You are currently browsing the tag archive for the ‘rankų darbo dovana’ tag.
Oi… Kaip čia tos savaitės taip prazvimbė? Ar čia aš ropojau? Per sniegus ir miegus. Vėluoju, vis dar “atsipagirioju”, bandau kažkaip išsišluoti visa, ką atidėliojau su etikete “po mugės”. Daug, pasirodo, prisidėliojau…
Pradedu nuo padėkų, žinoma! Labai vėluojančių, bet ŠIRDINGŲ!!
Tikrai – iš VISOS širdies!
Dėkoju (ir man choru pritaria “Lietaus vaikai”) visiems dalyvavusiems abiejose prekystalių pusėse! Kiekviena mugė – ir šventė, ir išbandymas, ir nuotykis, ir patirtis. Man taip.
Be Sandros iš LVJC būčiau užsilenkusi likus savaitei iki mugės, o be jos vyro foto, nebūtų čia man šventė dabar spoksoti į tokius spalvingus vaizdus. Jei kas planuojate kokią DIDELĘ DIENĄ, laaabai rekomenduoju pasitarti (ne su gydytojais ar vaistininkais) su žmonėmis, kuriems šventes puošti patinka. Sandra ir Kristijonas iš tokių. Ir man tai buvo metų atradimas – užsirašau ;).
Beje, kadangi šiemet etatinė KOKONO fotografė išrūko į pietus, tai pirmą žiemos dieną mūsų šiaurėje atlaikyti man pasisiųlė (arba aš įsiūliau…) nerealus kiekis fotografų – 4! Kad jau sumakalavau foto ne pagal autorystę, o pagal man vienai suprantamos operos libretą, iš karto atsiprašau už bendrą foto plakinį ir dėkoju Vėtrei, Laurynui ir Tomui kiekvienam atskirai, nesvarbu, kad nebuvo kaip net rankos paspausti tą sekmadienį… Nes buvo tiršta:
Ne nuolat taip, bet vis tik visi pajuto didelių erdvių privalumus: oro šįkart gaudyti neteko net piko metu. Apie kamerines praeitų kelių metų muges tam kartui teko pamiršti – dalyvių būta virš 100. O tai yra daug. Nežinau, gal man jau net per daug… 5-ojo jubiliejaus susivokimai ir buvo tokie: viskas keičiasi, ką darom? Kaip išsaugoti tą mielumą ir jaukumą, kaip nepamesti nei vieno mugiautojo (nebepavyko…), kaip spėti papliurpti su tik kartą per metus matomais bičiuliais per tas niekingas 5 val.? Kaip apskritai suvaldyti visa, kas vyksta “prieš” ir “po”? Jau nebe viena valdžiau. Be Sandros ir jos bendradarbių, be savų KOKONO mergų (čia gražus liet. komplimentas ;)) šiemet jau įdarbinau ir ne vieną “nykštuką”. Sigita palikusi <<ten, kur namai>> su visom dažymo, kalimo, kūrybiško namų keitimo ir tautos švietimo apie Panton’ą subtilybėm, trumpam persikraustė į KOKONO paštą. Būčiau visai paklaikusi viena liuobdama tokį kiekį laiškų, t.y. bandydama surūšiuoti ir savo asmeniu adresu transportuoti. Vis dar nuoširdžiai stebiuosi: iš kur imasi tas organizacinis šaršalas? Juk tik atsakai į klausimus, išsiunti nurodymus ir suskaičiuoji “galvas”.
Samdysiu kitiems metams kokią nors galvą, kuri bent ekseliu turėtų norą naudotis – maniškė tam nesutverta, o atmintinai visų ir visko (kaip buvo dar pernai) įsiminti jau nebesugeba. Per daug “stalčiukų”…
Kokia laimė, kad stalus rikiavo kiti! Kėdes nešiojo kiti. Šiukšles rinko…. ėėėė… kažkas. Dievaži, net nežinau, kas. Čia taip gerai buvo, nes viena kolegija – Vilniaus verslo kolegija – savanoriškai parūpino “kolegų”. Simpatiškų merginų ir vieno vaikino būrelis studijuoja, rodos, svetingumo paslaugų industriją. Prisipažinsiu, man skamba kaip kosmosas. Bet jauni žmonės stebėtinai žemiški ir brandūs, sugebėjo stebuklingai savarankiškai rasti kuo padėti ir taip teisingai savanoriavo, kad… kad… kad aš jų net nepastebėjau. Kaip ir beveik nepastebėjau, kada buvo sutvarkyta tiek baldų po mugės. Tik išgirdau gero vakaro linkėjimą ir pamačiau kaugę stalų koridoriaus kampe. Tikrai paslaugūs! Kavos ar arbatos?
“Blizgaus laaako!” – pasak Agnės iš Let’s HA!R dažniausiai skambėjęs jaunųjų klienčių pageidavimas. Taip dažnai, kad lakas sulig paskutine paskutinės ilgaplaukės kasele ėmė ir pasibaigė. Ašarų buvo pilna implovizuota kirpykla – kasų saliOnas. Ką gi, tikras jomarkas – aistros tik verda…
Vis tik ir arbata virė. Ir dar kažkas ten variniuose puoduose. Gal kas paklausėte Jono, ką ten sunkia? Nespėjau…
Apskritai, tai pokalbiai labiausiai virė.
Jei žandai ne nuolat meduoliais ir cukriniais avinėliais užimti buvo:
Dar viena šiųmetės mugės naujiena (bent man kritusi į akį ir širdį) buvo vaikų dalyvavimas. Visaip. Pvz. savų pieštų atviručių pardavimas ir bene viso “pelno” skyrimas labdarai! Na, tikrai, TIKROJI Kalėdų dvasia, tikra labdaros mugė! Man tokios tradicijos limpa kaip medus, kaip tas ledinukas ant pakaliuko, nes jos gyvos, jos turi galimybę augti pačios. Nežinau, kas Ugnei, Liepai ar Ūlai pakišo mintį apie piešinius, apie paramą, bet gi nei vieno vaiko nepriversi vien ideologiniais išvedžiojimais tiek laiko sėdėti ant taburetės ir žiūrėti į pirmą kartą matomas tetas ir dėdes, kurie dar ir klausinėja: “O! pati(-s) piešei? Kaip gražu!”, ir skiria šį kompimentą tiek atvirutei su mėlynu zuikiu, tiek papurusiai dailininko galvelei. Nes gi tikrai GRAŽU, ar begali kas būt gražiau, jautriau, viltingiau… Kaip ten sakoma: vaikai – ateitis? Tai tada čia mūsų graži ir spalvota ateitis matosi 😉
čia mugės muzika ir “Spalvų orkestro” klausytojas.
O šis netyčia pagautas kadras turbūt sušildė net tris: Aistį, kuris tą magnetuką dekoravo, pirkėją geltonu megztuku, garsiai patvirtinusią gerą energiją, sklindančią nuo vaiko kūrinio, ir… Aisčio mamą. Šių grožių autoriai – ypatingi vaikai, mugėje nedalyvavo tiesiogiai, bet juos pajusti buvo galima lengvai.
Dar nustebino “Vilties” mokyklos direktorės mugiautojams ir turbūt ne tik jiems išdalinta visą pintinė mažyčių atvirukų-linkėjimų su spec. poreikių vaikų pirštų anspaudais (paveikslėlyje buvo paversti malūnsparniais, briedžiais…). Taip miela!
O čia dar viena mielybė austrų tautinio kostiumo pavidalu. Gal galėtų būti uniforma mugiautojams? Būtų šmaikštu! Garantuoju, kad beveik visi šias sukneles pastebėjo. Ir mergeles 😉
Turbūt todėl, kad pati mergelės neturiu, tai pro sijonus sunkiai praeinu. Padūsauju, pačepsiu ir… praeinu, o kas belieka? Bet juk tokie arba tokie apdarai jau patys savaime yra Kalėdos.
Kas dar YRA Kalėdos? Saldumai cukriniai:
Saldumai necukriniai:
Man dar būtinai kava ne ryte, būtinai kokia nors nauja ir labai gera, būtinai su GERA kompanija yra šventė.
Aišku, eglutė YRA Kalėdos! {ši buvo papuošta žaisliukais su… kavos pupelėmis – man dvigubos Kalėdos ;)}
Keliagubos Kalėdos būtų čia?
Užsimerkit, įsivaizduokit: medus, šiaudai (ilgi kaip gyvenimas), vaškas, tykštantis nuo degančių žvakių, gruodas skamba po kojom, šerkšnas šiapus lango… Kuo kvepia? KALĖDOM!
Vynu, sakot? 😉 Ne, nebūtinai. O linkėjimais – BŪTINAI!
Iš tiesų, man mugiautojų išradingumas yra ta šventė ir vertybė, kuri net dėl smalsumo (“o ką šiemet sugalvosite? kas naujo?”) verta rengti muges kasmet.
Ką gaminsit? Tiesiog mugėje kalsit?
Paišysit?
Kaip linksminsit?
Ar gal ko mokysit?
Simpatiškai suvaikėsit…
{ir mamos, ne tik tėčiai…}
Ką dar keisto sugalvosit?
Apie ką apskritai galvosit ir…
…ir svajosit??
Bet už vis svarbiau, kiek ŠYPSENŲ išdalinsit!
Tikrų:
Šiltų:
Ryškių:
Ne tik šypsenų dalybos, kiek žemiškesni mainai mugiautojų tarpe irgi įprasti, užtenka garsiai pasakyti: “keičiu naminį muilą į naminę karamelę” ir valstybinė valiuta kuriam laikui dingsta. Ši nuotrauka turi istoriją: Salomėja ilgai žiūrėjo į žiedelį su saldžiais pabarstukais, taip ilgai ir taip ilgesingai dūsavo, tiek kartų grįžo, kad Agnės širdis neatlaikė: ką daryti, jei tas žiedas baisingai per didelis ploniems pirščiukams?? Galų gale, abi sutarė, kad kaspinėlis-segtukas į plaukus bus geresnė dovana ir mergaitės švytinčios akys dovanotojai nuskaidrino lietingą dieną. Bet kalėdinė istorija tuo nesibaigė. Baigėsi Salomėjos mamos keptais sausainiais Žiedų Su Pabarstukais Valdovei, chi, chi – štai ką aš vadinu TIKRĄJĄ kalėdinių mugių dvasia…
Tiek prisiminimų tam kartui (niekaip nesuprantu, ką čia dvi savaites “rašiau”…), linkiu šviesos ir šilumos širdy, laukiu susitikimų prie kavos.
P.S. Beje, jei jau apie šypsenas ir susitikimus. Lygiai po savaitės “Lietaus vaikų” mamos šypsojosi Prezidentės globojamoje NVO mugėje prezidentūros kieme. Ir spėkite, kas buvo sukabinta ant improvizuotos eglutės, sudėta į kašutes, ir kas buvo nušluota per valandą mugės lankytojų? Ogi, KOKONO mugiautojų sudovanoti maži grožiai! Todėl AČIŪ dar ir už šitą susitikimą, už galimybę “lietaus vaikus” pristatyti pasauliui, jiems to labia reikia…
Ir post Post Sciptum: ČIA ir ČIA yra daugiau mugės vaizdų ir prie kiekvieno paliktų komentarų su grožybių autorių nuorodomis. Jei ko nespėjote ir nebeprisimenate, kur rasti…
Ypatingo orkestro pasirodymas – dovana mugės draugams. Repertuaro atskleisti negaliu, bet bus šilta ir spalvinga. Muzika pasitiks vos įėjusius tuo metu arba išlydės atsisveikinančius. Žodžiu, nepražiopsokite, ne kasdien gi sutinka su orkestru 😉
Visi visų mugių šeimininkai buvo labai svetingi, o paskui liko draugais, bet tokių pagalbininkų, kaip šiemet yra Lietuvos vaikų ir jaunimo centro darbuotojai – reikia paieškoti! Jau surikiuoti stalai, jau sudėlioti 100 mugiautojų vardai, pasirūpinta dalyvių daiktų saugumu – išdalintos spintelės ir rakteliai, pranešta spaudai, prispausdinta vietinių skelbimų-nuorodų… Ir dar nuveikta milijonas darbų, apie kuriuos aš turbūt net nesužinosiu. O pati originaliausia LVJC mintis, kaip prisidėti prie “Lietaus vaikų” vasaros stovyklos —>
Užeikit, buzzz smagu!
Šiandien kažkur paskaičiusi apie mugę, supratau, kad – VISKAS! Mugė jau tampa kažkokiu reiškiniu, jau nebe vieno tinklaraščio žaidimas kalėdinių angelų tema. Ir pasidarė baugu. Ir gal net kiek nostalgiškai graudu, ir keista ir nuostabu. Kaip taip nutiko, šitaip viskas sulipo, kad pažįstami virsta bičiuliais, bičiuliai – artimais draugais ar kolegomis, o aš jau nebegaliu negirdėti jų: “o KADA šiemet bus mugė? Niekas nebeklausia AR bus… O! Iliustruosiu pačia keisčiausia mugėje būsiančia dovana, tikrai keista dovana:
Taip ir vadinasi – KEISTA DOVANA.
Šitaip apsirengus galima arba plėšytis, arba… apsikabinti. Turbūt nuo požiūrio priklauso. Kalbant apie šios mugės paramą ir autistiškus vaikus, irgi galioja ši dviprasmybė, toks pasirinkimas: gali visą gyvenimą kovoti, o gali Tą Gyvenimą apkabinti. Net jei tai nepakeis situacijos, tuo metu kol niekas nekariaus, bus ramu širdyje. Kas žino, ar tik tai nėra didžiausias mums duotas turtas…
Čia paskutinis įrašas prieš mugę, jau ko nebespėjau aprodyti, pamatysite patys gyvai. Labai lauksime visų nuo 10 val. (iki 16.00)
Pasimatysim!
Taip, KAS TU ESI? Mugiautojai siunčia vaizdus ir jie daug pasako apie autorius, aš čia dainuoju, ką matau, ir nori nenori į eterį paleidžiu debesis asmeniškumų, o TU, gerbiamas skaitytojau ir būsimasis (tikiuosi) mugės lankytojau, KAS tu toks? 🙂 Nes tiek draugų ir giminių, kiek dabar KOKONO statistika rodo, tai neturiu…
Va, pvz. “Dogtag” modelį Žilviną turbūt pažįsta visi, kiekvienas taksistas ir iš klubo paryčiais parveža namo. Labai patogu. Kiek dabar naršančių KOKONĄ mėgsta tokį ar kitokį metalą?
Ar daug turinčių vardinius augintinius?
O kiek tarp jūsų yra elegantiškų šilkinių (SilkQ) damų?
O vilnai neabejingų jaunamarčių?
Pvz. “JUMI felt” gerbėjų, minkštos, veltos, gyvos magijos pakerėtų:
Labai smalsu, kiek skaitytojų-lankytojų dievina žirgus.
Ar pataikė Justina iš “tai-tatai” dedikaciją? Patinka arkliai damoms?
Ar geriau drambliai? 
Plunksnos, fosilijos, ausinės, peiliukai, vėžliukai labiau? Gal skaito šiuo metu pacifistai? Ne tik šitos kūmos norėtų sužinoti…
Man dar įdomu, kiek čia yra odinių talismanų mėgėjų, o kiek veganų ir gyvūnų gynėjų? 😉
O grafomanų, ant tikro popieriaus rašytojų?
InStudija paskutiniųjų plūkėsi savo studijoje, šiandien pripaveikslavo dar “karštų” savo užrašinių ir dabar turbūt spėlioja, ar užteks šitos stirtos…
Mugiautojų – daugiau nei 100. O kiek bus pirkėjų? Ką jie įrašytų į svečių knygą, jei tokia būtų?
(p.s. skundų knyga pasirūpinti neketinu, che, che ;))
*****
Žiauriai smalsu, kas Tu…
Šiems vaizdams tiesiog būtinas muzikinis fonas!! O jei dar ekraną cinamonu pabarstytumėt, Kalėdų senis nebeištvertų ir ateitų tuoj pat.
Čia Renatos ir Editos Kalėdinių vainikų dirbtuvės. Labai šviežios, pirmametės. {Aplodismentai!}
Sukasi galva ir viskas man čia primena vaikystės atvirukus. Mama juos pirkdavo / rinkdavo kelias savaites, turėjo būti solidūs, neperkrauti, geriau fotografuotiniai ir tik su lietuvišais užrašais. Nežinau, kodėl. Tiesiog…
Spėju, vainiką iš tokios gausybės irgi galima išsirinkti tik taip.
Tiesiog, ŠITAS!
Skambinkite kamputyje nurodytų telefonu arba ateikite į mugę – kviesim Kalėdas!
*********
Virginija – archeologė, jos eglutės turi kiek kitokią filosofiją:
“…daugelis mano rankdarbių atsiranda iš noro pasakoti apie senovę kitaip, laisvai jungti šiandienos ir praėjusių laikų elementus. Eglutės žasiliukai iš skiautelių, ir kiekvienas bumbulas ar paukštelis turi savo pasakojimą – kuo būtent jis siejasi su tekstile, buvusia mūsų kraštų kasdienybės dalimi prieš daugelį šimtmečių. Siuvu juos iš natūralaus pluošto medžiagų, dažniausiai lino ar lino su medvilne. Kartais pridedu blizgesio – kilpelę ar kaspinėlį. Bet, be visos istorijos, man jie mieliausi tuo, kad yra minkšti, nedūžtantys ir labai malonūs čiupinėti. Todėl, manau, tikrai turėtų patikti ir vaikams, ir tėveliams.”
Ir maišeliai irgi turi sąsajų su senove:
*********
Haušinkos eglutinė lėlija. Turiu tokį jo papjemaše katiną (o gal leopardą), jis labai rimtai nuteikia eglutę ilgam “darbui” – kai užriaumoja, jokie spygliai nebyra 🙂
Va, visa darželio – lopšelio grupė sutūpusi spygliuose.
Ir visa banda atšiuoliuoja!
O, Die! Štai šitas, šitas, (o gal kitas?…), mano katinas!!!
Dar Eglė siuva Jonukus ir Oneles ir…
…ir piešia begales antanukų, maryčių ir zosyčių – pabandykit jiems atsilaikyti!!!!
******
Ir pabaigai dar vainikų. Laimos.
Jie lyg linkėjimai apie sočius metus…
…turtus…
…ir jaukius namus.
********
Studijų metais mes su sese irgi buvome atidarę tokias vienkartines kalėdinių vainikų dirbtuves ex mūsų (vaikų) kambaryje, o anuomet tėčio varstoto “rezidencijoje”. Pyniau, sukau aplink vielas, drąskiau eglių šakas, paskui pirkau tada labai nepigias vokiškas juosteles ir kaspinus, švariai iššlaviau džiovintų gėlių atsargas, o paskui per pusnis ryte bridom į atokesnę mano draugės sodybą ir bandėm tyliai prikalti tą kūrinį prie durų. Pavyko. Draugės jaunylė sesikė sakė, kad, va, dabar tai tikinti Kalėdų Seneliu! Buvo pati geriausia dovana. Mums ;). Siurprizai niekad neišeina iš mados. Čiupkit vieną ir nubriskite prikalti prie bičiulių durų…
Pradedame transliaciją nuo senų senų draugų (ir pabaigsim senais irgi…). Ar dar yra nebuvusių Turguje? O naujajame? Violeta atsives savo šutvę į mugę. Ir šiemet pati juos ten prižiūrės ir auklės, meškinai nebus įvaikinti. Po 4-erių žvėriškai ištikimų neakivaizdinio dalyvavimo metų, pagaliau gyvai! Hip-hip, kria-kria!
******
Čia – Martyna. Na, gerai, juokauju, nežinau, ar tikrai tokia jos šukuosena, bet man visad atrodė, kad žmonės, siuvantys mielus meškelius ir gražias lėles, būtinai turi būti į jas ir panašūs.
Martyna – rankų darbo kolekcinių vintažinių meškiukų ir interjerinių lėlių autorė. Kuria ir kimštus lininius žaislus mažiesiems. Mugėje bus galima sutikti ežiuką rūke, rugiagėlių arkliuką, pelėdą, žirafą, rožinių svajų nerožinį drambliuką ir vilką.
Autorė juos kuria dvejopus: vieniems nupiešia būdo bruožus ir detales, kitiems – ne. Vaikai gali patys ar su tėvelių pagalba nusipiešti tokį žaislo charakterį, kokį nori, kokio šiuo metu jų mažom širdelėm reikia.
Bus ir Martynos atvirlaiškių, spaustų ant makulatūrinio, 100 % perdirbto popieriaus. Visose atvirutėse – jos kurti vienetiniai meškiai ir triušeliai. Martyna rašė, norėjusi sukurti lėlių teatro dvasią bei nuotaiką. Hm… Manau, pavyko.
Foto autorius: Modestas Ežerskis
Vaikiukai pasipuošę Flaxkids drabužiais, rasite juos ir mugėje…
******
Kotryna VoDi ir šiemet atvažiuoja su visu zoosodu. Mmmm… su smulkiu zoosodu 😉
O gal labiau terariumu…
Ar pingvinariumu.
Tiesiog apžiūrėkite Kotrynos molbertą akis išpūtę – toks kiekis šitokio kalibro žvėrių reikalauja skvarbaus žvilgsnio.
Vis tiek savo saviškį rasite… Laukia.
*********
Giedrumos Veltinio gyvūnija labai praktiška. Vaikiška. Čia naminiai gyvūnai. Net jeigu tie gyvūnai – dinozaurai krokodiliniai:
Įdomu, aš šitie zuikinai tinka darželiokų apavui?
Manau pingvinai neslydinės, nes…
…kažkas ant padų prisiūta. Ar prisiūta, neįžiuriu? Reikės patikrinti sekmadienį. Būtiniausiai…
*********
Aurelija – tai tas paukštukas iš Aureart—>
Ji atvažiuoja iš pajūrio!
Ir atsiveža raktines, kurias pati piešia. Mano galva, čia PUIKIAUSIA dovana visai šeimai, kiekvienas namų katinas gi turi savo raktą nuo ko nors. Jis turi turėti savo vietą šiais neramiais laikais…
(p.s. kai baigsis Kalėdų dovanų metas, gal kam gresia įkurtuvių?)
*******
Na, o garbingas reziume šio žvėringo įrašo tenka kanopiniams 😀
Kiti metai – Žaliojo Medinio Arklio metai. Įtariu, kad “Medinis arkliukas” tokius metus tikrai užsisakė pas kinus! Mediniais guzikais, spėju, mokėjo. Susitiksite juos mugėje, būtinai paklauskite, ar taip ir buvo. O tie, kurie mugėje dalyvauti negalės ar dovanas vėlai pirkti atsikvošės, gali išsirinkti viską internetu. Cituoju:
“Tiesa, kad smagiau būtų, dovanojame jūsų skaitytojams 5% nuolaidą užsakant internetu. Nuolaidų kodas KOKONAS2013. Kuponas galios iki kitų metų gruodžio 1
d.” Taigi, dovanos visus metus – gyvenk ir žvenk!
Yyy-ha-ha!
Ilgiausiai kybantis juodraštis… Bet negendantys čia gėriai : D. Kita vertus, žinau, kad hidrolatus ruošia ir dabar, jei tik yra iš ko (eglučių, pvz.,..), tai šviežumas visur svarbu.
Jonas iš ForWellness viskuo pasirūpino laiku, nes iš kur gi dabar gauti žydinčių liepų? Man liepos — vaikystė+vasara+laimė — viskas viename ir tokiame gerume, kad ketinu pasinaudoti tarnybine padėtimi ir paprašyti Jono kur nors po prekystaliu paslėpti man butėlaitį šito gėrio. Tssss….
Levandos mane iš karto nuneša į Kroatijos Hvar salą — ten pirmą kartą jas pamačiau, o pamačius net akyse fioletava pasidarė, to stipraus aromato nenupūtė nei jūros vėjas, nei žuvies pardavėjas. Tiesą sakant, išlipusi iš kelto ne iškart supratau, iš kur tas “vaistinės” kvapas. Visiška vėpla… Dabar levandos visokiais pavidalais apgyvendintos visuose namų kampuose. Jei ir jūsų meilės istorija panaši, mugėje gaudykit Joną, jis papasakos, kur augo šios levandos.
Čia saulės bučkis pajuodusio dangaus realybėje: gretimo darželio medetkos…
…ir lietuviški šlamučiai.
Jonai, o čia kas žydi? Mėtos? Vasara buvo taaaaip seniai, kad jau nebepažįstu.
Būtinai ilgėliau sustokite prie žolininkų, muilininkų, aliejininkų! Na… Nepralėkite vėju ir pro visus kitus, bet šie YPAČ mėgsta pakalbėti ir TIKRAI turi ką pasakyti, naudokitės proga, retai kur galima už skvernų nučiupti ir pakamantinėti gamintojus, augintojus.
Rasoklė pernai debiutavo, o šiemet štai kiek pripakavo:
Tiesiog kalėdinis altorius!! Taip ir traukia užgiedoti. Gal net visi Trys Karaliai čia dovanų rastų 😉
Čia — kalėdiniai rinkiniai: plaukų grožiui (dilgėlių ir beržų lapelių aliejinės ištraukos), visai šeimai (jonažolių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas), vyrams po skutimosi (kraujažolių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas) ir brandžiai odai (šlamučių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas).
O čia pernykštis mano atradimas — sirupėliai. Ideali dovana vaikystės draugui, su kuriuo kadaise kartu laižėte pertusiną be gydytojo recepto, vaistininko patarimo ir be jokios įtikinamos priežasties.
Na štai, dovanomis visai giminei pasirūpinta…
*******
Marmozel‘ė Vilma — viena iš tų mugiautojų, apie kurias rašant iš karto į galvą lenda mintis — “…o prieš penkerius metus”. Iš tiesų, ištikimybė — ta pati tyliausia vertybė mano sąrašėlyje — užima per svarbią vietą, kad nepradėčiau ašaroti ir dėkoti. Ištikimybė savai idėjai, savo mūzai — Marmozel’ės vizitinė kortelė. Šiemet www.marmozel.lt keičia “sukneles”, bet ne viziją.
Naujovės ir eksperimentai, tobulinimai ir vėl bandymai. Ir, vualia!
Dar pora metų praktikos ir eksperimentai virsta klasika.
Och, vis dėlto koookios gražios tos gėlėtos marmozelės suknelės!
Kosmetinio stalelio gyventojų daugėja…
…ir randa savo šeimininką, kas jis bebūtų.
Nes dabar tai — nedidelis, bet jau žinomas ir turtingas įvairove prekės ženklas.
O prieš penkerius metus 1-ojoje mugėje Vilma turėjo steriliai gražų violetinį kampelį, dėžutę ir SIAUBINGAI per mažai lūpų balzamo — raudančių, kad nebegavo, buvo jau po pusvalandžio nuo mugės pradžios…
*******
Šitaip vadinasi Ingos namai. Ji rašo, kad čia verda muilas ir tikras gyvenimas. Dar muilinėje gyvena Ugnius, save nekukliai “įdarbinęs” komercijos direktoriumi. Dar šuniukai Bachas ir Sausainis, mamos, tėčiai, sesės, broliai, draugai… Žodžiu, ten linksma, o čia bus labai naudinga susipažinti ir išbandyti visokias Muilinės daržo…
…ir sodo gėrybes:
Bus proga išsirinkti savą derinį ir…
…gyvenimo prieskonius.
******
Na, ar jau pasirūpinote DIDELIAIS Kalėdų Senio maišais? 😉
Žiūriu į rutrut ažūrus ir akyse mėlyna nuo gražumo..
“Šitas gal salotoms?” – be polėkio mano pavargęs protas.
“Nežinau. Bet, va, TOS – tiiikrai citrinų arbatai! Su žaliu mėtos lapu…” Ir tik varva seilės, cak, cak…
******
Pastaruoju metu mano ilgi banguoti sakiniai (oi, būtų gerai – plaukai… mmm..) iškalbingai trumpėja. Kurį laiką į el. laiškus dar atsakinėjau – “ne”, “nu”, “tai”, ” jo” – ir iš tų 4 žodžių 4 atsakymai išeidavo, dabar liko: :), :/, :P… Taupi, pasirodo gali būt kalba pavargus, hm.
{Eičiau išlakti dar kavos, bet jau bjauri, Dievaži…} { Ne, iš kur gi Dievas gali žinoti, kodėl man ta kava subjaurėjo…} { Dievui tai tikrai vis vien, bet yra kam ne – Taste Map, pvz.}
Nes jie skrudina kavą. Ir galėsite įvertinti mugėje, kaip jiems sekasi. Pamaniau, kava ir sūris – totali šios mugės egzotika! Laukiu, nesulaukiu… Žodžiu, galima ateiti ir be pusryčių – mugėje badu mumirti bus sunku.
******
Kavos bus. Dabar puodelį tik susirasiu. O! Godos rausvasis toks naminis:
Ir sūriui lėkštė tokia nemaža:
Šie turbūt arbatai. Bet pelėdos ir iš jų gertų kavą. Ypač jei būna pažadintos 6 val. ryte…
Man kadaise Šveicarijoje išaiškino, kad boružės reiškia laimę. Aš nežinojau, o jau mėnesį rijau kažkokį boružinį šokoladą – laimės prisišniojau visam gyvenimui. Tai jūs žinokit, kad vabalai yra gerai.
O čia kitokių gyvių talismanai:
Auksuoti…
*******
Kristinos keramika – ne kavai. Atrodo archaiškai, autentiškai ir… gyvatiškai. Vazos.
O čia matau japoninius karpius sukančius ratus. Tik karpiai žali, ne oranžiniai. O jūs, ar matos? Karpius…
Gerai, pasiduodu ir aš jau mažai bematau, jei nenoriu baigti šitaip:
…teks klausyti anytos ir jau nešdintis iš interneto. Matyt, šita varna neturėjo tokios naminės pagalbos, nebuvo kam ir dėkoti už ją… Mano super anyta – dienraščio korektorė, tai prašysiu ryt išagaudyt klaidas. Bet ryt… Labanakt!
Kristina iš Kauno atveža “Dangiškųjų migdolų”. Muilinkite į sveikatą! Nors… Aš tai juos valgyčiau…
Kaip šokoladą—–>
Sūrų sūrį—->
Pyragą su spanguolėmis —–>
Ar… dilgėlių arbatą—->
Šokoladas, druska, molis -“brolis”, spanguolės, dilgelių nuoviras – tokios ir yra tų dangiškų muilų sudedamosios dalys. Įkvėpiam, uodžiam, uodžiam ir… apsiseilėjammmm… mmm…
Beje, Kristinos namuose šiemet ir kitokie “migdolai” buvo užderėję:
******
Jau galite iškvėpti. Bet seilėtis tai nenustokit! Neees…. Nes…
…mugėje bus dar ir kiti. Šį kartą rimtai valgomi. Labai valgomi.
O! Norit asmeniškų istorijų? Vis tiek papasakosiu. “Dangiški migdolai” – maža kavinukė netoli Seimo. Tai sesių – Gražinos (virtuvės fėjos) ir Vidos (fėjos-pardavėjos) 2-ejų metų “kūdikis”. Jos abi – mano ex kolegės iš skirtingų kontorų. Pas Gražiną pabėgdavau iš ofisyno-šaršalyno pasėdėti ant skanios ir kvapnios palangės Trakų g. arbatinės virtuvėje (tuo pačiu dar ir pyragų apsiryti), tai ji pripratino Vilnių prie plonų imbierinių sausainių prieš… oi, amžinybę ;). O Vida išgrųsdavo mane namo su belgiško šokolado triufeliu dantyse, nugramdžiusi nuo darbinio kompo vėlų vakarą. Nes gi šokoladinę Prospekte reikėdavo uždaryti nakčiai kada nors…
Dabar juodvi kava ir dienos pietumis lepina aplinkinių kontorų tarnautojus.
Kepa pyragus, sausainius, mėnulius, žvaigždes ir “žvaigždėms”.
Nekuklaus dydžio “tortukus” – degalines:
Dar raito ir šaldo skubančių gerbėjų jau labai labai įvertintus TIKRUS nemažus virtinukus su varške ir vanile (ar aguonomis), su kalakutiena ir su kopūstais+morkomis. Apskritai, sesių duetas palaiko tokią jaukią “anų laikų” (mano mokyklinių) dvasią, sunkiai nusakomą, bet iš karto pajuntamą ir užuodžiamą.
Mugei Gražina priburs burtų:
Prigrybaus labai prieskoninių meduolinių baravykiukų (mini):
O šventinių tradicijų teks ieškoti jau kavinaitėje prieš pat Kalėdas. Kad šviežios būtų…
*****
O, va, cukatos – jau kitos “Gražinos fabrikėlio” pažibos. Citrinos, apelsinai ir juodasis šokoladas – visi burtai, o koookie STEBUKLAI!
Tie, kas pernai Žaislų muziejuje traškinote obuoliukus su cinamonais, žinot, kad reklamos jiems nereikia 😉
Sirupams ir moliūginiams saldainiams irgi. Gražinos “vadybininkė”, duktė Aušra, guodėsi, kad mama neišlenda iš virtuvės ir lentelę “Gražinos fabrikėlis” tuoj rimtai prikals prie durų staktos. Gal kas galite tokią “nupiešti”? Spėju, pavaišintų gardumynais.
*******
Šalia Gražinos rasite jos lopšelio (!!!) draugę Gardulę. Gražus vardas, ar ne? 😉 Juokauju, nežinau, kuo draugė vardu iš tesų, bet žinau, kad neatsilaikysiu šitiems pagardams:
Ir turbūt garstyčioms užaugintoms Lietuvoje. Kam tas Dižonas….
“Gardulės manufaktūrą” išnaršykite čia. O paskanaukite mugėje, kiek čia beliko iki pirmo žiemos sekmadienio pirmą žiemos dieną?…
Na, laikykitės, nes šitas įrašas bus tikra drabužių spinta, didelė, su antresolėm, stalčiais, kabyklom ir… vis tiek per maža, durys ne-be-užsidaro… Hm, turbūt teks dar vieną meistrauti.
Taaaip, o nuo ko pradėti šį kartą? Nuo galvos ar nuo kojų? Enden-du, paparmali-ū—–> ir išeina, kad nuo makaulės. Gerai, I like.
I like me – kepurininkai. Na, gerai, ne tik ir gal ne visai tai. Bet man labai gražūs tokie tiesmuki amatų pavadinimai. Beje, jei kokioj Bucharoj gyventų ir tokius grožius siūtų, taigi net savo turgaus rūmą turėtų – Rytuose toks amatas labai gerbiamas, sako, kad iki šiol… Turbanų ir tiubeteikų nerasite, bet jei Jūsų pageidavimai kiek arčiau Europos centro, tai užstrigsit prie šito stalo ilgam.
Gal elegantiški dryžiukai?
Ar geriau musmiriški taškiukai po lapu?
Užmaunama? Megzta?
Užrišama? Velta?
Oi, ne kepurės tikrai ne vien vaikiškos! Visos gali būti ne vaikiškos. Ar iš viso ne vaikiškos. Gal…
Reikia didesnės? Su bumbulu?
Su dviem?
Na, gerai, aš pasiduodu, išsirinkite patys ir būkite gražūs po stilingais lapais, nes žiema jau ne už kalnų, o ausų grožis tiesiogiai priklauso nuo kepurės. Žinojote? 😉
*****
Aha, kas toliau? Kas, kas? Kaklas!!
Jolia (Jolanta) Mezga kaklus. Tinka tie kaklai bet kokio amžiaus, lyties ir religinių įsitikinimų kaklui. Skirti nesušalti. Skirti pasipuošti. Ir pasipuikuoti. Žiū, kaip puikiai čia:
Skirti pametusiems pirštines:
Nors kita vertus, jei pametėte, nebeieškokite – kitas Jolanta numegs…
Galima bus daugiau laiko praleisti žiemos glėbyje 😉
Tiesa, Jolanta mezga ne tik kaklui, bet ir ausims. Taip, čia auskarai:
O čia karoliai —>
Apyrankės nemegztos, bet aistrą siūlams, virvelėms, juostelėms išduoda. O priderintos prie žieminių megztinių, išduos dėvėtojos gerą skonį.
Tai tiesiog ieškokite mugėje megztų rietimų. Ir nevėluokite! Čia jų, tų rietimų, tik atrodo dauggg…
*****
Dabar metas atsidaryti drabužių spintą ir… pasvajoti. Apie gražias suknias, apie svarbias progas jas apsivilkti, apie tą saldų laiką, kai su jomis vėl nebesušalsime. Aušrelės galerija.
Gerai jau gerai, velkamės megztukus, kad paskui netektų gerti lašiukus…
Ir vis tiek, pasvajoti apie vasarą gi galima ištempus kojas…
…ant sofutės prie televizoriaus. Arba įsivaizduoti, kaip gražiai sukasi sijonas:
(čia suknelė…). Prisimenat? Vaikystėje tos suknelės, kurios nesisukdavo įspūdingai, būdavo tiesiog nurašomos kaip negražios. O jūs, vaikinai, ką nors panašiai svajingo ir svarbaus ar prisimenate iš darželio laikų? 😉 Pasikniskite šitam Aušros krepšy mugėje, gal ką pažįstamo rasit…
******
Prie siūtų Aušros žvėrių labai tiks ir megztos ŽIRAFOS. Tokios liežuvingos tos žirafos, tai liepiau prisistatyti pačiom. Stropiai taip ir padarė.
<< Žirafos – trijulė draugių, kurias kartu laiko stebuklinga draugystė ir, greičiausiai, daugmaž besąlygiška meilė, apie kurią jos niekad garsiai nekalba.
Žirafos labai nagingos, ko tik jos nemoka, bet labiausiai jos moka žaisti.
*
*
Žirafos todėl, kad žirafa labai nepaprastas gyvūnas – dėl didžiulės kūno masės ji labai tvirtai stovi ant žemės, o dėl ilgo kaklo jos galva kažkur padebesiuose.
*
Žirafos mezga fantastiško gerumo mezginius – kepures, pirštines, kaklašildžius…
*
*
Žirafų mezginiai ypatingi, todėl, kad žirafos nevaržo savęs megzdamos – laisvai paleidžia fantaziją sekti paskui spalvotus siūlų kamuolius, dosniai naudoja tik pačius mylimiausius, pačius geriausius siūlus ir mėgaujasi, pilnomis širdimis mėgaujasi šiuo procesu.
*
*
Viena iš žirafų mėgsta daikteliauti, todėl pas žirafas galima rasti gausybę tikrai puikių, kartais neįprastų ir įdomių daiktų – išgelbėtų iš tamsių spintų, dulkėtų bufetų ir drėgnų rūsių. Žirafos leidžia rastinukams sužibėti iš naujo ir galbūt rasti naujus namus.
*
*
Dar pas žirafas galima atrasti išpieštų, o gal pasiuvinėtų, o galbūt dar kitaip pramanytų siuvinių. Su džiovintais levandų žiedais viduje. Labiausiai mėgiamus dėl kvapo. Bet dar ir dėl grožio. Kad būtų ką pasidėti sau po pagalve. O gal į lentyną, stalčių ar spintą. Ar padovanoti kažkam. Dėl džiaugsmo. Ir dėl kvapo. Žinoma. >>
Tai nuo savęs tik pridėsiu, kad TAAAIP čia tos amžinos muginės deficitinės kandys, TOOOS!!!—- —>
*
*****
Mamų numylėtas Milksense vasarą prasisuko valso ritmu, liko be galo gražių vaizdų, jausmų auginant vaikus, dalinantis šiluma ir artumu.
Dar liko spalvų:
Naujų modelių ar derinių:
Truputis jaukios klasikos:
Ir pavykęs eksperimentas pritaikyti liną suknelėms apie “pieno jausmą”…
******
*
Tikrai miestietiška avelė ta city sheep. Todėl ir pirštinės skirtos aristokratams
Gal dar jūreiviams ir kosmonautams. Dar lapinų, katinų ir šunų mylėtojams. Na, ir dar stileivoms. Tai išeina, kad visiems tinka?
Tokia klasikinė kalėdinė dovana, kad, ką čia bekalbėti, tereikia tik išsirinkti ir priderinti prie batų pvz.
****
Ose – Jelenos rankdarbiai. Na, pavadinkite rankdarbiais tokius kataloginius vaizdus!! Sakiau, sakiau… Pamirškite vilnonių kojinių klasiką mugėse, dabar klasika atrodo kitaip:
Kaklaraištis – vyriškas aksesuaras. Nors… Čia jau irgi vakarykštis supratimas apie klasiką.
Na, bet man vis tiek smagu, kad vyrus kas nors tokiuose renginiuose prisimena. Nes gi, Dievaži, kooooks galvos skausmas būna sugalvoti dovanas džentelmenams!
*****
Tai pratęskime vyrų temą. Pristatau turbūt pačią žaliausią “brendą”, labai labai šviežią ženklą –
Tokį šviežią, kad dar tik pirmas sagas nokina. Bet rašo drąsiai:
Maži dalykai gali vyrus įkvėpti didiems darbams.
Kadaise broliai Raitai pakilo ir sėkmingai nusileido pirmuoju istorijoje žmogaus valdomu lėktuvu.Pasakojama, kad propelerį savo lėktuvui jie sukonstravo stebėdami klevo sėklos aerodinamines savybes.
Mes tikime, kad kokybiškos, patogios ir stilingos kelnės gali paskatinti vyrus keisti pasaulį. Arba bent jau… jaustis puikiai ir gyventi įdomiai 🙂
Maple propeller. Inspiring men.
Nuotraukas pokštaudamas šis šeimyninis duetas aprašė taip: ” na, va, ką tik baigėm superfotosesiją savo aifonais ;)”
Bet siūlės tiesios kaip “francūzams”, audinių nuobodžiais nepavadinsi, o drąsos ir užmojų neatimsi: taip žino, ko nori, kad net neabejoju, kitoje mugėje blizgės guzikais ir išbaigtu stiliumi. Paminėsit mano žodį!
*****
Ir pabaigai – Ivė – pernykštis atradimas. Prisimenate tas padorias kelnes?
O subtilias sagutes?
Suknutes prisimenate tikrai!
O žirneliai apskritai – Ivės firminis saldainis…
O man pats firmiškiausias kasmet jų dovanojamas smagus iki nebegalėjimo mugės skelbimas! Dalinkitės! Mes laukiame visų, mažų ir dideliųųų!
…bus sekmadienį čia.
Nebežinau, ko griebtis, nebesugebu sudėlioti logiškai, nebetelpa, stringa nuotraukos tinkle… Tai dabar varysiu tiesiog GROŽĮ grynu pavidalu 🙂
Šie kerintys žiedai iš Indrės BIJŪNŲ darželio. Rodos, tik truputis šilko, medvilnės ar viskozės, bet kodėl neįmanoma atitraukti akių?? Esu tiesiog apsėsta visokių bijūnų, todėl mano giliu įsitikinimu, šie padeda išgyventi tą nesaulėtą ir nešiltą metą, kol gyvi bijūnai pradeda žydėti, kvepėti.
Indrė pati sudėliojo nebylius patarimus rudeniui (su receptu piknikui, chi…):
Žiemos šventei:
Gal net pavasario jausmui:
…ir vasaros skoniui.
Beliko tik išsirinkti, kur šiuo metu norite atsidurti pačios!
*****
Aaaaagnėėė! Agnė iš savo sandėliuko traukia grožį, o paskui dar neprašyta mugei pripaišo meškinų. Ir taip geeera pasidaro ant širdies, lyg kas valerijonų ant cukraus užvarvinęs būtų.
O pasižiūrėjus į šitas pagalves, ant jų ne tik galvą, bet ir dūšią norisi padėti. Paduškos… Jokių lašiukų nebereikia. Ne man vienai taip, įtariu.
Jei jau pelėdoms lauke šalta, tai ką kalbėti apie lebedas be pirštinių? Pavaišinkim jas arbata. Juk Kalėdos – metas, kai bet kokios lebedos vertos dovanų 🙂
Liūtas – išdidus žvėris. Net (ne)miega išdidžiai…
Pabaigai trupinys šokolado iš cirko:
Ir tik priminimas, kur artimiausiu metu rasti šiuos nai-nai-nai Nananai grožius —->
******
Ir tame stikle įstrigęs Mielumas:
…pažįstamas Sapnas…
…tradicijos…
…ir spigi žiemos Saulė…
Čia – eglutės paukščiukai: šarkos, zylės…
…žvirbliai…
…pelėdos – tikras ornitologijos atlasas.
Eglutinių žaisliukų kolekcionieriai siaubs Eglės stiklus, o kolekcijos bus labai patenkintos (žinau, ką sakau…).
*****
Violeta – pasakų herojus. Negirdėjot apie tokį? Pažiūrėkite –
Jei turi tokį logotipą – esi herojus ;). Ne, ne, iš tiesų, pasakas Violeta grūda į maišus.
Apie vienaragį, kur ganosi pabaly:
Apie karalaites, kurioms visos pasakos meile baigiasi:
Apie peles ir paneles:
Jūrų vilkus ir keliones:
Apie rudas lapes, kur kailiniais nevirsta:
Ir apie Princą tikrą, ne varlę, o Tą kitą 😉
Kad visai į lankas nenuklystumėt, dar tėčio drožtų šaukštų prigriebs. Na, jei kas košės iš kirvio privirtų, kad būtų kuo pakabliuoti.
… ir visi gyveno ilgai ir sočiai.
