachas ir matas“… Sykį pastebėjau jo klaidą, supratau, nutylėsiu – laimėsiu. Nutylėjau. Netrukau susivokti, kad tą klaidą vis kartoja, ji sisteminė. Nepasidalinau, aišku, pastebėjimais ir tada. Ir aš pradėjau laimėti dažnai, per dažnai. Pirmą pergalę, žinoma, nurašė naujokės sėkmei, atsitiktinumui, bet paskui Meistras ne juokais susirūpino, po kelių greitų sudorojimų niaukėsi tiesiog akyse. Užtai aš sirpau. Kokia savivertė, kokia garbė, tokia savimeilė ir per mažas sąžinės kirminas… Kai Meistro žmona papasakojo mano seneliams, kad vyras prastai miega, vis kapstosi po knygas ieškodamas tų mano stebuklingų pergalių priežasčių ir savų klaidų, namiškiai uždraudė man rodytis šachmatų salione. Po ilgesnės pertraukos sutikau kaimyną gerai nusiteikusį, nekantriai paklausė, ko nebesirodau. Atsakiau, kad močiutė pas juos į svečius nebeleidžia. Nuliūdo. Išsiaiškinti, ar suprato, kodėl buvo toks maniškių sprendimas ir, ar rado tą savo klaidą, gal dar kartą partiją sužaisti, aš nebeturėjau progos. Kitą vasarą mano šlovė jau buvo išblukusi, o sąžinė paaugusi. Bet kaimyno ratukuose jau nebebuvo…

Reklama

Kai kasmet prieš muges dideliais kiekiais, tiesiog urmu vagiu laiką ir dėmesį nuo savo namų ir vaikų, prisiekinėju, kad tai TIKRAI paskutinį kartą, kitą lapkritį siūsiu meškius, kepsiu vaikams imbierinius kiškius ir būsiu GERA MAMA. Ir… Ir vėl įsiveliu! Ir koookios gi egoistinės priežastys – man be proto smagu susitikti tuos, kurie muginėja kartu jau ne vienus metus, internetu pasirašinėti su niekad nematytais žmonėmis, gauti jų šventės pradedančius siuntinius su fantastiškais kūriniais, šiltais linkėjimais, dovanotu Laiku ir… gabaliuku jų Sielos. Vampyyyriška, chi,chi. Bet tai tiesa. Matyt, mintu tuo, ammm!

Vėlyvą lapkritį paprastai lekiu susitikti su Kristina iš “Smagu visiems“. Ir tikrai velniškai smagu! Matomes vidutiniškai kartą per dvejus metus, turim vos valandą papliurpimui, bet kiek daug, pasirodo, per tą valandą galima kalbėti…  Na, nežinau, ar ką papasakojam iki galo, ar ką išgvildenam, ar bent spėjam sužinoti naujienas, eee, rodos, ne – tiesiog tratam be perstojo ir dar grįžtant namo visą kelią aš “tebekalbu“. Ir dar kitą rytą valydamasi dantis… Kokie čia burtai?

Kristina visada pirmoji parašo: “dalyvauju!“. Ir tuomet tiesiog tyliai lipdo:

O paskui BUM! – ir visiems atvimpa žandikauliai:

Kai pamačiau DIIIIIDELĮ raudoną popierinį maišą, pilną dailiai apraišiotų, aprašinėtų, žodžiu, apšokinėtų, numylėtų rankdarbinių dėželių, man ne tik žandikaulis atvipo, bet ir seilės varvėt pradėjo. Jos labai skaniai atrodo tos sagelės! Kiekviena dar pazulinta, pasendinta, nes taikyta į senų žaislų temą, tik vis tiek panaši ne į bevardį muziejaus eksponatą, bet į Tavo (mano, sesės ar jaunėlio brolio…) jau kartą lyžteltą ir vėl kišenėj paslėptą barbarisinį saldainį. Toks jaukiai infantiliškas vaizdas, ne papuošališkas, ne derinamas prie megztinio spalvos, o prie savų prisiminimų, žiauriai sentimentalus reikalas.

“Linguolytė“ (dar žinoma Vanka-vstanka ar Cingu Lingu vardu. Kaip jūs vadinot?)

Va, čia tie barbarisai, argi ne?

Och, šitaip mano liežuvis atrodė per šv. Onos atlaidus “pas bobas“ šventoriuje nelegaliai (“nu, nu, nu“ – grasė mama ir močiutė) prisipirkus ir čia pat už kampo prisirijus krakmolinių saldainių. Graži spalva… Zelionka turbūt dažydavo tuos skanius saldainius.

O šiems NEŽINIUKAMS priklausė mūsų (trisdešimtmečių) vaikystės televizorius. Nors, kur aš JUOS mačiau, nepamenu…

Gal čia zefyrai? Gal morengai?

Kaip bebūtų, jie visi iš “anos“ vaikystės…   Sagelės mažutės:

…bet jų daug!

Vis tiek, siūlau ilgai nesmurgsoti ir griebti patinkančią vos pamačius, nes Kristinos kūriniai mugėje paprastai būna “ant griebtukų“, kaip sakydavo mūsų močiutė. Ir šiaip gyvenime nesmurgsokit, o žaiskit 😉

******

Kita artima siela – Mia (ten) arba Giedrė (čia) dalyvauja KOKONO mugėse irgi nuo pat pradžių.Visokiais originaliais būdais: internete aukciono būdu pardavusi vieną savo neįtikėtinų žaislų rinkinių , “grobį’ padovanodama mažam specialiam vaikų darželiui arba kitais metais atsiųsdama tuntą fantastiškų siūtų ežių tiesiai į mugę. Šiemet (valio, valioo!) ji ketina atvažiuoti Lietuvon kaip tik tinkamu metu ir atlėkti su savo brolio kuriamas labai jautriais, šiltais, man net graudžiai “Labanakt vaikučiai!“ filmukų repertuarą primenančiais medinukais.

Žvėreliai:

Gyvulėliai:

Patys mieliausi katinėliai:

Net šmaikštūs briedžiai ant eglutės ir tie mieli mieli mieli!

Ir kaip nebus meilūs ir mieli, jei šeimyninis klaipėdiškių duetas {Dainius ir Dainora} taip ir vadinasi – Miela Siela

Tikiuosi pavyks nors ką nors iš šių vardorfiškų mielybių pamatyti mugėje.

****

Toks sentimentalus įrašas išėjo… Na, pasakykit ką nors, alio!

Apie Balžeko bites. Ne bet kokias…

tokios ypatingos, nes jas prižiūri jau trečia Balžekų karta. Ir trečia Jonų karta… O kiek per daugiau nei pusšimtį metų pasikeitė bičių kartų šiuose aviliuose, Dievas žino…

Na, gali būti, kad ir aviliai kito. Nekinta turbūt tik ta meilė dūzgiančiam darbščiam padarėliui ir kažkokia dar ir už medų saldesnė ramybės ir harmonijos nuojauta bičiuliaujant. Galiu tik įtarti, kad taip yra, man mirtinai pavojinga kišti leteną į avilius, bet, sutikit, bitininkai yra ypatingi, juk sako, kad bitės jaučia piktus ar nedorus žmones, tokių negaili ir nieko jiems nedovanoja, o seni, patyrę kopinėtojai, esu mačiusi, rodos, glosto tuos pliušinius vabzdžius plikom rankom, o šie negelia!

Et, net saldu čia berašant. Einu ieškoti sūrio.

Mugėje bus gražiai supakuoto medaus –

Ir visokių tikro vaško stebuklų –

… kabinamų ant eglutės.  Aš jau užuodžiu. O jei dar pavyktų įsivaizduoti spyglių kvapą, dar kiek įmaišyti apelsinų ar mandarinų žievelių, gal cinamono ir gvazdikėlių, o tada užsimerkti ir padainuoti ką nors apie eglutes 😉

Ir jokio skirtumo kokiu nelavintu ar tobulu balsu, nesvarbu, kokia kalba, svarbus pats jausmas – ramiai ir saldžiai ateina Kalėdos… Jau…

Rodos, čia viskas verda tik apie mugę, bet yra temų ir iš kitos “operos“. Na, “operos teatras“ tai tas pats – ŽAISLŲ MUZIEJUS. Jis dar neatidarytas, bet jau veikia, oi, kokius darbus veikia! Šį penktadienį MUZIEJUJE bus labai gražus ir jautrus renginys skirtas Pasaulinei neišnešiotų naujagimių dienai. Taip, pasirodo, yra tokia diena. Kaip dviejų patrakėlių mama, linkiu niekad ir niekam nesužinoti, kokios tos dienos būna, jei tavo atžalėlė gimsta Coliukės didumo… Man tai nepažįstama asmeniškai, bet turiu draugų ir bičiulių, kurie augina (ačiū, Die, kad augina…) per anksti į Pasaulį atėjusius šiuo metu darželinius dvynius:

…ar jau dabar išlakų kaip beržas gražų 15-metį. Neabejoju, tokių turit ir jūs, nes net dešimtadalis vaikų gimsta laaaabai mažyčiai ir, jei tai nenutiko jums, tai tada kaimynams ar giminėms. Va, juos ir pakvieskite į šį renginį. Ir ateikite patys, jei ši tema artima. Kas bus ir kas ką veiks, parašyta čia. Arba čia – Kupečių tinklaraštyje.

O jei šiuo metu išgyvenate (kas nors iš artimųjų išgyvena) tokią gyvenimo dramą, junkitės – facebook.com

Ateikite į Žaislų muziejų lapkričio 16d. pasiguosti, padrąsinti kitus, paklausyti neįtikėtinų istorijų (ne pasakų), o paskui kada nors atsiveskite ten ir savo stebuklingus vaikus pažaisti. Linkiu, kad laimė trigubėtų, kad ir palaistyta Ašarom, bet nuglostyta Viltim, išmelsta Ateitim…

“Net jei liko vos pora dienų, vis tiek dar vasara!“ – bandau įtikinti vakarais jau nemaloniai šąlančią nosį. Nebuvo šiemet tiek saulės, kad ji (nosis) strazdanų pasigautų ar skūrą pakeistų. Bet tai negi dabar žliumbsim? Ir taip šlapia…

Mes šiemet į šiltus kraštus nevykom, kažkas kitas leipo nuo karščio tenykščiuose griuvėsiuose, rijo abrikosus tiesiai nuo šakų ir sriaubė retsiną.

Mes vasarojom Lietuvoj. Pajūry. Taaaaip, tam, kuriuo jau visi baisisi ir klaiksta. Bet, žiū, paplūdimy nė vieno žmogaus 😉

Netikit?

Iš tiesų, tai net persirengimo būdelės reikia paieškoti. Arba ją įsivaizduoti…

Bangos ir smėlis nepasikeitė nuo vaikystės, oras irgi. Ir pramogos čia tokios retro: gali kasti, statyti, eiti pajūriu iš pradžių į vieną pusę, paskui į kitą.

Dar gali ką nors rinkti. Tik reikia nuspręsti, kas yra vertinga.

Pasirinkimas gan didelis: gintariukai, jūros nuzulinti butelinio stiklo gabaliukai, raudoni, skylėti arba beveik permatomi akmenukai, dar galima pasidomėti natūraliai nušlifuotais pagaliukais. Jei visą grobį grūdate į kišenes, tik nepamirškite paskui jų iškraustyti kol nepateko į skalbyklą.

Puikus užsiėmimas suaugusiems yra Saulės Gaudymas. Tai ištvermę ir kantrybę lavinantis žaidimas – tenka valandų valandas drybsoti viena poza:

Tada kita:

[Tik nesakykit, kad jau ne žaliai geltona akyse?]

Dirbant spalvos keitimo darbą, būtina nesiraukyti, susikaupti, nekreipti dėmesio į vaikų ar jaunesnių brolių /seserų zirzimą, nepaiškinamas vėjo ir debesų permainas, visai pravartu pasirūpinti maistu, t.y. įsimesti iš namų kokį kumpio ar keptos vištos gabalą, pomidorą (prakandus labai tiks pasūdyti… smėliu), gal bananą, kriaušę (širšėms susikviesti), butelį vandens arba tokio ryškiai žalio ir begėdiškai saldaus limonado. Saulėgrąžos ir pistacijos netiks – lukštų spjaudymas labai kenkia aplinkos estetikai, ekosistemai ir žlugdo inteligentišką atostogautojo įvaizdį.

Dar reikėtų neprarasti budrumo, saugotis nuobodulio kamuojamų šeiminykščių šaltų ir šlapių pokštų…

O jei birželį ryšitės lįsti į jūrą patys, maudynėms rinkitės striukės ir botų komplektą. Pasipuošus vilnoniu megztiniu palydėti vakare saulę – bet kurio kurorto klasika, bet jei norite būti šiuolaikiši ir tikrai originalūs, pabandykite saulėlydį pakeisti saulėtekiu ir gyvenimas nušvis kitom spalvom. Išbandyta.

Na, ir pabaigai – būtina sentimentali nuotrauka atminčiai. Juk kai ji pakeis spalvas, išbluks ir bus nučiupinėta taukuotais pirštais, visa tai, ką išvardinau aukščiau įgaus vertę ir prasmę, nes juk kiekviena vasara yra vienintelė tokia.

Foto: “muilinės“

Gauruoti vasarotojai: Rūtos Elzės

Taip jau yra, kad vardo nepasirinksi. Jei jau labai bloga su juo gyventi, galbūt gali pasikeisti, bet tas pirmasis, duotasis visad liks tikruoju… Vardus visi gauna skirtingai: kartais Jonas pataiko gimti per Jonines, būna, Antanas paveldi vardą iš senelio ir prosenelio (ir proprosenelio), neretai mamos prisiskaito „raitytų“ vardų meilės romanuose, senuose kalendoriuose, nugirsta kokioje dainoje nesuprantama kalba. Yra tokių, kurie vardus atsineša. Na, pavyzdžiui, per audrą gimsta Vėjas, koks nors Romasius palaukia giedros ir tylos…

Hortenzijos mama žalioje* jaunystėje giedojo bažnyčios chore.

* žalia jaunystė būna vos kelis pavasarius, kai viskas akyse ir širdyje pažaliuoja.
Ši nepavojinga liga greitai praeina pati ir daugiau niekad nebegrįžta. Deja…

Ir rimtai giedoti, ir šiaip dainuoti jai labai patiko, bet štai pamokslai sekmadieniais neretai būdavo nuobodūs. Kad ir kaip besistengtų, dėmesys nuplaukdavo rūsčių pieštinių šventųjų veidais, tada degančia žvakių jūra, kažkokių staltiesių mezginiais ir galiausiai sustodavo ties didelių spalvingų gėlių žiedais. Išsigelbėjimas! Galima spoksoti, žiedlapius skaičiuoti, tiesiog svajoti… Kažkas pasakė, kad tos gėlės vadinamos hortenzijomis. „O! Gražios gėlės, labai gražus pavadinimas. Hm, labai gražiai skambėtų gražios mergaitės vardas – Hortenzija…“ Štai taip gražiai ir buvo nuspręsta. Gerokai iš anksto nuspręsta… Hortenzija dar sėdėjo ant debesėlio, laukė, kol kas ją išsirinks ir į Žemę pavadins.

Elmui atiteko vieno tokio šventojo vardas. Bet visai ne iš maldaknygės. „Kalta“ paprasčiausia fizika: sykį jo (ir Hortenzijos) mama perskaitė pritrenkiančią ir labai tikrą istoriją apie F.Magelano kelionės aplink Pasaulį metu kartą siautusią baisingą audrą. Niekas jau nebesitikėjo išgyventi, kai staiga po žaibų ir griaustinių mažomis švieselėmis sušvito burinio laivo stiebo galai. Žaliai. O gal žydrai. Žodžiu, be galo įspūdingai ir paslaptingai. Visko matę  bebaimiai jūreiviai krito ant kelių, tokį netikėtą švytėjimą supratę kaip gerą ženklą, išsigelbėjimą. Jie pavadino šį stebuklą Elmo ugnimis, pagal vienos bažnyčios globėją šv. Anzelmą. Šios ugnelės visad lemia gera, todėl ir vardas Hortenzijos mamai lipte prilipo prie širdies. Štai todėl Hortenzija turi brolį Elmą. Jis ir geras, ir gražus. Visai kaip tos šventos švieselės.

Hortenzija ir Elmas vieną gražų ketvirtadienį

Klystate, jei manote, kad tokie ypatingi vardai sesei ir broliui patiko. Kur gi ne… Kiekvienas jų pasvajodavo apie paprastus vardus, tuos, kurių 2A klasės dienyne yra bent 3 ar 4, tuos, kur garsiai pašaukus miesto aikštėje atsisuka kokios 5 galvos. Bėgant laikui abu suprato, kad vardo, kaip ir oro nepasirinksi, neužsisakysi, bet gali kantriai sulaukti savo valandos ir sužydėti, nes dar nebuvo taip, kad nesužydėtų viskas balandį ar sniegas nenutirptų.

O kam iš viso reikalingi vardai? Ogi, kad pabeldę į nepažįstamų namų (spintelės) duris, pasakytume: „labas, aš Hildegarda, kuo tu vardu?“…

o čia jau naujos istorijos pradžia…

Išgirdusi tokį pavadinimą, visada prisimenu: “…ir mozūrų kunigaikštis Kondradas į Kulmą pakvietė kalavijuočius…“ O gal kryžiuočius? Kaip bebūtų, dėl šito mozūro godumo baigėsi saldus prūsų gyvenimas.

Tik čia ne apie tai, iš tiesų. Mozūrai – tortų rūšis, seniai pamiršta, bet visai nepelnytai.

Čia mūsų šeimos velykinis pyragas (man jis nelabai tortas, jei jau atvirai…), tradicinis mūsuose kokį gerą dvidešimtmetį. Radau receptą tokiam brandaus socializmo laikų laikraštyje – “Lietuvos pionierius“. Turiu šusnį iškarpų iš jo. Apie daug ką, apie kažką… Senos spaudos tvarkymas man užtrukdavo visą dieną: sėdėdavau apsikasusi popieriais ir bandydavau skaityti tik kas antrą lapą, kad bent ką nors pavyktų išmesti. O tuokart apie mozūrą buvo labai gražiai prirašyta, visa istorija senų tortų ir pyragų išgvildenta. O istorijos man patinka… Patiko ir keistas pavadinimas, ir skonis, ir vaizdas. Kepamas pas mus tik kartą per metus, todėl skanių vaizdų teks palaukti po Velykų, bet jei dabar karštligiškai dar ko nors ieškote šventiniam stalui (ir pilvui), labai rekomenduoju. Tiks ir ne tik šventėms, juk juodo riebaus (bet puraus ir lengvo) biskvito ir balto saldžiarūgščio glajaus + gausybės džiovintų vaisių ir riešutų derinys tikrai nuteikia seilėtekiui 😉

200g sviesto
150 g miltų
5 kiaušiniai
50-80 g bulvių krakmolo
250g cukraus
30 kakavos
1 šaukstelis kepimo miltelių

Sviestą ir cukrų trinti dubenyje mediniu šaukstu iki baltumo, purumo, t.y.
kol negirgždės cukrus (ir kol ranka nukris…), tada supilti kakavą ir dar kiek
pasukti. Paskui, vis sukant, įmušti po vieną trynį, berti po šaukstą
miltų, krakmolo ir kepimo miltelių mišinio. Pabaigoje
atsargiai įmaišyti standžiai išplaktus kiaušinių baltymus.
Supilti į paruoštą stačiakampę pyrago formą 1 cm storio sluoksniu.
Kepti 30-40 min

Baltymų glajus

1 baltymas
200 g miltinio cukraus
1 a.š. citrinos sunkos

Glajų sukti NE metaliniame inde, nes nuo metalo jis pilkėja. Masę
sukti tol kol bus balta, puri ir 2-3 kartus padidės. Tada įlašinti
citrinos sunkos ir aptepti mozūrą. Dosniai apibarstyti džiovintais vaisiais, riešutais.

Mes dar tik trinam kakavą, bet pažadu pasidalinti ir pyragu, kai jis jau bus.

Saldžių šv. Velykų, laižykite cukrų, ne sniegą 😉
p.s. tęsinys po geeero mėnesio.Vaizdai:

Tikrai. Dirbame 🙂

Kai buvo šalta, keikėme šalčius, laižėm sniegą (kai kas tą darė be saiko…), tada slaugėm tuos besočius, šluostėm varvančias nosis, nešiojom garuojančius puodus su eukaliptų lapais, kad nekosėtų, bandėm darželinti (kai kada ir kai kam net pavykdavo), dar remontavom ausis ir lūžtančius kompus. O kur dar namų jaukumo ir švaros sergėjimas (praktiškai, Sizifo darbai gi…), juk kalėdiniai spygliai iki Velykų kilimuose veisiasi, uf…

A! Dar buvo keliauta.

Ne, ne, ten, kur šilčiau:

Bet jau seniai. Jau pamiršta. Vėl beveik pavargta, vėl ilgimasi aaaatooostooogų (ar bent… kiek pavažiavusių stogų ;)), jau planuojama, rezervuojama, skaičiuojama.

Aš nežinau, ar yra didesnė pelkė už  namus? Kažkokiu mistiniu būdu kažkas čia prasmenga, nugarma, o kai kas auga, želia, plinta. Apsižvalgai: kaugės puodų-bliūdų, žaislų, kupstai skalbinių, akivarai pradėtų siuvinių ir visiška marmalynė norų ir troškimų. Tada pasimaliavoji lūpas, kresteli 2 mėnesius kirpėjos nemačiusią frizūrą ir suvaidini nupeckiotam veidrodžiui savo geriausią rolę, Oskaro vertą: „Galų gale juk rytoj bus nauja diena!“ (žr. Skarlet O’Harą iš “Vėjo nublokšti“) ir perlipusi per… kažką pliušinio ant “pliušinių“ grindų, išsigrūdi lauk. Su raudonu (rudu, juodu, mėlynu…) vežimu /  guminiais batais / be vežimo / be guminių / su viltim spėti į susitikimą naujoje kepykloje-kavinėje-knygyne-ofisyne. Stop! Kviečiu šiandien nestilingos kavos iš pop.puodelių čia pat, “bile kur už kampo“. Gersim ją taip lėtai, kaip tik leis aplinkybės. O paskui aš papasakosiu, kuo baigėsi Snieguolės žiedelio istorija ir kaip sekasi (ir nesiseka) aklųjų knygelėms dar nuo kalėdinės mugės laikų. Nes sniegas jau nutirpo…

Einam kavos?

Tokį pavadinimą Rūta Elzė, šios porelės autorė, sugalvojo savo kūriniui dar prieš Kalėdas. Kaip jau įprasta, Elzės draugeliams mes rašome pasaką ir jie apsigyvena čia ilgam. Tik šį kartą tai ne pasaka, o beveik tikra istorija.

******

p.Dievas turi tikrai originalų jumoro jausmą (arba jo kanceliarijoj kas nors “popierius“ supainiojo) – sirgti vėjaraupiais kokių penkerių-devynerių gal net visai naudinga, bet po -niolikos metų vėl pakartoti, vėl gąsdinti veidrodį zelionkės “ornamentais“, kasytis naktimis iki pažaliavimo ir, baisiausia, tupėti namie porą savaičių lyg izoliatoriuje – TIKRAI nebejuokinga!! O jei dar tokią “dovaną“ gauni gimtadienio, ne, JUBILIEJAUS (!) proga, tai ir visai liūdna….

Em ir Gie – realūs žmonės, reali pora, gyvenanti realiame, visiems pažįstamame mieste. Vieną rytą Gie aptiko įtartiną spuogą. “Vėjaraupiai“ – pareiškė gydytojas ir skubiai išrašė vizą į Karantino Respubliką. Tai tokia nyki šalis pasaulio pakrašty, kurioje be visokių vėjo ar kiaul(s)yčių ligų dar gyvena Ilgesys, Nuobodulys, Niežulys ir… televizorius. Tačiau rinktis nebuvo iš ko, Gie susirinko būtiniausius daiktus, pasirūpino briliantine žaluma ir išvažiavo sveikti. Em liko namuose viena. Na, ne visai viena, namuose kaip mat apsigyveno Liūdesys. Jis sekiojo Em iš paskos, lindo į akis kol tos pradėdavo ašaroti, nuolat zirzė ir reikalavo dėmesio: jam, matot, kava neskani, visi filmai matyti, sniegas per baltas ir šaltas. Negalėdama juo nusikratyti, pavargusi nuo priekabių Em sugalvojo pabėgimo ir konspiracijos planą. Apsiklijavo veidą mažais  žaliais lipdukais, pabandė apgauti Karantino muitininkus ir gimtadienio proga pralinksminti Gie. Pavyko! Kam reikalingos dovanos traškiuose popieriuose, jei per savo langą gali matyti vasario sniege išmindžiukuotą užrašą:

Ir pasidaro gera. Ir nukrenta karštis. Ir net skaudėti ar perštėti nustoja. Ir tikrai atsiveria dangus. O vėjas? Su vėju vėjaraupiai išskrenda. Ir nebegrįžta daugiau niekada…

Moralas. Gyvenimas susideda iš vienos dalies jumoro ir dviejų dalių romantikos. Arba atvirkščiai. O kartais “receptą“ dar patobuliname patys.

P.S. Skiriama Gediminui. Linkime pasveikti ir greitai grįžti namo.

Sekmadienis. Už lango šalta, saulė jau seniai plieskia į nosį, o visi namai dar miega – tikras šventadienis. Ištremiu dvidantį “lovos turistą“ į nuosavą  apartamentą, užsimiegosusios akys pagauna užrašą ant jo smunkančios kojinės – “AŠ MYLIU MAMĄ“. Aha, aš irgi…  Ir tada susivokiu, kad mano naujųjų naktinių šonas… šlapias! Ech, Guštavėli, Guštavėli…  Tik vakar pervilkau patalynę. Dėbteliu į tą šlapią dėmę, ogi ji – širdelės formos!!! Chi, originali žinutė! O gal klasikinis valentiniško kičo pvz.? Kaip ten bebūtų, tokia šiandieninio mano optimizmo kilmė.

P.S. Iliustracija – ne “originalas“ ;). Čia tik vanduo ant popieriaus lapo…

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com