You are currently browsing the category archive for the ‘Pirkiniai’ category.

Na, patyrinėkim, padiskutuokim. Kada paprastai puošiate eglutę?

  • a) dirbtinę jau pirmomis gruodžio dienomis – noriu, kad ji ilgai mane džiugintų.
  • b) prieš pat pat šventes – amžinai nieko nespėju...
  • c) nepuošiu iš viso – nėra laiko, noro, būtinybės ir t.t.

O gal papuoškim, ką? Savo blog’e Spalvų namai Justė jau pristatė specialiai mugei paruoštus kūrinius, o vakar gavau siuntinį iš Kauno. Kruopščiai supakuoti eglutės burbulai ( 1 popierinis – “hortenzijos žiedas“ , aš taip praminiau, ir 2 medžiaginiai, net nežinau, kaip padaryti)  ir kryželiu siuvinėti Justės mamos paveikslėliai: riebi avelė ir pavalgiusi karvelė ;). (abu labai tiktų vaikų kambariui).

A, dar šūsnis supakuotų atvirukų su vokais. Panašių į šį. Grooožis!

****

O čia Elenos kalėdiniai žaisliukai. Įsivaizduoju, stilingai atrodytų eglutė visa nusagstyta tokiais išblukusių braškių spalvos nostalgijos atspindžiais… Man primena senus Močiutės kalėdinius žaisliukus: išlaikytas tamsaus vario ir smaragdo spalvų “gegutes“ su žnybtukais, truputį jau nubraižytus stiklo burbulus, išdidų vokišką senį besmegenį ant kabliuko ir… tą pačią nenusakomos spalvos braškę. Ech…

****

Ramintos eglutės stiklinės. Skirtos kabinti ant kitos eglutės. Smagios, nutaškytos “uogiene“ ir linkėjimais. O dryžuoti angelai turėtų būti labai filosofiškas “pranešimas spaudai“  – Gyvenime negali būti labai ilgai blogai, po vieno dryžiaus, seka kitask, baltas…

Na, štai, mūsų eglė papuošta. O jūs pasigarsinkit braškantį kardiofoną ir kontoroj pasvajokit apie kalėdines girliandas.

Čia ne H.Ibseno pjesė, čia tikros lėlės. Daugyyyybė jų. Jei tik turite vietos kalėdiniame maiše mergyčių troškimams, jei jos per visus šiuos metus geros buvo, ne kaprizingos “ožkos“, jei nusipelnė dovanų, tai išrinkit ką nors iš šių gražuolių. Ne visos skirtos žaisti. Bet visos – mylėti…

Rosanos Valdorfo lėlytės:

Ir interjerinės “poniutės“. Šita – veltų šlepečių saugotoja Rožytė:

Adelė ir avelė. Elena ir balandžių lizdelis:

Almos lėlės. Svajoklės.

Šunelių globėjos ir gerbėjos.

Kalėdų fėjos (galima paslėpti ką nors toj dėžutėj…).

Iki pasimatymo šeštadienį, damos 😉

Kai Justina iš Utenos parašė: “Siunčiu savo kurčiųjų darbus.“  – man suspengė ausyse… Tai reiškia, kad gyvenantys tyloje nori padėti tamsoje įstrigusiems vaikams pažinti šį pasaulį? “O ko stebiesi??“ – čia pat save sudraudžiau, juk ir pernai Justinos (Utenos kurčiųjų draugijos vadovės) bičiuliai savo rankų darbo žaislais jaukiai užvertė “Vilties“ centro palanges, juk labai dažnai būna, kad dosni širdis priklauso likimo nuskriaustam ( o gal apdovanotam) žmogui. Kaip ten bebūtų, man pasirodė itin jautru. O kurčiųjų darbai – itin spalvingi ir optimistiški:

Lėkštės tinka sąlyčiui su maistu – galima drąsiai dėti meduolius.

Dovanų maišeliai dovanoms arba interjero puošybai. O dar galima čia palikti avižinių sausainių Kalėdų Seniui, gal bus pavargęs ir išalkęs po tiek kelionių 😉

Rankų darbo sagės. Biseris + kruopštus darbas:

Ir ačiū, bičiuliai, už kantrybę – mane užvertė nuotraukom, nieko nespėju, ačiū, kad  kantriai laukiate įrašo apie save…

Apie “Marmozel“ Vilmą  KOKONAS rašė ne kartą, kaip, beje, ir pati Vilma KOKONUI… Gal šį kartą nebeaušinkim burnos, tiesiog pasižiūrėkim, pasigrožėkim.

Tuo, kas auga ir žydi:

Tuo, kas kvepia ir į esencijas, aliejus, balzamus, kremus, muilus virsta:

Paskui gražiai ant lentynų nutūpia:

Ir galiausiai į dovanų maišelius sulenda 😉

Vasariški linkėjimai nuo Marmozel. Iki susitikimo mugėje. Jau žiemą…

Milksense – labai subtiliai apie vaikus. Ir laaabai apie tikrąją ekologiją. O man dar labai labai taiklus šių drabužių maitinančioms (ar dar tik besilaukiančioms) mamoms pavadinimas – iš tiesų, Pieno Jausmas, 7-asis (o gal net pats 1-asis) Pojūtis… Jei žemiškiau, tai drabužiai skirti toms, kas šiuo metu nemeluoja -TIKRAI NĖRA KUO APSIRENGTI. Nes visi turėti drabužiai nebetinka dėl milijono šį kartą tikrai objektyvių priežasčių. Rima (dabar jau beveik 3 vaikų mama) tą pajuto pati savo kailiu ir taip atsirado Milksense suknelės, palaidinės, net paltukai.

Šį kartą mugėje turėsite progą pasidovanoti kalėdinę dovaną ir sau. Atsineškite ir Pieno Direktorių ;), tegu padeda jums išsirinkti šventinę suknelę, kol matuositės (bus ir matavimosi kabina), mažių paglobosime ir palinksminsime.

Arba šį tą pamatuosime 😉

Čia Julijos ir Co medžiaginių sauskelnių “kalėdinė kolekcija“ iš lino, bambuko, kanapių, medvilnės ir neperšlampančių audinių. Tos kelnės, kurias išbandžiau (t.y. bandė tai pusmetinis bamblys) patiko. Abiems… Praktiška dovana ekologiją praktikuojantiems mažų vaikų turėtojams.

Ir pagaliau pažiūrim, ką pasiūlys Eko daiktai . Nagi? Kartono briedžiukų, traukinukų ir net lesyklų, prikeltų antram gyvenimui medinių kėdučių ir rankų darbo riešinių bei pačių siūtų rūbelių vaikams.

Ir dar turi skudurinių “onyčių“  ir nuostabių medinių rūtusėlių.

Rūtusėlius ant eglutės, lėles, sukneles ir kartono namus – po egle. O kartonines lesyklas – ant eglės šakos kieme. Dabar jau galima švęsti – ekologija VALDO!! 😉

Aha, o šis įrašas rašomas iiilgaaaiii… Ne, ne dėl to, kad nemielas, atvirkščiai – renku žodžius, nes dėkoti sunku dėl galimybės nuslysti į banalybes.

Tai va, kiekvienais metais po mugės man “lieka“ būrelis bičiulių. Neblogas palikimas, ką? ;). Yra tokių, kurių net nesu mačiusi realybėje, nes jie toli (pvz. Ispanijoje), kiti, pasirodo besą mano kaimynai ir ta pati Maxima jungia ištisus metus. O dar yra tokių kasmetinių fėjų. Taip, fėjų – žmonių, kurie tyčia ar netyčia būna didžiausi pagalbininkai vienais ar kitais metais. Pagal juos (jas) skaičiuoju mugės gyvavimo amžių…

Pirmoji fėjaRasa [www.rasascozycorner.eu].

Į pirmąją mugę tam mini darželiuke ji atskuodė anksčiausiai, iš vakaro, kai rinkomės stumdyti stalų. Vėlavau (ką čia tuo galėčiau nustebinti?…) ir radau ją jau sėdinčią ant lagaminų tiesiogine to žodžio prasme. O lagaminuose – meškinai. Ir pati ji – “meškutė“, ir viskas, kas apie ją, su meškom: rankinė, užrašinė, maišelis, juvelyrinių meškelių į atlapus įsegta, minkšti, pūkuoti drabužiai rudos meškų spalvos. Iki tol nebuvau mačiusi nė vieno kolekcinio meškio, nemaniau tokių esant, tiesą sakant. Iš pradžių net nežinojau ką ir begalvot: žaislai (taip man atrodė) vardais vadinami, pasais apdalijami, su jais kalbama, apie juos rašoma, linkėjimų perduodama… Kas čia, liga??!! Turbūt. Bet, pripažinkit, miela ;). Šiemet Rasa gyvena per toli, kad mugės dieną būtų pati, todėl čia delegavo savo Ronją:

Rožinė. Balerina, spėju…

Mini balerina. 16 cm meškutė, pasiūta iš specialiai meškučiams skirto kailiuko – moheros, vidinė ausyčių pusės – iš medvilnės, kūnas – iš viskozės, turi penkis sąnarėlius (dvigubas galvai), stiklines akis, siuvinėtą ir vaškuotą nosį, tonuota aliejiniais dažais, kimšta sinteponu su plieno granulėmis. Va, taip va. Rimta.

Meškė – remigrantė, mano namus, stotelę prieš mugę, pasiekė iš… Harlemo. Olandiško sūrio šalyje ilgai neužtruko, bet gali būti, kad laisvamanybės idėjomis persisunkė. Turi originalią rankų darbo dėžutę, erdvią, joje dar nesunkiai tilptų stiklainėlis imbierinio medaus ar sauja meduolių. Na, kas šiemet nusipelnė tokios dovanos iš jūsų namiškių?

Antrųjų metų mano fėja – padėjėja irgi vardu Rasa [www.rasosperliukai.eu]. Ji tiksli kaip laikrodis (šia prasme, visiška mano priešingybė…), labai organizuota, labai paslaugi, labai patikima. Tereikia tik užsiminti, kad kažkas nesiseka, ir Rasa jau siūlo išeitį. Su visais skaičiukais ;).

Čia mano grobis iš Rasos perliukų sandėliuko, laaabai gausaus. Aš dovanosiu skaityti mėgstančiai anytai. Kam jūs?

Tai tik keli paveikslėliai, tik simboliai Rasos kūrinių, esu tikra, stalas bus nuklotas gėriu ir grožiu. nesuprantu, kaip žmonės TIEK visko spėja (vaikai, namai, darbai ir dar tie perlai…)

Kitokie knygų skirtukai:

Ir praktiški papuošimai – nebereikės vakarėlyje savo taurės ieškoti pagal lūpdažio spalvą…

****

Na, ir šiemetinė fėja –Agnė [www.nananai.lt].

Jau ne kartą ir ne du ją čia minėjau, bet nebus per daug :). Tai jos dėka atsirado “Menų spaustuvė“, pernykštis angelinis sparnais mojuojantis logotipas  ir šiųmetis popierinis skelbimas, kurį vis dar galima spausdinti ir kabinti visose jums prieinamose skelbimų lentose (ačiū!). Ir man be gaaaalo smagu, kad šiemet Agnė ir jos bičiulė pačios ryžosi dalyvauti su savais kūriniais (pagalvėlėmis ir papuošalais) mugėje. Va, juodvi jau ateina:

Laukiam!

Šį kartą rašyti buvo lengva…

Lengvas, “orinis“ logotipas

Lengva buvo bendrauti su Vaida ir Agne iš www.paukstukai.com

Lengvai, be galo grakščiai atrodo jų kūriniai:

100 % lino ir 100 % (išvirkščioji pusė) dvipusės surišamos peteliškės, 41-42 dydis.

Tikiu, kad jos lengvai suras ir savo Džnentelmenus (arba tų džentelmenų kalėdines dovanų dėžutes kalėdinėse kojinėse prie kalėdinio židinio). O paskui tai jau tikrai bus labai lengva gyventis pasirišus tokį grožį po kaklu. Ir, kaip sako “paukštukai: “ kiekviena nauja diena Jums bus šventė!“ Beje, niekas nesako, kad Damoms jos netinka ;)…


Jau gerą savaitę namuose malamės 5-iese: aš, 2 snarglini bambliai, geltonas šuo ir mano faringitas-sinusitas-bronchitas… Pastarasis visiškai abejingas visokiems kilniems norams, geriems ketinimams ir, apskritai, jam nusišnypšt ant visko. Šnypšt…

Prieš porą dienų iš lovos ryte išvertė atkaklus ir nervingas skambutis į duris.  8:00. Žinau, tokiu metu kiti jau džiūsta kontorose kokiam feisbuke ir laka trečią puodelį kavos (na, aš tą darau 2val. nakties…), paštininkė buvo tikra, kad ne per anksti atsibruko. Man atidarius duris, ji kyštelėjo storą voką su širdute (akimirksniu supratau, nuo ko) ir bedė pirštu į savo popierius. Nedraugiškai pakosėjau ir pabandžiau suraityti parašą. Iš to, kaip paskui dėbtelėjo į mano užtinusias akis, supratau, mano pastangų rezultatas vertas Mao Dzeduno

Na, gerai, kam rūpi dailyraštis ir snargligės, žiūrim, ką atsiuntė mugei Kristina – Krizė iš Galicijos, sudraskom tą storą voką ir žiūrim:

Rudaplaukė (chi, įtartinai panaši į autorę ;)) su zuikiu.

O čia ir pats zuikis. “Zuikio paskirtis – myluoti ir glausti, nes jis labai švelnus. Galima rankinėje nešiotis, o kai pasidaro liūdna – šast, issitrauki ir jis tave paguodžia“ – buvo paaiškinta. Sunku nesutikti 😉

Žiū ! Oi! Atostogos? Die, atoooostogos… Saaaulė… Šilumaaaa…. (“šliurp, šliurp“ – čia šliurpsi mano nosis, “rrr-rr“ – griežia iš pavydo dantys. Saulėtoji Ispanija, ech…)

Čia gyvūnų globėjos – angelai.

Žuvų Fėja.

Tai va. O kas gražaus buvo juodoj mažoj dėželėj, sužinosit tiksliai atėję į mugę. Ir apie tos Žuvų fėjos juodą ir turkio spalvos sages arba auksinį katiną irgi nieko nepasakosiu. 😉

Po poros valandų vėl sulaukiau skambučio. Šį kartą telefonu. Pasiteiravęs, ar ras ką namie, simpatiškas balsas pažadėjo tuoj pristatyti siuntinį. Oho, du per dieną? Ka-lė-doooos!! Jau.

Reginos sutvėrimus atvežęs kurjeris buvo dar simpatiškesnis,  nei balsas telefonu, o dėžė iš Klaipėdos lengva, bet didelė. Taip stropiai suguldytų ir pūslėta polietileno apsauga apklotų rankdarbių nesu mačiusi. Kiekvienas turi mini kortelę su vardu, charakteristika ar visa gyvenimo istorija.

Foto klaidina -šie gyviai ne maži, jie mažyyyčiai, mikroskopiniai, vos ne iš siuvimo siūlų nunerti! Juos galima kabinti prie telefono ar raktų, vaikiškų (aba ne) kuprinių. Arba vieną net verti į ausis:

…ir jis skambės! O gal dainuos:

Arba pasiūlys arbatos ir po puodeliu tieisiog išsiplos (che, čia mano favoritai…):

Na, taip, neapsirikit, tikrai ne saldūs šitie padarai, mane nuo pat pirmo žvilgsnio kamuoja įtarimas, kad visi jie biški pankai…

Kukuruku

Tos pačios dienos vakare į namus iš kontoros parvažiavo ir jau anksčiau aprašytos levandinės kandys. Tiesiog siuntinių diena… Beje, ir aš gavau dovanų: ispaniškų “žuvų“  ir taškuotus auskarus nuo magic (Kristinos), o dar prie kandžių man buvo vyšnių kauliukų pagalvėlė – šildyklė su rankom veltos vilnos dėklu. Laaabai į temą ir bronchitą. Kai sykį per ilgai pakaitinau tuos kauliukus orkaitėje, užsidėjus pagalvikę man visą naktį kvepėjo skrudintais miežiais, nekosėjau ir sapnavau… Panevėžį. Todėl galiu iš patirties pasakyti ir garantuoti – rankdarbiai turi magiškos galios ;)…

Ringailė velia. Na, sakysit, dabar velia daug kas. Aha. Bet ji velia laaabai kruopščiai, stilingai, spalvingai, su meile ir… jumoru:

Visai dėl “obuolių“ pakvaišusiai šeimynai.

Arba būsimąjam fanui. O jeigu auginate vaikus be TV ir baisiųjų kompų, rasite ir gamtinių motyvų avalynės:

Sunku patikėti, kad tos cukrinės rožės, iš tiesų – vilnonės…

O dar ji linksmina švarkus ir paltus, kad šiems žiemą nebūtų taip nyku ir šalta:

Bet čia tik mažytė dalis jos darbų. Taigi, apsiaukit veltinius (jei turit tokius) ir TAPU TAPU pas mus 😉

Taip jau yra, kad meškiai KOKONO mugėje yra priviligijuota “kasta“. Nuo Teodoro laikų, nuo pirmosios mugės logo, nuo… nuo vaikystės gi, nes meškiai yra meškiai!

Pristatau Indrės meškinus ir popierinį mugės skelbimą (su meškinu…), kurį galima atsispausdinti pvz. darbe, kai šefas nemato (o jei pats esate šefas, tai tada turbūt esate labai geras šefas, juk šiuo metu skaitote apie gerus darbus ;)) ir pakabinti matomoje vietoje savo kontoroje, parduotuvėlėje ar pan. Taigi skelbimas Nr.1 ir skelbimas Nr.2 (jie vienodi, tik jų tik autorės skirtingos, o aš abiems be galo dėkinga…). AAAAČIŪ, bičiuliai!

O čia tie mugės simboliai. Nebežinau, ar bereikia Indrę pristatinėti, nes kai sykį privačiame vakarėlyje pakviečiau visus į mugę, viena viešnia pasidomėjo, kas tai yra, kita puolė “šviesti“ neišmanėlę: “Taigi čia ten, kur TIE meškinai būna!!“ Na, be komentarų…

Jie rikiuojasi į eilę, patikrinkit šį įrašą ir vėliau – bus daugiau.

Na, ateisit jų aplankyt gruodžio 3d.?

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com