Mankštos diena

I dalis. Pokalbis su savimi.

-Aš su amžiumi liesėsiu (liesėju). Genai tokie.

– Mm? – nesuprato L dydžio sėdynė…

II dalis. Piktojo Aš monologas.

Nesportuoju. Ja, jaaa… Žinau, blogai. Rimtai. Tikrai. Bet yra labai svarių priežasčių*. Čia tik maža dalis: tamsūs šalti vakarai, maži vaikai, jų ligos ir snargliai, miego sąskaita tvarkomi buitiniai reikalai ir ne būtinai labai kūrybiniai darbai, -ai, -ai, -ai…  Be to, neturiu stilingų treningų ir sportbačių. Šiaip jau, nekenčiu sportinio stiliaus apskritai! O tų sporto salių fifų su firminėm maikutėm, NIEKADA nenuvarvančiu makiažu ir tobulom šlaunim, tų, kurios nesuklysdamos straksi visą valandą ir kažkokiu mistiniu būdu nesuprakaituoja (o jei prakaituoja, tai turbūt “Gucci Envy Me“…), va, šitų tai tiesiog nevirrrškinu!!!! Be to, negaliu suvokti, kaip gali patikti nusikošti “staklyne“ ir drebančiom kojom dar šliaužti pribaiginėti lašinio į sauną!! Siaubas imdavo mokykloje vien nuo minties apie 2 km krosą 2 kartus per metus. Kančia, skaistykla, kažkoks beprasmis savęs alinimas. Neturiu tokio poreikio.

Bet, iš tiesų, labiausiai turbūt neturiu valios pakelti tą L sėdynę nuo kompo kėdės ir pasirūpinti jau byrančiu stuburu. Juk yra visokių būdų, nebūtina vien tik kankintis.

III dalis. Derybos su sveiko proto likučiais.

Tai ką darysi? Skauda visus galus, jaunyn niekas neina. Gražyn, nepaisant genų, irgi… Gerai, nesu jau tokia visiškai beviltiška.  Buvo bandymų ir namie mankštintis, ir jogos studiją lankyti, ir baseine (ne tik) mirkti. Aš žinau, kad judėti reikia. Ir nelygintų skalbinių nešiojimas nuo sofos ant palangės, nuo palangės ant lovos ir kitą dieną vėl ant sofos – nesiskaito. Gaila…

Jau seniai pravažiuodama Konstitucijos pr. užmačiau iškabą “Stimulus“, bet pasidomėti, kas čia, tiesą sakant, stimulo nebuvo :P. Rimantė paskui parašė ir apie studiją, ir apie MANKŠTOS DIENĄ. Bet apie viską iš pradžių. Kaip ir derėtų – nuo pačių pradžių:

Nuo ko pradėčiau judėti, po tiek laiko? Nuo kažko paprasto, spėju. Gal net jau bijočiau lįsti į tikrą sporto salę…

Tikrai ne nuo špagato!

Gal nuo pasiryžimo ir… rūbinės?

Nuo kažko tingaus? Na, pasyvaus gal… Gongų maudynių?

Uoslės mankštos?

Nuo kokios nors paskaitos.

Kad ir apie maistą…

…vandenį, arbatą, kvapnius aliejus, mandalas, kamienines ląsteles ar meilę {sau}. Pradėčiau nuo bet ko, kas leistų išlįsti iš namų, nugaros skausmų ir asmeninio “žiurkiaračio“ (kiekvienas tokį susikonstruojam…). Iš pradžių nebus tobula, net nesitikiu.

Bet po šiek tiek laiko, žiū, gal pavyks pasiekti… savo pačios pėdas ant grindų. Būtų tikras pasiekimas…

****

vietoj epilogo arba MANKŠTOS DIENA

tai štai, ką Rimantė man parašė apie tą MANKŠTOS DIENĄ (man labai patiko idėja ir paprastos priežastys, niekas čia nekliedi norais išgelbėti pasaulį nuo maro, karo, bado ir celiulito…). Parašykit komentaruose, ką manot apie sportus ir sportines vietas, man parūpo…

“Dažnai naujo renginio pristatymas būna apipintas skambiais, bet, oi, kokiais nuobodžiais teoriniais postulatais apie grožį, sveikatą ir sėkmę. Tokiais, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame vartoti vietoj migdomųjų vakare, po šiltos vonios.

Geriau mes jums papasakosime tikrąją Moters mankštos dienos istoriją, kuri, nenuostabu, yra labai glaudžiai susijusi su Aistės noru… sustangrinti aptingusias šlaunis.

Ties lemtinguoju, krizėmis pagarsėjusiu trisdešimtmečiu, ji, kaip ir dauguma moterų, ėmė pastebėti, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles ne pačia maloniausia kryptimi. Daugumai žinoma, kad nuolatinis fizinis aktyvumus yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis. Tik lieti prakaitą sporto salėje ar kabėti ant treniruoklių spoksant vyriškos ir moteriškos lyties pamaivoms Aistė nenorėjo nė iš tolo.

Teko ieškoti „kažko kito“… Ką galime pasakyti: kas ieško, tas… randa :). Nelengvai ir negreitai, bet ji ne tik rado, o ir atrado. Save bei kitokį gyvenimą. KITOKIĄ MANKŠTĄ. Malonią. Ramią. Be prakaito. Ir dar – grąžinančią paauglystėje turėtą energijos kiekį. Tą patį, kai po treniruočių dar puoli išsijuosusi tvarkyti namus, plauti indus ir šypsotis lengvai darant špagatą.

„Kai atradau kalanetikos mankštą, jogą, „Pilates“, širdis sukirbėjo, kad visa tai gali būti kitaip. Mankšta gali būti maloni! O ir šlaunims kalanetika įspūdį padarė neišdildomą – po 1,5 mėn. treniruočių turėjau pirkti 2 dydžiais siauresnes kelnes“, – kvatoja ji. Malonūs atradimai tuo nesibaigė – toji pati kalanetika Aistę įkvėpė įkurti harmoningų treniruočių studiją Stimulus.

Dveji veiklos metai, tūkstančiai stangrių šlaunų, tiesių nugarų, grakščių siluetų, geros nuotaikos užtaisų ir plačių šypsenų ėmė prašyte prašytis būti parodyti, apipasakoti, „pačiupinėti“ 🙂

Štai šitaip ir gimė MOTERS (MANKŠTOS) DIENA. Diena, skirta moteriai, kviečianti drauge su bendramintėmis leistis į savęs pažinimą – malonų ir naudingą, žaismingą ir rimtą, permainingą, bet ir paklūstantį gamtos dėsniams. Visai tokį kaip nuostabioji moteriškoji „natūra“.

P.S. Beje, patikrintas energijos tausojimo receptukas kasdienai: raskite laisvą valandėlę SAU, išjunkite mobilųjį telefoną, išsitieskite ant grindų, pasileiskite ramią muziką ir taip ant nugaros pagulėkite mažiausiai pusvalandį.“

****

Vogtos Kalėdos

Na, pasiskolintos gal…  (Šiemet kažkoks Grinčas pasiskolino manąsias: nuotaikos išsibarstė, darbai užspaudė iki visiškos nevilties ir pasimetimo, laiko sau ir artimiesiems tragiškai pritrūko…)

Na, bent pavėluotai – SU ŠVENTOM! Tegul šventumo kerai neišsisklaido visus metus, nes kiekviena diena nusipelno savo porcijos… šventės. Ir cukraus ;).

Seniai seniai, gavusi siuntinį su angliškomis koalomis mugei, tame pačiame maiše radau Jamie Oliver žurnalą. Skambinau 3 kartus Laimai: pirmąjį pranešti, kad ir ji gavo kalėdinių dovanų, antrąjį – norėjau pasiklausti ar galiu suplėšyti maišelį ir pavartyti tą žurnalą, ir trečiąjį – prisipažinti, kad… jau sudraskiau, perknisau ir net nusiskanavau… Va, kaip nekalėdiškai išėjo….  Bet Laima (trečią kartą ji vis tik į skambutį atsiliepė) gal labai nesupyko. Aš… aš …aš juk pasidalinti savo laime ir grobiu norėjau!

Dalinuosi:

Exstra dovana kėpėjams iš pašaukimo-“Sausainiai stiklainyje“

• 115 g kvietinių miltų
• 1/2 šaukštelio kepimo miltelių
• 1/2 šaukštelio cinamono
• 150 g razinų
• 165 g avižų dribsnių (tų paprastų, senovinių, ne super greitai paruošiamų)
• 125 g rudojo (ar kitokio) cukraus
• vanilės, druskos

Į sausą 750 ml stiklainį stropiai susluoksniuokite produktus surašyta eilės tvarka pradedant nuo miltų. Parašykite tokią “instrukciją“: atidarę “dovaną“ šaukštu nukabliuokite cukrų į dubenį, pridėkite 115 g kambario temperatūros sviesto, įmuškite 1 kiaušinį ir viską išsukite mikseriu. Tada supilkite likusį stiklainio turinį ir gerai išmaišykite. Pašaldykite pusvalandį šaldytuve. Išdėliokite šaukštu eilėmis “sausainius“, suplokite. Kepkite 180 C temperatūroje apie 10-12 min, kol įgaus auksinį atspalvį, krašteliai parusvės, o vidurėlis liks minkštas. Iškeptus sausainius dar bent 5 min. palikite skardoje atvėsti.

O čia – BOMBA! (jei dovanosite pusbroliui iš Londono, perspėkite, kad oro uoste labai nesafišuotų gautų dovanų ;))

Receptas baisiai painus, bet esmė deserto gan paprasta: dubenį išklokite maistine plėvele, tada mėgiamo kekso ar (kaip siūlo Oliveris) spec. kalėdinio itališko “panettone“ riekutėmis, jas stropiai suglauskite, šaukštu paplokite. Grietininių ledų be priedų “bombą“ (1L pakuotę)  palaikykite truputį kambario temperatūroje – kabinsim šaukštu, reikia minkštos koncistencijos. Į keksu išklotą dubenį suberkite saują pistacijų, lazdyno riešutų, konservuotų – cukruotų vyšnių ar pjaustytų mandarinų. Tada greitai šaukštu sudrėbkite ledus, išlyginkite paviršių, užklokite plonomis kekso riekutėmis kekso, uždenkite plėvele ir paslėkite kokia lėkštuke. Ir skubiai grūskite į šaldiklį. Pabandykite ištverti iki kitos dienos. Išėmus dubenį iš šaldytuvo, teks už plėvės kraštų “bombą“ ištraukti lauk, apversti ir plėvelę nulupti, aplyginti kraštus, jei reikia ir ištirpinus gerą gero šokolado plytą apipilti “meno kūrinį“. Oliveris rekomenduoja dar į tirpintą šokoladą (turbūt visi žino, kad staiga pakaitinus šokoladas “sukrekės“, jį reikia lydyti ant silpnos ugnies ir dar “per vandenį“, t.y. vandens “vonelėje“?) pritarkuoti citrinos žievės. Praneškite, kaip sekėsi su bombų gamyba, nes pati nebandžiau, nespėjau…

Ką čia be pridursi… Šventa karšta tiesa su gvazdikėliais :). Šį kartą paveikslėlis vilioja paragauti karšto sidro. Ne, neeee! Ne to birzgalo iš skardinių, kurio sudėtis: angliarūgkštė ir velniai žin’ kas… Ne, tikro prancūziško sidro iš stiklinio butelio ir IKI arba kokios “Vynotekos“. Šį karštą “patiekalą“ jau ragavau. Ir net ne per Kalėdas (jos mūsuose itin blaivios), rudenį, kai šaldytuve nepadoriai ilgai beliūdinčiam atkimštam sidro buteliui teko ieškoti paskirties. Man patiko. Kvepėjo obuoliais…

Ir pabaigai pudingo “planas“. Kaip dar kitaip pavadinti tokį fainą paveikslą? Nesu tikra, kad kada ryšiuosi panašių desertų ruošimui, bet juk gražu, ką?

O dar pabaigų pabaigai: ar galiu čia skelbti… kalėdines pasakas? Jau prieš savaitę supratau, kad mano gražiems ketinimams nebelemta išsipildyti popieriuje: nebespėsiu suruošti, nebespės atspausdinti, nebus kada siųsti draugų vaikams, ėėė, ne, savo draugams (tik mažiems…). Todėl nutariau dovanas siųsti internetu (oh… tas velnio išradimas, kaip gerai, kad jis yr’…), tarpušvenčiu. Kasdien po vieną. Galiu?

Raidelės

Seniai atsirado ši mintis – dekoruoti Ursulos kambariuko sieną jos raidelėmis. Keliaudami po užsienį pradėjome kiekvienoje šaly pirkti “U“ raides. Bet jos visos buvo gan mažos, tad didžiausią nusprendžiau padaryti pati. Po ilgų abejonių vis dėl to pabaigiau ją ir neseniai sudeliojome visas “U“ ant vaiko kambario sienos.  Didelė “U“ padaryta iš “kapos“ (toks baltas kartonas su putomis), vatos, ir aptempta medvilnine medžiaga.

Pernykštis sniegas

Tikrai pernykštis – pernai nebesuspėjom šito įrašo paskelbti laiku, o paskui jis tiesiog paseno. Bet ir pernykštis sniegas gali būti įdomus, jeigu jis… cukrinis.

Kaip tai – cukrinis?? Ogi, cukrinis 😉

Reikės:

• popierinių snaigių (bet kokio protingo dydžio)
• kupinos gilios lėkštės paprasčiausio cukraus
• emulsinių (PVA) klijų
• vandens
• teptuko
• skardos / grotelių / švarių grindų susicukravusioms snaigėms džiovinti.

Viskas. Ai, dar lašelio kantrybės…

Kaip iškirpti snaigę, sužinosite pasirausę savo atminties archyve, ieškokite maždaug vaikų darželio – pradinės mokyklos “direktorijoje“ :P. Karpinio popierius neturi būti labai “skystas“, bet ir kartono nereikia, tiesiog rašomasis, kontorinis, paprastas ir baltas. Klijus reikėtų praskiesti vandeniu (1 :3 vandens naudai), teptuku nutepti abi snaigės puses, ar net pamirkyti skiestų klijų mirkale (gili lėkštė ir čia pravers), tada snaigę “užkasti“ cukruje, patapšnoti, “apkamšyti“ ir… ištraukti. Išdėliotas ant lygus paviršiaus toks “sniegas“ išdžiūva per keletą valandų. Ar per naktį. Valgyti netinka, skirta puošybai, pvz. kabinti ant laiptinės turėklų ir kaimynus džiuginti. Transportavimo nemėgsta, bet tinkamai įpakuotos tokios cukrinės snaigės vis tiek galėtų būti įdomi dovana.

Na, tai ar snigs per Kalėdas? 😉

Šaltinis: praktikoje patikrintas receptas iš  “Dansukker“

Langinės iš vidaus

Kažkada  dariau post’ą apie “Craftroom’a“ (dirbtuvę), kurios net nesvajojau turėti. Dabar su Gedu turėjome progą pasidaryti savo darbo kambarį. Pasirinkome “Berlin style“, medinius langus ir baltą spalvą. Šį kartą apie lengvai pasidarytas langines.  Nusipirkome paprastas medines žaliuzines dureles Senukuose (vnt. kaina apie 70 lt). Matmenys mums beveik tiko, nors mūsų nestandartiniai langai. Ten yra nemažas matmenų pasirinkimas. Senus langus išmontavome taip, kad liktų tvarkingas senas langų rėmas. Su vyrių (vnt. kaina apie 9 lt)ir vyro pagalba pritvirtinom baltai nudažytas langines. Likome patenkinti rezultatu. Kaip sekėsi kurti “Berlin style“ paplėtosiu kitame post’e.

Visi į blusturgį!

Buvome, užsidirbome, šį tą sumedžiojome. Puiki nuotaika, nuoširdumas, rankdarbiai, daug šunų ir vaikučių. Sekantis turgus bus daugiau orientuotas į mažuosius, rekomenduoju visiems. Abejojantiems siūlau būtinai sudalyvauti – visai  nebaisu, smagu ir dar pinigelių atneš. Registruokitės Blusturgis.lt

Sekmadieninis blusų turgus

Gegužės 24, sekmadienį iš ryto vėl kviečia blusų turgus mokytojų namų kiemelyje. Kiekvienas gali dalyvauti, tereikia užsiregistruoti bei žinoti ką nori veikti – prekiauti įdomiais daiktais arba savo pagamintais batais, keistis plokštelėmis, vesti mankštą  ar workshop’ą ir pan. Daugiau info ir naujienas skaitykite blusų turgaus bloge.  Būsim ir mes ten, jeigu duos stalą. 🙂

(foto iš blusų turgaus 2008)

Plastilinas?

Na, ne, ne visai plastilinas… Čia valgomas “reikalas“. Tikra legenda. Konditerinis stebuklas. Prabangos sinonimas nuo “Tūkstančio ir vienos nakties“ laikų. Čia –

Istorijos ir pavadinimo kilmės hipotezių galima prisiskaityti Wikipedijoj. Trumpai: marcipanas (lot. “martius panis“ -“ kovo (mėn.) duona“) kilęs iš “šiltų kraštų“, iš kur tiksliai, ginčijamasi, labiausiai tikėtina, kad iš Persijos, greičiausiai turkų “užneštas“ senojon Europon, o gal per arabų valdymo Andalūzijoje erą išpopuliarėjęs plačiau į šiaurę. Bet kokiu atveju, šaltiniuose minimas ir Ramadanas, ir Šeherezados pasakos, ir vienuolynų virtuvės, ir afrodiziako “šlovė“…   Kaip gi kitaip, juk toooooks skoooonis, toooks vargas trinant (viduramžiai, jokių mikserių!!), tooooks brangumas – reikia legendom apipinti ;).

Konditerine prasme čia “tik“- karčiųjų ir saldžiųjų migdolų (kitur pistacijų ar kitokių riešutų), cukraus (kitur – medaus) ir vandens (senajame recepte – rožių vandens) masė. Tiek ir žinojau, kai sykį, sovietmečio saulėlydyje turbūt “Burdoje“ prisižiūrėjusi spalvotų velykinių zuikių, susirūpinau, iš kur čia to marcipano gavus. Buvau ragavusi vietinių saldainių su marcipanu – kažko bjauriai sprangaus ir saldaus, nė iš tolo nepanašaus į minkomą masę. Sugadinau kelias saujas sunkmečiu išlaikytų migdolų, primaliau kavamale cukraus ir pudros pripyliau, bet… Vientisos tešlos išgauti nepavyko: vanduo bjauriai skiedė, viskas arba tižo, arba trupėjo.  Marcipaniniai zuikiai tolo gero gyvenimo rūkuose… Ech… Dabar taip nebesikamuoju, marcipano galima nusipirkti ir čia. Tuomet niekas nepasakė, kad malti tuos migdolus reikia iš karto su cukrumi, o ne atskirai, kad vandeniu skiesti po truputį, kad riešutai būtinai turi būti žali, be žievės ir labai švieži, aliejingi, ne išdžiuvę, kad dar ir kelių rūšių tų migdolų reikia… Aną dieną mačiau per “History“ kanalą filmuką apie Tiudorų laikų vaišes. Gamino auksuotą marcipanų pyragą. Visą dieną vargo, TIKRA prabanga. Bet prabanga, jei gaminamas pagal tradicijas, iš kokybiškų produktų, o ne minkomas cukrus su riešutų “pėdsakais“ ir sintetine migdolų esencija. Marcipano skonis priklauso ir nuo kilmės. Amerikėnai mėgsta nusaldinti, paprastai jų marcipane cukraus daugiau, o t.y.  – mažiau vertingų migdolų (būna, kad vos 28 %), Europoje teisė arba amžių tradicija labai skrupulingai apibrėžia marcipano sudėtį ir cukraus-migdolų santykį: bent 50% riešutų (Mazapan de Toledo – ispaniškosios tradicijos puoselėtojai), o garsusis Liubeko marcipanas privalo būti net 66% migdolinis. Beje, Vokietijos šiaurė garsi šituo skanėstu. O kad ir Rytprūsiai, Karaliaučius kažkada pagrįstai didžiavosi savo marcipanais, man buvo naujiena…

Oh, nuslydau į istorines lankas. O juk pirminė mintis buvo tiesiog Jus palinksminti valgomais “balvonais“. Beje, siūlau kalėdinių meduolių “bumo“ modifikuotą tęsinį: marcipaninių “komiksų“ galeriją KOKONE. Siųskite savo “žvėriukus“ su istorija (ar be), o mes čia juos publikuosim ;).

Va, vienas Krokodilas, vardu Krokas...

… turėjo draugelį  – Drambliuką Rozalijų.

Ši spalvota draugystės istorija gal būtų buvusi ilgesnė, bet  Krokas– dar žalias vegetaras – nebesusilaikė ir apsirijo…

(Laukiame tęsinio…) 😉

Spinta “Šaltibarščiai“

Šį kartą nusprendžiau patalpinti kokone seną istoriją apie savo prieškambariui adaptuotą spintą. Tikslas buvo surasti senovinę ir praktišką baldą rūbams, batams, įrankiams, šluotai ir panašiems daiktams (neturim tamsaus kambariuko 😦 ). Po ilgų paieškų baldas buvo atrastas Šiaurės miestelio Parko prekybos centre antrame aukšte beveik be vidinių lentynų ir pagalio pakaboms, bet nebrangiai. Taip pat prireikė dažų Flugger dviejų spalvų, kempinų, teptukų ir vieno nuogo vyro. Pirma perėjome su švitriniu, paskui teptuku nudažem šviesia spalva ir kai išdžiuvo su kempyne įtrinimais akcentavome patamsinimus. Dabar ieškome spintos knygoms 🙂

Žvakių metas

Gerai jau gerai, supratau, kad ir man reikia pakeičiamosios veiklos, nes kitaip (vien nuo namo įrengimo rūpesčių) pradės stogas čiuožti. Į “katarinkų“ raitymo čempionatą jau pavėlavau, bet į prieššventinę nuotaiką su savo tema patenku 🙂

Žvakės. Jeigu kokia pasaulinė tyrimų agentūra suvestų sunaudojamų per metus žvakių kiekį, didžiausi rodikliai neabejotinai atitektu gruodžiui. Natūralu, iš vienos pusės jos neišvengiama Kalėdinės nuotaikos atributika, o iš kitos – praskaidrina tamsiausią metų laiką. Ypač šiauriečiams 😉 Vos paspaudus šaltukams ir pradėjus anksti temti, natūraliai norisi kasvakar jas uždegti, taip sukuriant jaukumą, papildant dienos šviesos trūkumą, ir dar tų mažų liepsnelių dėka sukuriant papildomą šilumos jausmą. O dar jos savo mirksinčiom švieselėm taip maloniai nuramina ir atpalaiduoja mūsų akis ir nervus. Dar daugiau padeda užsimiršti po įtemptos darbo dienos ir įsijausti į šventinę nuotaiką žvakių liejimas, žvakidžių ir žibintų kūrimas. Dvigubas efektas: meditacija – kūrimas, ir relaksacija – grožėjimasis kūriniais 🙂 Išbandykit, padeda 100 procentų.

Na, o kad jus tikrai pagautų ūpas pasiterliot žvakių tema, pateikiu keletą savo pavyzdžių/sprendimų/patarimų.

Galima nuostabiomis žvakidėmis paversti močiučių paveldą – sovietinių laikų pseudokrištolines taureles, “fužėrius“ ir kt. stiklinę tarą. Per raižytą stiklą žvakių šviesa labai gražiai lūžta, daugiau atspindžių. Galima naudoti į vidų žvakes-tabletes, o galima pripildyti skaidrios vaško-žele (aš pirkau Kaune, Savanorių pr., specializuotoje žvakių parduotuvėje; dagtys pridedamos kartu).

Panašiai galima pasielgti ir su nebenaudojamais porceliano, fajanso ar glazūruotos keramikos indais – puodeliai, dubenėliai, bedangtis arbatinukas, netgi padažinė. Tikrai galima surasti pas mamas ar močiutes toli nukištų, seniai nebenaudojamų, bet smagių indų šiam reikalaui. Kuo neįprastesnė forma, tuo originaliau. Taip pat šiam reikalui tiks ir indai su trūkumais – apdužę kraštai, prarastos ąselės, įskilimai ar kitokie trūkumai. Mano atveju – antram gyvenimui prikeltos kadaise dovanų iš tolimų kraštų atvežtos rankomis dekoruotos rytietiškos pialos – nutrupėjo glazūra, keramika nuo drėgmės ėmė pelyti, nebetiko sąlyčiui su maistu. Išmesti buvo be galo gaila. Turiniui pripildyti panaudojau buvusių žvakių liekanas (žvakes, geriausia vienodos spalvos susmulkinti gabalais į plastmasinį ar metalini indą, įstatyti į puodą su verdančiu vandeniu ir maišyti, kol išsilydys, galima įlašinti lašelį eterinio aliejaus, pilti karštą į tūrį įstačius dagtį. Jeigu naudojamas platus indas, dagčių reikėtų paskirstyti daugiau). Indai-žvakės puikiai tinka dovanoms.

Nemokamom žvakidėm man tapo maži, stikliniai jogurtų indeliai, galima panaudoti dailius uogienių stiklainius. Tokius paprastesnius galima išnešti į lauką, jeigu yra galimybės ir noro. Jas papuošiau džiovintų apelsinų skiltelėm ir cinamono lazdelėmis, aprišau ir padariau kilpą pakabinimui su grubia virve. Galima puošti bet kokiom natūraliomis medžiagomis: šermukšniu, eglės šakele, rojaus obuoliukais… bus ką dieną paukščiams palesti 🙂

Labai gražiai žvakėmis galima papuošti šventinį stalą. Pavyzdžiui, kiekvienam į lėkštę padėti po savadarbį “žibintą“ – nedidelė žema stiklinė su žvake-tablete viduj “įpakuojama“ į lengvo popieriaus stačiakampį (tinka krepinis, ryžių, netgi paprastas sumuštinių), surišamas virvele ar kaspinu. Kol visi renkasi, “degantis“ stalas atrodo taip masinančiai. Mano “žibintų“ pavyzdžiai: baltas, su paprasta virvele Kūčioms, o raudonas, su balta šilkine juostele – Kalėdoms.

Na, o pabaigai siūlau kompoziciją “Kalėdų belaukiant“. Jai sukurti tiks viskas, kas natūralu – pagrindui plaušas (žinau, kad būna pirkti, pas mane nuo kažkokios dovanos užsilikęs buvo), į centrą tikro vaško žvakė/žvakės, aplink padėliojamos džiovintų citrusų skiltelės, lazdyno ir graikiniai riešutai, kankorėžiai, cinamono lazdelės, raudoni obuoliai, mažos pušies ar eglės šakelės, šermukšnio ar kokio kito krūmo uogos (būna pirkti gėlių parduotuvėse labai gražios raudonom uogelėm šakos), svarbu, kad būtų paprastai (t.y., nepersistengiant) ir gražiai. Tokiais dalykais reikalo nepagadinsi, net jeigu sudėsi visą kalną 😉