You are currently browsing the tag archive for the ‘Rasa Kaper’ tag.

Ilgas pavadinimas ir ilga pasaka apie svajonių išsipildymą, meškinų (ir ne tik jų) metamorfozės. Pradėsiu iš toli, nes net meškų istorijos turi priešistorę. Man ji prasidėjo susipažinus su šios…

10811329_10205295966428477_4541758_n

…knygos autorėmis prieš 6-erius metus, kaip tik prieš Kalėdas.

Rasą pirmą kartą pamačiau sėdinčią ant senovinio lagamino, kaip vėliau paaiškėjo, pilno jos siūtų meškiukių. Ji kantriai laukė, aš tradiciškai vėlavau. Buvo pirmosios mugės išvakarės, o ji – pirmoji mano mugiautoja, tokia ištikima meškinams ir šitam KOKONO balaganui, kad negaliu atsistebėti ir atsidžiaugti. O Eveliną sutikau vienos įmonės šventiniame spektaklyje vaikams, kai ji vieną saviškį supo ant rankų, tuo tarpu kitas bandė nukąsti kažkokį eglutės laidą. Po kelių metų mūsų visų keliai vienaip ar kitaip susikirto Valdorfo vaikų darželyje, ir aš visad žinojau: viena “meškinauja“, kita – eiles rašo. O paskui Rasa išvažiavo gyventi į Olandiją, Evelina – į Kiniją. Abi išsiruošė paskui savo vyrus, pačios pasišaipo, “lyg dekabristų žmonos“. Vieną vakarą pakalbinau tas dekabristes stebuklingu teleportaciniu būdu – feisbuke, kurį kinai lyg ir uždraudę savo šalyje (?), bet negi tai kliūtis?…

Ai, taip, šito labai rimto interviu priežastis – šiemet mugėje bus jau ne Rasos meškiai gyvai, o… knygynėlis. Štai kokie tie rankdarbių virsmai.

****

– Nagi, tai kiek laiko užtrunka svajonę parašyti, nupaišyti ir atspausdinti?

– {Evelina} Pirmą kartą Rasai leptelėjau kovo mėn., o vasarą jau turėjome pluoštą istorijų ir piešinių. Aš išvakarėse – porą savaičių iki to leptelėjimo – pasakiau keliems žmonėms, kad noriu būti istorijų pasakotoja ir….štai!

– O kiek laiko užtrunka ta svajone įtikinti kitus?

– {abi duetu} Mums labai pasisekė su leidėju! Neturėjome daug laiko paieškoms – tik kol trumpai vasarą buvome abi Lietuvoje. Nusiuntėmė į kelias leidyklas, o “Tikra knyga“ iš karto atsakė ir dar iki Rasos išvykimo gėrėme šampaną.

(Čia pokalbis kažkur nuburbuliuoja šampano tema visai į pūdymus ir netolimą ateitį.)

– Tai Rasa piešia savo pačios siūtus “gyvus“ meškius, o Evelina istorijas kurpia jau pagal juos?

10341618_817678314910699_2464123808153693408_n

– {Evelina} Kol Rasa nepiešė, tai istorijos manęs nelankė. Va, kai piešti pradėjo…

10700226_866686540009876_8631853185647491744_o

– {Rasa} Aš tai jau kuris laikas galvoje brandinau mintį, kad norėčiau pasakojimų. O Evelina tarsi iš daungaus nukrito.

(Bum!)

– {Evelina} Ir vieną dieną taip lyg netyčia FB po piešiniu parašiau, kad jos meškiai prašosi istorijų. Ji sako: “Rašyk“.
– {Rasa} Mintis gimė tik tada, kad paradėjau piešti. Pirmas buvo meškius Albertas, pasaka apie jį.
– {Evelina} O paskui jau priklausomai nuo situacijos: arba imdavau nuotrauką ir man istorija bac, arba sugalvoju idėją ir ieškau po Rasos katalogą, kuris gi snukutis tam tinka. Man net vardų neteko garbės sugalvoti, visus meškinus Rasa pati pakrikštyjo. 
– O meškinai istorijose vienas kitą pažįsta? Pasakos tęstinės?
 – {Evelina} Pirmoje knygoje dar nelabai.
– PIRMOJE??! Kiek gi jų jau?
 – {Rasa} Bus ir antra, o tiksliau jau yra istorijos antrai… Ir dalis piešinių. Žodžiu, čia – serialas.
– Nieko sau…
 – {Rasa} Aha, mes greitos!
– {Evelina} Tai, kad “veeeža“! Viskas kažkaip lengvai, paprastai einasi, viena kitą pagiriam, kai nusibosta laukti – paguodžiam, palaikom. Duetu lengviau. Todėl ir knygos viršelyje autorės dvi.
– O kiek istorijų pirmoje knygoje?
– {Evelina} 6. Dvi iš jų – lyg duoklė mus priėmusioms šalims, dabar tik pačiai tai toptelėjo. Kaip visada, pirma Rasa pasiuvo pandą, tada nupiešė, o tuomet ir istoriją apie kinus ir meškas gimė…
– O kiek iš viso piešinių, Rasa?
(čia Rasa dingo skaičiuoti iliustracijų, o mudvi su Evelina spėjome pasidalinti vaikų nuotykiais ir meškiškais sutapimais – vieną Rasa netyčia pataikė pavadinti retu Evelinos dukters vardu. “Aišku, teko tą mešką įsigyti ir Abigailei gimtadienio proga, va, ką tik, padovanoti…“ – juokiasi.)
O įvairaus dydžio piešinių knygoje, pasirodo, esama apie 70. Ačiū, Rasa, kad vargai ir suskaičiavai…
– Ar skaitė judviejų vaikai? Kas “testavo“ knygą?
– {Rasa} Na, aš skaičiau savo “mažajam“, jam 12… Sakė, patiko.
– {Evelina} Mano vyresnėliui tarsi neįdomu, bet mačiau, kad klausėsi, o dukrai (9m.) patiko, prašė skaityti ir ne po kartą. Man tos ir istorijos prasidėjo, kai savo vaikams pasakodavau įvairias, tai iš vaikystės, tai iš spaudos. Porą kartų prastus vaikų poelgius teko pailiustruoti istorijomis ir suveikė  stipriau, nei koks moralas. Paskui aš tą ir meškiams pritaikiau.
– Aha, vadinasi, pamokančios tos meškų istorijos, ne šiaip pramoginės? 

– {Evelina} Su mintimi. Ne šiaip sau! (juokiasi)

– {Rasa} Su neįkyriu moralu, kaip kažkas labai gražiai pastebėjo.

– O vertybės, kaip čia pavadinti, amžinosios, retro? Ar šių dienų aktualijos? Dabar madinga adaptuoti klasiką, išravėti, kad “politiškai korektiška“ būtų…
– {Evelina} Vertybės čia amžinos kaip Didžioji giria…
– {Rasa} Baimė, melas, draugystė…
– {Evelina} …kitoniškumas…
– {Rasa} …buvimas savimi.
– Oho, varot unisonu!
– Taip, viena pradedam sakinį, kita – baigiam. Gi nuo kovo “kartu“ gyvenam! – kikena, nebesuprantu kuri…
Paskui vėl kūmučių pokalbis nuslysta apie tai, kuri labiau į mešką panaši, kad meškinai – tai liga, ja užsikrečiama lengvai ir visam gyvenimui.
Abi nusprendžia, kad, ne, nieko “neravi“, nepritempia savų istorijų prie aktualijų, net nėra tikros, kad žino, kas šiuo metu aktualu vaikams arba kokia turėtų būti socialiai korektiška knyga. Prisipažįsta, kad labai patiko pats procesas, pradžioje viena tik svajojusi, o kita net negalvojusi, kad visa tai pavirs kažkuo tikru.
– Bet ir rezultatas patiko? Ar jau čiupinėjote pačios tą knygą?
– Labai patiko! Net nesitikėjom! Dizainerė labai puikiai viską sudėliojo! – vėl vienu balsu džiūgauja abi. – Bet dar atspausdintos knygos rankose nelaikėme – tik šią savaitę laukia kelionė Lietuvon ir susitikimai knygynuose Vilniuje ir Kaune.
– Kas dar išsirutuliojo iš tos knygos: atvirutės, apss’as…?
– Bus atvirutės, apie el. programėles nepagalvojome, tiesą sakant, labai jau modernu…
– O kas tai – knyga skaitymui ir mylėjimui ar graži, labai tinkama dovanojimui?
– {Evelina} Skaitymui! Nuolatiniam, ne po kartą. Istorijos neilgos, ir skubantys tėvai ras laiko.
– {Rasa} Mes, kaip mamos apie savo vaikus – negalime būti objektyvios, mes gi pačios įsimylėjusios tas meškių istorijas.
– Tada dar viena provokacija. Pratęskit: “Lubinų labirintas“ patiks, jei patinka: a) “Kakė Makė“ b) “Mikė Pūkuotukas“ b) “Nulėpausis ir Striukumbukas“.
Abi nusprendžia, kad gal Mikės gerbėjams labiausiai patiks, o paprašytos įvardinti mėgiamus autorius ir jų įtakas savo kūrybai, privardina visko nuo brolių Grimų pasakų iki…Bartono filmų ir čia pat pakrizena, kad nei vienas iš tų pasaulinių genijų “lubinų“ knygoje nėra niekaip juntamas. Rasa ilgiau užsisvaigsta prie Beatrix Potter piešinių ir K.Grahame “Vėjo gluosniuose”, prisimena, kaip širdis ir rankos drebėjo muziejuose, besigilinant į B.Potter ar A.A.Milne knygos originalias iliustracijas (Pūkuotuką iliustavo E. H.Shepard). Evelina patikina, kad dabar visai kitomis akimis žiūri į piešinius ir jau į knygynus eina ne kaip šiaip skaitytoja, o kaip tyrinėtoja.

– Na, gerai, o kaip gi puodai-bliūdai, vaikai, namų visi keturi kampai? Gal viso to nebėra ir dabar pats metas nerti į meškinų istorijas visa galva?

– {Rasa} Mano vaikai beveik užaugo. Aš, ekonomistė, visai nesiejau savęs su piešimu. Kad ir kaip ne saldžiai klojosi pati pradžia čia, Olandijoje, vyro gimtinėje, bet turiu pripažinti, kad tik čia ir galėjau pradėti piešti, iki tol Lietuvoje visur lėkte-bėgte…

– {Evelina}  Pritariu! Lietuvoje buvau taip užsidirbusi, kad vakare tik iki lovos nušliauždavau ir “atsijungdavau“, o Pekine gavau laiko kaip brangią dovaną. Laiko sau. Kažins ar Vilniuje būtų pavykę parašyti tas istorijas. Aišku, galiu ir indus plaudama jas kurti, čia man lengviau nei Rasai.

 – Vadinasi, “tremtis“ abiems išėjo į naudą: ir šiek tiek atlaisvino, ir suvedė draugėn, – svarstau jau viena. Tuo metu Vilniuje temsta ir sninga, Pekine jau seniai gili naktis, o Harleme Rasa pasiūlo baigti pokalbį, nes pakuoja užgyventas dėžes į naująjį namą ir lagaminus Lietuvon.

Och, nepaklausiau, kodėl knyga pavadinta Lubinų Labirintu! Tiek to, šios dvi užsieninės žvaigždės bus mugėje kitą sekmadienį jau nuo 10val. ryto, galėsite patys pakalbinti, nes gi dabar jas jau pažįstate asmeniškai, chi, chi…

10592799_857472117597985_6160268635676075000_n

Marselis (mugės logo, jei pamiršot…) turi sesę! Ir ji – Mika (trumpinys iš Mikasė) – dalyvauja mugėje.

25 cm, vilnonio kailio gražuolė, vaškuota nosim ir pjuvenų prikimštu pilvu. Stiklinių akučių žvilgsnį sunku atlaikyti, o letenos sutvertos ką nors apkabinti. Mika tokia gatavai pasivėlusi, kvepia medžiu ir atrodo lyg būtų spėjusi pažaisti su jūsų senele ir mama, kai toms tebuvo 9-eri…

Mikasę pasiuvo Rasa ir atsiveš į mugę iš Olandijos! (tai kai ką?!! – pastaukit kartu mano gimtąja tarme;)). Meškę ketinom apgyvendinti pačiame muziejuje, tam kampe, kur vyks edukaciniai renginiai, kad vaikai ir ne vaikai, galėtų pačiupinėti labai panašius į savo senelių laikų žaislus, pauostyti, pajusti pjuvenų sunkumą, patampyti už vaškuotų nosių, apkabinti. Todėl tie naujieji pagaminti (bus ar jau yra) pagal senasias technologijas, remiantis senais eskizais, nuotraukom, prisiminimais, naudojant kaip galima artimesnes autentiškoms tekstūra ir kilme medžiagas. Kam viso to reikia? Ogi, emocijoms. Per jas vaikai mokosi, per jas ir suaugėliai geriau suvokia. Ką? Nagi, tą pačią ISTORIJĄ. Prisipažinkit, kiek ir ko dar prisimenate iš istorijos vadovėlių? O ar tie likučiai žinių svarbūs? Caro laikai baisiai toli ir svetimi… O jei kas leistų pamaigyti caraitės Ksenijos pliušinio meškiuko kopiją, tegul net “improvizaciją“ ta tema? Žiū, sausa istorija įgautų veidą, žmogišką pavidalą, o gal meškišką. Ir tuomet jau kitaip nusėstų į atminties duombazę…

Bet jei kam labai krito į akį ir širdį mieloji Mika, rašykit, sakykit, siūlykit kainą…

P.S. beje, caraitės meškio vaizdo įklvėpta Indrė siuva vieną egzempliorių, vieną tokį ilganosį. Ateikit pažiūrėt į mugę gruodžio 8d. arba į Žaislų muziejų jums patogiu metu, nes jau tuoj, tuoj atsidaro!

Aha, o šis įrašas rašomas iiilgaaaiii… Ne, ne dėl to, kad nemielas, atvirkščiai – renku žodžius, nes dėkoti sunku dėl galimybės nuslysti į banalybes.

Tai va, kiekvienais metais po mugės man “lieka“ būrelis bičiulių. Neblogas palikimas, ką? ;). Yra tokių, kurių net nesu mačiusi realybėje, nes jie toli (pvz. Ispanijoje), kiti, pasirodo besą mano kaimynai ir ta pati Maxima jungia ištisus metus. O dar yra tokių kasmetinių fėjų. Taip, fėjų – žmonių, kurie tyčia ar netyčia būna didžiausi pagalbininkai vienais ar kitais metais. Pagal juos (jas) skaičiuoju mugės gyvavimo amžių…

Pirmoji fėjaRasa [www.rasascozycorner.eu].

Į pirmąją mugę tam mini darželiuke ji atskuodė anksčiausiai, iš vakaro, kai rinkomės stumdyti stalų. Vėlavau (ką čia tuo galėčiau nustebinti?…) ir radau ją jau sėdinčią ant lagaminų tiesiogine to žodžio prasme. O lagaminuose – meškinai. Ir pati ji – “meškutė“, ir viskas, kas apie ją, su meškom: rankinė, užrašinė, maišelis, juvelyrinių meškelių į atlapus įsegta, minkšti, pūkuoti drabužiai rudos meškų spalvos. Iki tol nebuvau mačiusi nė vieno kolekcinio meškio, nemaniau tokių esant, tiesą sakant. Iš pradžių net nežinojau ką ir begalvot: žaislai (taip man atrodė) vardais vadinami, pasais apdalijami, su jais kalbama, apie juos rašoma, linkėjimų perduodama… Kas čia, liga??!! Turbūt. Bet, pripažinkit, miela ;). Šiemet Rasa gyvena per toli, kad mugės dieną būtų pati, todėl čia delegavo savo Ronją:

Rožinė. Balerina, spėju…

Mini balerina. 16 cm meškutė, pasiūta iš specialiai meškučiams skirto kailiuko – moheros, vidinė ausyčių pusės – iš medvilnės, kūnas – iš viskozės, turi penkis sąnarėlius (dvigubas galvai), stiklines akis, siuvinėtą ir vaškuotą nosį, tonuota aliejiniais dažais, kimšta sinteponu su plieno granulėmis. Va, taip va. Rimta.

Meškė – remigrantė, mano namus, stotelę prieš mugę, pasiekė iš… Harlemo. Olandiško sūrio šalyje ilgai neužtruko, bet gali būti, kad laisvamanybės idėjomis persisunkė. Turi originalią rankų darbo dėžutę, erdvią, joje dar nesunkiai tilptų stiklainėlis imbierinio medaus ar sauja meduolių. Na, kas šiemet nusipelnė tokios dovanos iš jūsų namiškių?

Antrųjų metų mano fėja – padėjėja irgi vardu Rasa [www.rasosperliukai.eu]. Ji tiksli kaip laikrodis (šia prasme, visiška mano priešingybė…), labai organizuota, labai paslaugi, labai patikima. Tereikia tik užsiminti, kad kažkas nesiseka, ir Rasa jau siūlo išeitį. Su visais skaičiukais ;).

Čia mano grobis iš Rasos perliukų sandėliuko, laaabai gausaus. Aš dovanosiu skaityti mėgstančiai anytai. Kam jūs?

Tai tik keli paveikslėliai, tik simboliai Rasos kūrinių, esu tikra, stalas bus nuklotas gėriu ir grožiu. nesuprantu, kaip žmonės TIEK visko spėja (vaikai, namai, darbai ir dar tie perlai…)

Kitokie knygų skirtukai:

Ir praktiški papuošimai – nebereikės vakarėlyje savo taurės ieškoti pagal lūpdažio spalvą…

****

Na, ir šiemetinė fėja –Agnė [www.nananai.lt].

Jau ne kartą ir ne du ją čia minėjau, bet nebus per daug :). Tai jos dėka atsirado “Menų spaustuvė“, pernykštis angelinis sparnais mojuojantis logotipas  ir šiųmetis popierinis skelbimas, kurį vis dar galima spausdinti ir kabinti visose jums prieinamose skelbimų lentose (ačiū!). Ir man be gaaaalo smagu, kad šiemet Agnė ir jos bičiulė pačios ryžosi dalyvauti su savais kūriniais (pagalvėlėmis ir papuošalais) mugėje. Va, juodvi jau ateina:

Laukiam!

“Tapu tapu, tapu tapu, eina meškinas be batų, jis keliauja pas tave, neša bučkį už mane.“

Negali būti, kad šito kvailoko eilėraščio viena TV reklama dar neįkalė makaulėn? O jei ne, tai mugėje meškinautojų kampelyje padeklamuokit mirtinai žinomą gabalą apie gauruotą mešką po skarota egle. Kas už tai? Ogi.. nieko :), tiesiog pralinksminsit meškius ir jų autores. Pvz. šių fainuolių “mamą“ Rasą.

Gerai, pasiduodu, kai paklausiau, kas iš jos dirbtuvių gyventojų atrėplios į mugę, ji stropiai surašė:

Cappuccino, Pjero, Adomas, Sofi, Arčis, Wilhelmas ir Wilhelmina

Chi, kas čia neaišku? Tikrai… Pabandykit atspėk, kas yra kas, aš net rinkdama iš Rasos tinklaraščio meškius su vardais ir pasais, pasimečiau kapitaliai…

Atsakymai – Rasos jaukiam kampely. Tikiu, jums seksis geriau.

Su pačia Rasa ir jos meškinais susipažinau pernykštėj mugėj ir ta pažintis labai “prilipo“. Bet prisipažinsiu, kai sužinojau, kad visus savo pasiūtus meškius meškinautojos vadina vardais ir tą daro labai rimtai, man tuoj pat panižo liežuvis švelniai pasišaipyt :P. Per metus susivokiau, kam tie vardai (skambūs, išskirtiniai) reikalingi  – kai per metus jų pasiuvi kelias dešimtis, jau nebegali skirstyti: “tas, su mėlynom kelnėm; ana, ilgom blakstienom…“. Reikia tapatybės.

Ir turi. Net pasus ir transportinius namus.

Be Rasos mugėje dar bus Indrė iš “Smagaus laiko“ ir Ieva iš “Vaje-vaje-atelje“. Indrė turės 5 vaikams žaisti skirtus meškiukus ir gerą saują jau “firminių“ veltinukų, Ieva pažadėjo kažką panašaus, tik neskaičiavo vienetais ir vardais nevardino. Ir gerai. Turi gi būti nors kiek paslapties, a’ne? 😉

p.s. jau radau FB Indrės meškų portretus. Gėrėkitės ir laižykit ekraną:

Viskas. Labanaktis! Dar turiu vieną meškutinį darbą, bet nebeturiu jėgų. Gal ryt…

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com