You are currently browsing the tag archive for the ‘žaislų muziejus’ tag.
Ant virtuvės stalo žydi ryškiai geltonos chrizantemos. Pažydės, o ryt važiuos į atokų kaimelį, nusės ant smėlėto kalnelio ir gal mano protėviams papasakos, kaip mes čia gyvenam. Tyčia pirkau gėles anksčiau, tyčia jas namie jaukinau… Dar prieš dešimtmetį man visokie ritualai atrodė tik šiaip žavūs praeities reliktai, nesvarbūs, nevisai suprantami ir nebūtini. Visada patikdavo žvakelių jūra ir nerašyta giminės taisyklė kasmet susitikti “bent ant kapų“, bet ar būdavo kada pasvarstyti apie ką nors daugiau nei tos dienos materija? Eeee… vargu. Dabar turbūt amžius ir patirtis apšvietė, kad kalendorinės šventės, paminėjimai labai tinkami išlipimui iš buities pelkės ir profilaktiniam smegenų išvėdinimui. Vėdinu. Virtualų rašalą gadinu ir mąstydama apie Amžinus Rimtus Dalykus, mėginu suskaičiuoti per metus įvykusius gerumus.
ŽAISLŲ MUZIEJUS tuoj švęs gimtadienį. Po pernykštės mugės nespėjo drožti kardų ir arbaletų, suktukų-kauktukų ir kitokių senųjų žaislų kopijų, nes tokie “ginklai“ lūžo, byrėjo neatlaikę mažųjų lankytojų ordų. Čia vis dar tebevažiuoja klasės mokinukų, plūsta grupės darželinukų, švenčia ir pramogauja, žaidžia ir mokosi. Ir visi gi nori pačiupinėti ir pažaisti su žaislais, kurie neretai atrodo 100 kartų egzotiškesni, negu poryt rinkoje pasirodysiantis naujas i-pod’as.
O muziejus gražėja. Į naujas stilingas ir protingas lentynas rikiuojamos kelių kartų lėlės…
…ant sienos banguoja originalios vėliavėlės…
Dienos šviesą išvydo knygelės:
Muziejų pripažino mokslininkų bendruomenė:
Aplankė “televizoriuje gyvenantys“ žmonės:
… ir gyvenantys Holivude:
Robertas Zemeckis, režisierius
Taigi, kol KOKONAS miegojo metiniu miegu, kiti sėkmingai kimo nuo gausybės istorijų, papasakotų daugybei žymių ir dar mažų lankytojų.
Jei dar čia nebuvot, užeikit, jei jau kartą aplankėt, pasikapstykite giliau.
Mmmm… taip… Nuo ko čia pradėti? Pirma, turiu ant savo sąžinės prisiėmusi daugiau pažadų, negu šiuo metu galiu pavilkti. Antra, man klaaaaaikiai trūūūksta laaaaiko!!!!!!! Kas jį suėdė???!!! Ir bjauriausia, kad, trečia, Kalėdos ateis nesismulkindamos ir, į mano gerus ketinimus nusivaliusios snieguotus veltinius, trinktels kumščiu į apkrautą kelių mėnesių šlamšteliu stalą bei pareikalaus ataskaitos už visus metus. Todėl ir jaučiuosi, kaip tas kalakutas, kuris kažką labai progresyvaus galvojo, kol į puodą papuolė…
Kai visos “užsienietės“ ėmė bruzdėti, kad mugėje bus (jau buvo…) daugybė fiziškai nepasiekiamo grožio, kilo kilniaširdiška mintis padaryti gabaliuką mugės “gyvai“ internetu, kaip madingai sakoma – on-line. On, tai on…. tik iki švenčių nebenupūškuos paštu niekas. KĄ DARYT?
Vykdyti pažadus. Juo labiau, kad daug mugiautojų labai entuziastingai palaikė tokią idėją ir mielai padovanojo puikių kūrinių. Todėl tiesiog tikiuosi, kad įkarštis pirkti nepraėjo, o dovanoti grožius juk galima ir sau be kalėdinės priežasties, o jei vis tik Tos Pasaulio Pabaigos nebus, tada gi bus gimtadienbiai, vardadieniai, darbadieniai ir krūva kitų gražių ir dovanų vertų dienų. Galų gale, galima bus visus metus švęsti Pasaulio NEpabaigą – irgi puiki proga! Ką manot?
Didžioji dalis tų grožių yra pas jų autorius (prie kiekvieno pridėsiu kontaktus), autoriai ir pasižadėjo išsiųsti ar perduoti (jei ne už jūrų marių…) juos pirkėjams, o VISI pinigai atiteks Žaislų muziejui (pabaigoje ieškokite jo banko sąskaitos). Taigi paramos idėja gyva ir čia. Ir tai svarbiausia.
{papildyta}
Linos “Laukės fabrikėlio“ svajonių jaunikaitis su šuniuku Žirniuku – tikras organinio stiklo džentelmenas, vietos užims tik pusę delno ir VISĄ širdį. {40 mūsų pinigų}. Sagelė. Tinka ne tik senmergėm ;). Jaunikis kol kas gyvena pas Liną, čia.
O dabar šiek tiek gėlių ir pievų.
Jurgitos iš JUMI Sniego Gėlė. Vilnonė. Sagė. Dydis – telpa delnuose. Rašykite ar skambinkite Jurgitai čia. O jei ta gėlė jau Jūsų delnuose, tai Jūs – Sniego Karalienė 😉
*******
Viktorijos “Pienių pievoje“ pražydo tokia apyrankė. Na, ne pražydo, gal labiau pragydo, nes apyrankės ir visos žieminės kolekcijos pavadinimas – “Christmas Carol“. Šmaikštus vardas karoliams. Ilgis – 23 cm , keramika. (40 dar ne eurų). Viktorijos kontaktai.
*******
Violetos iš “Žaislų turgaus“ mieloji kuprinė meškinams ir kiškinams.
Iš tiesų, tai kuprinė ne tik žaislams. Bet dydis labiau tiktų vaikams: 33 x 32 x 7 cm. Sudėtis: medvilnė { 80 ne eurų}. Žaislų turgelio kontaktai.
Mane žavi šitos sagos…
******
“Mezgimo zonos“ šeimininkė Sonata muziejui dovanojo maišą ne-rea-lių mezginių. Po mugės dar šio to liko, gal čia Jūsų? ;). Rašykit kokonas.blog@gmail.com.
Moteriškos pirštinės “Švedų vasara“, 100% vilna {90 lietuviškų pinigų}
Tiesiog juvelyrinis mezgimas…
“Paukštis tavo delne“, 100% vilna {90 lietuviškų pinigų}. Moteriškos arba net jaunuoliškos – šios kiek didesnės. Labai švelnios. Simetriškos: viršus gėlėtas, delnas – kanapėtas.
******
“Ivės“ padoriosios kelnės! Tinka bet kam, kas nori pasipuošti padoriai ir telpa į dydžius nuo 98 iki 116 cm (dydį pasirinkite). Sudėtis: 20% vilna, 65% medvilnė, 15% poliesteris. Pamušalas – 95% viskozė, 5% lykra. Rašykite arba skambinkite Kristinai.
Taip! Mugės skelbimas irgi neapsiėjo be šių kelnių. Juk jei jau agituoji, reikia apsirengti PADORIAI 😉
*****
Dar bus papildymas, dar keletas grožių…
Muziejaus “iždo“ rekvizitai:
VšĮ „Žaislų muziejus“
Įstaigos kodas 302486753
Šiltadaržio g. 2, LT-01124 Vilnius
Sąskaitos numeris LT587044060007450885
Pomuginis sekmadienis būna skirtas susivokimui ir grįžimui namo iš interneto… O pirmadienis – padėkų ir liaupsių mainams.
Taigi, mugiautojams dėkoju, kad buvot, kad papuošėt, pradžiuginot mus, vieni kitus ir, pasirodo, minią tautiečių. Tai miniai pirkėjų, t.y. pirkėjų – bičiulių – pašnekovų, ačiū už kantrybę ir supratingumą – buvo karšta, ankšta, tvanku, eismo “kamščiai“ ant kiekvieno slenksčio… Baisu… Baisu, kaip jauku :D.
Čia viskas spėta įamžinti iki spūsčių. Taigi, dar kartą prabraukiam grindis ir ruošiamės antplūdžiui:
Nes jau po valandos ar dviejų, daugybės šių gėrybių nebuvo nė kvapo. Pvz. Kristinos kalendorių ir labai simpatingo bavaro (iš tikros Bavarijos!!) Leo (-poldo) virtų pomidorų padažų su bazilikais, česnakais, imbierais ir puikia pakuote.
Arba “Miesto mamų“ sausainių-burtų (kiekviename buvo… popierinis meškiukas! ar beveik kiekviename… kas jų tiek prikarpė??). Ir kmynais kvepiančias šiltas obuolių sultis liurlino (-m) litrais. Visi Lt, kuriais virto šie gardumynai, atiteko muziejui.
O čia jauniausias mugiautojas, pusės metų “meškiukas“, be galo ramus miesto mamos Gretos pagalbininkas, ir beveik Kalėdų medis…
Čia kitokie medžiai. Ir kitokie maži meškiukai.
Ir dar viena kalėdinė eglutė. tik TADAM ir papuošta!
Sonatos iš “Mezgimo zonos“ kojinės dovanotos mugei ir skirtos dovanoms. Į jas galima ir dėti dovanas. Tik nežinau, kas tai turėtų būti, kad “pakuotė“ nenustelbtų turinio 😉
Taip ryte atrodė mugės gyventojai kol jiems buvo ruošiamas gyvenamasis plotas.
Paskui jie sulipo į muziejaus lentynas. Trumpam. Ilgam-visam šie žaislai galėtų čia atsidurti po kokio šimtmečio, atlaikę visą vaikų meilę…
Ivės “žirniukai“ dailiai susilygiavo, dar gvardija meškinų išlipo iš lagaminų.
Visi pasipuošė logotipais. Savais.
Net moliūgų-apelsinų uogienės. Pažiūrėkit, juodai stilingos!
M O L I Ū G I E N Ė – A P E L S I N I E N Ė arba
C U K I N I J I E N Ė – C I T R I N I E N Ė. Dar yra sandėliuke truputį, rašykit, prirodysim virėją…
Na, kai bandai įsitaisyti šalia OKIIKO, tai lyg savaime suprantama.
Gaila, kad nemoku teleportuoti kvapo! Nes “Balžeko bites“ reikia uostyti ir laižyti, ką čia kalbėt…
Čia irgi kvapo siųstuvas labai praverstų, nes stiklainiuose – pyragas “išsikepk pats“, bet tose dėželėse – TIE meduoliai… Mmmmm…
Stirtos grožio! Tiesą sakant, čia irgi eglutės iš… abėcėlės. Laimos Marijos abėcelių….
Laikas pralėkė akimirksniu, išbarstęs ratukus ir krumpliaračius.
Dar viena mugė praūžė ir nusėdo padebesių archyve (gyvai po šitais debesėliais tai sėdėjo zuikūnai…), vaizdai išdils, o Žaislų muziejus dar ilgai šveis per pusdienį keleriais metais pasenusias savo baltas grindis ir džiūgaus galėdamas pripildyti naujas lentynas žaislų kopijomis. Būtinai dar ne kartą užeikite patikrinti, kas ten naujo apsigyveno 😉
Ir jei dar kas nors spėjote nufotografuoti ko nėra čia arba čia, atsiųskite, ką?
Post Scriptum. Mugė išėjo į Žmones ir, prisipažinsiu, akimirką svarsčiau, gal įrašą pradėti nuo to? Taip garsiai: BA-BAM!! FANFARAMMM!! O! pažiūrėkit, kokio pop-populiarumo pasiekta! Nes gi dar ir filmavo…
Juk smagu. Be keleto tekste aptiktų žurnalistinių kliurkų (netikslios pavardės ar veiklos apibūdinimo, galinčio be reikalo sudominti vaistų kontrolės tarnybą…), viskas pateikta gražiai, todėl ir smagu. O ar tai svarbu! Gal ta mugė tokia KAŽKOKIA ir yra, kad vyksta be pirktos reklamos, vis dar bandydama išlaikyti kamerinį kvapą ir poskonį? Ir beveik naminį privatumą… Bet turbūt viskas keičiasi. Iš tiesų, keisis ir KOKONAS. Nes… srendu į mėnulį ;).
Foto: Šarūnės ir Kristinos.
Niekam ne paslaptis – diiiievinu asmeniškumus. Man žvėriškai patinka švieži mamų versliukai-veikliukai, kurie prasideda nuo savų vaikų, sapnų, ilgai austų svajonių, konkrečių vardų ar tiesiog Gyvenimo pakišto iššūkio…
“Milksense“ drabužiai skirti… dviems. Mugėje jie buvo ir pernai. Kol kitur žmonės žiopsojo, spoksojo, plepsėjo ir niekur neskubėjo, milksense’sų Rima lakstė suplukusi ir nešiojo sukneles, palaidines į labai simpatišką kartoninę matavimosi kabiną, nes “Pieno jausmo“ pirkėjos labai greitos, jos labai žino, ko nori, ir labai greitai tai gauna. Nėra kada svarstyti – jei žindai kūdikį, tai specialiai tam sukurtų drabužių ir ieškai “Milksense“, o jeigu mažius čia pat paleido dūdas, apsisprendi kuo pasipuoši akimirksniu. Šiemet Rima turbūt pati išbando visus modelius, nes… nes yra proga! Ir nuo to jos bizniukas tik žavesnis. Tiesą sakant, tai ir yra didžiausia vertė – šitas šiltas jausmas ir laaaabai asmeninis dėmesys su laaaabai asmenine patirtimi. Tikrai pieno jausmas…
Įsisupkite.
Pasisukite su vėjeliu!
Pasistaipykite.
Ir kol namuose tylu, išgerkite arbatos.
Ech… Gera būt mama!*
* Tokiai idilei yra papildomų sąlygų 😉
*******
“Ivė – mergaitės vardas. Mano dukrytė Ieva man jau nuo mano svajonių paauglystėje yra Ivė, tiesiog vardas buvo paslėptas, kad būtų mūsų. O įgavo naują prasmę…“ – tikiuosi Kristina nesupyks už citatą iš laiško. Nes man graaažu! Ir vardas. Ir cukriniai taškėliai…
{pažiūrėkit priežiūros etiketę viduje, pažiūrėkit! antytė…eeee…}
Man tokios saldžios tos istorijos apie vaikų atsineštus vardus (ir apie mamų išsipildžiusius sapnus, nes mano svajonių Adelė, tai yra nusiutęs “adelius“…), taip net graudžiai miela, kai vaikai tampa mūzomis ir tada atrodo, kad tokia veikla, darbai turi palaiminimą iš Viršaus. Nemanot?
“Ive“ – dar tik pati pradžia. Dabar dar rikiuojami “žirneliai“, bet tylios ambicijos ir teisinga trauka kokybiškiems audiniams, išieškotoms konstrukcijoms ir siūlėms, atrinktoms ir suskaičiuotoms sagoms jau akivaizdi. O rodos, taip paprasta!
Jei dabar kas nors jau bamba (ar dūsauja) dėl spalvų, derinių, pinigų, turiu argumentą – KIEKVIENAM vyrui reikia PADORIŲ kelnių! Kad išlipęs iš smėlio dėžės, purvyno patvory, išsikratęs varles iš užančio galėtų pasipuošti ir PADORIAI atrodyti ir elgtis tetos jubiliejaus baliuje, teatre ar bažnyčioje. Ir čia be juokų, kaip gi kitaip išauginti VTIKRUS vyrus?
*****
Tai priešpaskutinis įrašas. Tuoj skaitykite epilogą ir ryt susitiksim gyvai (jei tik išgyvensiu aš ;)))
Laikas ja nebe spaudžia, jis jau kulnus trina… Todėl padarom taip gudriai: kam tas tekstas bla labla bla du du zzzzz…orisdgfuchxflskdjfhcsbdrxjzolkjhwqerty uiop,mnbvcredfvrdfcujnthgp;l,msnefdjg sch;lxnevlgcXdc vgbtxnk…
….jei yra vaizdų. Ir, va, tokių vaizdų:
Vaizdų su teleportacinėm galiom…
Su žydinčiais grikiais:
…ir anyžinias lafantais:
Uuuuuuuuuuuuuu! Noooriu į vasarą, ne, geriau į pavasarį, noriu į kaimą, užkniso kompas, noriu dirvonus paknisti!
Aš nežinau ar “Gamtos galia“ tokius nukvakusius norus įvykdyti gali, bet jie bus mugėje vėl ir tos spalvingos, kvapnios arbatos iš miesčionims pirmą kartą girdimų žolelių turėtų padaryti kokių stebuklų. Nes jau vien atrodo stebuklingai…
Hm… o gal net sausas jas galima vartoti? Na, tas gervuoges ir avietes ana ten, kampe?
Šiųmetė naujiena patiks tiems, kurie pritrūko fantazijos, kaip Kalėdoms paruošti aviną ar šerną – reikia tuos gyvulius gausiai apiberti labai natūraliais žolelių mišiniais ir grūsti į pečių. Viskas. Galima prieskonius tiesiog dovanoti. Be avinų…
*****
Bet žinot ką? Ogi mugėj šiemet bus ir daugiau žolinių burtų. Visiškas neformatas,mano manymu, yra Rasoklės sirupėliai. Neragavau, dar nieko niekas neišrašė, receptų ir anotacijų skaityti irgi neteko, bet neabejoju, kad su Išmanymu ir Sąžine surinktos švarios žolės, cukrus, saulės ir žmogaus širdies energija tikrai gydo. Na, arba bent yra taip pat skanu, kaip pertusinas su plombyru vaikystėje ;). Be sirupėlių, yra fitolių (ištraukų), aliejų ir, svarbiausia, Rasos noro su jumis pakalbėti ir papasakoti apie visa tai. Va, tai:
Ir tai:
Ir dar tai:
Nors apie pošventinius vargus tai, ką čia kalbėt? Daug valgius, reikia arbatas gerti. Daug gėrus… Turbūt rimtai pagalvoti…
Na? O ko norit jūs?
Prisipažinsiu, pamačiusi ŠITĄ, maniau, kad žiūriu į koralus ir gintarus. Pasirodo, į molį ;). Ir viskas man įtartinai priminė paveldėtus močiutės karolius. Irgi manėm, kad gintariniai, trynėm į vilnas, uostėm, ieškojom kanifolijos (sakų) kvapo ir… ir taip ir nesupratom, ką paveldėjom, chi, chi…
Viktorija iš “Pienių pievų“ sakė turinti ir “normalų darbą“, karoliukais yra apsėsta beveik metus ir čia pat užvertė mane gražiomis nuotraukomis:
“Kažkas tarp priešistorinių fosilijų ir cukrinės karamelės, kurią belaižant atsiveria tokios oro burbuliukų skylutės.“ – pagalvojau. O paskui bandžiau atspėti, kas slypi po – “normalus darbas“. Nes jei taip atrodo kūrybiniai darbai, tai kam tas “normalus“… Jeigu po metų šie ledo koralai, braškės ir “gintarai“ taps tuo normaliu darbu, aš nenustebsiu visai ir visažinės snukeliu pabambėsiu: “aš gi sakiau!“.
Aš ir dabar sakau: spindi grožis, kaip ta raudona vyšnia sniege. Ir tikrai mugėje tą sakysiu ne viena…
“Pienių pievos“ debiutuos mugėje su savo nerealybėm. Turbūt lauks jūsų kažkur koridoriaus gale:
Ieškokite maždaug tokios lentos ir… rasit pienių gruodžio vidury!
*******
Kas nepažįstate Baubukų? “Sutvėrimų“? Šitų štai:
Jie nepraleis mugės. Jau ketvirtą kartą! O ko bus prilipdę ir pribūrę dar niekas nežino, bet bus. Ir pažinti juos visai nesunku – tie baubai iš tolo ausikėm mojuoja, o juvelyriškai išpaišyti jų papuošalai yra seniai tapę vizitine kortele.
Tai iki pasimatymo mugėj, pabaubsim 😉 {O aš asmeniškai palinkėsiu “Sutvėrimų“ Linai ir Adomui kitais metais jau pagaliau paleisti pamiškėn baubus, nuosavon pamiškėn ar pievon, nes žinau, kad labai visi pasiilgę tų pievų…}
*******
Jullita jau ne naujokė. Labai ne naujokė… Šiemet iš jos “vaizdų sandėliuko“ ištraukiau labai žiemiškų darbų nuotraukas. Tegul bus balta! Ir Kalėdos baltos…
Su žiemiškais žiedeliais:
Arba kitoks žiedelis 😉
O prie šito balto grožio labai tiktų vyšnių arbata, tokia iš šiltų prisiminimų: šaukštas saldžios uogienės sukasi vandenyje ir kvepia iki pat dangaus. O tada apkabinus puodelį, sušildo rankas…
******
“Pukmuse“ jau ankstyvą rudenį pradėjo ruoštis mugei ir KOKONĄ kamantinėti. Šalia gėlėtų indų:
…šalia garsiųjų pavalgiusių angelų:
…bus naujienų. Mane jos sužavėjo labiausiai. Jos tai…- muilinės tikram muilui! Iš tolo žydi, iš tolo kvepia…
Net aukštyn kojom!
O kad tuščios nestovėtų, įdėkime Grožio ir gėrio ;). Tegul kvepia medetkom ir debesėliais:
Ir bičių burtais…
Hm… panašu, kad kai kuriems muilams muilinių nereikia, jos keliauja drauge:
Bet dovanoti galima prabangiai, nes pasirodo, šiemet molis ir muilas puikiai dera, chi, chi…
Prisnigo. Pašalo. Traukit vilnas. O jei neturite ar pernykštės nusibodo, ateikite į mugę – mamyte, kiek čia šiemet turto!!! Įdomu, kokią bandą avinų šiųmečiai vilnoniai mugiautojai suvėlė, sumezgė, sunėrė visi kartu?
Pirmoji gausybės skrynia – JUMI Jurgitos. Net nežinau nuo ko pradėti, nes veliama čia viskas nuo suknelių iki sagelių. Ar atvirkščiai… Yra net nuveltų… parodų! Pradėsiu nuo šilkų, rožių ir snieguolių:
Dabar praktiški reikalai. Šalikai:
Kepurės ir riešinės:
Pirštinės:
Rankinės:
Ir papuošalai:
Vabalai 😉
Jei atrodote taip kaip aš – atvipusiu žandikauliu, tai žinokite, kad čia tik menkutė dalis iš turtingo JUMI archyvo ir lentynų. Aš vos valdausi nesukabinusi KOKONE visų jų vaizdų. Bet jūs patys patikrinkite www.jumi.lt , paskaitykite, ką Jurgita sako apie save:
“Mūsų (dirbame kartu su vyru) visi darbai gaminami iš vilnos, šilko, lino. Viską darome patys. Mugėje pristatysime daugiausia smulkius daiktus: sages, karolius, aksesuarus plaukams ir pan. Gal šiek tiek pirštinių ir riešinių.“
… ir jeigu iš karto įsimylėjote kokį nors kūrinį, rašykite komentaruose, gal Jurgita ir tai prigriebs šešdadienį.
******
Sija Felt irgi velia vos ne kailinius stilingoms rudeninėms nuotakoms, mugėje dalyvaus su aksesuarais, pvz. šiltomis apyrankėmis:
Gražu, taip gražu, kad net sąnarių neskauda…
*******
O dabar apie mezgėjas. Vieną, Sonatą iš “Mezgimo zonos“, neakivaizdižiai pažįstu nuo pirmosios mugės. Tuomet ji užvertė pusę daržiuko megztais ir nertais žaislais. Subėgę vaikai išsidalijo meškinus ir katinus, tėveliams beliko sumesti pinigų į “stiklainį“ arba pasimainyti: meškis į medinę mašinėlę, rankų darbo stalo žaidimas į zuikių porikę – liko patenkinti visi. Ji ir dabar dosniai atvilko maišą gėrybių, visa, ką parduosim atiteks muziejaus fondui, o kas liks, sakė, mielai mainytų į kitų kuriamus grožius. Todėl žiūrėkite akis išpūtę, mugiautojai, gal kas į tas akis kris iš pirmo karto ir natūrinių mainų “programą“ bus galima įgyvendinti ;).
Beveik juvelyrika:
Ir tiesiog juvelyrinės kojinės…
Tapybiškos kojinės:
Šmaikšti grafika: pirštinės galėtų vaidinti teatre. Ir net ne lėlių teatre…
Romantika. Apie pavasarį…
Jaukumas, voverės ir drugiai apie Kalėdas ir meduolius:
Žalias optimizmas:
Retro Raudonkepuraitė (mm… Violet-kepuraitė) – originalios formos ir mezgimo.
Ir dar skaros. Lengvos kaip dūmas neblaškomas vėjo…
Ir dar glėbys čia netilpusio šilto gėrio, kuris numegztas iš puikių siūlų, šmaikščiai ir, sakyčiau, ieškant iššūkių ir kūrybinių polėkių.
*****
Taip, kita grožio porcija iš Vokietijos. WoolLab Giedrė labai dailiai mezga, paskui fantastiškai supakuoja, o tada siunčia dovanų su linkėjimais muziejui. Argi gali būt geriau? Gražiau ir mieliau irgi sunkiai gali… 😉
Čia šildukai kišenėse rankas žvarbią žiemą pasišildyti. Ta plastiko pagalvėlė pripildyta tokio klampaus spec. skysčio, jame plaukioja metalinė plokštelė, ją palamdžius prasideda cheminė reakciją ir pagalvėlė šyla. Oi, kaip neblogai šyla! Rankų darbo megzti meilūs briedžiai (hm…) saugo tą šilumą ir jūsų rankas. O gal nuo šalčio paraudusias nosis. Labai šilta (net karšta) dovana tiesiogine prasme. Šildyklė daugkartinė, pridedama naudojimo instrukcija.
Tik 3 vnt., nežiopsokit!
Kepurės nertos, vilnonės ir pusiau, šildo jau vien nuo grožio….
Vien nuo grožio tų naminių avinukų 😉
Taigi, fokiška kokybė, meine Damen. Su šiltais linkėjimais iš “netoli Kiolno“!
*****
Ir Neringa mezga. Nežinau tiksliai, ką turės mugėje, net panašu, viskas bus su polėkiu:
Dar pažadėjo aprengti vaikus.
Nuo galvos iki kojų:
Kieminėtojai nesušals, ką manot?
******
Ir paskutinė įšokusi į vilnonį traukinį – Jolanta su minkštučiais šalikais-gobtuvais. Tai tik pati veiklos pradžia, tik vienas pirmųjų prisistatymas tautai. Tikiu, kitais metais nuotraukų kiekis bus įspūdingas, nes ir pradeda teisingai – apmezti visas nuo galvos 😉
Pirmiausia, savi raiteliai:
Hm…“Žiema, žiema, jau dabar bėk iš kiemo! Ir anginą su savim pasiimk…“
*****
Uf… viskas. Aš einu molių rūšiuot, o jūs grožėkitės. Iki!
Nuo į KOKONĄ grūdamo (jau koja pamindau, kad tik tilptų ;)) gėrio ir grožio vilnonio, molinio, medinio, megzto, siūto ir išvirto aš truputį pavargau (kad jūs žinotumėt, KIEK ten to turto!!!!) Man skubiai reikia šventės. Todėl vakar išlakusi naktinį viedrą kavos, iki paryčių rašiau, dėliojau, o paskui dar karpiau ir viniojau vaikams pavėluotą Advento kalendorių ant virvutės nuo vienos lempos iki kitos. Šįryt to kalendoriaus pusė iš 7 dienų (tik tiek manęs beužteko, kita dalis – paskui…) buvo suryta, dėl kitos pasiderėta. Reikia skubiai puoši eglutę, noooriu šventėėėės!!!
TADAM!
Eglutė ;). Na, gerai, ji turbūt nekvepia, bet ir nebyra. Galima papuošti TADAM žaisliukais, galima bobutės pasoginiais, galima meduoliais ar barbarisais. Rasti šias egles mugėje bus nesunku, net jei žada būti tikriai tiršta dalyvių.
Šventė = nieko nedirbti = graži suknelė = malonūs siurprizai = saldumynai = dovanos = šilti prisiminimai. Hm… tai jeigu gražiai apsirengsite, mugė turėtų būti Šventė, o siurprizo vaidmenį vaidins LOTERIJA! Sugalvojo ir jai diriguos Frøken Sandra (10 m.), kuri specialiai atskrenda iš Norvegijos. Pritaikys tokių labdaringų loterijų patirtį įgytą fiordų šalyje (na, gerai, jos mama padės…) Prisipažinsiu, man šita idėja – rengti Žaislų muziejaus loteriją, kur visi prizai – fantastiški rankdarbiai (juos entuziastingai skirs mugiautojai), o visas pelnas atiteks muziejui, vaikiškam muziejui, yra absoliučiai fantastiška! Vaikiška drąsa ir užsidegimas vaikiškame muziejuje…. Gėris…. Gal nebus dar šiemet tos Pasaulio pabaigos? Būtų gaila, kai tokios iniciatyvos ir tokia jaunoji karta auga. Be to, ir muziejus absoliučiai šiltas ir jaukus! – jau buvau neoficialiame atidaryme, VISI yra laukiami nuo gruodžio 6 d., žaismingų muziejų era Lietuvoje prasideda!
Man ausyse zyzia “BIX‘ai (kirčiuoti reikia galūnę – ai, a’žinot? ;)). Kodėl zyzia? Nežinau, gal kad man nuolat vaidenasi, jog ir mano gerus ketinimus, laiką kažkas vagia (ar ryja), o gal kad, va, BIX’ai įsilipo į “Žmones“, švenčia 25-etį ir tuo mane priplojo – negali būt, jau tiek daug metų pralapnojo pro šalį??! Nes gi labai ryškiai prisimenu, kaip jie man nepatiko Šiaulių bulvaro amfiteatre. O kada čia buvo? Užpernai? Kažkas iš klasiokių mirkdavo jų repeticinėj studijoj priešpaskutinėse vidurinės klasėse dažniau, negu anglų k. pamokose, o fakultete dar gyvos buvo legendos, kaip BIX’us iš mūsų alma mater metė. Dabar, žiū, ne šiaip žvaigždės, VETERANAI!
O apie ką žadėjau rašyt? Apie pokyčius augant mintis buvo… Apie tai, kad Laikas lekia, skonis kinta (oi, prisiminus pirmą kartą, sovietmečiu ragautas alyvuoges dar ir dabar sūru pasidaro…), kad išaugama iš vystyklų, žaislų, baimių, arba tiesiog ateina metas, rodos, tokių tolimų planų išsipildymui, ateina eilė bandymams, naujiems vėjams, prisirpsta svajonės.
Kaip ir ateina pabaiga filosofijoms ir laikas iliustracijoms:
Čia ne-rea-li lininė kuprinė, o čia:
ne-rea-lus lininis krepšys-rankinė. Ir tai reiškia, kad “Žaislų turgus“ išleidžia savo garsiuosius meškinus į mokyklą!
Taip! Pradėjo siūti kuprines vaikams ir suaugėliams. Lengvos, mielos, lininės, ryškios, subtilios, paprastos, originalios, labai tinka nešiotis turgelio žaislams, vilnonėms liemenėms ar priešpiečių sumuštiniams su varškės sūriu. Rimtesni nešiotojai patogiai ten apgyvendins sąsiuvinius ar knygą. Jos neskirtos tampyti tonai nuobodžios literatūros, nes turgelio meškinų nuomone, tai labai neteisinga ir nestilinga: mokykla yra džiaugsmas ir šventė “su varlike“, o kuprinėse privalu atsinešti geros nuolaikos kas rytą ir gal dar kokį ledinuką patinkančiai mergaitei. Ir viskas.
Išbandykit meškinų filosofiją darbe. 100% medvilnė garantuoja 100% šviesesnį gyvenimą. Galima bandyti ir po darbo.
Dar turgelis mezga, kai būna labai šalta ir labai užsinori vilnos:
Dar žymi knygas, kad puslapiai nepabėgtų, kol Jūs verdate arbatą.
Nežinau tiksliai kas bus atkomandiruota į mugę, tai siurprizas.
Bet kad ir kas tai bebūtų, visada būna žavu, šmaikštu ir lengva. Netrukdo lėkti ir skristi 😉
******
Dar viena kompanija, tiksliau, šeimynins duetas
…tiesiogine prasme išaugo iš vystyklų ir sauskelnių, o dabar su užsidegimu ėmėsi kedenti bambukinį veliūrą (aksomą). Pradžioje nedrąsiai ir labai asmeniškai.
Paskui pižamiškai:
o tada su bendraminčiais įsibėgėjo ir toliau:
Ir dar toliau ir ružaviau.
Dievinu tokias metamorfozes! O Julijai pačiai labai tinka ir patinka tas veliūrinis švelnumas. Būtinai paniurkykit kokį zuikį ir Jūs.
Visiems šiems pūkiams šios Kalėdos yra –
*****
“Adatytei“ kalėdiniai siuvyklos viršvalandžiai yra pažįstami. Bet šiemet ten viskas pražydo ryškiomis spalvomis, suknelėmis-varpeliais:
ir kitokiom gėlėm.
Vaikiški ir nevaikiški drabužiai siuvami vienos konstrukcijos, t.y. galima priderinti mamą prie dukrelės, didelę suknelę prie mažos, arba atvirkščiai. O galima visą nykštukų chorą papuošti šitais kapišonais su sagutėmis – pagal joną ir kapišonas…
Daugybė spalvų, bet mane pagavo langeliai.
Ir pati nuotaika pagavo – džiugi, visiškai DŽIUGI!
*****
Cha! Pefrazuojant liaudišką posakį: “Ta pati suknelė, bet kita mergelė“. “Medinio arkliuko“ mediniai arkliai viršuje. Ir Adatytės suknios medinukų foto apačioje. Ne, nesivaidena, visi čia su visais draugauja, visi kažkaip vieni su kitais susiję. Atėję į mugę tikrai rasite draugų. Ką ten draugų, turbūt ir giminių ;). O man tai žavus šitas mažos šalies fenomenas, kai visi vieni kitus pažįsta, man nuo to jaukiau.
Beje, “Medinis arkliukas“ jau turi TIKRĄ, ne tik virtualią parduotuvę! Tai ir yra TAI, į ką jie išaugo šiuo metu. Per porą metų. Puikuma. Smaguma.
Jaukuma ir šiluma:
Foto: http://www.asmeninesfotosesijos.lt
fotografuota Žaislų muziejuje
Kai kasmet prieš muges dideliais kiekiais, tiesiog urmu vagiu laiką ir dėmesį nuo savo namų ir vaikų, prisiekinėju, kad tai TIKRAI paskutinį kartą, kitą lapkritį siūsiu meškius, kepsiu vaikams imbierinius kiškius ir būsiu GERA MAMA. Ir… Ir vėl įsiveliu! Ir koookios gi egoistinės priežastys – man be proto smagu susitikti tuos, kurie muginėja kartu jau ne vienus metus, internetu pasirašinėti su niekad nematytais žmonėmis, gauti jų šventės pradedančius siuntinius su fantastiškais kūriniais, šiltais linkėjimais, dovanotu Laiku ir… gabaliuku jų Sielos. Vampyyyriška, chi,chi. Bet tai tiesa. Matyt, mintu tuo, ammm!
Vėlyvą lapkritį paprastai lekiu susitikti su Kristina iš “Smagu visiems“. Ir tikrai velniškai smagu! Matomes vidutiniškai kartą per dvejus metus, turim vos valandą papliurpimui, bet kiek daug, pasirodo, per tą valandą galima kalbėti… Na, nežinau, ar ką papasakojam iki galo, ar ką išgvildenam, ar bent spėjam sužinoti naujienas, eee, rodos, ne – tiesiog tratam be perstojo ir dar grįžtant namo visą kelią aš “tebekalbu“. Ir dar kitą rytą valydamasi dantis… Kokie čia burtai?
Kristina visada pirmoji parašo: “dalyvauju!“. Ir tuomet tiesiog tyliai lipdo:
O paskui BUM! – ir visiems atvimpa žandikauliai:
Kai pamačiau DIIIIIDELĮ raudoną popierinį maišą, pilną dailiai apraišiotų, aprašinėtų, žodžiu, apšokinėtų, numylėtų rankdarbinių dėželių, man ne tik žandikaulis atvipo, bet ir seilės varvėt pradėjo. Jos labai skaniai atrodo tos sagelės! Kiekviena dar pazulinta, pasendinta, nes taikyta į senų žaislų temą, tik vis tiek panaši ne į bevardį muziejaus eksponatą, bet į Tavo (mano, sesės ar jaunėlio brolio…) jau kartą lyžteltą ir vėl kišenėj paslėptą barbarisinį saldainį. Toks jaukiai infantiliškas vaizdas, ne papuošališkas, ne derinamas prie megztinio spalvos, o prie savų prisiminimų, žiauriai sentimentalus reikalas.
“Linguolytė“ (dar žinoma Vanka-vstanka ar Cingu Lingu vardu. Kaip jūs vadinot?)
Va, čia tie barbarisai, argi ne?
Och, šitaip mano liežuvis atrodė per šv. Onos atlaidus “pas bobas“ šventoriuje nelegaliai (“nu, nu, nu“ – grasė mama ir močiutė) prisipirkus ir čia pat už kampo prisirijus krakmolinių saldainių. Graži spalva… Zelionka turbūt dažydavo tuos skanius saldainius.
O šiems NEŽINIUKAMS priklausė mūsų (trisdešimtmečių) vaikystės televizorius. Nors, kur aš JUOS mačiau, nepamenu…
Gal čia zefyrai? Gal morengai?
Kaip bebūtų, jie visi iš “anos“ vaikystės… Sagelės mažutės:
…bet jų daug!
Vis tiek, siūlau ilgai nesmurgsoti ir griebti patinkančią vos pamačius, nes Kristinos kūriniai mugėje paprastai būna “ant griebtukų“, kaip sakydavo mūsų močiutė. Ir šiaip gyvenime nesmurgsokit, o žaiskit 😉
******
Kita artima siela – Mia (ten) arba Giedrė (čia) dalyvauja KOKONO mugėse irgi nuo pat pradžių.Visokiais originaliais būdais: internete aukciono būdu pardavusi vieną savo neįtikėtinų žaislų rinkinių , “grobį’ padovanodama mažam specialiam vaikų darželiui arba kitais metais atsiųsdama tuntą fantastiškų siūtų ežių tiesiai į mugę. Šiemet (valio, valioo!) ji ketina atvažiuoti Lietuvon kaip tik tinkamu metu ir atlėkti su savo brolio kuriamas labai jautriais, šiltais, man net graudžiai “Labanakt vaikučiai!“ filmukų repertuarą primenančiais medinukais.
Žvėreliai:
Gyvulėliai:
Patys mieliausi katinėliai:
Net šmaikštūs briedžiai ant eglutės ir tie mieli mieli mieli!
Ir kaip nebus meilūs ir mieli, jei šeimyninis klaipėdiškių duetas {Dainius ir Dainora} taip ir vadinasi – Miela Siela…
Tikiuosi pavyks nors ką nors iš šių vardorfiškų mielybių pamatyti mugėje.
****
Toks sentimentalus įrašas išėjo… Na, pasakykit ką nors, alio!
kokonas.wordpress.com 