Elena. Pustoniais apie abėČėlę, bėgančias šviesas, gyvenimo šešėlius ir svajas.

Niekas nerašo to paties interviu metų metus. Ot, ir ne, aš taip moku. Pirmą kartą su Elena apie tai, ką norėtųsi apie jos kūrybą paleisti į eterį, kalbėjomės kažkurį pra-praeitą pavasarį, paskui susitikome dar kartą papliurpti ledainėje, kai jau ledams buvo net labai per vėsu, tada ratas sukosi, vienas pavasaris nužydėjo:

 *

O dabar jau nauji vėjai dvelkia…

 *

Prisipažinsiu, tyčia-netyčia Eleną pasirinkau pirmąja “serijai“ apie kažkada KOKONĄ pradėjusias 5-ias autores dėl jos ramaus tembro, tylaus balso ir subtilios esybės. Buvo baisoka, kad kitos ekspresyvesnės (gyvenime ar kūryboje) gali užgožti. Cha, buvau net labai teisi – per mudviejų pokalbius aš nuolat lipau jai ant galvos ir kalbos, ji kantriai klausėsi, pritardama linksėjo ir, nesuprantu, kaip mane ištvėrė. Dabar bandau pasitaisyti ir kviečiu apsidairyti aplink, gal kur nesiverždamas į pirmą planą pasaulį stebi tas subtilus pustonių žmogus, kuris nerėkdamas ir nepertraukinėdamas kitų gali daug įdomaus nuveikti ir papasakoti.

*

 .

 *

– Elena Dvoreckaja.  Iš kur tokia skambi pavardė?

– Močiutė sako, kad čekiška, bet mano seneliai iš Rusijos gilumų ir Ukrainos. Tėčio gimtinė, nedidelis kultūringas, sakyčiau, žydiškas miestas visai prie Rumunijos sienos, yra ir mano antrieji namai, ten prabėgo močiutės ukrainietės “nuglobotos“ vaikystės vasaros, ech… patys geriausi laikai. O aš – antros kartos vilnietė, Naujamiesčio vaikas, mano sentimentai Vilniui turbūt kiek kitokie negu bičiulių. Žinai, norėčiau nupiešti tokį prisiminimų žemėlapį: už kampo gazuoto vandens automatai, ten senas spaudos kioskas, vaistinė dar ne “euroremontuota“, kino teatras, kur nuo mažumės su draugėmis eidavom. Kiemai buvo pilni vaikų! Mano sena mokykla irgi čia, gyvenu dabar visai šalia savo vaikystės namų – aš gryna miestietė! Abu su vyru Gedu tokie, neturime jokios kaimiškos patirties.

*

– O kas esi tame mieste?

*

*

– T.y kas labiau: iliustratorė, dekoratorė, grafikos dizainerė, o gal scenografė?

– Iliustravimas Lietuvoj skamba labai siaurai… Grafinis dizainas – mano specialybė, mes su Gedu (Elenos vyras – Gediminas Šaulys, dizaineris, ex“Petpunk“ kūrybinio dueto tikrai ryški pusė) esame bendramoksliai, kažkuriuo metu galvojome pasukti gal ir į pedagogiką. Mums atrodo, kad Lietuvoje dizainerio galiojimo laikas nepelnytai ribotas: reklamos agentūrose vis keičiasi mados, bet kažin ar vertybės, o pats, matyt, keitiesi, todėl natūraliai norisi eiti toliau, agentūros juk “amžinai jaunos“. Ir mūsų šalies ta rinka gi mažutė. Viskam…

*

*

– Ėda pasitikėjimą savimi ir finansus tas mažumas?

– Taip… Ir tai irgi. Kai imiesi kokių nors visuomenei naudingų ir širdžiai mielų projektų, finansai labai banguoja, o tai neprideda pasitikėjimo. Bet vis tiek nuolat tokių imamės.

 Elena kartas nuo karto kalba daugiskaita, judviejų su vyru darbinis tandemas labai akivaizdus, nors, kaip pati sako, ji dažnai būnanti tik “juodadarbe“ vyro projektuose, bet aš čia užuodžiu kuklumą.

 *

 *

 Kalba pasisuka asmeninių savybių link, va, čia ir susizgrimbu, kad ją nuolat pertraukinėju, vis neišlaukiu atsakymo į užduotą klausimą, užpilu greitakalbe, lyg vandeniu iš kibiro. Elena kelis kartus savo būdą pavadina nedrąsiu, pasvarsto, kad būtų lengviau gyventi ir siekti savo svajonių, jei mokėtų pastovėti už save, o man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai čia tas amžinai apie savo privalumus dūzgiantis pasaulis daug praranda sureikšminęs garsiai rėkiančius, drąsiai save reklamuojančius ir visą šitą šaršalą vadindamas drąsa ir stiprybe.

*

*

– Na, gerai, o kai kalbi apie savo veiklą pati, kaip sakai: piešiu, tapau ar paišau ir darau? Paprastai kalba išduoda kuo viduje jaučiamės.

*

*

– Visaip būna. Gal dažniau sakau, kad paišau, piešiu, bet iš tiesų labai noriu tapyti, noriu tuo užsiimt. Jau turiu gal kokius 4 nepabaigtus darbus (juokiasi). Matyt, nuolat save menkinu ir nevalingai stabdau. Gedas vis spardo mano kuklumą: daryk, gali, jis nuo studijų laikų mane taip palaiko ir stumia.  Aš kažko išsigandau vos įstojusi, juk į kolegiją atvilkau nemenką krūvą naktimis pritapytų Dali ir Bredberio įkvėptų siurealizmų, o direktorė tik numykė: “a, nu, jo, dekoratyvus toks menas…“. Ką?! Dekoratyvus?? Juk čia taip gilu (juokiasi), tiek prasmės (dabar jau abi kikenam, kiekviena savo studentavimą prisimindama)! Maniau, turiu aiškią nuomonę apie save ir savo galimybes, o čia: dizaino kolegija, šriftai, linijos, kažkokia smulkmė, ir tik bac – aš pati dekoratyvi. Vos išgyvenau…

– O kodėl tada dizaino kolegija, ne dailės akademija? Vis tik nepasitikejai savimi tiek?

– Oi, ten gi maketai pramoninio dizaino… Pamačiau per peržiūras tas kėdes ir namus, paklaikau, kad nieko su mano erdvės ne-pojūčiu ten gero nebus. Nemaniau, kad galiu iš metalo mašinos maketą sukalt. Ir dabar galvoju, kad neišmanau anatomijos, visad buvo problemų su akademiniu piešimu ir perspektyvos suvokimu. Įtariu, ir kolegijos dėstytojai galvojo: “Vaikeli, nejauti daikto formos ir struktūros, ką čia veiki?“ Be to, kolegija tuo metu turėjo visai gerus kompus, o man tai buvo paprasta ir aišku (tėčio nuopelnas), ir kai stojau, čia jau buvo grafinio dizaino specialybė, o VDA tik bendro, pirma reikėjo tuos metalinius automaketus išgyventi…

 *

*

Aš iš tiesų 2D piešėja, visokios perspektyvos netyčia atsiranda per spalvas, man jų reikia. Iš spalvų atsirada ir forma, ir emocija, o emocijos man labai svarbios, gerokai svarbesnės už teisingą grafinį vaizdą.

 Gedas kliedi scenografija, o mane neša į kitą pusę, gal į meno terapiją, mačiau akademijoj yra kažkas, gal studijuot…

– Oho! Nelengva…

-Man psichologija labai įdomu. Aišku, kad nelengva ir gal net savotiškai pavojinga – netikiu, kad įmanoma visiškai atsiriboti nuo tų kito žmogaus emocijų įsigėrimo į tave, bet per spalvotyrą norėčiau pabandyti. Kažkaip taip… (Užsisvajojusi nukanda planus.)

Žmonės mūsuose slepia emocijas, daugeliui sudėtinga ir priimti, ir parodyti, ir paleisti. Visi tokie susispaudę savy, pyktį ir liūdesį mus gi mokė slėpti. Tai taip ir darom.

– Bandei kada neslėpti pvz. pykčio ar nuoskaudų? Ir kaip priėmė aplinka?

-Nepriėmė (šypteli).  Gal dėl to man ir per šalta: aš ne italė, čia gimiau, augau, bet emocinė aplinka mane stebina ir glumina. Galų gale ir pati užsidarau po truputį. Dievui viskas tinka, o mes suskirstom emocijas į tinkamas ir ne.

– O dievas yra? (pagaunu žodį už uodegos) Tau jis yra?
– Viename asmenyje – ne. Man Rytai artimi, budizmas gal. O gal net pagonybė. Man gražu ir artima, įkvepia tas lietuviskas gamtos tikėjimas. Taip tikrai. Nesu visai nusisukusi nuo krikščionybės. Iš vaikystės net lenkiškas maldas atsiminčiau, jei kas paprašytų, nes močiutė – arši katalikė. Tik, va, tikėjimas ir religija man – skirtingi dalykai.

– Ar tavo dailėje kokie nors Rytai atsispindi? Gal spalvos, ten juk tiek jų daug…

– Nelaikau savęs labai pragmatiška, tai ta emocine prasme, Rytų, manau, yra. Bet aš mėgstu atspalvius, pustonius, jų derinius, o ne kontrastus, kai viskas tiesiog klykia. Žinai, mūsų abėčėlės spalvos man per ryškios. Jei matau, kad žmogus sugeba subtiliai derinti spalvas, jos skamba, tai jau, kad giriu visaip kaip! (juokiasi).

*

*

Jautrumas! Va, kas mane žavi. Ir dizaine patinka dviprasmybės, ne konceptualumas, kaip dabar labai madinga. Na, kai ateini, pamatai ir viso gero, nieko tu neperdirbi, neturi ko virškinti, nebėra apie ką dar pamąstyt, paspėlioti. Čia toks labai vyriškas, mano galva, požiūris: “turiu idėją, ją įgyvendinau, parodau, ateikit pažiūrėt, įvertinkit“ (savaime suprantama, palankai…). Viskas lyg ir ok, bet gal duokim “maisto“ žmogui? Nemėgstu, kai galutinis taškas aiškus. Man tikra meistrystė tą patį pasakyti pusbasliu ir ne viską, kad dar liktų kiek erdvės. Matyt, todėl nieko gryno mano darbuose nerasit, tokia eklektika iš art deko ir gotikos :). Ir namai mūsų tapybiški su daugybe detalių, pustonių. Taip sunku atsisakyti tų detalių paskui, gerai bent, kad mums abiems taip tinka: man reikia tokių paveikslų, Gedui – kitokių ir namai prisipildo. O dar ir vaikui reikia kažkokio kambaryje pakabinto “maisto“ idėjoms, istorijoms, kažko nekonkretaus, ką akys turi  užkabinti kasdien atsikėlus ar net wc vaizdų ant sienų reikia… Istorijos gimsta vaizdais, mes abu ne tekstiniai, mūsų Ursula irgi.

Čia dar abi nuklystame į pūdymus per legendinės “Nykštuko“ kavinės legendines freskas ir “mūsų laikų“ animaciją.

Taip ir ateina eilė abĖČĖlei.

 *

 *

– Mes čia vis džiūgavome, kad galime savo Ursulai parodyti savos vaikytės filmukus, na, žinai, tuos fainus rusiškus, nesenstančią klasiką. Daug jų ir dabar aktualūs, tik gaila, kad tada nebuvo tokių edukacinių, kokius, pavyzdžiui, amerikiečiai seniausiai turėjo. Ursula pradėjo dainuoti tas “ei bi sy“ ir supratom, kad reikia lietuviškos versijos. Tokios su ugnele, ne didaktinės apie Ą nosines, bet linksmos, lengvos, dainingos. Pakalbėdavom vis, su draugais pasidalindavom savo mintim, bet nieko nedarėm… O vieną dieną nusprendėm, kad davai darom! Pakalbinom Maksą (Melmaną iš “Biplan“, jis Gedo vaikystės kiemo draugas), parašėm paraišką, beveik stebuklingai gavom valstybinę“stipendiją“ ir pajudėjo.

– Sunkiai ar lengvai judėjo?

– Mmmm… Finansiškai tai nelengvai, viskas išsitęsia laike, tuo metu gi dirbi prie to vieno projekto ir išdalinus keliems autoriams ir keliems mėnesiams ne kažin kas lieka.

– Bet klausant dainelės ir žiūrint, viskas taip lengva ir šmaikštu kaip ežiams su nosine. Beje, o tie čeburekai nežkliuvo kalbininkams?

– Ne, (juokiasi) neužkliuvo. Lietuvos kultūros tarybai irgi, manau, visi supranta, kad čia tik pokštas, “razina“. Tik teko pakeisti hantelius į tėvo hobi, bet tai sunku nebuvo. Maksas irgi stebuklingai gerai ir greitai pagavo mintį. Jis iš tokių, kur ir užaugę lieka ne visai suaugę, toks “vaikystės žmogus“, lengvai ten gali atsidurti, turbūt dėl to jam ir ta dainelė labai lengvai gimė, ir su Ursula dainuot taip paprasta buvo. Žinai, ir mes su Gedu tokie. Och, Ursulai jau tuoj 9-eri! Negaliu patikėt, ką mums patiems  jau tiek daug metų?! Jos m-kla tokia, kad ir pati mielai grįžčiau į suolą.

Petpank’ų veikla irgi netoli idėjos “kids to kids“. Šita abėčėlė iš šios serijos.

*

Iš tos pačios serijos ir spektaklis “Tėčio pasaka“.

*

 *

 Abu su Gedu labai “prikišo nagus“ prie vaizdo ir scenografijos. Ir čia įsijausti į vaiko pasaulį nebuvo sudėtinga, o pabandyti žiūrovų ir žinovų išgirtą ir apdovanotą spektaklį išvežti į kokį nors festivalį, pasirodo, gerokai sunkiau. Abi padūsavom ta tema ir pokalbį užgėrėm arbata.

 *

*

Bet nežiūrint į nieką, dirbama toliau. Elena kelerius metus rūpinosi vaikais. Va, šiais.

*

*

 Iš tiesų, šiais vaikais ir ne tik jais rūpinosi krūva žmonių. Animacija – sudėtingas, darbui imlus ir klaikiai laiką ėdantis reikalas (sakau iš labai senos ir labai trumpos darbinės patirties), tai skirta tik auksinės kantrybės ir užsispyrimo žmonėms, kuriuose ugnis nuo tos džiugios minties, kad sukuri… gyvybę, įkvėpi ją nerealiems, iki tol neegzistavusiems sutvėrimams, kūrenasi nuolat, iki pat ilgo darbo pabaigos. Čia ne aktoriai, ne kūnas ir kraujas, tai piešiniai ir lėlės, popierius, modelinas, audinio skiautės, pikseliai ir spalvos, kurie kūrėjo valia sulimpa į visumą, juda, liūdi, verkia, miršta ir prisikelia. Taip pranašiškai: “buvo niekuo, o tapo viskuo“…

*

*

Animacinis trumpametražinis filmas “Kaukai“ (“Running Lights“) tikrai augo lyg vaikas. Lėtai, rankiniu būdu rūpestingai apkamšomas, kartais jausmingai blaškantis ir abejojant savimi, patiriant finansines duobes ir kūrybinius pakilimus, skylant draugystėms ir mezgantis naujoms. Toks tas gyvenimas. O ir filmas įkvėptas gyvenimo, tiksliau, vaikiškų Elenos ir Gedo Ursulos klausimų apie gyvenimą ir tai, kas nutinka po gyvenimo.

Kino pavasaris jau! O penktadienis ateina su… “Kaukais“. Va, čia —>http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6083-kaukai.

*

 *

“Jis trumpas. Bijau, kad žmonės, žinodami, kiek laiko ir pastangų mums tai kainavo, nesupras. O jei nusivils…“ – nugirdau eleniškas abejones per draugus. Aš eisiu pažiūrėt. Ne patikrint, o pažiūrėt, nes labai įdomi tema. Esu tikra, kad turinio vertė nematuojama filmo trukme, o formos kokybė juo labiau.

Sutinkat?

*

                                                                                                                                                 Gintė

foto: Šarūnė Zurba  ir iš Elenos asmeninio archyvo

Apie naivumą…

Viskas teisinga: kažkam tai – pirmas parašytas romanas, kažkam – pirmasis interviu su rašytoju…
Į Arūną Matačių, labai labai šviežio “Naivaus romano apie meilę, vyrą ir šokoladą“ autorių iš karto kreipiuosi “tu“, toks familiarumas pagal nutylėjimą lyg ir savaime suprantamas – kalbamės moderniai, Skype’u, ir bendravimo taisyklės čia šiek tiek pablukusios. Savo pašnekovo nepažįstu, nesu jo net mačiusi, visagalis internetas dosniai asmeninės informacijos nedalina, knyga dar spaustuvėje… Intrigą kelis kartus sustiprina ir naujojo romano recenzento citata: “Meilės nuotykiai kupini sekso scenų, atviros erotikos, tačiau paliečia ir gilesnius bei esmingus prasmės, darbo, pasaulio grožio reikalus.“ O-h-o!…
Prisipažinsiu, kai man pasakė, kad jaunas vyras parašė kone 300 psl. meilės romaną, gerai pasūdytą erotika, ir išleido jį ryškiai rožiniu viršeliu, maniau, kad mane kvailina, kad čia koks valentininis pokštas, nerimta.
Ne, ne, viskas čia net labai rimta! Romanas “sukaltas“ ir išleistas labai kokybiškai. Tikrai. Čia kaip gero, tikro šokolado gamyba – siekiau kokybės visur, svarbus buvo ir turinys, ir forma. Knyga parašyta palyginus greitai: pirma pusė gal per porą savaičių, antroji su kelių mėnesių pertraukomis, išsitempė iki pusmečio, bet nuo pirmos eilutės parašymo iki spaustuvės viskas užtruko beveik 1,5 metų. Negali būti nerimta. Be to, nerašiau “iš reikalo“, rašiau, nes negalėjau nerašyti. Čia kaip tas garsus posakis apie grafomaniją.
Sukaltas? Meilės romanas? Pala, o kur gi polėkis, kūrybinės kančios ir kibirkštys, rožės, romantika? O pats skaitai meilės romanus?
Tai knygos viršelis gi labai rožinis (juokiasi). Meilės romanus skaičiau ir skaitau. Tik kad ta meilė visų skirtinga. Iš tiesų, tik viršelis ir yra toks rožinis, vidus spalvotas, gal net kartais purvinas, toks su tvaiku ir poskoniu. Man meilė ir yra kaip geras šokoladas – cukraus jame mažai, jis šiurkštokas, kartokas, teplus, žodžiu, saldumas nėra pagrindinė savybė. Viena – aistra, visai kita – meilė. Nedaug čia tos romantikos realiame gyvenime… “Meilė – tai nuolatinis domėjimasis žmogaus, kurį mylime, gyvenimu ir tobulėjimu… “ – tokia Ericho Fromo citata yra romane. Ir kita, M.Litvako: “… visa kita – tik neurotinis sutrikimas.“
Mmmm, pragmatiška… Spėju, tavo studijuota aukštoji matematika, irgi prisisdeda prie tokio nelyriško požiūrio ir į meilę, ir į rašymą. Dirbai reklamos agentūroj, buvai prodiuseriu, o dabar  “verdi“ šokolado manufaktūroje. Taip smalsu, ar daug knygoje yra tavęs paties? Kiek erotiniuose romanuose realybės? – va, kur kablys 😉
– Aukštoji matematika mažai ką bendro turi su skaičiais. Tai modeliavimas ir optimizavimas. Versle gi to reikia. Ir knygai parašyti irgi reikia. Bet negi įmanoma parašyti meilės romaną be savos patirties? Istorija šioje knygoje išgalvota, nors ir pasakojama pirmuoju asmeniu. Dalis faktų ar patyrimų yra mano. Bet trys vaizduojamos moterys yra tiesiog trys tipažai, nes kiekvieno mūsų gyvenime ryškūs keli asmenys: vienas, kuris visada išklauso, antras, kuris išklauso ir padrąsina, ir trečiasis, kuris išklauso ir kritikuoja. Atsitiko taip, kad tie trys žmonės romane yra moterys. Romaną jau skaičiusios  ieškojo savęs tuose charakteriuose. Rado.
Tai Tamstą pažįstančios Vilniaus gražuolės gali būti ramios, romane pažodinių savo nuotykių neras?
– Neee… (prajuokinu ir vėl). Pagrindinė romano intriga, tikrai susijusi su realiu gyvenimu, yra net ne apie meilę, o apie kūrybą, gamybą. Knygoje yra atsakymas, kodėl atsirado “NAIVE“ manufaktūra, kodėl buvo pradėtas gaminti šokoladas nuo pradžių pradžios – nuo kakavos pupelių (tokių, beje, Lietuvoje daugiau ir nėra) ir kodėl ŠOKOLADAS, o ne koks sūris ar alus. Bet net naivus šokoladas nėra pažodinis knygos pavadinimas, tiesiog manau, kad pirmasis parašytas romanas, o dar apie meilę negali būti ne naivus.
O meilės romanus rašantys vyrai gali būti ne naivūs? Vyrai gi savų kūrinių dažniausiai šitaip neįvardina, nes be meilės ten dar būna karo, maro ir kitaip nuleidžiamo kraujo, gal dar politikos ar pinigų, šaunumo, drąsumo…
Rašo vyrai meilės romanus, tik, tiesa, kitaip. Vyrams sunku, įsimylėję tampa pažeidžiami, turbūt todėl yra autorių, kurie vulgariu, net labai vulgariu tekstu dangstosi. Kiekvieno vis kitoks būdas… Maniškis gal atviras, nesaldus, bet tikrai ne tiek erotiškas, kad visai glumintų. Aš tą supratau gavęs gan garbingo amžiaus literato recenziją. Nebuvo labai drąsu siųsti jam romaną paskaityti, bet netikėtai palankus įvertinimas mane tikrai pradžiugino.
Vadinasi, šis naiviai rožinis romanas ne toks jau ir naivus? Kurioje knygyno lentynoje jo ieškoti: prie rimtos klasikos ar meilės romanų klasikiniais minkštais viršeliais?
– Nei ten, nei ten. Kietais viršeliais ši knyga, graži ir tos pačios filosofijos, kaip ir “NAIVE“ šokoladas: su gyvu autoriaus parašu, spausdinta ant popieriaus, kuris pagamintas iš atsakingai auginamos medienos, po pirmojo išleisto tiražo pagal vieną klimato apsaugos projektą yra pasodintas kakavmedis Gorongosos Nacionaliniame parke Mozambike. Viskas tikra ir nesumeluota. Tikrai neriamės iš kailio gamindami šokoladą, nėra niekur taupoma kokybės sąskaita. Ir su knyga taip pat. Ją galima skaityti ne vieną kartą, juk kiekvienas ir kiekviena esame skirtingu metu ir tas, kuris išklauso, ir ta ar tas, kuris pataria ar kritikuoja, turėtų būti įdomu po kiek laiko vėl patikrinti knygos personažus ir iš naujo paieškoti savęs. Ir vietą lentynose knyga pati ras, kaip ir šokoladas rado. Romanas turi “iliustracijų“ – specialų www.naivusromanas.lt, kur galima rasti muzikos takelius atskiriems knygos skyriams. Na, čia mano pojūčiai ir asociacijos, skaitytojų gal bus kitokie, bet muzika irgi perduoda žinutę apie nuotaikas rašant.
Žinai, to nuvalkioto klausimo “o kam skirta ši knyga, kas jos skaitytojas (-a)?“ aš gal ir išvengsiu… Geriau pasakyk, kada jau bus galima eiti į knygynus jos medžioti, kad nepražiopsočiau.
Kaip tai, kams skirta? Juk ta knyga – pati puikiausia šių metų šv.Valentino dieno dovana! Pati geriausia, karščiausia – knygos pristatymas vasario 12 d.! (o! iš kuklumo nenumirs…) Vasario pabaigoje tikrai nesunkiai rasi naivų romaną pagal karšto šokolado kvapą “Knygų mugėje“. O jei rimtai, niekam jos neskyriau, nerašiau specialiai jokiam sluoksniui ar lyčiai. Rašiau paprastai, nesistengiau įtikti niekam, nieko neplanavau. Skaityk! Pati ir atsakysi į neužduotus klausimus.

****

Tai štai, toks tas pirmas Arūno (ne)“Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą“ ir pirmasis interviu apie jį. Turiu jau tą romaną ružavą. Viršelis trauktas audiniu – nedažnai pasitaikanti prabanga ir pagarba meilės romanui šiais laikais. Dar neskaičiu, tik pavarčiau ir akimirksniu namuose pasigedau šokolado ir tada iš tiesų susivokiau, koks, oi, nenaivus pats tas jaunatviško balso savininkas ;)…

P.S. Iliustraciją vynu apterliojau ir šokolado širdutėm “apdėliojau“ pati, oficialusis knygos prisistatymas tokių naivybių neturi. Ir bedėliodama prunkštelėjau prisiminusi, kaip iš kažkokios vaikiškų knygelių skaitytojos inercijos (na, tokia literatūra dabar valdo mūsų namus ir mano smegenis), ėmiau ir liuobtelėjau klausimą: “O romane yra paveikslėlių?“. Tyla Skype grąžino į realybę: mh, paveikliukai erotiniam romane??…  Beliko nuleisti juokais tas iliustracijas, kol vaizduotė dar nesiėmė paišyti :D. Baisingai nerimtas tas mūsų pokalbis buvo. Smagus. Smagaus skaitymo, kolegos!

Motyvacinė dovana

Da, da, da! MO-TY-VA-CI-NĖ! Gauni (arba perki sau dovanų) “motyvą“, apsivelki, pasižiūri į veidrodį ir atvaizdas paties žaviausio žmogaus pasaulyje kalba pats už save. O jei neįtikina tas vaizdas ar nekalba, tada reikia skaityti:

Per veidrodį, per veidrodį!!

Štai taip! Jei ryte nėra motyvo valytis dantis ar atkasinėti mašiną, tik užmeskit akį į veidrodį ir motyvas atsiras. Arba jei po pietų dingo paskata grįžti į kontorą, universitetą, apėmė apatija ir noras nuveikti NIEKO, paskaitykit vėl. Motyvas grįš. Parsiras. Neparsirado? Tada keiskit marškinius…

Malka… Pagaminta DADADA studijos, čia, ant Lietuvos.

Jeigu jaučiate, kam reikia malkų ar motyvo gyventi, nerašykite mums (nebent komentarą kokį), nebelaukit Pasaulio Pabaigos, iš karto pulkit pas Dalią ir Marčių į DADADA shop’ą ir gyvenimas akimirksniu pagerės. Netikit? Taigi jau sakiau – paaaaskaitykit… 😉

Dovana abiems

Kuo skiriasi informacija nuo reklamos? Tiesą sakant, nelabai žinau, bet garsiai informuoju, kad KOKONAS nieko nereklamuoja, o šie keli įrašai apie gražias kalėdines dovanas yra / bus… PLETKINIMAS (labai gražus lietuviškas žodis nusakantis informacijos perdavimą iš lūpų į lūpas, kai apkalbamas subjektas paprastai trina kaistančias ausis ir skaito KOKONĄ jau post factum). Kodėl čia taip? Ogi todėl, kad gi rašom ką norim, o dabar norim parašyti apie draugus. Apie tuos draugus su kuriais geriam vyną ar vasarą troškinam triušius, apie tuos kurie, kaip ir mes augina vaikus arba DIDELES svajones. Tai čia ir apie tas svajones ir svajonių vaisius.

Domanto svajonės per porą metų nuo naivių (gink, Die, ne paikų!) užaugo iki NAIVE prabangių. Na, tiesą sakant, ne taip paprasta čia viskas: nuo virtuvinio šokolado ir naivaus tikėjimo, kad kokybė ir yra prabanga iki, va, tokio gurgždančio gražumo ir skanumo prigrūstų dovaninių dėžių iiiilgas kelias. Ir ne visą jį kiaurą parą transliuoja “Stilius“…

Viduje, sakyčiau, kolonialinės gėrybės: vanilė, kakavos pupelės, figos, migdolai ir nesūdytos pistacijos. Toks ypatingas jausmas – aromatą išlaikiusios šviežią, o dvasią anų laikų, kai Kalėdoms dovanodavo apelsinus ar iki žiemos išsilaikiusių obuolių dėžę, spalvotą skardinę ledinukų iš Peterburgo ar kafijos iš Rygos. Na, tas geras įspūdis – gavai paragauti labai subtilaus ir prabangaus Kažko, ko nebuvai ragavęs anksčiau, Kažko iš labai toli, Kažko labai tikro, dėl to brangaus. Greitai nelieka turinio, bet prisiminimai apie kokybę gyvena net sagų dėžute virtusioje tos kavos ar saldainių skardinėje {mano močiutė kone pasakas pasakodavo apie TĄ neregėtą mėtinį skonį…}. Spėju, tikros vanilės dvasia irgi dar ilgai gyvena NAIVE indelyje ;).

Lietuvoje nedaug yra riešutų, vaisių ar prieskonių, kurių pardavėjas mato juos su “kailiu“ sode (o ne vienam Hamburgo uosto sandėlių…).

– O koks skirtumas? – sakysit. Nagi, paragaukit, ir bus tuoj viskas aišku. Jūsų skonio receptoriai ir nosys yra patys geriausi kokybės kontrolieriai.

O kas čia, su kuo valgoma, kuris prinokęs, o kuris tinkamiausias, geriausias, klauskite paties Domo. Taip, galima paklausti, nes NAIVE siūlo ypatingą dovaną Kalėdoms (jau vien tuo ypatinga, kad skirta dviems, t.y. dovanojate savo pvz. Mylimajam (Mylimajai) Jūs, o dovaną ragaujate abu!). Čia apie šokoladinę degustaciją dviems asmenims.

Dovanos kaina – 100 Lt, užsisakyti reikėtų el. paštu: ruta@chocolatenaive.com. Dovanų kuponą su įrašytais apdovanotųjų vardais atsiųs paštu iki gruodžio 21 d., galima bus skubiai pakišti po egle, suspėsite.
O su tais mylimaisiais, smalsiaisiais, nepaprastaisiais bent pusantros valandos šnekėti apie šokoladą, jo istoriją, skonius ir kvapus ir, žinoma, ragauti, NAIVE pakvies Vilniuje sausį, tikslią datą nutarę mėnesio pradžioje.

Jeigu taip ilgai be šokolado neišgyvensite, sekite FB ir gaudykite begaliniuose prieškalėdiniuose turgeliuose ir mugėse.

Visos foto  – NAIVE nuosavybė, todėl nedarykite taip, kaip aš, prieš perspausdindami, pasiklauskit ;).

Be žodžių. OKIIKO

Yra  įrašų, kur beletristika tik mašytų, kur VISĄ darbą už mane jau nudirbo kiti. Ir nudirbo taip TOBULAI, kad tik belieka suvapėt: “ be žodžių…“. Ir sukti tuos vaizdus 7 kartus iš eilės, tada užsiplikyti arbatos ir… dar pakartoti.

OKIIKO: Laura ir Eivaras

Filmukas: Šarūnės ir Eligijaus

Ką dar? Nebent tik pridurti –  TAIP, papuošalai bus mugėj!

Ir gal dar priminti OKIIKO pradžių pradžią gan vėsiu oru 2009 čia. Dabar ordinus kabint reikia už tokį kantrumą ir savo kelio mynimą! Už nuopelnus…

Apie vardus. I dalis.

Taip jau yra, kad vardo nepasirinksi. Jei jau labai bloga su juo gyventi, galbūt gali pasikeisti, bet tas pirmasis, duotasis visad liks tikruoju… Vardus visi gauna skirtingai: kartais Jonas pataiko gimti per Jonines, būna, Antanas paveldi vardą iš senelio ir prosenelio (ir proprosenelio), neretai mamos prisiskaito „raitytų“ vardų meilės romanuose, senuose kalendoriuose, nugirsta kokioje dainoje nesuprantama kalba. Yra tokių, kurie vardus atsineša. Na, pavyzdžiui, per audrą gimsta Vėjas, koks nors Romasius palaukia giedros ir tylos…

Hortenzijos mama žalioje* jaunystėje giedojo bažnyčios chore.

* žalia jaunystė būna vos kelis pavasarius, kai viskas akyse ir širdyje pažaliuoja.
Ši nepavojinga liga greitai praeina pati ir daugiau niekad nebegrįžta. Deja…

Ir rimtai giedoti, ir šiaip dainuoti jai labai patiko, bet štai pamokslai sekmadieniais neretai būdavo nuobodūs. Kad ir kaip besistengtų, dėmesys nuplaukdavo rūsčių pieštinių šventųjų veidais, tada degančia žvakių jūra, kažkokių staltiesių mezginiais ir galiausiai sustodavo ties didelių spalvingų gėlių žiedais. Išsigelbėjimas! Galima spoksoti, žiedlapius skaičiuoti, tiesiog svajoti… Kažkas pasakė, kad tos gėlės vadinamos hortenzijomis. „O! Gražios gėlės, labai gražus pavadinimas. Hm, labai gražiai skambėtų gražios mergaitės vardas – Hortenzija…“ Štai taip gražiai ir buvo nuspręsta. Gerokai iš anksto nuspręsta… Hortenzija dar sėdėjo ant debesėlio, laukė, kol kas ją išsirinks ir į Žemę pavadins.

Elmui atiteko vieno tokio šventojo vardas. Bet visai ne iš maldaknygės. „Kalta“ paprasčiausia fizika: sykį jo (ir Hortenzijos) mama perskaitė pritrenkiančią ir labai tikrą istoriją apie F.Magelano kelionės aplink Pasaulį metu kartą siautusią baisingą audrą. Niekas jau nebesitikėjo išgyventi, kai staiga po žaibų ir griaustinių mažomis švieselėmis sušvito burinio laivo stiebo galai. Žaliai. O gal žydrai. Žodžiu, be galo įspūdingai ir paslaptingai. Visko matę  bebaimiai jūreiviai krito ant kelių, tokį netikėtą švytėjimą supratę kaip gerą ženklą, išsigelbėjimą. Jie pavadino šį stebuklą Elmo ugnimis, pagal vienos bažnyčios globėją šv. Anzelmą. Šios ugnelės visad lemia gera, todėl ir vardas Hortenzijos mamai lipte prilipo prie širdies. Štai todėl Hortenzija turi brolį Elmą. Jis ir geras, ir gražus. Visai kaip tos šventos švieselės.

Hortenzija ir Elmas vieną gražų ketvirtadienį

Klystate, jei manote, kad tokie ypatingi vardai sesei ir broliui patiko. Kur gi ne… Kiekvienas jų pasvajodavo apie paprastus vardus, tuos, kurių 2A klasės dienyne yra bent 3 ar 4, tuos, kur garsiai pašaukus miesto aikštėje atsisuka kokios 5 galvos. Bėgant laikui abu suprato, kad vardo, kaip ir oro nepasirinksi, neužsisakysi, bet gali kantriai sulaukti savo valandos ir sužydėti, nes dar nebuvo taip, kad nesužydėtų viskas balandį ar sniegas nenutirptų.

O kam iš viso reikalingi vardai? Ogi, kad pabeldę į nepažįstamų namų (spintelės) duris, pasakytume: „labas, aš Hildegarda, kuo tu vardu?“…

o čia jau naujos istorijos pradžia…

Mankštos diena

I dalis. Pokalbis su savimi.

-Aš su amžiumi liesėsiu (liesėju). Genai tokie.

– Mm? – nesuprato L dydžio sėdynė…

II dalis. Piktojo Aš monologas.

Nesportuoju. Ja, jaaa… Žinau, blogai. Rimtai. Tikrai. Bet yra labai svarių priežasčių*. Čia tik maža dalis: tamsūs šalti vakarai, maži vaikai, jų ligos ir snargliai, miego sąskaita tvarkomi buitiniai reikalai ir ne būtinai labai kūrybiniai darbai, -ai, -ai, -ai…  Be to, neturiu stilingų treningų ir sportbačių. Šiaip jau, nekenčiu sportinio stiliaus apskritai! O tų sporto salių fifų su firminėm maikutėm, NIEKADA nenuvarvančiu makiažu ir tobulom šlaunim, tų, kurios nesuklysdamos straksi visą valandą ir kažkokiu mistiniu būdu nesuprakaituoja (o jei prakaituoja, tai turbūt “Gucci Envy Me“…), va, šitų tai tiesiog nevirrrškinu!!!! Be to, negaliu suvokti, kaip gali patikti nusikošti “staklyne“ ir drebančiom kojom dar šliaužti pribaiginėti lašinio į sauną!! Siaubas imdavo mokykloje vien nuo minties apie 2 km krosą 2 kartus per metus. Kančia, skaistykla, kažkoks beprasmis savęs alinimas. Neturiu tokio poreikio.

Bet, iš tiesų, labiausiai turbūt neturiu valios pakelti tą L sėdynę nuo kompo kėdės ir pasirūpinti jau byrančiu stuburu. Juk yra visokių būdų, nebūtina vien tik kankintis.

III dalis. Derybos su sveiko proto likučiais.

Tai ką darysi? Skauda visus galus, jaunyn niekas neina. Gražyn, nepaisant genų, irgi… Gerai, nesu jau tokia visiškai beviltiška.  Buvo bandymų ir namie mankštintis, ir jogos studiją lankyti, ir baseine (ne tik) mirkti. Aš žinau, kad judėti reikia. Ir nelygintų skalbinių nešiojimas nuo sofos ant palangės, nuo palangės ant lovos ir kitą dieną vėl ant sofos – nesiskaito. Gaila…

Jau seniai pravažiuodama Konstitucijos pr. užmačiau iškabą “Stimulus“, bet pasidomėti, kas čia, tiesą sakant, stimulo nebuvo :P. Rimantė paskui parašė ir apie studiją, ir apie MANKŠTOS DIENĄ. Bet apie viską iš pradžių. Kaip ir derėtų – nuo pačių pradžių:

Nuo ko pradėčiau judėti, po tiek laiko? Nuo kažko paprasto, spėju. Gal net jau bijočiau lįsti į tikrą sporto salę…

Tikrai ne nuo špagato!

Gal nuo pasiryžimo ir… rūbinės?

Nuo kažko tingaus? Na, pasyvaus gal… Gongų maudynių?

Uoslės mankštos?

Nuo kokios nors paskaitos.

Kad ir apie maistą…

…vandenį, arbatą, kvapnius aliejus, mandalas, kamienines ląsteles ar meilę {sau}. Pradėčiau nuo bet ko, kas leistų išlįsti iš namų, nugaros skausmų ir asmeninio “žiurkiaračio“ (kiekvienas tokį susikonstruojam…). Iš pradžių nebus tobula, net nesitikiu.

Bet po šiek tiek laiko, žiū, gal pavyks pasiekti… savo pačios pėdas ant grindų. Būtų tikras pasiekimas…

****

vietoj epilogo arba MANKŠTOS DIENA

tai štai, ką Rimantė man parašė apie tą MANKŠTOS DIENĄ (man labai patiko idėja ir paprastos priežastys, niekas čia nekliedi norais išgelbėti pasaulį nuo maro, karo, bado ir celiulito…). Parašykit komentaruose, ką manot apie sportus ir sportines vietas, man parūpo…

“Dažnai naujo renginio pristatymas būna apipintas skambiais, bet, oi, kokiais nuobodžiais teoriniais postulatais apie grožį, sveikatą ir sėkmę. Tokiais, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame vartoti vietoj migdomųjų vakare, po šiltos vonios.

Geriau mes jums papasakosime tikrąją Moters mankštos dienos istoriją, kuri, nenuostabu, yra labai glaudžiai susijusi su Aistės noru… sustangrinti aptingusias šlaunis.

Ties lemtinguoju, krizėmis pagarsėjusiu trisdešimtmečiu, ji, kaip ir dauguma moterų, ėmė pastebėti, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles ne pačia maloniausia kryptimi. Daugumai žinoma, kad nuolatinis fizinis aktyvumus yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis. Tik lieti prakaitą sporto salėje ar kabėti ant treniruoklių spoksant vyriškos ir moteriškos lyties pamaivoms Aistė nenorėjo nė iš tolo.

Teko ieškoti „kažko kito“… Ką galime pasakyti: kas ieško, tas… randa :). Nelengvai ir negreitai, bet ji ne tik rado, o ir atrado. Save bei kitokį gyvenimą. KITOKIĄ MANKŠTĄ. Malonią. Ramią. Be prakaito. Ir dar – grąžinančią paauglystėje turėtą energijos kiekį. Tą patį, kai po treniruočių dar puoli išsijuosusi tvarkyti namus, plauti indus ir šypsotis lengvai darant špagatą.

„Kai atradau kalanetikos mankštą, jogą, „Pilates“, širdis sukirbėjo, kad visa tai gali būti kitaip. Mankšta gali būti maloni! O ir šlaunims kalanetika įspūdį padarė neišdildomą – po 1,5 mėn. treniruočių turėjau pirkti 2 dydžiais siauresnes kelnes“, – kvatoja ji. Malonūs atradimai tuo nesibaigė – toji pati kalanetika Aistę įkvėpė įkurti harmoningų treniruočių studiją Stimulus.

Dveji veiklos metai, tūkstančiai stangrių šlaunų, tiesių nugarų, grakščių siluetų, geros nuotaikos užtaisų ir plačių šypsenų ėmė prašyte prašytis būti parodyti, apipasakoti, „pačiupinėti“ 🙂

Štai šitaip ir gimė MOTERS (MANKŠTOS) DIENA. Diena, skirta moteriai, kviečianti drauge su bendramintėmis leistis į savęs pažinimą – malonų ir naudingą, žaismingą ir rimtą, permainingą, bet ir paklūstantį gamtos dėsniams. Visai tokį kaip nuostabioji moteriškoji „natūra“.

P.S. Beje, patikrintas energijos tausojimo receptukas kasdienai: raskite laisvą valandėlę SAU, išjunkite mobilųjį telefoną, išsitieskite ant grindų, pasileiskite ramią muziką ir taip ant nugaros pagulėkite mažiausiai pusvalandį.“

****

Kartais mums susitikus širdyje atsiveria dangus ir mes skrendame su vėju…

Tokį pavadinimą Rūta Elzė, šios porelės autorė, sugalvojo savo kūriniui dar prieš Kalėdas. Kaip jau įprasta, Elzės draugeliams mes rašome pasaką ir jie apsigyvena čia ilgam. Tik šį kartą tai ne pasaka, o beveik tikra istorija.

******

p.Dievas turi tikrai originalų jumoro jausmą (arba jo kanceliarijoj kas nors “popierius“ supainiojo) – sirgti vėjaraupiais kokių penkerių-devynerių gal net visai naudinga, bet po -niolikos metų vėl pakartoti, vėl gąsdinti veidrodį zelionkės “ornamentais“, kasytis naktimis iki pažaliavimo ir, baisiausia, tupėti namie porą savaičių lyg izoliatoriuje – TIKRAI nebejuokinga!! O jei dar tokią “dovaną“ gauni gimtadienio, ne, JUBILIEJAUS (!) proga, tai ir visai liūdna….

Em ir Gie – realūs žmonės, reali pora, gyvenanti realiame, visiems pažįstamame mieste. Vieną rytą Gie aptiko įtartiną spuogą. “Vėjaraupiai“ – pareiškė gydytojas ir skubiai išrašė vizą į Karantino Respubliką. Tai tokia nyki šalis pasaulio pakrašty, kurioje be visokių vėjo ar kiaul(s)yčių ligų dar gyvena Ilgesys, Nuobodulys, Niežulys ir… televizorius. Tačiau rinktis nebuvo iš ko, Gie susirinko būtiniausius daiktus, pasirūpino briliantine žaluma ir išvažiavo sveikti. Em liko namuose viena. Na, ne visai viena, namuose kaip mat apsigyveno Liūdesys. Jis sekiojo Em iš paskos, lindo į akis kol tos pradėdavo ašaroti, nuolat zirzė ir reikalavo dėmesio: jam, matot, kava neskani, visi filmai matyti, sniegas per baltas ir šaltas. Negalėdama juo nusikratyti, pavargusi nuo priekabių Em sugalvojo pabėgimo ir konspiracijos planą. Apsiklijavo veidą mažais  žaliais lipdukais, pabandė apgauti Karantino muitininkus ir gimtadienio proga pralinksminti Gie. Pavyko! Kam reikalingos dovanos traškiuose popieriuose, jei per savo langą gali matyti vasario sniege išmindžiukuotą užrašą:

Ir pasidaro gera. Ir nukrenta karštis. Ir net skaudėti ar perštėti nustoja. Ir tikrai atsiveria dangus. O vėjas? Su vėju vėjaraupiai išskrenda. Ir nebegrįžta daugiau niekada…

Moralas. Gyvenimas susideda iš vienos dalies jumoro ir dviejų dalių romantikos. Arba atvirkščiai. O kartais “receptą“ dar patobuliname patys.

P.S. Skiriama Gediminui. Linkime pasveikti ir greitai grįžti namo.

LAI LAI LAI – čia apie teatrą

Na, taip, rankdarbis gali būti ir… spektaklis ;). Minėjau, kad prie mugės ir leidžiamų knygelių prisidės ir teatro trupė, vieno iš 2-jų gruodžio 3-ąją “Menų spaustuvėje“ vyksiančių spektaklio autoriai ir aktoriai. Štai kas ten bus:

“LAI LAI LAI“. Mitologijos pradžiamokslis

Spektaklis vaikams iki devynerių metų

Kol kas niekas nesiėmė žaisminga forma vaikų supažindinti su lietuvių mitologija, kurioje gi taip gausu patrauklių stebuklingų personažų.

Naujasis teatro “cezario grupė” darbas – tradicijas ir novatoriškumą jungiantis kūrinys pagal Jono Basanavičiaus “Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ ir “Lietuviškos pasakos įvairios“, Marijos Gimbutienės “Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Norberto Vėliaus surinktą tautosaką bei mokslinius darbus, Gintaro Beresnevičiaus “Lietuvių religija ir mitologija“. Ir šiame spektaklyje teatras “cezario grupė” lieka ištikimi “vaizduotės teatro” principams, šiuolaikiškai interpretuodami mūsų paveldą.

Spektaklis siekia patraukliai supažindinti vaikus su lietuvių mitologiniais įvaizdžiais ir personažais, šiuolaikiškai ir suprantamai į sceną perkeliant autentiškus mitologinius elementus bei ugdant naują teatro auditoriją.

Teatras siekė sukurti spektaklį, į kurį mielai ateitų visa šeima, taip siekiant atverti ne tik mitologijos, bet ir teatro pasaulį ir patiems mažiausiems.

Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius Cezaris Graužinis, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Rimas Petrauskas. Vaidina: Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius.

Trukmė: 45 min.

Daugiau informacijos: www.cezariogrupe.lt

Pradžia lygiai vidurdienį – 12.00. Kviečiame atsikąsti DIDELĮ kąsnį kultūros šį šeštadienį ir pajusti, kaip gera daryti gera sau ir kitiems ;).

Apie fėjas

Aha, o šis įrašas rašomas iiilgaaaiii… Ne, ne dėl to, kad nemielas, atvirkščiai – renku žodžius, nes dėkoti sunku dėl galimybės nuslysti į banalybes.

Tai va, kiekvienais metais po mugės man “lieka“ būrelis bičiulių. Neblogas palikimas, ką? ;). Yra tokių, kurių net nesu mačiusi realybėje, nes jie toli (pvz. Ispanijoje), kiti, pasirodo besą mano kaimynai ir ta pati Maxima jungia ištisus metus. O dar yra tokių kasmetinių fėjų. Taip, fėjų – žmonių, kurie tyčia ar netyčia būna didžiausi pagalbininkai vienais ar kitais metais. Pagal juos (jas) skaičiuoju mugės gyvavimo amžių…

Pirmoji fėja – Rasa [www.rasascozycorner.eu].

Į pirmąją mugę tam mini darželiuke ji atskuodė anksčiausiai, iš vakaro, kai rinkomės stumdyti stalų. Vėlavau (ką čia tuo galėčiau nustebinti?…) ir radau ją jau sėdinčią ant lagaminų tiesiogine to žodžio prasme. O lagaminuose – meškinai. Ir pati ji – “meškutė“, ir viskas, kas apie ją, su meškom: rankinė, užrašinė, maišelis, juvelyrinių meškelių į atlapus įsegta, minkšti, pūkuoti drabužiai rudos meškų spalvos. Iki tol nebuvau mačiusi nė vieno kolekcinio meškio, nemaniau tokių esant, tiesą sakant. Iš pradžių net nežinojau ką ir begalvot: žaislai (taip man atrodė) vardais vadinami, pasais apdalijami, su jais kalbama, apie juos rašoma, linkėjimų perduodama… Kas čia, liga??!! Turbūt. Bet, pripažinkit, miela ;). Šiemet Rasa gyvena per toli, kad mugės dieną būtų pati, todėl čia delegavo savo Ronją:

Rožinė. Balerina, spėju…

Mini balerina. 16 cm meškutė, pasiūta iš specialiai meškučiams skirto kailiuko – moheros, vidinė ausyčių pusės – iš medvilnės, kūnas – iš viskozės, turi penkis sąnarėlius (dvigubas galvai), stiklines akis, siuvinėtą ir vaškuotą nosį, tonuota aliejiniais dažais, kimšta sinteponu su plieno granulėmis. Va, taip va. Rimta.

Meškė – remigrantė, mano namus, stotelę prieš mugę, pasiekė iš… Harlemo. Olandiško sūrio šalyje ilgai neužtruko, bet gali būti, kad laisvamanybės idėjomis persisunkė. Turi originalią rankų darbo dėžutę, erdvią, joje dar nesunkiai tilptų stiklainėlis imbierinio medaus ar sauja meduolių. Na, kas šiemet nusipelnė tokios dovanos iš jūsų namiškių?

Antrųjų metų mano fėja – padėjėja irgi vardu Rasa [www.rasosperliukai.eu]. Ji tiksli kaip laikrodis (šia prasme, visiška mano priešingybė…), labai organizuota, labai paslaugi, labai patikima. Tereikia tik užsiminti, kad kažkas nesiseka, ir Rasa jau siūlo išeitį. Su visais skaičiukais ;).

Čia mano grobis iš Rasos perliukų sandėliuko, laaabai gausaus. Aš dovanosiu skaityti mėgstančiai anytai. Kam jūs?

Tai tik keli paveikslėliai, tik simboliai Rasos kūrinių, esu tikra, stalas bus nuklotas gėriu ir grožiu. nesuprantu, kaip žmonės TIEK visko spėja (vaikai, namai, darbai ir dar tie perlai…)

Kitokie knygų skirtukai:

Ir praktiški papuošimai – nebereikės vakarėlyje savo taurės ieškoti pagal lūpdažio spalvą…

****

Na, ir šiemetinė fėja –Agnė [www.nananai.lt].

Jau ne kartą ir ne du ją čia minėjau, bet nebus per daug :). Tai jos dėka atsirado “Menų spaustuvė“, pernykštis angelinis sparnais mojuojantis logotipas  ir šiųmetis popierinis skelbimas, kurį vis dar galima spausdinti ir kabinti visose jums prieinamose skelbimų lentose (ačiū!). Ir man be gaaaalo smagu, kad šiemet Agnė ir jos bičiulė pačios ryžosi dalyvauti su savais kūriniais (pagalvėlėmis ir papuošalais) mugėje. Va, juodvi jau ateina:

Laukiam!