You are currently browsing the category archive for the ‘Dideli darbai’ category.

Turbūt to vieno, kaip mama sakydavo – stebuklingo, žodžio čia ir užtenka, nes į jį telpa viskas. Mes, Kokono labdaros mugės organizatoriai sakome:

LABAI AČIŪ, kad dalyvavote šių metų renginyje. DĖKOJAME, kad prisidėjote prie sumanymo pagelbėti Sikorskių šeimynai. Kaip žinote, Sikorskiams reikia didelio, talpaus ir techniškai tvarkingo automobilio. Kaip minėjo šeimos galva, surinktos lėšos ir bus skirtos šiam reikšmingam pirkiniui.

autobusiukas

Dėkojame, kad dalinotės vaikų rūbeliais, žaislais, knygomis ir kitais daiktais. Renginio metu surinkome net 10 dėžių. Tai nuostabu! KOKONO mugė surado sekėjų ir Kaune. Ten mamos taip pat rinko paramą Sikorskių šeimynai. Iš Kauno atvažiavo 6 didelės dėžės įvairių vertingų daiktų vaikams.

Didelis ir drąsus AČIŪ Zuikių fabrikui už skanius kepinius, jautrią širdį, entuziazmą ir ištikimybę KOKONUI. Surinktos lėšos nukeliavo į Sikorskių taupyklę.

DĖKUI loteriją organizavusiai Sigitai, kuri iš Norvegijos atskrido tik dėl Kokono mugės. Štai ką gali geras ketinimas! Ir jis dar nesibaigė, bus pratęstas Norvegijoje.  AČIŪ pagelbėjusioms savanorėms. Už kantrybę, iniciatyvą, tiesiog, kad atsiliepė.

Geri darbai turi tęstis! Šiemet mūsų gretas papildė jaunas, labai perspektyvus kūrėjas ir aktyvus visuomenės veikėjas Jurgis. Tai jis gamino ledinukus, piešė atvirukus, ragino žmones aukoti ir, žinoma, prisidėjo pats. Jurgis buvo ne vienas. Kartu ir daugiau vaikų ir jie tikrai šaunuoliai. Mūsų laukia šviesi ir įdomi ateitis!

Visi suaukoti daiktai ir pinigai perduoti Sikorskių šeimynai. Labai tikimės, kad tokiais paprastais, nuoširdžiais veiksmais mes prisidedame prie geresnio, kokybiškesnio mažųjų šeimynos narių gyvenimo.

Jeigu norėtumėte iki Kalėdų dar nudirbti gerą darbą, nespėjote ar užmiršote paaukoti, dar ne vėlu! Iki pat Šventų Kalėdų galite pervesti lėšas į Sikorskių šeimynos sąskaitą ir prisidėti prie ratuotos svajonės įgyvendinimo.

Sikorskių šeimyna
Įmonės kodas 303165387
Sąskaitos nr. LT66 7044 0600 0792 6720 SEB bankas

Šiltų, jaukių, šeimyniškų Šventų Kalėdų!

Snieguolė Gintė, Jurgis ir KOKONautų komanda

Į mano pašto dėžutę anksčiau nei rudeniniai lapai nuo kiemo klevų pradeda dribti laiškai su klausimais, ar bus šiemet kalėdinė mugė. Och, bet negaliu pradėti ko nors naujo, nepabaigusi pernykščių reikalų. Tas “pernykštis sniegas” – po mugės duotas pažadas papasakoti, kur ir kaip laiką leido “Lietaus vaikai”, surinktas per mugę lėšas nusprendę panaudoti vasaros šeimų stovyklai pajūryje. Stovykla vyko rugpjūčio pabaigoje, nuotraukas irgi mamos sąžiningai susiuntė, o aš…. o aš vis neradau Laiko. Arba nežinojau, kur jo reikia ieškoti. Čia – sąžinės prispaustas, bet širdingas įrašas, TIKRAI!

Manau, ne vienam, išgirdus apie visokias stovyklas, bendras išvykas ir kaip nors likimo nuskriaustus, bet tėvus turinčius vaikus + labdaras, sukirba klausimas: “O kodėl juos reikia kur nors BENDRAI vežti? Kodėl ta proga šelpti? Kodėl tėvai negali tų vaikų prie jūros nusivežti patys, juk ne visų finansinė padėtis prasta?” Mmm, turbūt aiškiausią atsakymą gautumėte, jei pavyktų nugirsti uždaruose rateliuose vykstančių pokalbių nuotrupas: “Viena auginu 3 vaikus, vyresnėlis priežiūros reikalauja daugiau, nei mažieji kartu sudėjus, mums kelionė į “Maximą” yra iššūkis, atostogoms man dar reikia kelių porų rankų…”, “….Paskutinį kartą prie jūros buvau, kai dar vaikų neturėjom, dabar jau toli ji mums, viską skiriame vaiko terapijoms…”, “Galime išsinuomot tik kambarį, bet sūnui reikia erdvės, kitaip jis ima nerimauti, blaškytis. Stogą visiems nurautų tie jo, rodos, betiksliai šokinėjimai, bėgiojimai, o nepasakysi “liaukis!”, jo kalbos suvokimas per menkas, o poreikiai dideli…”, “Nevažiuojame į nepažįstamas vietas. Vaikas bijo, rėkia, labai priešinasi, net per slenkstį nelipa, o vyrui gėda dėl tokio elgesio…”, “Norėčiau kada nors atostogauti ar bent savaitgalį praleisti tokioje aplinkoje, kur nereikėtų niekam aiškintis, koks tas mano vaikas ir kodėl jis toks, netektų teisintis, kur niekas nekreiptų dėmesio, nemokytų manęs ir neauklėtų neva išlepinto vaiko.” Turbūt tai būtų tik saujelė priežasčių, kodėl ta jūra “toli”, kodėl reikia ypatingesnių sąlygų, kodėl ne visada net pinigai lemia gan uždarą šeimų gyvenimą.

Tai, štai. Po mugės suskaičiavę, viską sudėlioję, “Lietaus vaikai” pradėjo stovyklautojų registraciją, savanorių paiešką ir poilsiavietės pajūryje žvalgytuves. Rado ir puikių jaunų savanorių (ir merginų, ir vaikinų), Monciškėse aptiko labai tam tinkamą “100 metrų iki jūros” (nemelavo!) “dvarą” su dideliu kiemu ir paskutinę vasaros savaitę 17 panorusių stovyklos privalumus išbandyti šeimų praleido vėsiame pajūryje, bet šiltoje draugijoje. Kai grįžusieji pasidalino įspūdžiais ir vaizdais, pasiryžusių tokią stovyklą pakartoti, atsirado gerokai daugiau.

Kas ką veikė? Savanoriai užsiimdavo su vaikais, kol tėvai mokėsi.

10542685_10153054050848496_5522445737063327767_o

Taip, mokėsi, nes suvokti kitokį šių vaikų pasaulį tikrai reikia mokslo.

10603877_10153054049828496_7950762213227642422_o

Būta ir terapinių užsiėmimų:

10514160_10153054061598496_5588003561464564797_o

Net labai įtraukiančių ir užburiančių užsiėmimų:

10623540_10153054054928496_2452467128456669237_o

Teatrališkų…

1454614_10153054055578496_4467744825757832872_n

Būta menų:

1932700_10153054052528496_6394868098244273448_o

… ir pramogų (beje, cirko artistų atsirado tarp savų, tokių vaikų tėvų, kaip ir meno terapeutų ir potencialių savanorių-auklių iš brolių-seserų tarpo…):

10636424_10153054069413496_8302475518558759352_o

Buvo mokytasi gyventi drauge, šmaikščių taisyklių pagalba:

10599391_10153054071543496_5875805063150691023_n

… ir tiesiog džiaugtasi jūra!

10317601_10153054053258496_8180291591248184600_o

Tiesą sakant, tokių nuotraukų gavau daugiausiai ir ilgiausiai užtruko, kol nusprendžiau, kaip lakoniškai viską sudėlioti, buvo daug pagundos suklijuoti čia visas foto su laimingais vaikais ant smėlio, bangose, kopose ir su… smėliu ausyse. Bet visko čia neatpasakosi. Kaip ir suokalbiškai tėvai šypteldavo paklausti, kas labiausiai įsiminė iš stovyklos, dėl ko verta vėl organizuoti. “Vėlyvo vakaro pokalbiai arkoje” – kažkokiais kodais išsitarė kelios mamos, leisdamos suprasti, kad už širdies griebiančios pokalbių temos ir išpažintys prie laužo jau naktimis, vaikams pagaliau sumigus, buvo tai, ko labiausiai pasiilgstama, ko vis tik labai reikia…

Net jei ir mugės labdara, toli gražu, nepadengė visų stovyklos išlaidų, net jei iš daugiau nei 150 autizmo asociacijos šeimų stovyklauti pasiryžo nedidelė grupė, bet pirmas “blynas” neprisvilo, tėvai dalijasi įspūdžiai ir naujienomis apie kai kurias iki tol nežinotas terapijas, pačių ir savo vaikų emocijas, patirtis, o tai yra įrodymas, kad… pernykštė mugė pavyko ir galima imtis kitos.

P.S. Kai kada tos mūsų labdaros temos užkabina ką nors iš mugiautojų tarpo l.asmeniškai. Pernai taip nutiko vienam ne pirmus metus mums padedančiam žmogui. Po kelių savaičių parašė, kad labai nerimauja dėl savo dukterėčios, kad aprašyti “lietaus vaikai”, skaudžiai kažką primena… Ką gi, informacija “suvaikščiojo” ir šiemet ši mergytė jau lanko krūvą terapijų ir užsiėmimų specialiame centre, ji gauna pagalbą laiku, ji pradeda augti kitaip. Štai, kur, mano manymu, ir yra tokių bendruomeninių reikalų ir sklaidos nauda – kartais tema, kuri atrodo tik plakatinė, tik kažkieno tolima bėda ar iššūkis, pasidaro artima, nes mes gyvenam tarp žmonių. Jie įvairūs…

P.P.S. Beje, jei žinote, kam dar gali praversti tokios temos informacija, pasidalinkite: parodoje “Mokykla 2014” Litexpo lapkričio 21-23 d. autizmo asociacija turės savo stendą “Vaiko gerovės erdvėje”. Ten vyks konsultacijos, diskusijos apie švietimą, ten net apie vasaros stovyklos įspūdžius bus galima paklausti tiesiogiai.

Ant virtuvės stalo žydi ryškiai geltonos chrizantemos. Pažydės, o ryt važiuos į atokų kaimelį, nusės ant smėlėto kalnelio ir gal mano protėviams papasakos, kaip mes čia gyvenam. Tyčia pirkau gėles anksčiau, tyčia jas namie jaukinau… Dar prieš dešimtmetį man visokie ritualai atrodė tik šiaip žavūs praeities reliktai, nesvarbūs, nevisai suprantami ir nebūtini. Visada patikdavo žvakelių jūra ir nerašyta giminės taisyklė kasmet susitikti “bent ant kapų”, bet ar būdavo kada pasvarstyti apie ką nors daugiau nei tos dienos materija? Eeee… vargu. Dabar turbūt amžius ir patirtis apšvietė, kad kalendorinės šventės, paminėjimai labai tinkami išlipimui iš buities pelkės ir profilaktiniam smegenų išvėdinimui. Vėdinu. Virtualų rašalą gadinu ir mąstydama apie Amžinus Rimtus Dalykus, mėginu suskaičiuoti per metus įvykusius gerumus.

ŽAISLŲ MUZIEJUS tuoj švęs gimtadienį. Po pernykštės mugės nespėjo drožti kardų ir arbaletų, suktukų-kauktukų ir kitokių senųjų žaislų kopijų, nes tokie “ginklai” lūžo, byrėjo neatlaikę mažųjų lankytojų ordų. Čia vis dar tebevažiuoja klasės mokinukų, plūsta grupės darželinukų, švenčia ir pramogauja, žaidžia ir mokosi. Ir visi gi nori pačiupinėti ir pažaisti su žaislais, kurie neretai atrodo 100 kartų egzotiškesni, negu poryt rinkoje pasirodysiantis naujas i-pod’as.

rekonstrukcijos

O muziejus gražėja. Į naujas stilingas ir protingas lentynas rikiuojamos kelių kartų lėlės…

leliu vitrina

…ant sienos banguoja originalios vėliavėlės…

Veliava_004

Dienos šviesą išvydo knygelės:

knygeles virselis

Muziejų pripažino mokslininkų bendruomenė:

padeka-m

Aplankė “televizoriuje gyvenantys” žmonės:

gq4r2612-mazas

… ir gyvenantys Holivude:

DSC_0516-03 maz

Robertas Zemeckis, režisierius

Taigi, kol KOKONAS miegojo metiniu miegu, kiti sėkmingai kimo nuo gausybės istorijų, papasakotų daugybei žymių ir dar mažų lankytojų.

DSC_0521-bw -01

Jei dar čia nebuvot, užeikit, jei jau kartą aplankėt, pasikapstykite giliau.

KAS?  M-U-G- Ė! Paramos ir gerų linkėjimų renginys skirtas labai labai šviežiam pirmajam Lietuvoje ŽAISLŲ MUZIEJUI, kuriame jau nuo lapkričio mėn. gyvens mūsų, mūsų tėvų ir senelių vaikystės žaislai, archeologiniai lobiai ir tų lobių kopijos, skirtos pačiupinėti istoriją dabartiniams vaikams ir ne tik vaikams.

KODĖL? Todėl, kad VISKĄ steigia, rengia, remontuoja viena labai simpatiška šeima. Ir VISKAS vyksta tik savomis ir bičiulių jėgomis bei lėšomis.

KAM? Senųjų (pvz. Valdovų rūmuose rastų) žaislų ir žaidimų kopijų gamybai – štai kam bus skirti mugės pinigai. Kad mūsų vaikai galėtų patys pažaisti tuo, kuo kadaise žaidė jų seneliai ir senelių seneliai. O gal karalaitės ar piemenaitės… Daugiau apie mugės idėją ir patį muziejų, jo įkūrėjus skaitykite ir žiūrėkite čia.

KADA? gruodžio 8 d., šeštadienį, 10 val.

KUR? Žaislų muziejuje, B.Radvilaitės g. 7 / Šiltadaržio g. 2, Senamiestyje:

(gal kiek laisvamaniškas planas, bet turbūt aišku, kad atvažiavus iki Katedros, jau galima ieškoti vietos mašinai ir persėsti ant medinio žirgelio ;), tokius logotipus rasite ant muziejaus langų Ia., o įėjimas iš Šiltadaržio g.)KAS BUS? Tiesą sakant, tai jau 4-oji mugė KOKONO istorijoje, todėl tikimės, bus… panašiai gerai kaip ir pernai! Labai laukiame ištikimų mugiautojų, tiesiog mugiautojų – veteranų (!) ir naujų, dar nepažįstamų draugų, kurie mezga, neria, siuva, veria, lipdo, pina, audžia, velia, kepa, verda muilą ar šokoladą… Žodžiu, visa, kas yra apie  kūrybą, rankdarbius (kaip visada) arba visa, kas yra apie žaislus (juk tema tokia puiki). Paštas mugiautojams – kokonas.blog@gmail.com.

KAS ATEIS? Pirkti TIKRAI ateis Kalėdų seneliai, visokie jų nykštukai ir kiti gudrūs ir smagūs dovanotojai. Pasimatysim? Visa (ar beveik visa), ką rasite mugėje jau dabar ar tuoj tuoj galima pamatyti skyrelyje ŽAISLŲ MUZIEJAUS MUGĖ. Pavarvinam seilę…

O dabar, irgi kaip įprasta,  labai prašau apgyvendinti šį gyvą, vilnonį, tikromis pjuvenomis kimštą meškiną Marselį (ačiū Rasai ir jos vyrui Rudolfui, kad paskolino “šeimos nario” foto) savo interneto puslapiuose, tinklaraščiuose, feisbuke, parduotuvėlėse, dirbtuvėlėse ar visur, kur jis galėtų papasakoti apie Žaislų muziejaus mugę (pridėkite nuorodą į šį straipsnį). Mes būsim labai labai dėkingi, o Meškius tikrai praliksmės. Beje, jis irgi yra beveik toks, kokiais žaidė mažos (turtingos…) mergaitės iki plastmasės eros ;).

Iki pasimatymo mugėje!

p.s. pomuginė arbatėlė šį kartą tikrai bus, nes jau organizuojama muziejaus šeimininkų, mugiautojų vakarėlis vyks dar tą / kitą savaitę po mugės, todėl pagaliau bus galimybė papliurpti į valias…

Įtariu, kalėdiniai pažadai galioja iki Velykų. Paskui surūgsta… Vadinasi, turiu tik parą įsipareigojimams įvykdyti.
Pasidarom kavos ir pasidalinam seniai užkonservuotomis istorijomis. Tiesa, mano kava gaminta prieš geeerą savaitę, kai cypdama darbą mūsų namuose metė indaplovė (fui, anarchistė kokia…), o nauja“ fotomuilinė“ bandė iš paskutiniųjų kompensuoti mano abi kaires rankas ir „žvairas“ akis.. Beje, tos nedarbo idėjos yra užkrečiamos – kompas irgi eilinį kartą neperspėjęs pasiėmė atostogų. Technikos revoliucija, ne kitaip.

A, tai apie kavą. Nutariau, kad jei jau naminė, kad jau čia, tiesiog KOKONE, tai geriam kokią pagerintą, ką? Kadaise Karina man kažkur komentaruose parašė, kaip ji suplaka pieną pieniškai kavai. Man ne visada tobulai išeina, bet pati idėja tikrai iki tobulumo paprasta – reikia naudoti tą patį kavos presą (french press)- indelį, kelis kartus „papumpavus“ paprastai susiplaka visai neprasta puta.

Na, maždaug taip:

Gerai, o dabar išpilam kriauklėn šitą. Jamam Šarūnės puikiąją, grįžtam prie įprastos vaizdinės KOKONO kokybės:

…ir pakalbam apie prieš daugybę mėnesių vykusią mugę.
Taigi, Snieguolę jai skirtas žiedelis rado dar prieš Kalėdas. Snieguolė Rugilė gyvena Londone. Dirba banke. Prieš beveik metus baigė mokslus ir ši proga buvo numatyta kažkaip teisingai įprasminti teisingu daiktu. Ir…vualia – čia netyčia internete ir aptiko snieguolinį žiedą. Tiko viskas: ir grožis, ir dydis, ir mintis, ir gerų darbų idėja. Rugilė kilusi iš Panevėžio, o Panevėžys – vienas iš 5 Lietuvos miestų, kuriame yra akliesiems skirta biblioteka, „Snieguolė“ užsiminė, kad būtų šaunu, jei panevėžiečiai gautų tas knygutes pirmieji ar kokia viena kita daugiau, ar kaip kitaip būtų aišku, kad tas žiedas virto knygutėms VISAS. Virto, Rugile!
Kodėl tas virsmas užtruko? Ech… Visad kas nors pakoreguoja planus. Jurgė, knygučių leidybos kuratorė, ilgai ir kantriai man aiškino visas smulkmenas ir aplinkybes. Apibendrinant: po viešo knygelių pristatymo ir pirmųjų rankdarbinių-darbinių pavyzdžių „pačiupinėjimo“ išlindo visokių patobulinimų ir pageidavimų, techninių ir metodinių patarimų. Tada kliuvo ratai beveik kiekvienoj iš daugybės gamybinių grandžių nuo popieriaus iki magnetukų, spaudos ir kirtimų. Kelis kartus strigusius maketus dar po prastovų teko ir taisyti. Galų gale knygučių pirmasis tiražas išvydo šviesą. 15 vnt., apie geometrines formas, su išimamomis detalėmis, tvirtinamomis magnetais. Ir čia paaiškėjo, kad viena paskutinių gamybos dalių – paspartavimas (kartono lapų su iškirstais langais apklijavimas) visiškas brokas, lapai spūra, raitosi, atsiklijuoja… Fe, ar ne? Gamintojas pripažino savo kaltę, pasiteisino techninėm galimybėm ir pinigus grąžino, bet knygelių naudoti vis tiek nebuvo galima. Jos tiesiog dūla ant Jurgės stalo.

O tuomet dar paaiškėjo, kad silpnaregiams daug geriau būtų tokios knygos ant juodo, o ne balto fono… Kur gi, patarėjai, buvot anksčiau? Akliesiems gi nėra skirtumo, o regintieji net neįtaria tokių niuansų…
Na, tai kuo baigėsi epopėja? Šiuo metu gaminamos ir tos juodosios knygelės. Ir pasimokius, sugaišus šitiek laiko, jau maketuojamos dar dvi kitos knygos. Be to, rimtai mąstoma kardinaliai keisti gamybos būdą – knygutes gaminti iš… plastiko, specialia, dar laaabai naujoviška, bet perspektyvia mašinėlė plastiko lakšte atspaudžiant 3D vaizdą. Baisingai knieti pamatyti ir pačiupinėti, tiesą sakant. Lauksiu žinių, kai tik ką sužinosiu, parašysiu.

P.S. kai sužinojau, kad Lietuvoje tėra 5 specialiosios. bibliotekos akliesiems ir silpnaregiams, tik didžiuosiuose miestuose, nustebau. Tik 5? Tik po 3 knygutes kiekvienai?? Bet paskui man paaiškino, kad visoje Lietuvoje šiuo metu yra apie 90 aklų vaikų tokio amžiaus, nuo 2 iki 5 metų (į tokią auditoriją taiko šios knygutės). Tik tiek? O negi mažai???? Šis skaičius pakankamai stabilus, bet nuolat kinta viduje: kažkas išauga, kažkas gimsta, kažkas praregi po sudėtingų operacijų. O kažkas to regėjimo netenka. Gal net šią minutę… Brrr…. Šis skaičius tik statistikams yra beveik nekintantis jų suvestinių grafose, mažylių tėvams jis pakeičia visą gyvenimą.

Taip, SNIEGUOLĖ! Ne, staipytis vaikų darželyje nereikės ;). Snieguolės vis dar laukia tas garsusis žiedelis:

Visą jo istoriją galima perskaityti dar ir dar kartą, priminsiu trumpai: dailininkės Eglės Babilaitės sukurtas ir kalėdinei labdaros mugei, t.y. taktilinių knygelių leidybos “fondui” padovanotas autorinis, vienetinis, tiesiog sidabro “nertinis”, 17-18 dydžio žiedas (juvelyras pažadėjo padidinti, jei reikės), dengtas rodžiu su metalo keramikoje įlydytais “svarovskiais”. Žiedas kalba pats už save, jis sunkus, tikras, laaaabai įspūdingas, toks – ASMENYBĖ, kuriam tikrai neįdomu, prie ko bus derinamas, nes jis turi magijos derėti prie šeimininkės širdies… Ir čia tikrai ne tušti žodžiai.

Taip jau nutiko, kad būsima šeimininkė mugėje nepasirodė, gal pramigo, gal apsnigo ;), todėl skelbiame visuotinę jos paiešką!!!

Labai prašome pasidalinti (tinklaraščiuose, facebook’e) šia nuoroda su paveikslėliu, nes ŽIEDUI būtina rasti jam Skirtąją, o knygelių leidėjai bus be galo dėkingi už žiedelio atneštą piniginę paramą. Iš tiesų, tai dėkingi bus 2-5 metų neregintys vaikai –  žiedas virs specialios taktilinės knygos lapais ir net kelių miestų bibliotekose mažieji galės rankutėmis paliesti ne tik iki tol nepažįstamas geometrines formas, Brailio rašto raides, bet ir Jūsų gerumą.

Radusiems Snieguolę rašyti: kokonas.blog@gmail.com. o pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (šį kartą – VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ).

Turbūt pasirodys, kad šis įrašas “ne į temą”, ar kad vėl už kažką agituoju. Nei viena, nei kita. Tiesiog, keletą naktų braidant po internetą, būtent toks straipsnelis sukrito, tokie žmonės mano erdvėj (realioj ir virtualioj) pastaruoju metu sukiojosi.

Tai trijų mano pažįstamų mamų istorijos. Na, istorijos… GYVENIMAS, iš tiesų. Čia ir dabar.Vakar ir gal rytoj…

****

RIMANTĘ , trijų baltapūkių mamą, pirmą kartą sutikau, kai ji laukėsi pirmagimės. Aš jai į vieno žurnalo redakciją atvilkau kažkokį straipsnį apie vokiečių vyno šventes ir anuomet man, bevaikei, darbas paskutiniais nėštumo mėnesiais atrodė TIKRAS žygdarbis ir karjerizmo viršūnė. Paskui mudvi matydavomės retkarčiais pas bendrus draugus, girdėdavau atgarsius jos šeimos kelionių (“…su mažais vaikais! į Portugalija su kūdikiu!…”), bet, tiesą sakant, labai nesigilinau, net neklausinėjau. Pernai vėlyvą rudenį Rimantė pasisiūlė padėti pranešti spaudai apie Vilties mugę, ta proga pasikalbėti susibėgus kažkuriam prekybcentryje, spėjau išsproginti akis: jaunylei tebuvo vos pora mėnesių, o į susitikimą ji atsivežė visus tris. “Na, ir drąsi,” – primečiau. – “Maniškis čia vienas kalnus nuverstų. Ir šitą Kalėdų eglę per 2 aukštus irgi…”. Niekas nieko nenuvertė, prikalti prie minkštasuolio ledainėj irgi nesėdėjo, o mudvi tarp tų vaikų dar ir šį bei tą sutarti, nudirbti suspėjom. Todėl šiemet nugirdusi, kad visi keturi (neskaitant katino) automobiliu išriedėjo Italijon pusmečiui ar ilgiau pakeliauti, nebesistebėjau. Tik, va, prieš kelias dienas ilgiau pataršiusi jų kelionių dienoraštį – www.minn.lt – vėl turėjau “maisto” apmąstymams apie mamų drąsą. Ar elgtis kitaip, nei dauguma – ekstravagantiška? O bandyti gyventi pagal savo troškimus ir svajones? O mokyti vaikus patiems arba leisti į mokyklą svetur nuolat keliaujant? Drąsu? Romantiška? O gyventi žavioje pievoje šalia vynuogynų… palapinėje? 3 maži vaikai… O patogumai? Kas tai yr’ iš viso? Gerai, ar bent saugu? O ar saugu vaikams mieste, ypač, kai tėvai paskendę darbuose paromis? O, o, o… Ir dar 2 milijonai klausimų. Bet atsakymų nerandu. Žinau, 100% teisingų gyvenimo receptų ir nėra. Na, mane ir mano abejonių kvaršinamą galvą šiomis beveik neprašvintančiomis dienomis nuramintų ir kokie 50%  :).

****

SIMONA – viena  mugiautojų. Dar pernykštė. Ji su vyru ir pypliais dvyniais “supasi” mediniu arkliuku. Taip, taip, čia ta parduotuvė internete, kur grožis ir gėris iš medžio, lino ir kartono, o viskas pagaminta Lietuvoje. Iš pažiūros nieko čia stebėtino, negi mažai mamų pradeda “vaikišką” versliuką augindamos mažius. Vaikišką, nes dažniausiai apie žaislus, vaikų techniką ar vaikiškus batus. Vaikai – puikus įkvėpimas ir padrąsinimas. Simonai ir jos vyrui įkvėpimas prasidėjo… neišnešiotų naujagimių skyriuje, spėju, bandant išmelsti, kad per anksti į pasaulį atėję dvynukai – mergytė ir berniukas – sugebėtų kvėpuoti patys. Pradžioje bent tiek… “Mūsų istorija su laiminga pabaiga” – ne taip seniai man sakė Simona, turėdama minty vaikus. Tada ji dar tik džiūgavo, kad paskambinę ūkio ministerijos klerkai pasiūlė dalyvauti Metų Verslo apdovanojimuose, verslo pirmoko nominacijoje, dar nežinojo, kad teks lįsti į dalykinį kostiumėlį ir kaukšėti to apdovanojimo atsiimti. Va, taip, va. Drąsa gyventi ČIA ir DABAR atsiperka.

****

JULIJA irgi mano akiratyje atsidūrė per tas muges. Jau pirmais metais atriedėjo su vertų papuošalų dėžute. Atriedėjo, nes laukėsi trečiojo. Išsikalbėjom, pasakė, kad turi patirties su spec. poreikių vaikais, jos ir specialybė iš tos operos, paklausė, gal mums reikia kokios pagalbos (juk tą sykį mugė vyko mažyčiame darželyje, kurio beveik visi 5 auklėtiniai buvo autistukai).  O apie savo pačios vidurinėlę Atėnę papasakojo vėliau, gerokai vėliau. Pernykštė “Vilties” mugė vyko Atėnės mokykloje. Mokykla – sąlyginis pavadinimas, ne visai tokia tai mokykla, kaip mes įpratę. Pernai pirktų garsiųjų šaukštų Atėnei nereikia, mergaitė maitinama per specialų įtaisą, ji nemoka… ryti. Nors idėja remti “Vilties” ugdymo centrą kilo Julijai, pati sau ji nieko niekada neprašė, vargu, ar kas įtarė, kad jauna šeima, šiemet kantriai mamoms aiškinusi apie eko-daugkartinių sauskelnių ypatumus ir savo rankomis jas siuvanti, turi TIEK gyvenimo patirties. Ne tokiai jaunystei tai turėtų būti skirta… Julija parašė laišką apie savo dukrelę ir LRT išsirinko Atėnę vieno telemaratono heroje, rytoj, gruodžio 14-ąją, trečiadienį 21.20 val. per Lietuvos televiziją tiesioginio labdaringo koncerto metu bus renkami pinigai ir Atėnei gyvybiškai būtinam prietaisui – gastrostomai, per kurį mergaitė maitinama, senasis šiuo metu jau turi būti pakeistas, o ligonių kasos tokių “keistenybių” nefinansuoja… Visad zyziau, kad labdara SMS’ais man nepriimtina, kad ne tik pinigai svarbu, kad būtina rėmėjams matyti žmogaus akis, o ne slėptis nuo nepatogių vaizdų už telefono ar kompiuterio, bet šį kartą viskas yra kitaip, šį kartą tai žmonės šalia mūsų, tylūs, orūs, patys palaikantys visas labdaringas idėjas ne žodžiais. Todėl, jei trečiadienį įsijungsite TV ir nusiųsite geros valios žinutę tuomet ekrane nurodytu numeriu, būsite prisidėję prie bičiulių vaikiuko geresnio gyvenimo. Ne žodžiais…

Tai viskas, kuo norėjau šį kartą pasidalinti. Neturiu jokių iliustracijų. Bet gal net ir nereikia…

T.y., ką dar turime po mugės. Turime gyvūnų 😉

“Žaislų turgaus” Renaldas.

Nors nežinau, ar galima šitokius draugelius vadinti gyvūnais…  Renaldo istorija paprasta: jis troško tapti cirko artistu (kas to nenorėjo vaikystėje?), bet jo mama griežtai draudė laipioti kopėčiomis, labai saugojo, kad nenudribtų, nesusiplėšytų kelnių, neleido dažyti nosies raudonai, net valgyti ledų nuo rugpjūčio 30d.  iki gegužės 27d., kad neperšaltų ir…  nosis neparaudonuotų pati. Kas Renaldui beliko? Ogi įsisegti ženkliuką-sagą su klauno atvaizdu ir taip tyliai maištauti. Na, gerai, tiesą sakant, protestuodamas jis dar ryte rydavo ledus laukdamas autobuso. Bet kokiu oru, bet kokiu sezonu. Nosis taip ir neparaudo (varge, varge…), bet gerklė nukentėjo, dainuoti “džingl bels” jis šiemet negalės. Užtai šalikas gi l.gražus, ar ne? Taigi, kam reikia Renaldo po egle, rašykit: kokonas.blog@gmail.com. o pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (šį kartą – VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ).

*****

Mortos gyvuliukai

(kodėl Mortos? nagi toks vardas šovė į galvą pirmas, bet gali būti ir Veronikos ar Vincento, Elzės ar Jokūbo.)

– Seneli, ar esi matęs kada tikrą, gyvą karvę? – iš tolo pradeda Morta.

– Čia tas gyvulys, kur duoda pieno? – tik pasitikslina “žinovas”.

– Na, taip… Negi nežinai?… – numykia M.

– Taigi žinoma, esu. Augau kaime, ūkyje visokių padarų buvo. Prisižiūrėjau. O kodėl klausi?

– Matai, seneli, darželyje paišėm gyvuliukus, man teko karvė ir avelė. Nupiešiau, va, tokią:

Vaikai labai juokėsi, sakė, mėlynų karvių nebūna, o avelių:

…o avelių tokių storų irgi ne…

-Nesamonė!! Gal tie tavo darželiokai nėr’ matę karvių patys??? Taigi būna visokių veislių! (čia kaip su angelais – įvairių rūšių…) – pareiškė senelis.

– Kokių veislių? Mėlynų? – parūpo Mortai.

– O kaip gi?? Paprastai labai anksti ryte, kai laikas jas melžti, o melžėja dar ne visai prabudusi, karvės ir būna mėlynos spalvos…  O dar mėlynmarges prieš miegą skaičiuojam.

– Bet, seneli, ten avelės, ne karvės…

– Aš tai karves skaičiuoju, nes ilgai neužmiegu ir avys baigiasi. Ir storos jos visos, nes yra kryžiukinės.

– ?

Kryžiukinės – močiutės kryželiu išsiuvinėtos…

Taigi, du Justės mamos mikroskopiniais kryželiais siuvinėti paveikslėliai (18×14 cm) – “Miegamojo gyvulėliai” – laukia sapnų skaičiuotojų 😉

Keliam pabaigtuvių “vainiką” – mugė praėjo labai sklandžiai ir šiltai.

Elenos Gedo foto (foto Gedo, o Gedas Elenos…)

Taigi, dabar dėkosiu (laikykitės ;)).

AČIŪ!!

“Menų spaustuvei” už svetingumą, savanoriams “spaustuvininkams” už paslaugumą ir kantrybę, mugiautojams už punktualumą (nerealų) ir organizuotumą (pritrenkiantį), rankdarbių dovanotojams (tiems, kas siuntė savo kūrinius iš Ispanijos ar Saločių) už rūpestį ir tobulas pakuotes,  svečiams-pirkėjams už ankstyvus vizitus ir konkretumą (teko net ką tik gautą siuntinį, tiesiai iš stoties prigriebtą, čia pat vietoje su pirkėja draskyti, autorės laišką skaityti ir dėžes tikrinti, nes labai, labai, labai reikėjo TŲ eglaičių :)), mažiesiems dalyviams už smagumą, visų namie paliktų pyplių močiutėms už tų pyplių priežiūrą, VISIEMS už DOSNUMĄ – knygutes, spėju, jau karpo, klijuoja, ir vietoje planuotų 15, išeis dvigubai daugiau. Arba pinigai bus skirti jau naujai rengiamos antrosios knygos su V.V.Lansbergio pasaka leidybai. Kaip bebūtų, lauksim žinių, a’ne?

Mugės foto neturiu, t.y. nesugebėjau rasti smegenų žmoniškai paprašyti savų fotografų, kad padirbėtų, todėl esu be galo dėkinga Justei, kuri spėjo aplėkti ryte visus kampus ir įamžinti beveik visus mugiautojus.

Čia įdedu vos kelis vaizdus, didumos ieškokite FB albume (spausti nuorodą).

Pradedam rytą šokoladu. Karštu. Su prieskoniais. Ir angelais (žr. pirmame plane)

“Zuikių fabrikas” – visos šeimos fabrikas. Ir nuo zuikio meduolių ir keksų iki riešutinių saldainių…

Lauros iš  “Kėpėjų” keksiukai. O po stalu – meduolių kalnai medinėse ir laaaabai stilingose dėžėse. Per keletą valandų liko tik dėžės.

Elės darželis. O gal sodelis?  Žydintis sodelis žiemą. Balti parafino briedžiai su liepų žiedais.

Lėlės.

Meškiai, meškinai… (kaip gi be jų?)

Vilnos ir… meškinai, mieli jų snukiai (kirčiuoti gale, tada rimuojasi :)) Pirmame plane – “varlikės”, jų jau neliko, stilingi kalėdotojai pasiruošę / pasipuošę.

Grikių apsiriję siūti draugužiai ir vilnoniai krepšiai. Va, kam tie krepšiai tokie nemaži siuvami – draugų daug galima sutalpinti…

Tikri nykštukai yra maži. Jie gyvena atlapuose arba dėžutėse nuo saldainių. Ir ten, ir ten jų telpa daug. (Maniškis – geltonas. Gavau dovanų. Ačiū Eglei iš “Eko Daiktų”)

Sutvėrimų pristatinėti nereikia. Sutvėrimai ir yra Sutvėrimai… Šiemet jei turėjo (ir dar turi) savo atvaizdų – atviručių. Jei siunčiate kalėdinius atvirukus, raskite knygynuose sutvėrimus – jie perduos jūsų linkėjimus tetoms, dėdėms ar draugams. Saugiai, smagiai iri originaliai.

O dar jie daro gerų darbų geriems sutvėrimams. Naminiams. Na, bent turėtų būti naminiai jie…

“Medinis arkliukas”. Šiemet ši šeimyninė kompanija (Simona, jos vyras ir jų baltapūkiai dvyniai ;)) nominuoti “Metų verslo pirmoko” vardui. Tai kai’ ką!!!? Balsuojam? Balsuojam!! (parašysiu plačiau vėliau, bet balsuoti galima ir reikia jau dabar – čia, susiradus “verslo pirmoko” nominaciją kiek žemiau). Man tai žiauriai smagu matyti, kaip mugiautojai kasmet vis pakyla savo kopėčiom aukščiau, kai pasėta pupa auga, stiebiasi į dangų, kaip viskas nuosekliai tobulėja. Juk smagu?

Na, ir truputis statistikos: iš viso mugiautojų buvo 40+, jauniausiai dalyvei 13 metų (sakė, medį kalti padėjo senelis), bet aš negaliu atsidžiaugti – va, čia tai ATEITIS, čia tai naujoji karta… Beveik pavydu, kad mes (kalbu apie save ir savo aplinką tuomet) nebuvom tokie sąmoningi…

Taigi, čia Onos Marijos ir jos senelio kūriniai, o daugiau vaizdų nuorodoje.

O dabar metas užsukti į “likučių” sandėliuką. Man sunkiai apsiverčia liežuvis taip vadinti tokius grožius. Pavadinkim taip:

Laukia savų

nes man visad atrodo, kad mielų, širdingų ir kokybiškų daiktų mugėj nenuperka iš karto tik dėl to, kad jų naujieji šeimininkai pramiega arba suserga ir negali atvykti. Tiesiog tą dieną jie nesusitinka…

Pradėkim nuo Zoologijos Sodo Atlape. Maži, šilti, velti – Geltonoji žirafa ir Raudonausis dramblys Ringailės iš “Tapu tapu”. Kur ištipens? Po kieno egle?

3 poros nerealiai dailių pypliškų (iki 6 mėn.) batukų -tapukų:

“Morkos su žirneliais”

“Žali obuoliai” (ir ant padų!!)

“Obelų žiedai” (tiktų krikštynoms ar tetos vestuvių proga pasipuošti mažai pupai)

Dar yra keletas tokių apyrankių, “matuojančių” Suveltą Laiką. Turi galios sustabdyti akimirką žavingą, tinka dovanoti amžinai skubantiems.

Raminta iš Saločių atsiuntė tas jau aprašytas eglaites, kurių į mugė atskuodė turbūt pati pirmoji pirkėja (tuo labai mane nudžiugindama). Liko 2 dėžutės. Rinkinius galima koreguoti. Proto ribose 😉

TIKRAS šienas. Eko. Traukit per Kūčias po šiaudą – burtą ir gyvenkit ilgai, nes šiuos eglutės papuošimus teks anūkams palikti paveldėti.

O čia Ramintos močiutės nertos pirštinaitės. Irgi iš Saločių, nuo latvių sienos. Stilinga močiutė, spalvingi linkėjimai. Gaila, Šarūnei fotografuojant rankų pritrūko – pirštinės fantastiškai atrodo apsimautos, ilgia ieškojau nors kokios siūlės, Raminta, kaip jos numegztos???

Kristinos Sabaitės – Krizės 2 sagės. Ispanijos saulės ir dangaus įkvėptos. Neturėtų būti šalta ir liūdna su jomis (dirbtinis veltinis, Kristinos originalių iliustracijų “sagutės”).

“Dangaus žuvis”

“Saulės mergelė” (hm… ją gal net ant lankelio galima apgyvendinti)

Apie dar keletą daiktų parašysiu greitai. O jei pamatėte savo kalėdinę dovaną čia arba žinote, kad Kalėdų Senis ieško šių daiktų, rašykite – kokonas.blog@gmail.com. Pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ), aplenkiant mus, mes tik “dovanų sandėliuką” saugom.

O dabar jau laukiu komentarų 🙂

Šarūnės foto.

Na, ką? KOKONAS on line (Šarūnės terminas) baigia transliacijas, rytoj laukiam visų sveikų ir gyvų gyvai nuo 10 val. iki 16 val.  MENŲ SPAUSTUVĖJE,  Šiltadaržių g. 6 (arba ieškokite įėjimo iš Maironio g. pusės).

Aš šiandien dar turiu “atkasti” bent sofą savo siaubingai apverstuose namuose, nes vakare išsilaipina močiučių desantas, ryt prižiūrės mažąjį šių metų mugės logo Prototipą ir didesnįjį- gerų darbų Įkvėpėją.

Palieku jus su saldžia kompanija – kelių kulinarinių tinklaraščių meduoline armija ir Tais Kepėjais. Taaaaip, jie BUS!!!

Ir ne tik jie. Virtuvėse šiandien karšta, kvepia cinamonu, apelsinais ir šventėm. Rytoj atsineškite į mugę SAVO puodelį ir gausite arbatos (na, žolelių žiupsnį iš mamų eko-sodų, daržų + karšto vandens), savas puodelis mieliau, ekologiškiau,  o arbata draugiškiau 😉

IKI!!

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com