You are currently browsing the tag archive for the ‘Rūta Elzė’ tag.

Kalėdos yra GIMTADIENIS, todėl ŠVENTADIENIS ir ilgas laisvadienis (na, dažnai dar ilgesnis valgadienis…). Tai metas, kai paprastas cinamonas pakvimpa šventėmis, bet kokia arbata ar kava tampa kalėdine, į kalėdines pavirsta nuolaidos, pamiškių eglutės ir net gerumas. Keistai nervingas ir sutrumpėjęs laikas, susivėlęs dovanų popieriuose, o visi aplink linki ramybės, ramybės, ramybės, šilumos ir sveikatos.

Dar Kalėdos – proga pasikviesti į namus visus bičiulius, nesvarbu, artimus ar tolimus, didelius ar mažus, plonus ar storus, raudonplaukius ar… pūkuotus. Puiki proga pasipuošti žaliais karoliais, ištraukti iš stalčiaus močiutės sidabrinius šaukštelius ir senų sagų dėžutę, prisiminti, kodėl  visa taip brangu, papasakoti savo rydienos planus ir vakarykščius sapnus, paklausyti draugų pasakų ir dainų, kartu paragauti šiųmetinio sniego, išsidalinti neišsiųstus ar net neparašytus laiškus. Tada būtinai įvyks šitaip lauktas, dulkėtose knygose ir žurnaluose aprašytas STEBUKLAS – ateis KALBADIENIS, kai prašneka visi padarai. Tai šventa tiesa, nes juk Kalėdos yra GIMTADIENIS. Naujų darbų, pažadų, svajonių ir vilčių…

Draugeliai iš Rūtos Elzės stebuklų šalies. Maždaug 15 cm ūgio.

Jie mėgsta mandarinus.

Skaičiuoja sagas.

Važinėjasi traukinuku.

Po švenčių susikaupsim ir papasakosim, kas jiedu, kaip ir kuo gyvena. Pažadu…

Snigo jau ketvirtą dieną, kelininkai ir kiemsargiai nebuvo pasiruošę nei sniegui, nei ledui, nei žiemai apskritai. Jie tik bambėjo ir  bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Draugelio kiemas taip pat skendo pusnyse. Draugelis nuo pat ryto vargo bandydamas atkasti savo mėgstamą suoliuką. Tai kaimynai jį Draugeliu vadino, nors niekas iš tiesų su juo nedraugavo. Net nekalbėjo. Tik apkalbėjo: “o, koks plikas! o, koks pilkas! o, koks tylenis…“. Negalima sakyti, kad Draugeliui labai rūpėjo, ką apie jį kalba kaimynai, bet draugų jis buvo labai labai pasiilgęs. Kalbėti nebuvo pratęs, bet užtai labai daug galvodavo, viską girdėdavo, tiek gražaus pastebėdavo. „Draugui parodyčiau kur ant mano suoliuko vasarą tupi boružės. Dar pavaišinčiau vakar virtais spanguoliniais ledinukais, juos labai skanu pabarstyti šviežiu sniegu, niekas tokio recepto nežino, nes…. juk niekas ir nesidomėjo tuo…“. Tikra tiesa, kaimynai neklausė nei ledinukų, nei varškinių debesėlių recepto, net neklausė ar reikia pagalbos kieme taką kasant. Jie tik skambinėjo visokioms valdiškoms įstaigoms ir reikalavo, kad kuo greičiau sniegą kas nors kur nors išvežtų. Bet valdiškos įstaigos buvo tvirtai įsitikinusios, kad sniegas nutirps ir pats. Pavasariop. Sunku čia ginčytis…

O štai sniegą kasti nėra sunku, net smagu: galima išsirausti visokių tunelių, pristatyti pilių ir taip pamiršti, kam tą takelį kasei ;). Ir dar galima ramiai apie viską pagalvoti, kol kastuvu mojuoti. Tik šiandien dangus sunkus, pilkas, sniegas lyg švininis, o mintys baisiai susivėlę. Draugelis tada ėmė svajoti. Svajoti apie šventes per televizorių, apie tulpes ir bijūnus palangėj, ir apie draugus. Tikrus. Tik iš kur jie galėtų imtis? Negi iš dangaus nukristi?

Ogi… ėmė ir nukrito. „Na, nežinia, ar tikrai tikras draugas, gal kiek susivėlęs toks (o gal tokia?), labai jau mažas…“ – pradėjo kabinėtis Draugelis. „Cit!!“ – sudraudė susigėdęs pats save, – „Nebūk toks apkalbus, nes kaimynu pavirsi!“. Tada nubėgo namo užkaisti morkų kavos. O grįžęs kieman, nubraukė sniegą nuo ką tik atkasto suolelio, mostu pasiūlė tam mažam veltinukui atsisėsti, o pats prisiminė seną kaip tas sniegas tiesą: „Tik su tikru draugu gali sėdėti ant pasaulio krašto ir… tylėti“.

Ir Draugelis prisėdo. Tylom.

****

Gal pažinot? Taip, čia Rūtos Elzės draugeliai, tik ji tokius ir “lipdo“ ;). Bus mugėje pati, galėsit paklausti, iš kur tokie, iš kokio dangaus nukrenta… Taip pat bus jos meškiai, gvardija veltų kitokių “draugelių“ ir dar šio bei to.

O dabar:

DĖMESIO! ATTENTION!  ACHTUNG!

Šie draugeliai ant suoliuko yra parduodami jau nuo šiandien. Su pasaka, dėže ir gera žinia: visi pinigai gauti už šį duetą bus skirti “Vilties“ ugdymo centrui, vienam iš jau dabar mokyklos lentoje surašytų “punktų“ tema: “Įsigytume, jei turėtume pinigų“…

Tikrai taip – mugė ryt, tai angeliškų meškių maratonas baigiasi… Uf…

Pabaigai pasilikau tikrą cukrų. Ne, ne! – visi ir kiekvienas mugei skirtas stebuklas yra TIKRAS stebuklas, bet pripažinkit, šie –  iš Pasakų Šalies. Kalėdinių pasakų…

Kadangi laikas suspaudė visiškai, tai pasakas pažadu vėliau (bet iki švenčių), dabar parodau dar kelias būtybes, kurios lauks aukcione. Kiekviena turi savo istoriją, kaip gi kitaip 😉

Adamas (liet. Adomas) – 28 pirštų galiukų ūgio, 276 džiaugsmo akimirkų svorio Obuolių Sodo sodietis, kurio nematomos rankos prasmego nematomose kišenėse. Čia autorės Rūtos Elzės  aprašymas ir nuoroda į tikrus nuotykius bei stebuklus… (Bus tęsinys ;))

Kita aukciono gyventoja – Rausvaplaukė Fėja

Besilaukianti fėja… Matėt kada tokią? Įdomu, ko ji laukiasi: elfo ar coliukės? O koks vardas tiktų fėjos vaikui?

Irmos galėsit ryt paklausti visokių įdomybių apie tokias būtybės. Ir šios paslaptingos lėlės vardo irgi…

Tai štai kokios nežemiškos nuotaikos aukcionas bus. Kaip jis vyks? Mes čia tyliai sutarėm, kad “ant bačkos“ lipti ir plaktuku garsiai mojuoti niekas talento neturi. Ir drąsos. Todėl radom saliamonišką sprendimą – nuo pat ryto (11.00) iki kokių 15.00 rašysim ant kortelės prie meškio ar lėlės, ar foto “kėdės“ kylančias (nuoširdžiai tuo tikiu) kainas. Ir numylėtas, nukomentuotas Teodoras ar fėja, ar Adomas, ar du visiškai fantastiniai foto vaizdai atiteks didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Jie taip atsitiktų, kad toks dosnus pirkėjas bus labai ankstyvas, užsirašę jo kontaktus, vėliau grožį pristatysim Vilniuje bet kur, t.y. patys perkraustysim mielus “žvėrelius“ ir vaizdelius į naujus namus ;). Ar tinka?

Ir pabaigai – meškių choras. Nes jie į mano paštą vis dar plaukia, ryt visi sulips ant darželio stalų, o poryt, spėju, sutūps po skirtingom  eglutėm Meškių Mylėtojų Brolijos namuose. Chi, garbės žodis, neįsivaizdavau, kad Lietuvoj tiek tų lokių dar esama (ar ne Raudonoji knyga grąsė, neva meškos mūsuose išnyko caro laikais?)

Iki pasimatymo ryt, einu atpažinimo ženklų gamint.

p.s. dar galit pasmalsauti, kas šitoj dėžėj:

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com