You are currently browsing the tag archive for the ‘haušinkos pasakos’ tag.
Namai yra pati geriausia vieta švęsti šventes. Ką daryti, kad kiekviena būtų šventė? Ko reikia namams, kad jie būtų smagūs kasdien? Turiu atsakymą – reikia daiktų, kurie sukurtų nuotaiką, smulkmenų, kurios nustebintų, kvapų, kurie kviestų grįžti. Šiandien apie Kokono labdaros mugės dalyvius, kurie kuria daiktus namams.
Džiovintų gėlių istorijos sukūrė gausybę Kalėdinių vainikų, puoštų natūraliomis uogomis ir kitais miško turtais.
EM Keramika paruošė sniego baltumo keramikinių papuošimų eglutei. Tai ne tik puiki puošmena eglutei, bet ir puiki dovana. Kaip ir rankų darbo dubenėliai, kiekvienam šeimos nariui po vieną.
Pas Etno Design rasite padėkliukų su katinais, kurie arbatos gėrimą pavers puikią pramoga. Pasirodo, padėkliukas yra ir dėlionė. Labai tiks katinų mylėtojams.
O mažiems, pirmą kartą gyvenime Kalėdas švenčiantiems tikrai patiktų tautinių motyvų karuselė.Vejas arkliukas paukštelį ir pavyti negali.
Mugės senbuvė Godos keramika atvažiuoja pasiruošusi indų šeimos pietų stalui. Ir originalių muilinių, kurios papuoš kiekvieną vonią.
Haušinkos rankdarbių pasakos kasmet turi ypatingai originalių eglutės žaisliukų. Ant mano eglės poo pernykščio Kokono nutūpė raudonpilvė sniegena. Šiais metais pildysiu kolekciją, tik negaliu išsirinkti ar meškino, ar kiškučio noriu.
Jazzy Home kvies padžiazuoti namuose kartu su jų sojų vaško žvakėmis. Arba pasipuošti eglutę rankų darbo žaisliukais.
Jei namuose norisi amžinos vasaros Kaupolė gali padėti. Rankomis marginti, namų tekstilės gaminiai, natūralūs audiniai ir lietuviškų pievų augalai. Kas gali atsispirti tokiam deriniui?
Mamos ir dukters rankose gimsta gražuoliai Kilimai Kilimėliai. Gal vieno tokio apvalaus trūksta ir jūsų namuose?
O ant sienų su mielu noru nutūptų dailininkės Lauros Salkauskienės iliustracijos.
Naminė siuvyklėlė mielai papuoš šentinį stalą lino staltiese ir pasiūlys rankų darbo maišelių jūsų dovanoms.
Patriflora kuria vainikus ir ne tik juos. Ir visi kūriniai atrodo pasakiškai. Ar gali būti kitaip, kai visi kūriniai gimsta kaime, gamtos apsuptyje?
Pasiilgusiems natūralumo ir tikrumo, arba norintiems kitaip nei visada papuošti namus ir kalėdų eglutę, Šiaudų magija sukūrė šiaudinių žaisliukų. Kiekvienas turės ką išsirinkti.
Keramikė Kildišytė į mugę atveš koralų. bent man jos kūriniai toie pasirodė – trapūs, ypatingi, suteiksiantys individualumo kiekvieniems namams.
Ten Kur Namai yra mano, šių žodžių autorės, tinklaraštis. Kokono labdaros mugėje būsiu su katinais ir šunimis. Ir dar mamos megztais bumbulais eglutei. Ateikite, susipažinsim 🙂
Liko dar viena dalis ir viskas. Susitiksim sekmadienį!
Šiems vaizdams tiesiog būtinas muzikinis fonas!! O jei dar ekraną cinamonu pabarstytumėt, Kalėdų senis nebeištvertų ir ateitų tuoj pat.
Čia Renatos ir Editos Kalėdinių vainikų dirbtuvės. Labai šviežios, pirmametės. {Aplodismentai!}
Sukasi galva ir viskas man čia primena vaikystės atvirukus. Mama juos pirkdavo / rinkdavo kelias savaites, turėjo būti solidūs, neperkrauti, geriau fotografuotiniai ir tik su lietuvišais užrašais. Nežinau, kodėl. Tiesiog…
Spėju, vainiką iš tokios gausybės irgi galima išsirinkti tik taip.
Tiesiog, ŠITAS!
Skambinkite kamputyje nurodytų telefonu arba ateikite į mugę – kviesim Kalėdas!
*********
Virginija – archeologė, jos eglutės turi kiek kitokią filosofiją:
“…daugelis mano rankdarbių atsiranda iš noro pasakoti apie senovę kitaip, laisvai jungti šiandienos ir praėjusių laikų elementus. Eglutės žasiliukai iš skiautelių, ir kiekvienas bumbulas ar paukštelis turi savo pasakojimą – kuo būtent jis siejasi su tekstile, buvusia mūsų kraštų kasdienybės dalimi prieš daugelį šimtmečių. Siuvu juos iš natūralaus pluošto medžiagų, dažniausiai lino ar lino su medvilne. Kartais pridedu blizgesio – kilpelę ar kaspinėlį. Bet, be visos istorijos, man jie mieliausi tuo, kad yra minkšti, nedūžtantys ir labai malonūs čiupinėti. Todėl, manau, tikrai turėtų patikti ir vaikams, ir tėveliams.“
Ir maišeliai irgi turi sąsajų su senove:
*********
Haušinkos eglutinė lėlija. Turiu tokį jo papjemaše katiną (o gal leopardą), jis labai rimtai nuteikia eglutę ilgam “darbui“ – kai užriaumoja, jokie spygliai nebyra 🙂
Va, visa darželio – lopšelio grupė sutūpusi spygliuose.
Ir visa banda atšiuoliuoja!
O, Die! Štai šitas, šitas, (o gal kitas?…), mano katinas!!!
Dar Eglė siuva Jonukus ir Oneles ir…
…ir piešia begales antanukų, maryčių ir zosyčių – pabandykit jiems atsilaikyti!!!!
******
Ir pabaigai dar vainikų. Laimos.
Jie lyg linkėjimai apie sočius metus…
…turtus…
…ir jaukius namus.
********
Studijų metais mes su sese irgi buvome atidarę tokias vienkartines kalėdinių vainikų dirbtuves ex mūsų (vaikų) kambaryje, o anuomet tėčio varstoto “rezidencijoje“. Pyniau, sukau aplink vielas, drąskiau eglių šakas, paskui pirkau tada labai nepigias vokiškas juosteles ir kaspinus, švariai iššlaviau džiovintų gėlių atsargas, o paskui per pusnis ryte bridom į atokesnę mano draugės sodybą ir bandėm tyliai prikalti tą kūrinį prie durų. Pavyko. Draugės jaunylė sesikė sakė, kad, va, dabar tai tikinti Kalėdų Seneliu! Buvo pati geriausia dovana. Mums ;). Siurprizai niekad neišeina iš mados. Čiupkit vieną ir nubriskite prikalti prie bičiulių durų…
