You are currently browsing the tag archive for the ‘Agnė Kananaitienė’ tag.
…bus sekmadienį čia.
Nebežinau, ko griebtis, nebesugebu sudėlioti logiškai, nebetelpa, stringa nuotraukos tinkle… Tai dabar varysiu tiesiog GROŽĮ grynu pavidalu 🙂
Šie kerintys žiedai iš Indrės BIJŪNŲ darželio. Rodos, tik truputis šilko, medvilnės ar viskozės, bet kodėl neįmanoma atitraukti akių?? Esu tiesiog apsėsta visokių bijūnų, todėl mano giliu įsitikinimu, šie padeda išgyventi tą nesaulėtą ir nešiltą metą, kol gyvi bijūnai pradeda žydėti, kvepėti.
Indrė pati sudėliojo nebylius patarimus rudeniui (su receptu piknikui, chi…):
Žiemos šventei:
Gal net pavasario jausmui:
…ir vasaros skoniui.
Beliko tik išsirinkti, kur šiuo metu norite atsidurti pačios!
*****
Aaaaagnėėė! Agnė iš savo sandėliuko traukia grožį, o paskui dar neprašyta mugei pripaišo meškinų. Ir taip geeera pasidaro ant širdies, lyg kas valerijonų ant cukraus užvarvinęs būtų.
O pasižiūrėjus į šitas pagalves, ant jų ne tik galvą, bet ir dūšią norisi padėti. Paduškos… Jokių lašiukų nebereikia. Ne man vienai taip, įtariu.
Jei jau pelėdoms lauke šalta, tai ką kalbėti apie lebedas be pirštinių? Pavaišinkim jas arbata. Juk Kalėdos – metas, kai bet kokios lebedos vertos dovanų 🙂
Liūtas – išdidus žvėris. Net (ne)miega išdidžiai…
Pabaigai trupinys šokolado iš cirko:
Ir tik priminimas, kur artimiausiu metu rasti šiuos nai-nai-nai Nananai grožius —->
******
Ir tame stikle įstrigęs Mielumas:
…pažįstamas Sapnas…
…tradicijos…
…ir spigi žiemos Saulė…
Čia – eglutės paukščiukai: šarkos, zylės…
…žvirbliai…
…pelėdos – tikras ornitologijos atlasas.
Eglutinių žaisliukų kolekcionieriai siaubs Eglės stiklus, o kolekcijos bus labai patenkintos (žinau, ką sakau…).
*****
Violeta – pasakų herojus. Negirdėjot apie tokį? Pažiūrėkite –
Jei turi tokį logotipą – esi herojus ;). Ne, ne, iš tiesų, pasakas Violeta grūda į maišus.
Apie vienaragį, kur ganosi pabaly:
Apie karalaites, kurioms visos pasakos meile baigiasi:
Apie peles ir paneles:
Jūrų vilkus ir keliones:
Apie rudas lapes, kur kailiniais nevirsta:
Ir apie Princą tikrą, ne varlę, o Tą kitą 😉
Kad visai į lankas nenuklystumėt, dar tėčio drožtų šaukštų prigriebs. Na, jei kas košės iš kirvio privirtų, kad būtų kuo pakabliuoti.
… ir visi gyveno ilgai ir sočiai.
Ir kaip gerai, kai manimi kas pasirūpina 😉 – Agnė neprašyta (na, apsirikusi…) nupiešė, va, kokią mešką. Ne, ne mešką, ji man nupiešė pagalbą!!
Dalinkitės ja ir nuoroda!
https://kokonas.wordpress.com/2013/11/10/kaledu-muge-lietaus-vaikams/
Aha, o šis įrašas rašomas iiilgaaaiii… Ne, ne dėl to, kad nemielas, atvirkščiai – renku žodžius, nes dėkoti sunku dėl galimybės nuslysti į banalybes.
Tai va, kiekvienais metais po mugės man “lieka“ būrelis bičiulių. Neblogas palikimas, ką? ;). Yra tokių, kurių net nesu mačiusi realybėje, nes jie toli (pvz. Ispanijoje), kiti, pasirodo besą mano kaimynai ir ta pati Maxima jungia ištisus metus. O dar yra tokių kasmetinių fėjų. Taip, fėjų – žmonių, kurie tyčia ar netyčia būna didžiausi pagalbininkai vienais ar kitais metais. Pagal juos (jas) skaičiuoju mugės gyvavimo amžių…
Pirmoji fėja – Rasa [www.rasascozycorner.eu].
Į pirmąją mugę tam mini darželiuke ji atskuodė anksčiausiai, iš vakaro, kai rinkomės stumdyti stalų. Vėlavau (ką čia tuo galėčiau nustebinti?…) ir radau ją jau sėdinčią ant lagaminų tiesiogine to žodžio prasme. O lagaminuose – meškinai. Ir pati ji – “meškutė“, ir viskas, kas apie ją, su meškom: rankinė, užrašinė, maišelis, juvelyrinių meškelių į atlapus įsegta, minkšti, pūkuoti drabužiai rudos meškų spalvos. Iki tol nebuvau mačiusi nė vieno kolekcinio meškio, nemaniau tokių esant, tiesą sakant. Iš pradžių net nežinojau ką ir begalvot: žaislai (taip man atrodė) vardais vadinami, pasais apdalijami, su jais kalbama, apie juos rašoma, linkėjimų perduodama… Kas čia, liga??!! Turbūt. Bet, pripažinkit, miela ;). Šiemet Rasa gyvena per toli, kad mugės dieną būtų pati, todėl čia delegavo savo Ronją:
Rožinė. Balerina, spėju…
Mini balerina. 16 cm meškutė, pasiūta iš specialiai meškučiams skirto kailiuko – moheros, vidinė ausyčių pusės – iš medvilnės, kūnas – iš viskozės, turi penkis sąnarėlius (dvigubas galvai), stiklines akis, siuvinėtą ir vaškuotą nosį, tonuota aliejiniais dažais, kimšta sinteponu su plieno granulėmis. Va, taip va. Rimta.
Meškė – remigrantė, mano namus, stotelę prieš mugę, pasiekė iš… Harlemo. Olandiško sūrio šalyje ilgai neužtruko, bet gali būti, kad laisvamanybės idėjomis persisunkė. Turi originalią rankų darbo dėžutę, erdvią, joje dar nesunkiai tilptų stiklainėlis imbierinio medaus ar sauja meduolių. Na, kas šiemet nusipelnė tokios dovanos iš jūsų namiškių?
Antrųjų metų mano fėja – padėjėja irgi vardu Rasa [www.rasosperliukai.eu]. Ji tiksli kaip laikrodis (šia prasme, visiška mano priešingybė…), labai organizuota, labai paslaugi, labai patikima. Tereikia tik užsiminti, kad kažkas nesiseka, ir Rasa jau siūlo išeitį. Su visais skaičiukais ;).
Čia mano grobis iš Rasos perliukų sandėliuko, laaabai gausaus. Aš dovanosiu skaityti mėgstančiai anytai. Kam jūs?
Tai tik keli paveikslėliai, tik simboliai Rasos kūrinių, esu tikra, stalas bus nuklotas gėriu ir grožiu. nesuprantu, kaip žmonės TIEK visko spėja (vaikai, namai, darbai ir dar tie perlai…)
Kitokie knygų skirtukai:
Ir praktiški papuošimai – nebereikės vakarėlyje savo taurės ieškoti pagal lūpdažio spalvą…
****
Na, ir šiemetinė fėja –Agnė [www.nananai.lt].
Jau ne kartą ir ne du ją čia minėjau, bet nebus per daug :). Tai jos dėka atsirado “Menų spaustuvė“, pernykštis angelinis sparnais mojuojantis logotipas ir šiųmetis popierinis skelbimas, kurį vis dar galima spausdinti ir kabinti visose jums prieinamose skelbimų lentose (ačiū!). Ir man be gaaaalo smagu, kad šiemet Agnė ir jos bičiulė pačios ryžosi dalyvauti su savais kūriniais (pagalvėlėmis ir papuošalais) mugėje. Va, juodvi jau ateina:
Laukiam!
Hmm… Būna dienų kai net spengia ausyse nuo tylos ir NIEKO (ne)buvimo. O būna, kad apima jausmas – “lekiu nuo kalno, dar kiek, ir pakilsiu nuo žemės“… Man šiandien tokia diena: susikratė sėkmingai patalpų problemos (bus ir šilta, ir gražu, ir kalėdiška ir net duos stalų!), parašė ir į mugę pasiprašė tikrai gražių daiktų, vakar atsigaivaliojo mano pensininkas kompas. Ryt rašysiu (t.y. papildysiu jau esantį įrašą) oficialų kvietimą į mugę su nauju adresu ir konkrečiu laiku, bandysiu įkelti pdf’ą ir tada prašysiu jūsų tokį skelbimą atspausdinti ir pakabinti savoj kontoroj, parduotuvėlėje ar vaikų darželyje. Ar galėsite? (nes jaučiu, kol ką nors mandro ir centralizuoto gaminsim, ateis ta gruodžio 3-oji ir…. praeis.
Einu miegoti (pagaliau ramiai). Pasiimčiau ir šitą Agnės pagalvikę, bet ji jau skirta mugei, t.y. jau laukia kažkurio jūsų.
Labanakt!
Taip, gaivinam, nes jau “nelaistomas“ turgelis baigia uždžiūti, o lankytojai kantriai vis ieško naujienų (tinklaraščio statistika išduoda…). Gerai, kad bičiuliai siuva / mezga / paišo / lipdo, nes bent jau aš (gal kitos iš KOKONO tyliai tą daro…) šiuo metu tai tik skalbiu / verdu / lekiu ir skundžiuosi, kad nieko, ne, NIEKO nespėju…
Taigi, pirmiausia siūlau gerai išsimiegoti ir gražiai pasapnuoti 😉
Čia Agnės (www.nananai.lt) pagalvikių kolekcija. Tiesiog sofos armija:
100 % medvilnės. Visi piešiniai autoriniai, o jų autorė – ta pati, kuri pernykštės mugės logotipą – plasnojantį angeliuką-meškiuką paišė (o logo susilaukė galybės gerbėjų liaupsių). Viena pagalvėlių serija vadinasi “Namų klaunai“, kita – “Mergaičių kolekcija“. Kolekcionuokit 😉
Daugiau vaizdų ir informacijos rasite turgelyje.
