M i e l a !

Mielas dienorašti, ar dar tu gyvas? Kadangi mes ne kažin ką nuveikiam, rodos, per dienų dienas tik žaidžiam ir pasakas skaitom, tai papasakosiu ir Tau ką nors.

Vieną kartą miške gyveno varna. Turėjo savo medį. Ir gyveno meškiukas. Turėjo savo ežiuką.

Bet ežiukas pasiklydo rūke, tiek jį ir tematė…  Tada meškiukas susirado kitą draugą – paršiuką. (Hm, čia gal visai kiaulė jau…)

Che, va, taip geriau 😉

O tada paaiškėjo, kad yra čia ir daugiau žvėrių ir gyvulių.

Ir jie visi mieli iki nebegalėjimo, o dar taip protingai sutverti, kad vienas prie kito labai tinka.

Bet jau pavargo meškiukas, laikas pasnausti.

Visi pavargo? Tai tegu eina miegot. Labanakt!

“Pasaką“ l.savarankiškai dėliojo Gustavas (be savaitės trimetis), kompaniją palaikė pusseserė Upė fotografavo teta Šarūnė, o visą mielą žvėryną išdrožė Miela Siela.

 

p.s. Šis žvėrinčius dailiame maišelyje buvo skirtas ne mums, čia dovana nuo Mielos Sielos AVEVITUS vaikams, bet Gustavui baisingai bliaunant, kad laaabai noooori, paliktas savaitę pasidžiaugti. Labai džiaugėsi. Taip džiaugėsi, kad net… pasūdė:

…ir pagamino vyniotinį pagal “Gustavo enciklopedijos“ receptą a-la-natiurel (jei kas nežinot, ten visi taip vadinasi ;))

Puikus patiekalas Atvelykiui!

Ar aš – gera mama?

Egzistencinis klausimas. Retorinis. {O kuo jie skiriasi?…}

Na, pasverkim: beveik trimetis “enciklopedijos Gustavas“ tebesizulina namie, daržas gresia tik nuo kito rudens, rytais vaikis vartosi lovoj kaip virtinis tiek ilgai, kiek tik jam telpa (o telpa iki… 6.30), yra dosniai šeriamas pasakomis ir ekologiškomis morkomis, gali sau leisti dvejus pusryčius, filmuką pagal pageidavimą ir ožius. Tai čia gerai, nusprendžiu, dedam pliusą.

Aš dirbu namie. Nuo tada, kai vyresnėlis išmoko pamiegoti VISĄ pusvalandį. Po beveik 9-erių tokios modifikuotos “karjeros“ metų, kitaip net nebeįsivaizduoju, o mano mokyklinukui netenka prailgintos dienos grupės prailginti iki vakaro. Netenka jam ir tos dieninės grupės, tiesą sakant… O ir mano vaikystės simbolis-instrukcija, prisegta prie puodo šaldytuve:

…jam nepažįstamas. Ir pasvilusios vištienos skonis, ir “pritraukto“ pieno kvapas, ir buto raktas po kaklu – visa ta “vienas namuose“ romantika. Kas yra auklė, mano abu vaikai irgi nežino. Vakare išeiti dviems į teatrą ar koncertą yra misija įmanoma tik atsitarabaninus kurią nors močiutę iš Šiaurės. Taip būna nedažnai  / labai retai / nutiko gal tik 4 kartus. Vakarinė auklė būtų prabanga? O namų tvarkytoja kartą per savaitę? Ne, gal tik… stressassss ir darbasss?! Juk SVETIMAS! Taigi, tektų palikti užmigdyti kažkam tuos pasakų “herojus“ (aaaa!)! Ir dar nuolat spėti išsikuopti VISUS namus prieš ateinant valytojai. Nepažįstate kitos tokios nupušelės? Užtai aš pažįstu kaip nuluptą. Ar tai, kad teatrų repertuaruose taip ir nerandam vaikų (ne)ramaus miego vertų veikalų yra pliusas ar minusas? Mmm, nuosavai inteligencijai ir manikiūrui – minusas, o vaikams? O šiems, tarkim, +, pasitikrinsiu, kai užaugs.

Kad amžinai neišsimiegojusi ir pernakt kompiuteryje nusidirbusi, paskui dienom pasakau “šiek tiek“ per daug žodžių ir “vos vos“ per garsiai, labai aišku, kad Geros Mamos CV yra minusas. O ta visokia marga veikla, kaugės mano norų, planų, idėjų, ketinimų, pažadų, pradėtų darbų ir kūrinių, kurių užtektų dar 3 gyvenimams, jei tie būtų 100-tiniai ir turėtų bent po 36 val. paroje, ilgi pokalbiai telefonu ir begaliniai – su pačia savimi (balsu), “saviraiška“ feisbuke, net kai kurie estetiniai ir gastronominiai įpročiai? Taaip… minusas.

Neišlaikysiu aš šitaip maminės sesijos… O jei nuo šiol visą gyvenimo balastą metu ir pasišvenčiu edukacijai, kokybiškam ir kiekybiškam bendravimui su vaiku, pvz. nuo pat ryto paišau žuvis pagal užsakymą?

Paišau, spalvinu ir karpau.

Įvairiausių veislių: lašišas, silkes, auksines, … latimerijas.

Dideliais kiekiais:

Paskui uoliai pildau titanikų kolekciją, kurie yra gražūs iš abiejų pusių, teisingi iš visų kampų, draugiški net kaukolėms, tokie mylimi, kad net blynais nutaukuoti, su namais, inkarais, kaminais, dūmais ir net gatavai su ledkalniais.

Ir įtarinai tikslūs (matyt, čia –  vakarykštis autoriaus ArAšGerasTėtis kūrinys…).

Tada poreikiams augant į ugdymo planus įtraukiamas Tatatonas Van De(r)dekenas.

Kažkoks patižęs ir pabiręs, bet žinant, kad jis – vaiduoklis, mokymo programose yra patvirtinamas. Ir iš karto pareikalaujamas Piratas Ben Džoisas.

Istoriniai – okulistiniai netikslumai tuoj pat ištaisomi:

{Ar jau galiu eit išsivirti kavos? O į dušą ar bent pižamos persirengti?}

Turbūt dar ir dabar, kai skaitote šitas rašliavas, mūsų kaimynai tebegalvoja, kad ką nors savo namuose skerdžiu, nes langai nuo decibelų tebedreba. Todėl, kad… NETELPAAA VISOS ŽUVYYYS Į TITAAAANIKĄ!

Tai ar aš – GERA MAMA??

Ne tik moksleivių rūmai

Jei gyvenate Vilniuje, turite vaikų ir kaskart užstrigę Konstitucijos pr. kamščiuose iš nuobodulio apžiūrinėjate tokį diiiidelį pilką pastatą atsilapojantį į “Forum Palace“ kitoje prospekto pusėje, tada šitas įrašas Jums. Prisipažinsiu, iki šių metų Mugės organizacinio šaršalo man tai buvo tiesiog Moksleivių rūmai. Retsykiais vyresnėlis ten nueidavo į baseiną, kartais netyčia nužiūrėdavau iš troleibuso šalia esančioje stotelėje pabyrantį pulkelį vaikų su šokių sijonais, kažkokių instrumentų dėklais, bet tai ir buvo visos mano žinios apie didžiulio centro veiklą. Maniau, maniškiai gal dar per maži, o gal dėl visokių savo keistybių neras ten vietos ir veiklos. Ir tada man be galo simpatiškos ir paslaugios centro darbuotojos atsiuntė keletą piešinių Mugės skelbimui…

… ir apšalau!

Čia gi – tiesiog vitražai! Pasirodo, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (LVJC) – taip dabar vadinasi moksleivių rūmai – yra kuo užsiimti ne tik mokyklinio amžiaus vaikams, o šie piešiniai yra neįgaliųjų grupės suaugusiųjų darbai. Vauuu! “Ką dar turit? Kokios dar veiklos yra?“ – iškarto išdribo klausimai. Pavardino ir pasiūlė patikrinti www.lvjc.lt. Supratau, kodėl ;). Vaikystėje mano gimtajame mieste klube “Kibirkštis“ šalia mano namų būrelių sąrašėlis tilpdavo ant išplėšto mokyklinio sąsiuvinio puslapio, o čia – nei galo, nei krašto! Nuo mokyklėlių nykštukams iki būgnų suaugėliams… Sportines, šokių, dainavimo ir muzikavimo veiklas paliksiu pasinagrinėti patiems, jos – mokyklinių laikų klasika (jei nekreipsime dėmesio, kad čia šokami ir linijiniai šokiai, ir lindihopas, o “paspardyti“ galima ir stalo futbolą), mane užkabino vaizduojamieji menai ir visiškas “neformatas“.

Pvz. jaunieji kulinarai:

Arba —> komiksų kūrėjai:

…ir kūrėjos…

Arba gatvės menininkai (kitaip -graffitistai), drabužių modeliuotojai, fotodizaineriai. Nagi, kuo užaugę norėjote būt? O kuo norėtumėte matyti savo atžalas? Valio! Kryptingiems tėvams, trokštantiems tikslingos veiklos savo vaikams LVJC – tiesiog Eldorado, nes vis tiek iš šitokios gausybės būrelių, studijų, laboratorijų pavykst išsirinkti tinkamą visiems ir tuomet, cituoju animacinę čiučiundrą: “ Vaikai neskęs (nuobodulio) balose!“.

Neįmanoma būtų nuododžiauti ir per nuosavus gimtadienius, jei vietoje tradicinio akropolinio vaikų kambario ar dar tradiciškesnio Klauno Makdonaldinio būtų užsakytas vakarėlis su… nindzėmis. Jei per didelė egzotika, tai gal tuomet paprasčiausiai šventėje Tapk Žvaigžde?

O dar čia kažkaip netikėtai puikiai veikia visai ne popierinė integracija – centras turi užsiėmimų ir neįgaliesiems. Spalvų orkestras net ketina koncertuoti specialiai mugėje. Posakis “pasitiksime su orkestru“ šiuokart bus išsipildanti tiesa, chi, ar kas tikėjotės? Nežinau, kaip jums, bet man šildo širdį, toks tikras dėmesys. Dėmesys abiems pusėms.

Dar prie integracijos pridėsiu ir kitą atradimą LVJC tinklalapyje – yra veiklų visai šeimai, t.y. vaikams ir tėvams drauge. Ech, kaip būčiau norėjusi, kad mano tėveliai vaikystėje būtų kartu šokę tame pačiame šokių “ratelyje“, būtų pakeitę nuomonę apie balerinas ir anksčiau mane paleidę į… dailės m-klą. Pokštauju, aišku, bet kartu minkyti molį keramikos studijoje – puiki šeimyninė terapija ir tarpusavio santykių analizė neapkraunant galvos. Bendra veikla vienija. Tėvai integruojami į vaikų ir paauglių pasaulį, apie kurį jie dažnai neturi realaus supratimo.

Na, o tokiems grafomanams kaip aš, tuoj turėtų pasidaryti ankšta mūsų padangėj, nes jaunoji karta atrieda atidunda 😉

Pasaka pagal užsakymą

Jaučiuosi dabar taip, lyg su šlapiais botais maknočiau per išplautas grindis. Tik tos “grindys“ valytos beveik prieš metus ir daugiau niekas čia nebuvo užėjęs… “Fiūūūū! Nupūsiu dulkes, tiesiog vėl išsikrausiu savo mantą ir būsiu čia toliau.“- nusprendžiu.

Nea, nepavyks be pasiteisinimų…

Per tuos tylos mėnesius KOKONE, mūsuose virė gyvenimas, taškėsi ir kunkuliavo, gimė naujos idėjos (ir vaikai), lipo ant galvos darbai (ir vaikai), augo visokia patirtis (ir… vaikai). Vis dar rašau daugiskaita, matyt taip galvoti saugiau. Iš tiesų, KOKONE labiausiai reikėtų perrašyti skyrelį “APIE“. Kol čia rašinėjom-paišinėjom kelios (5, 4, 3), buvo kažin koks pilnatvės ir užnugario jausmas. Kai likom dviese, atsirado savotiška, kone patalogiška atsakomybė (jei net nieko naujo nerašant, čia vis tiek kasdien, pasak statistikos, užeina bent 200 svečių, tai kažkaip ir stebina, ir įpareigoja) ir susikratė labai aiškus tekstų – vaizdų – temų pasiskirstymas (Lemanui, Lemanui, Danieliui…). Likusi viena, kurį laiką tą vienumą neigiau, o paskui turbūt pasidaviau ir… išėjau feisbuko teršti. Ale, grįžau, čia gi palociai didesni, va, kiek hektarų grafomanijai!

Apie tai, kaip sekasi (o SEKASI!) kitiems ir kitoms, parašysiu vėliau, prižadu. Dabar tik užsiminsiu, kuo gyvenu pati.

Aš seku pasakas pagal užsakymus. Maždaug tokius: “Neee, nenoje miegooo! Mama, ateeeik! Papasakok apie džyyypą!“.

Na, ką gi, prašom: apie tą džipą, kuriam šiandien ant užpakalio buvau priversta priklijuoti nuo kitos mašinėlės nusuktą ratą. Irgi pagal užsakymą…

PASAKA APIE DŽIPĄ, KURIS IEŠKOJO ATSARGINIO RATO

Kartą gyveno, va, toks Džipas:

Gyveno ilgai ir laimingai, kol vieną dieną susizgribo, kad gi neturi atsarginio rato. Ir Laimė kaip mat jį paliko. Išvažiavo Džipas į Margąjį Pasaulį rato ieškoti. Važiavo, važiavo ir sutiko mažą Mašinytę. “Labas, gražuole, gal turi atsarginį ratą?“ – paklausė Džipas. “Neee, netelpa niekur, labai gadina nervus ir stilių, tai nesivežioju.“ –  pamirksėjo Mašinytė ir nuvažiavo į degalinę kavos.

O Džipas patraukė toliau. Privažiavo miškelį, ten rado Traktorių. Jis kasė griovį. “Gal turi atsarginį ratą?“ – pasidomėjo Džipas. “Turiu! Reikia? Paskolinsiu.“ – tuoj pasiūlė Traktorius. “Paskolink!“ – apsidžiaugė. Bet ratas pasirodė beesąs per didelis kokiais penkiais dydžiais. Nusiminė Džipas, rodos, akyse sumenko ir nieko nesakęs, nuriedėjo.

Keliavo jis toliau. Važiavo, važiavo ir privažiavo didelį miestą. Ten sutiko Autobusą ir Troleibusą. Autobusas iliustracijų nemėgo, o Troleibusas net su murzinais ūsais mielai pozuodavo turistams. Štai:

Džipas ir jų pasiteiravo apie atsarginį ratą. Autobusas ir Troleibusas pasiūlė pavažiuoti septynias stoteles iki raudonų plytų garažo, kuriame prikrauta daugybė ratų. “Paprašyk sargo, ir gausi vieną,“ – sako Autobusas. “Juk ratai – visi vienodi, visiems tinka.“ – pritarė Troleibusas. “Tai kad ne…“ – pagalvojo sau Džipas ir nubirbė toliau.

(maždaug šioje vietoje pasakos Užsakovas užmigo, bet įsijaučiau ir jau nebegalėjau sustot…)

Dar kiek pasižvalgęs po Didelį Miestą, Džipas privažiavo Didžiulę Parduotuvę su daugybe naujutėlaičių blizgančių automobilių. Paspoksojo per langą ir įsidrąsinęs įsuko pro vartus. “Kas tu toks, kodėl toks suplotas?“ – paklausė Džipas vieno raudono blizgūno.

“Aš – Sportinis!“ – atkirto tas. “Sportinis Super Auto.“ – parodė auksinius užrašus ant nosies ir užpakalio ir paklausė, ko toks pavargęs ir dulkinas Džipas čia ieško. “Atsarginio rato.“ – atsiduso Džipas. “Kam tau jis? – nusistebėjo Sportinis Super Auto. “Na, maluosi miškais ir laukais, kur nėra kelių, tai kartais ratus pametu, praverstų atsarginis“, – paaškino. “Cha, aš tai net nežinau kiek ratų pats turiu! Ir man tai nerūpi, tegu mechanikai dirba ir galvas kvaršina. O tu nustok ieškot, ko nepametęs, važinėk tik euro-greitkeliais arba pagrindinėmis didmiesčio gatvėmis į grožio salonus, ir atsarginio rato niekada neprireiks, tavo gyvenimas nerealiai pasikeis!“ – paprotino Super Auto. Džipas taip ir padarė. Neilgai trukus jis nuo gero gyvenimo solidžiai nusipenėjo ir sublizgėjo rimtuose žurnaluose.

Moralas. Kartais reikia tiek nedaug, vos vieno verto patarimo, kad taptum Aukštuomenės Džipu.

*****

P. S. O man Žinovas, per petį patikrinęs, ką veikiu, pareiškė, kad čia visai nepanašu į sportinę mašiną. Nepatenkinta pakišau po nosim lapelį ir pieštuką, Žinovas padėjo ant stalo TV pultelį  ir, iliustravo pasakos pabaigą:

Zzzzzummmm…

Apie kuklumą, savireklamą arba Kas yra Kas KOKONE

Girdėjot posakį: “…iš kuklumo nenumirs“? O matėt ką nors nuo to kuklumo merdėjant? Aš beveik ;). Va, praeitas įrašas KOKONE taip ir atrodo – Gustė su bičiule atidarė tikrai fainą vaikų darželį ir dabar kramto nagus už kampo (vis iš to nelemto kuklumo!!), o tuo tarpu didžioji dalis pasaulio nė neįtaria apie ką čia ir gal kas nors kaip tik dabar desperatiškai ieško TO darželio TAM vaikui! Jau girdžiu lemenant“ “Bet tai, kaip čia, nepatooogu, vėl kas nors sakys – 2 mamelės atidarė darželį…“ arba: “Parašysim, o paskui visi galvos, kad tas KOKONAS tai tik reklamuoja ką nors ir reklamuoja…“, ir galų gale pagrindinis kuklinimosi motyvas, “tūzas“  – “Aaaaa!! Negaliu PATI rašyti, kad gražu, smagu, fainai ir tai yra… MANO (na, pusiau…) “smėlio dėžė“!

Oooooi…. Na, gerai, negali pati, galiu aš. Nes buvau, mačiau, pajutau, kad tikrai gerai, nes: a) šiuo metu neturiu darželinio amžiaus vaikų ir galiu į šitą naujieną pažiūrėt kiek iš šalies; b) nemanau, kad susilaukusios vaikų, diplomuotos vadybininkės, teisininkės ar pedagogės (oi, dabar jau edukologės) staiga nukvaišta iki naktipuodžio lygio ir daugiau nieko nebegali; c) tikiu, kad laviruojant tarp kelių nuosavų vaikų nuotaikų ir poreikių, tuo pat metu žongliruojant puodais ir mobiliuoju telefonu, vairuojant automobilį, kur staugia būsimasis pavarotis lyg jau dabar koncertuotų su… “Blackh  sabath“, laaaabai lavėja koncentracija, planavimo įgūdžiai, kūrybiškumas ir kritiškas mąstymas. Ir drąsa. Tikrai! Drąsa, tyliai paburbėjus: “galiu geriau“, imti ir pabandyti padaryti geriau. Man užtruko, kol susiprotėjau, kad aukštas ūgis yra veikiau perteklius, nei trūkumas, o štai susivokti, kad net keleri metai mamavimo vertės tik prideda, jokiu būdu ne atima, pavyko greičiau, ačiū, Die…  Ir kam gi dar steigti vaikų darželius, jei ne mamoms? Be to, čia dirba tikros auklėtojos, profesionalų paruošta ir patvirtinta rimta, progresyvi ugdymo programa, kruopščiai ir atsakingai ieškota maisto tiekėjų, ramioje vietoje Žvėryne 10-čiai metų išsinuomotas privatus namas, (ohoo! vadinasi, tai ne žaidimas iš operos “kol nusibos“), su uždaru žaliu kiemu…

…ir moliūgų darželiu, su paslaugiais kaimynais, jau dabar mielai siūlančiais paskolinti grėblį ar laistytuvą. Namo erdvės pritaikytos vaikams: 2 miegamieji, 3 kambariai žaidimui, virtuvė su vaikišku valgomuoju visiems darželiokams, tvorelės ir varteliai prie laiptų.

Ei, pala, bet tai čia jau rimtas biznis!

– Guste, kam tau to reikia?? Negi kiti daržai netiko?
– Netiko, nebepatiko…  Iš to “nebepatiko“ ir atsirado “Aukštyn kojom“ mūsų 4 atžaloms (mano porai ir Justinos dviems) + draugų vaikams. Tada paaiškėjo, kad darželyje saugiai ir laisvai telpa koks 30 vaikų (3 grupės skirstomos pagal amžių nuo 1m. iki priešmokyklinukų), o draugai tiek vaikų dar neturi ;). Taigi, dar apie 15 laisvų vietų yra draugų draugų vaikams, dar nepažįstamų draugų…
– Tai visas biznis – savas darželis saviems vaikams?
– Panašu… Milijonų neuždirbsim ir nesiekiam, bet jei savi vaikai į darželį eis ryte be ašarų, o vakare grįš be snarglio – jau gerai. O jeigu ne tik savi… Ir jei dar bus ką prasmingo nuveikti dieną ir vaikams, ir tėvams (savuose darbuose), jei vaikystė žydės, kaip kadaise svajojom: su pačių sodinamais svogūnais, balom po lietaus, mankšta ryte ir pasakom po pietų, be skubėjimo, tiesiog žaidžiant ir mokantis tuo pačiu metu – jau verta milijono, ar ne?
– Skamba puikiai, širdį glosto, bet vis tiek absoliučiai visiems neįtiksit, kam nors gi nepatiksit. Kam?
– Pas mus dauguma žaislų mediniai, lavinamieji, gali būti, kad kas pasiges rožinės plastmasės.  O gal kažkas nusistebės tikrais (naujais) chirurgų chalatais ir operacinės kaukėm ar senu kavinuku smėlio dėžėj.
– Mačiau kavinuką! Čia deficitinis  žaislas jūsuose, būsimi baristos auga, che, che… Gerai, o visus norinčius jau taip ir priimat, nėra atrankos?
– ?
– Na, žinai: vaikai-ožiukai, švepliukai ir kitokie “neformalai“. Aš vis prisimenu kruvinus vargus dėl darželio su saviškiu… Kratėsi ir valdiški, ir privatūs darželiai.
– Tos šeimos, kurios akcentus susidėjusios kitose vietose negu mes, tiesiog neateina iki mūsų. Kita vertus, mes pasiruošėme viskam – turim ir psichologę, ir logopedę…
-… ir baseiną ;).

– Žinau, kalbant apie vaikus, viskas yra svarbu, bet kas tau ir tavo bendramintėm yra svarbiau už šiaip svarbu: vaikų mityba, ugdymas, grynas oras + ekologija…  Na, surikiuok į pirmenybių eilę ar bent pavardink, juk visi gyvenimą kirčiuoja skirtingai, o jei reikalas sukasi apie vaikus, tie prioritetai yra kaip lakmuso popierėlis – mano ar ne mano tai aplinka, tiks mano vaikams ar ne.

– Maistas yra svarbu. Žalias erdvus kiemas atokiau nuo judrių gatvių irgi svarbu. Bet mums svarbiau už svarbu yra užtikrinti, kad “Aukštyn kojom“ būtų gera vaikams, patogu tėvams ir vyktų ypač kokybiškas ugdymas.

Ir dar šis tas apie bendrą vaizdą ir kelias savais radarais užpelenguotas smulkmenas.  Kadangi man patinka “IKEA“ ir kai kurios detalės “Aukštyn kojom“ pasirodė pažįstamos asmeniškai, nieko nenustebinsiu pacaksėjimu: “kaip skandinaviškai stilinga“, bet erdvi rūbinė ex garaže ir ištiestos iš pažiūros negudrios sofutės prie spintelių – tiesiog kūrybiškumo triumfas! Beveik nepersūdau, rimtai, labai gerai nuteikė. Kaip ir metalinė džiovyklė šlapiems kombinezonams ir batams sudžiauti arba neslidus laiptelis tualete pasilypėti, kojas patogiai susidėti (kriauklės vaikiškos, bet vis tiek gi ne visi pasieks). Tiesą sakant, nesu mačiusi tokių paprastų gudrybių darželiuose, paprastai būna viskas specialiai pritaikyta daržams (bet nebūtinai vaikams…). Nesakau, kad tai kažkoks vertimas aukštyn kojom, bet man, kaip ir visoms mamoms, svarbus dėmesys smukmenoms, svarbioms smulkmenoms. Gal tada sustiprėja nuojauta, kad ir vaiko smulkius gyvenimo džiaugsmus ar nesmagumus pamatys ir tinkamai įvertins.

Į “Aukštyn kojom“ važiavau iš smalsumo ir dar radom progą – susibėgo kelios KOKONO… eee… mergos ;), labai sunku kitaip kažkaip įvardinti kas mes ir apie ką. Papliurpėm apie vaikus, vaikų daržus (savaime suprantama), namus ir… sutemo. Apie KOKONĄ jau mąsčiau viena, mindama dviračiu tamsiomis Žvėryno gatvikėmis. Trumpindama kelią taip pasiklydau, kad išvažiavusi pagaliau į neoninę šviesą, jaučiausi laimėjusi aukso puodą. Ir čia sumečiau, kad ir iš to kokoninio blūdijimo nežinia kam ir kodėl, tiesiog sukinėjimosi kaip siauromis galvelėmis tarp pyragų receptų ir vasaros pasakų, asmeninių sentimentų ir kone reklaminių įrašų apie tai kas mums patinka ir ką šiuo metu gero veikia kiti, žiū, išsirutuliojo kai kas ir apie mus. Kas mes, ką veikiame dabar, kur link sukame? Tai štai, čia Gustės (ir Co)), kuri kartais KOKONE rašo apie vaikus, naujas vaikų darželis “Aukštyn kojom“, turbūt pačios jos gyvenimą verčiantis aukštyn kojom. Šarūnės nuotraukos iš šito darželio, žinoma, nėra atsitiktinės, bet apie tai jau.. rytoj, kaip paprastai rašoma:

Bus daugiau…

Optimizmo kilmė

Sekmadienis. Už lango šalta, saulė jau seniai plieskia į nosį, o visi namai dar miega – tikras šventadienis. Ištremiu dvidantį “lovos turistą“ į nuosavą  apartamentą, užsimiegosusios akys pagauna užrašą ant jo smunkančios kojinės – “AŠ MYLIU MAMĄ“. Aha, aš irgi…  Ir tada susivokiu, kad mano naujųjų naktinių šonas… šlapias! Ech, Guštavėli, Guštavėli…  Tik vakar pervilkau patalynę. Dėbteliu į tą šlapią dėmę, ogi ji – širdelės formos!!! Chi, originali žinutė! O gal klasikinis valentiniško kičo pvz.? Kaip ten bebūtų, tokia šiandieninio mano optimizmo kilmė.

P.S. Iliustracija – ne “originalas“ ;). Čia tik vanduo ant popieriaus lapo…

Pamilkite!

Prisipažinsiu, šį įrašą “taupiau“ Valentino dienai. Sutaupiau… (net pikta iš apmaudo nuo užgriuvusių darbų…)

“Kviečiame mus pamilti“ – taip baigėsi prisitatymo laiškas KOKONUI nuo MUKU. Kas tai? Ogi TAI, ko nepamilti tiesiog neįmanoma!! Ir TAI, kas pažymėta, va, šitokia etikete ir…

… ir ką galima su pasididžiavimu vežti Londono parduotuvių išlepintai pusseserei ir jos pirmagimiui dovanų, nes TAI lietuviška! Ir dar šilta. Ir jauku. Ir natūralu. Vaikiška (bet ne barbiška). Patogu. Gal kiek nostalgiška. Tiesiog miiiiiiela…

MUKU gyvybę įkvėpė du jauni menininkai, gyvenantys po vienu stogu, besidalinantys vienu džiaugsmu – mažąja Agota (Gold Nugget – Kimono Karalienė) :

Bendrai kuriantys ir vienas kitą papildantys Dovilė ir Mindaugas —> [Dole & Mija].

O čia – Matas (Pure Joy), spėju, tokį psiaudonimą “užsidirbęs“ plačia šypsena, kuri…

…paskęsta dar platesnių vilnonių kelnių super kišenėse. Mane čia papirko ta spalvota saga ir petneša “valgyk ir storėk“ (arba – “augu, augu-neišaugu“, nes gi po metų kelnės gali būti nors ir iki kelių, o vis dar tikti tam pačiam Matui ;))

Ši gražuolė (Kaya – Warm Beauty) man primena vieną seną pažįstamą… O ir suknutė tokia ’80-ųjų “fasono“, baisiai tiktų į mūsų vaikystės fotoalbumą. Apskritai, suknelė tiks visoms visoms gražuolėms, o kišenė – kokiai vienai kitai “Meškai šiaurėje“ 😉

MUKU jau turi ne tik fantastiškus modelius-mūzas, originalias studijos ar siuvyklos sienas (“Burdos“ iškarpų “tapetai“?), bet ir krūvą naujų draugų, gerbėjų bei naujus namus – Happeak.

Na, ką? Pamilsime? 😉

Papildyta: jei jau pamilote, rašykite info@madebymuku.com ir Jūsų Matas-Jonas-Jurgis galės užrietęs nosį vaikščiokit stilingom kelnėm su super kišenėm pilnom “bombonkių“…