Vasara. Klasika.

“Net jei liko vos pora dienų, vis tiek dar vasara!“ – bandau įtikinti vakarais jau nemaloniai šąlančią nosį. Nebuvo šiemet tiek saulės, kad ji (nosis) strazdanų pasigautų ar skūrą pakeistų. Bet tai negi dabar žliumbsim? Ir taip šlapia…

Mes šiemet į šiltus kraštus nevykom, kažkas kitas leipo nuo karščio tenykščiuose griuvėsiuose, rijo abrikosus tiesiai nuo šakų ir sriaubė retsiną.

Mes vasarojom Lietuvoj. Pajūry. Taaaaip, tam, kuriuo jau visi baisisi ir klaiksta. Bet, žiū, paplūdimy nė vieno žmogaus 😉

Netikit?

Iš tiesų, tai net persirengimo būdelės reikia paieškoti. Arba ją įsivaizduoti…

Bangos ir smėlis nepasikeitė nuo vaikystės, oras irgi. Ir pramogos čia tokios retro: gali kasti, statyti, eiti pajūriu iš pradžių į vieną pusę, paskui į kitą.

Dar gali ką nors rinkti. Tik reikia nuspręsti, kas yra vertinga.

Pasirinkimas gan didelis: gintariukai, jūros nuzulinti butelinio stiklo gabaliukai, raudoni, skylėti arba beveik permatomi akmenukai, dar galima pasidomėti natūraliai nušlifuotais pagaliukais. Jei visą grobį grūdate į kišenes, tik nepamirškite paskui jų iškraustyti kol nepateko į skalbyklą.

Puikus užsiėmimas suaugusiems yra Saulės Gaudymas. Tai ištvermę ir kantrybę lavinantis žaidimas – tenka valandų valandas drybsoti viena poza:

Tada kita:

[Tik nesakykit, kad jau ne žaliai geltona akyse?]

Dirbant spalvos keitimo darbą, būtina nesiraukyti, susikaupti, nekreipti dėmesio į vaikų ar jaunesnių brolių /seserų zirzimą, nepaiškinamas vėjo ir debesų permainas, visai pravartu pasirūpinti maistu, t.y. įsimesti iš namų kokį kumpio ar keptos vištos gabalą, pomidorą (prakandus labai tiks pasūdyti… smėliu), gal bananą, kriaušę (širšėms susikviesti), butelį vandens arba tokio ryškiai žalio ir begėdiškai saldaus limonado. Saulėgrąžos ir pistacijos netiks – lukštų spjaudymas labai kenkia aplinkos estetikai, ekosistemai ir žlugdo inteligentišką atostogautojo įvaizdį.

Dar reikėtų neprarasti budrumo, saugotis nuobodulio kamuojamų šeiminykščių šaltų ir šlapių pokštų…

O jei birželį ryšitės lįsti į jūrą patys, maudynėms rinkitės striukės ir botų komplektą. Pasipuošus vilnoniu megztiniu palydėti vakare saulę – bet kurio kurorto klasika, bet jei norite būti šiuolaikiši ir tikrai originalūs, pabandykite saulėlydį pakeisti saulėtekiu ir gyvenimas nušvis kitom spalvom. Išbandyta.

Na, ir pabaigai – būtina sentimentali nuotrauka atminčiai. Juk kai ji pakeis spalvas, išbluks ir bus nučiupinėta taukuotais pirštais, visa tai, ką išvardinau aukščiau įgaus vertę ir prasmę, nes juk kiekviena vasara yra vienintelė tokia.

Foto: “muilinės“

Gauruoti vasarotojai: Rūtos Elzės

Apie vardus. I dalis.

Taip jau yra, kad vardo nepasirinksi. Jei jau labai bloga su juo gyventi, galbūt gali pasikeisti, bet tas pirmasis, duotasis visad liks tikruoju… Vardus visi gauna skirtingai: kartais Jonas pataiko gimti per Jonines, būna, Antanas paveldi vardą iš senelio ir prosenelio (ir proprosenelio), neretai mamos prisiskaito „raitytų“ vardų meilės romanuose, senuose kalendoriuose, nugirsta kokioje dainoje nesuprantama kalba. Yra tokių, kurie vardus atsineša. Na, pavyzdžiui, per audrą gimsta Vėjas, koks nors Romasius palaukia giedros ir tylos…

Hortenzijos mama žalioje* jaunystėje giedojo bažnyčios chore.

* žalia jaunystė būna vos kelis pavasarius, kai viskas akyse ir širdyje pažaliuoja.
Ši nepavojinga liga greitai praeina pati ir daugiau niekad nebegrįžta. Deja…

Ir rimtai giedoti, ir šiaip dainuoti jai labai patiko, bet štai pamokslai sekmadieniais neretai būdavo nuobodūs. Kad ir kaip besistengtų, dėmesys nuplaukdavo rūsčių pieštinių šventųjų veidais, tada degančia žvakių jūra, kažkokių staltiesių mezginiais ir galiausiai sustodavo ties didelių spalvingų gėlių žiedais. Išsigelbėjimas! Galima spoksoti, žiedlapius skaičiuoti, tiesiog svajoti… Kažkas pasakė, kad tos gėlės vadinamos hortenzijomis. „O! Gražios gėlės, labai gražus pavadinimas. Hm, labai gražiai skambėtų gražios mergaitės vardas – Hortenzija…“ Štai taip gražiai ir buvo nuspręsta. Gerokai iš anksto nuspręsta… Hortenzija dar sėdėjo ant debesėlio, laukė, kol kas ją išsirinks ir į Žemę pavadins.

Elmui atiteko vieno tokio šventojo vardas. Bet visai ne iš maldaknygės. „Kalta“ paprasčiausia fizika: sykį jo (ir Hortenzijos) mama perskaitė pritrenkiančią ir labai tikrą istoriją apie F.Magelano kelionės aplink Pasaulį metu kartą siautusią baisingą audrą. Niekas jau nebesitikėjo išgyventi, kai staiga po žaibų ir griaustinių mažomis švieselėmis sušvito burinio laivo stiebo galai. Žaliai. O gal žydrai. Žodžiu, be galo įspūdingai ir paslaptingai. Visko matę  bebaimiai jūreiviai krito ant kelių, tokį netikėtą švytėjimą supratę kaip gerą ženklą, išsigelbėjimą. Jie pavadino šį stebuklą Elmo ugnimis, pagal vienos bažnyčios globėją šv. Anzelmą. Šios ugnelės visad lemia gera, todėl ir vardas Hortenzijos mamai lipte prilipo prie širdies. Štai todėl Hortenzija turi brolį Elmą. Jis ir geras, ir gražus. Visai kaip tos šventos švieselės.

Hortenzija ir Elmas vieną gražų ketvirtadienį

Klystate, jei manote, kad tokie ypatingi vardai sesei ir broliui patiko. Kur gi ne… Kiekvienas jų pasvajodavo apie paprastus vardus, tuos, kurių 2A klasės dienyne yra bent 3 ar 4, tuos, kur garsiai pašaukus miesto aikštėje atsisuka kokios 5 galvos. Bėgant laikui abu suprato, kad vardo, kaip ir oro nepasirinksi, neužsisakysi, bet gali kantriai sulaukti savo valandos ir sužydėti, nes dar nebuvo taip, kad nesužydėtų viskas balandį ar sniegas nenutirptų.

O kam iš viso reikalingi vardai? Ogi, kad pabeldę į nepažįstamų namų (spintelės) duris, pasakytume: „labas, aš Hildegarda, kuo tu vardu?“…

o čia jau naujos istorijos pradžia…

Mozūras

Išgirdusi tokį pavadinimą, visada prisimenu: “…ir mozūrų kunigaikštis Kondradas į Kulmą pakvietė kalavijuočius…“ O gal kryžiuočius? Kaip bebūtų, dėl šito mozūro godumo baigėsi saldus prūsų gyvenimas.

Tik čia ne apie tai, iš tiesų. Mozūrai – tortų rūšis, seniai pamiršta, bet visai nepelnytai.

Čia mūsų šeimos velykinis pyragas (man jis nelabai tortas, jei jau atvirai…), tradicinis mūsuose kokį gerą dvidešimtmetį. Radau receptą tokiam brandaus socializmo laikų laikraštyje – “Lietuvos pionierius“. Turiu šusnį iškarpų iš jo. Apie daug ką, apie kažką… Senos spaudos tvarkymas man užtrukdavo visą dieną: sėdėdavau apsikasusi popieriais ir bandydavau skaityti tik kas antrą lapą, kad bent ką nors pavyktų išmesti. O tuokart apie mozūrą buvo labai gražiai prirašyta, visa istorija senų tortų ir pyragų išgvildenta. O istorijos man patinka… Patiko ir keistas pavadinimas, ir skonis, ir vaizdas. Kepamas pas mus tik kartą per metus, todėl skanių vaizdų teks palaukti po Velykų, bet jei dabar karštligiškai dar ko nors ieškote šventiniam stalui (ir pilvui), labai rekomenduoju. Tiks ir ne tik šventėms, juk juodo riebaus (bet puraus ir lengvo) biskvito ir balto saldžiarūgščio glajaus + gausybės džiovintų vaisių ir riešutų derinys tikrai nuteikia seilėtekiui 😉

200g sviesto
150 g miltų
5 kiaušiniai
50-80 g bulvių krakmolo
250g cukraus
30 kakavos
1 šaukstelis kepimo miltelių

Sviestą ir cukrų trinti dubenyje mediniu šaukstu iki baltumo, purumo, t.y.
kol negirgždės cukrus (ir kol ranka nukris…), tada supilti kakavą ir dar kiek
pasukti. Paskui, vis sukant, įmušti po vieną trynį, berti po šaukstą
miltų, krakmolo ir kepimo miltelių mišinio. Pabaigoje
atsargiai įmaišyti standžiai išplaktus kiaušinių baltymus.
Supilti į paruoštą stačiakampę pyrago formą 1 cm storio sluoksniu.
Kepti 30-40 min

Baltymų glajus

1 baltymas
200 g miltinio cukraus
1 a.š. citrinos sunkos

Glajų sukti NE metaliniame inde, nes nuo metalo jis pilkėja. Masę
sukti tol kol bus balta, puri ir 2-3 kartus padidės. Tada įlašinti
citrinos sunkos ir aptepti mozūrą. Dosniai apibarstyti džiovintais vaisiais, riešutais.

Mes dar tik trinam kakavą, bet pažadu pasidalinti ir pyragu, kai jis jau bus.

Saldžių šv. Velykų, laižykite cukrų, ne sniegą 😉

p.s. tęsinys po geeero mėnesio.Vaizdai:

“Mes jau dirbame“ arba… ne ;)

Tikrai. Dirbame 🙂

Kai buvo šalta, keikėme šalčius, laižėm sniegą (kai kas tą darė be saiko…), tada slaugėm tuos besočius, šluostėm varvančias nosis, nešiojom garuojančius puodus su eukaliptų lapais, kad nekosėtų, bandėm darželinti (kai kada ir kai kam net pavykdavo), dar remontavom ausis ir lūžtančius kompus. O kur dar namų jaukumo ir švaros sergėjimas (praktiškai, Sizifo darbai gi…), juk kalėdiniai spygliai iki Velykų kilimuose veisiasi, uf…

A! Dar buvo keliauta.

Ne, ne, ten, kur šilčiau:

Bet jau seniai. Jau pamiršta. Vėl beveik pavargta, vėl ilgimasi aaaatooostooogų (ar bent… kiek pavažiavusių stogų ;)), jau planuojama, rezervuojama, skaičiuojama.

Aš nežinau, ar yra didesnė pelkė už  namus? Kažkokiu mistiniu būdu kažkas čia prasmenga, nugarma, o kai kas auga, želia, plinta. Apsižvalgai: kaugės puodų-bliūdų, žaislų, kupstai skalbinių, akivarai pradėtų siuvinių ir visiška marmalynė norų ir troškimų. Tada pasimaliavoji lūpas, kresteli 2 mėnesius kirpėjos nemačiusią frizūrą ir suvaidini nupeckiotam veidrodžiui savo geriausią rolę, Oskaro vertą: „Galų gale juk rytoj bus nauja diena!“ (žr. Skarlet O’Harą iš “Vėjo nublokšti“) ir perlipusi per… kažką pliušinio ant “pliušinių“ grindų, išsigrūdi lauk. Su raudonu (rudu, juodu, mėlynu…) vežimu /  guminiais batais / be vežimo / be guminių / su viltim spėti į susitikimą naujoje kepykloje-kavinėje-knygyne-ofisyne. Stop! Kviečiu šiandien nestilingos kavos iš pop.puodelių čia pat, “bile kur už kampo“. Gersim ją taip lėtai, kaip tik leis aplinkybės. O paskui aš papasakosiu, kuo baigėsi Snieguolės žiedelio istorija ir kaip sekasi (ir nesiseka) aklųjų knygelėms dar nuo kalėdinės mugės laikų. Nes sniegas jau nutirpo…

Einam kavos?

Kartais mums susitikus širdyje atsiveria dangus ir mes skrendame su vėju…

Tokį pavadinimą Rūta Elzė, šios porelės autorė, sugalvojo savo kūriniui dar prieš Kalėdas. Kaip jau įprasta, Elzės draugeliams mes rašome pasaką ir jie apsigyvena čia ilgam. Tik šį kartą tai ne pasaka, o beveik tikra istorija.

******

p.Dievas turi tikrai originalų jumoro jausmą (arba jo kanceliarijoj kas nors “popierius“ supainiojo) – sirgti vėjaraupiais kokių penkerių-devynerių gal net visai naudinga, bet po -niolikos metų vėl pakartoti, vėl gąsdinti veidrodį zelionkės “ornamentais“, kasytis naktimis iki pažaliavimo ir, baisiausia, tupėti namie porą savaičių lyg izoliatoriuje – TIKRAI nebejuokinga!! O jei dar tokią “dovaną“ gauni gimtadienio, ne, JUBILIEJAUS (!) proga, tai ir visai liūdna….

Em ir Gie – realūs žmonės, reali pora, gyvenanti realiame, visiems pažįstamame mieste. Vieną rytą Gie aptiko įtartiną spuogą. “Vėjaraupiai“ – pareiškė gydytojas ir skubiai išrašė vizą į Karantino Respubliką. Tai tokia nyki šalis pasaulio pakrašty, kurioje be visokių vėjo ar kiaul(s)yčių ligų dar gyvena Ilgesys, Nuobodulys, Niežulys ir… televizorius. Tačiau rinktis nebuvo iš ko, Gie susirinko būtiniausius daiktus, pasirūpino briliantine žaluma ir išvažiavo sveikti. Em liko namuose viena. Na, ne visai viena, namuose kaip mat apsigyveno Liūdesys. Jis sekiojo Em iš paskos, lindo į akis kol tos pradėdavo ašaroti, nuolat zirzė ir reikalavo dėmesio: jam, matot, kava neskani, visi filmai matyti, sniegas per baltas ir šaltas. Negalėdama juo nusikratyti, pavargusi nuo priekabių Em sugalvojo pabėgimo ir konspiracijos planą. Apsiklijavo veidą mažais  žaliais lipdukais, pabandė apgauti Karantino muitininkus ir gimtadienio proga pralinksminti Gie. Pavyko! Kam reikalingos dovanos traškiuose popieriuose, jei per savo langą gali matyti vasario sniege išmindžiukuotą užrašą:

Ir pasidaro gera. Ir nukrenta karštis. Ir net skaudėti ar perštėti nustoja. Ir tikrai atsiveria dangus. O vėjas? Su vėju vėjaraupiai išskrenda. Ir nebegrįžta daugiau niekada…

Moralas. Gyvenimas susideda iš vienos dalies jumoro ir dviejų dalių romantikos. Arba atvirkščiai. O kartais “receptą“ dar patobuliname patys.

P.S. Skiriama Gediminui. Linkime pasveikti ir greitai grįžti namo.

Optimizmo kilmė

Sekmadienis. Už lango šalta, saulė jau seniai plieskia į nosį, o visi namai dar miega – tikras šventadienis. Ištremiu dvidantį “lovos turistą“ į nuosavą  apartamentą, užsimiegosusios akys pagauna užrašą ant jo smunkančios kojinės – “AŠ MYLIU MAMĄ“. Aha, aš irgi…  Ir tada susivokiu, kad mano naujųjų naktinių šonas… šlapias! Ech, Guštavėli, Guštavėli…  Tik vakar pervilkau patalynę. Dėbteliu į tą šlapią dėmę, ogi ji – širdelės formos!!! Chi, originali žinutė! O gal klasikinis valentiniško kičo pvz.? Kaip ten bebūtų, tokia šiandieninio mano optimizmo kilmė.

P.S. Iliustracija – ne “originalas“ ;). Čia tik vanduo ant popieriaus lapo…

KALĖDOS

Kalėdos yra GIMTADIENIS, todėl ŠVENTADIENIS ir ilgas laisvadienis (na, dažnai dar ilgesnis valgadienis…). Tai metas, kai paprastas cinamonas pakvimpa šventėmis, bet kokia arbata ar kava tampa kalėdine, į kalėdines pavirsta nuolaidos, pamiškių eglutės ir net gerumas. Keistai nervingas ir sutrumpėjęs laikas, susivėlęs dovanų popieriuose, o visi aplink linki ramybės, ramybės, ramybės, šilumos ir sveikatos.

Dar Kalėdos – proga pasikviesti į namus visus bičiulius, nesvarbu, artimus ar tolimus, didelius ar mažus, plonus ar storus, raudonplaukius ar… pūkuotus. Puiki proga pasipuošti žaliais karoliais, ištraukti iš stalčiaus močiutės sidabrinius šaukštelius ir senų sagų dėžutę, prisiminti, kodėl  visa taip brangu, papasakoti savo rydienos planus ir vakarykščius sapnus, paklausyti draugų pasakų ir dainų, kartu paragauti šiųmetinio sniego, išsidalinti neišsiųstus ar net neparašytus laiškus. Tada būtinai įvyks šitaip lauktas, dulkėtose knygose ir žurnaluose aprašytas STEBUKLAS – ateis KALBADIENIS, kai prašneka visi padarai. Tai šventa tiesa, nes juk Kalėdos yra GIMTADIENIS. Naujų darbų, pažadų, svajonių ir vilčių…

Draugeliai iš Rūtos Elzės stebuklų šalies. Maždaug 15 cm ūgio.

Jie mėgsta mandarinus.

Skaičiuoja sagas.

Važinėjasi traukinuku.

Po švenčių susikaupsim ir papasakosim, kas jiedu, kaip ir kuo gyvena. Pažadu…

Apie drąsą ir mamas

Turbūt pasirodys, kad šis įrašas “ne į temą“, ar kad vėl už kažką agituoju. Nei viena, nei kita. Tiesiog, keletą naktų braidant po internetą, būtent toks straipsnelis sukrito, tokie žmonės mano erdvėj (realioj ir virtualioj) pastaruoju metu sukiojosi.

Tai trijų mano pažįstamų mamų istorijos. Na, istorijos… GYVENIMAS, iš tiesų. Čia ir dabar.Vakar ir gal rytoj…

****

RIMANTĘ , trijų baltapūkių mamą, pirmą kartą sutikau, kai ji laukėsi pirmagimės. Aš jai į vieno žurnalo redakciją atvilkau kažkokį straipsnį apie vokiečių vyno šventes ir anuomet man, bevaikei, darbas paskutiniais nėštumo mėnesiais atrodė TIKRAS žygdarbis ir karjerizmo viršūnė. Paskui mudvi matydavomės retkarčiais pas bendrus draugus, girdėdavau atgarsius jos šeimos kelionių (“…su mažais vaikais! į Portugalija su kūdikiu!…“), bet, tiesą sakant, labai nesigilinau, net neklausinėjau. Pernai vėlyvą rudenį Rimantė pasisiūlė padėti pranešti spaudai apie Vilties mugę, ta proga pasikalbėti susibėgus kažkuriam prekybcentryje, spėjau išsproginti akis: jaunylei tebuvo vos pora mėnesių, o į susitikimą ji atsivežė visus tris. “Na, ir drąsi,“ – primečiau. – “Maniškis čia vienas kalnus nuverstų. Ir šitą Kalėdų eglę per 2 aukštus irgi…“. Niekas nieko nenuvertė, prikalti prie minkštasuolio ledainėj irgi nesėdėjo, o mudvi tarp tų vaikų dar ir šį bei tą sutarti, nudirbti suspėjom. Todėl šiemet nugirdusi, kad visi keturi (neskaitant katino) automobiliu išriedėjo Italijon pusmečiui ar ilgiau pakeliauti, nebesistebėjau. Tik, va, prieš kelias dienas ilgiau pataršiusi jų kelionių dienoraštį – www.minn.lt – vėl turėjau “maisto“ apmąstymams apie mamų drąsą. Ar elgtis kitaip, nei dauguma – ekstravagantiška? O bandyti gyventi pagal savo troškimus ir svajones? O mokyti vaikus patiems arba leisti į mokyklą svetur nuolat keliaujant? Drąsu? Romantiška? O gyventi žavioje pievoje šalia vynuogynų… palapinėje? 3 maži vaikai… O patogumai? Kas tai yr’ iš viso? Gerai, ar bent saugu? O ar saugu vaikams mieste, ypač, kai tėvai paskendę darbuose paromis? O, o, o… Ir dar 2 milijonai klausimų. Bet atsakymų nerandu. Žinau, 100% teisingų gyvenimo receptų ir nėra. Na, mane ir mano abejonių kvaršinamą galvą šiomis beveik neprašvintančiomis dienomis nuramintų ir kokie 50%  :).

****

SIMONA – viena  mugiautojų. Dar pernykštė. Ji su vyru ir pypliais dvyniais “supasi“ mediniu arkliuku. Taip, taip, čia ta parduotuvė internete, kur grožis ir gėris iš medžio, lino ir kartono, o viskas pagaminta Lietuvoje. Iš pažiūros nieko čia stebėtino, negi mažai mamų pradeda “vaikišką“ versliuką augindamos mažius. Vaikišką, nes dažniausiai apie žaislus, vaikų techniką ar vaikiškus batus. Vaikai – puikus įkvėpimas ir padrąsinimas. Simonai ir jos vyrui įkvėpimas prasidėjo… neišnešiotų naujagimių skyriuje, spėju, bandant išmelsti, kad per anksti į pasaulį atėję dvynukai – mergytė ir berniukas – sugebėtų kvėpuoti patys. Pradžioje bent tiek… “Mūsų istorija su laiminga pabaiga“ – ne taip seniai man sakė Simona, turėdama minty vaikus. Tada ji dar tik džiūgavo, kad paskambinę ūkio ministerijos klerkai pasiūlė dalyvauti Metų Verslo apdovanojimuose, verslo pirmoko nominacijoje, dar nežinojo, kad teks lįsti į dalykinį kostiumėlį ir kaukšėti to apdovanojimo atsiimti. Va, taip, va. Drąsa gyventi ČIA ir DABAR atsiperka.

****

JULIJA irgi mano akiratyje atsidūrė per tas muges. Jau pirmais metais atriedėjo su vertų papuošalų dėžute. Atriedėjo, nes laukėsi trečiojo. Išsikalbėjom, pasakė, kad turi patirties su spec. poreikių vaikais, jos ir specialybė iš tos operos, paklausė, gal mums reikia kokios pagalbos (juk tą sykį mugė vyko mažyčiame darželyje, kurio beveik visi 5 auklėtiniai buvo autistukai).  O apie savo pačios vidurinėlę Atėnę papasakojo vėliau, gerokai vėliau. Pernykštė “Vilties“ mugė vyko Atėnės mokykloje. Mokykla – sąlyginis pavadinimas, ne visai tokia tai mokykla, kaip mes įpratę. Pernai pirktų garsiųjų šaukštų Atėnei nereikia, mergaitė maitinama per specialų įtaisą, ji nemoka… ryti. Nors idėja remti “Vilties“ ugdymo centrą kilo Julijai, pati sau ji nieko niekada neprašė, vargu, ar kas įtarė, kad jauna šeima, šiemet kantriai mamoms aiškinusi apie eko-daugkartinių sauskelnių ypatumus ir savo rankomis jas siuvanti, turi TIEK gyvenimo patirties. Ne tokiai jaunystei tai turėtų būti skirta… Julija parašė laišką apie savo dukrelę ir LRT išsirinko Atėnę vieno telemaratono heroje, rytoj, gruodžio 14-ąją, trečiadienį 21.20 val. per Lietuvos televiziją tiesioginio labdaringo koncerto metu bus renkami pinigai ir Atėnei gyvybiškai būtinam prietaisui – gastrostomai, per kurį mergaitė maitinama, senasis šiuo metu jau turi būti pakeistas, o ligonių kasos tokių “keistenybių“ nefinansuoja… Visad zyziau, kad labdara SMS’ais man nepriimtina, kad ne tik pinigai svarbu, kad būtina rėmėjams matyti žmogaus akis, o ne slėptis nuo nepatogių vaizdų už telefono ar kompiuterio, bet šį kartą viskas yra kitaip, šį kartą tai žmonės šalia mūsų, tylūs, orūs, patys palaikantys visas labdaringas idėjas ne žodžiais. Todėl, jei trečiadienį įsijungsite TV ir nusiųsite geros valios žinutę tuomet ekrane nurodytu numeriu, būsite prisidėję prie bičiulių vaikiuko geresnio gyvenimo. Ne žodžiais…

Tai viskas, kuo norėjau šį kartą pasidalinti. Neturiu jokių iliustracijų. Bet gal net ir nereikia…

Popierinė magija ir nostalgija

Prisimenate, kaip prieš Didžiąsias metų šventes kadaise rašydavom kauges atviručių? Kalbu apie tuos senus gerus vaikystės laikus, kai sveikinimų atvirukams po 3 kapeikas mamos  išleisdavo pusę lapkričio atlyginimo, įdarbindavo visus nors kiek raštingus gerai savaitei, vakarais visi išdžiūvusiom burnom užlaižydavo (užklijuodavo…) dešimtis vokų, o paskui bandydavo rasti mieste nors vieną dar neužsikišusią nuo šventinės artimo meilės ženklų pašto dėžę. Ar prisimenat? Ne? Negali būt… Kiek Tamstoms metų tada?? 😉 Aš nekęęęęęsdavau 2 darbų iš šios “operos“: liniuote braižyti teisingų linijų, kad paskui rašant nenuvaryčiau į snieguotas lankas ir kartoti tą patį sveikinimo tekstą -nioliktą kartą, o jei dar eiliuotą…. supykindavo, rimtai… Bet savoj pašto dėžutėj rasti 17 vienodų atviručių per vieną dieną man patikdavo. Nuo visokių tetų, kurių niekad taip ir nepamačiau.

Būtų smagu tokią sveikinimų rašymo madą atgaivinti, nes dabar yra aibės fantastiškų atviručių ir kosmoso platybės kitokio popierinio grožio. Bus ir mugėj.

Indrės sandėliuko maža dalis:

Dar ji turės medinių aliejuotų dėžių (jau gautiems sveikinimams, chi, chi…) ir lėkščių (kalėdiniams mandarinams, pvz.)

****

Čia Rosvitos lobynas:

Ir Kristinos grožynai:

Kolekcionuojate pasveikinimų tekstus? Tada užrašinė pravers…

…arba kalendorius. O kalendorius rodo be 3 dienų mugę!! (bėgu pirkti turbo dezodoranto, man jo prireiks… :))

Lėlių namai

Čia ne H.Ibseno pjesė, čia tikros lėlės. Daugyyyybė jų. Jei tik turite vietos kalėdiniame maiše mergyčių troškimams, jei jos per visus šiuos metus geros buvo, ne kaprizingos “ožkos“, jei nusipelnė dovanų, tai išrinkit ką nors iš šių gražuolių. Ne visos skirtos žaisti. Bet visos – mylėti…

Rosanos Valdorfo lėlytės:

Ir interjerinės “poniutės“. Šita – veltų šlepečių saugotoja Rožytė:

Adelė ir avelė. Elena ir balandžių lizdelis:

Almos lėlės. Svajoklės.

Šunelių globėjos ir gerbėjos.

Kalėdų fėjos (galima paslėpti ką nors toj dėžutėj…).

Iki pasimatymo šeštadienį, damos 😉