You are currently browsing the tag archive for the ‘pasakos’ tag.

Egzistencinis klausimas. Retorinis. {O kuo jie skiriasi?…}

Na, pasverkim: beveik trimetis “enciklopedijos Gustavas“ tebesizulina namie, daržas gresia tik nuo kito rudens, rytais vaikis vartosi lovoj kaip virtinis tiek ilgai, kiek tik jam telpa (o telpa iki… 6.30), yra dosniai šeriamas pasakomis ir ekologiškomis morkomis, gali sau leisti dvejus pusryčius, filmuką pagal pageidavimą ir ožius. Tai čia gerai, nusprendžiu, dedam pliusą.

Aš dirbu namie. Nuo tada, kai vyresnėlis išmoko pamiegoti VISĄ pusvalandį. Po beveik 9-erių tokios modifikuotos “karjeros“ metų, kitaip net nebeįsivaizduoju, o mano mokyklinukui netenka prailgintos dienos grupės prailginti iki vakaro. Netenka jam ir tos dieninės grupės, tiesą sakant… O ir mano vaikystės simbolis-instrukcija, prisegta prie puodo šaldytuve:

zuvyz219

…jam nepažįstamas. Ir pasvilusios vištienos skonis, ir “pritraukto“ pieno kvapas, ir buto raktas po kaklu – visa ta “vienas namuose“ romantika. Kas yra auklė, mano abu vaikai irgi nežino. Vakare išeiti dviems į teatrą ar koncertą yra misija įmanoma tik atsitarabaninus kurią nors močiutę iš Šiaurės. Taip būna ne dažnai  / retai / nutiko gal tik 4 kartus. Vakarinė auklė būtų prabanga? O namų tvarkytoja kartą per savaitę? Ne, gal tik… stressassss ir darbasss?! Juk SVETIMAS! Taigi, tektų palikti užmigdyti kažkam tuos pasakų “herojus“ (aaaa!)! Ir dar nuolat spėti išsikuopti VISUS namus prieš ateinant valytojai. Nepažįstate kitos tokios nupušelės? Užtai aš pažįstu kaip nuluptą. Ar tai, kad teatrų repertuaruose taip ir nerandam vaikų (ne)ramaus miego vertų veikalų yra pliusas ar minusas? Mmm, nuosavai inteligencijai ir manikiūrui – minusas, o vaikams? O šiems, tarkim, +, pasitikrinsiu, kai užaugs.

Kad amžinai neišsimiegojusi ir pernakt kompiuteryje nusidirbusi, paskui dienom pasakau “šiek tiek“ per daug žodžių ir “vos vos“ per garsiai, labai aišku, kad Geros Mamos CV yra minusas. O ta visokia marga veikla, kaugės mano norų, planų, idėjų, ketinimų, pažadų, pradėtų darbų ir kūrinių, kurių užtektų dar 3 gyvenimams, jei tie būtų 100-tiniai ir turėtų bent po 36 val. paroje, ilgi pokalbiai telefonu ir begaliniai – su pačia savimi (balsu), “saviraiška“ feisbuke, net kai kurie estetiniai ir gastronominiai įpročiai? Taaip… minusas.

Neišlaikysiu aš šitaip maminės sesijos… O jei nuo šiol visą gyvenimo balastą metu ir pasišvenčiu edukacijai, kokybiškam ir kiekybiškam bendravimui su vaiku, pvz. nuo pat ryto paišau žuvis pagal užsakymą?

zuvyz202

Paišau, spalvinu ir karpau.

zuvyz199

Įvairiausių veislių: lašišas, silkes, auksines, … latimerijas.

zuvyz203

Dideliais kiekiais:

zuvyz200

Paskui uoliai pildau titanikų kolekciją, kurie yra gražūs iš abiejų pusių, teisingi iš visų kampų, draugiški net kaukolėms, tokie mylimi, kad net blynais nutaukuoti, su namais, inkarais, kaminais, dūmais ir net gatavai su ledkalniais.

titanikai

Ir įtarinai tikslūs (matyt, čia –  vakarykštis autoriaus ArAšGerasTėtis kūrinys…).

zuvyz218

Tada poreikiams augant į ugdymo planus įtraukiamas Tatatonas Van De(r)dekenas.

zuvyz216

Kažkoks patižęs ir pabiręs, bet žinant, kad jis – vaiduoklis, mokymo programose yra patvirtinamas. Ir iš karto pareikalaujamas Piratas Ben Džoisas.

zuvyz215

Istoriniai – okulistiniai netikslumai tuoj pat ištaisomi:

zuvyz217

{Ar jau galiu eit išsivirti kavos? O į dušą ar bent pižamos persirengti?}

Turbūt dar ir dabar, kai skaitote šitas rašliavas, mūsų kaimynai tebegalvoja, kad ką nors savo namuose skerdžiu, nes langai nuo decibelų tebedreba. Todėl, kad… NETELPAAA VISOS ŽUVYYYS Į TITAAAANIKĄ!

zuvyz204

Tai ar aš – GERA MAMA??

Reklama

Jaučiuosi dabar taip, lyg su šlapiais botais maknočiau per išplautas grindis. Tik tos “grindys“ valytos beveik prieš metus ir daugiau niekas čia nebuvo užėjęs… “Fiūūūū! Nupūsiu dulkes, tiesiog vėl išsikrausiu savo mantą ir būsiu čia toliau.“- nusprendžiu.

Nea, nepavyks be pasiteisinimų…

Per tuos tylos mėnesius KOKONE, mūsuose virė gyvenimas, taškėsi ir kunkuliavo, gimė naujos idėjos (ir vaikai), lipo ant galvos darbai (ir vaikai), augo visokia patirtis (ir… vaikai). Vis dar rašau daugiskaita, matyt taip galvoti saugiau. Iš tiesų, KOKONE labiausiai reikėtų perrašyti skyrelį “APIE“. Kol čia rašinėjom-paišinėjom kelios (5, 4, 3), buvo kažin koks pilnatvės ir užnugario jausmas. Kai likom dviese, atsirado savotiška, kone patalogiška atsakomybė (jei net nieko naujo nerašant, čia vis tiek kasdien, pasak statistikos, užeina bent 200 svečių, tai kažkaip ir stebina, ir įpareigoja) ir susikratė labai aiškus tekstų – vaizdų – temų pasiskirstymas (Lemanui, Lemanui, Danieliui…). Likusi viena, kurį laiką tą vienumą neigiau, o paskui turbūt pasidaviau ir… išėjau feisbuko teršti. Ale, grįžau, čia gi palociai didesni, va, kiek hektarų grafomanijai!

Apie tai, kaip sekasi (o SEKASI!) kitiems ir kitoms, parašysiu vėliau, prižadu. Dabar tik užsiminsiu, kuo gyvenu pati.

Aš seku pasakas pagal užsakymus. Maždaug tokius: “Neee, nenoje miegooo! Mama, ateeeik! Papasakok apie džyyypą!“.

Na, ką gi, prašom: apie tą džipą, kuriam šiandien ant užpakalio buvau priversta priklijuoti nuo kitos mašinėlės nusuktą ratą. Irgi pagal užsakymą…

PASAKA APIE DŽIPĄ, KURIS IEŠKOJO ATSARGINIO RATO

Kartą gyveno, va, toks Džipas:

masinos 1333

Gyveno ilgai ir laimingai, kol vieną dieną susizgribo, kad gi neturi atsarginio rato. Ir Laimė kaip mat jį paliko. Išvažiavo Džipas į Margąjį Pasaulį rato ieškoti. Važiavo, važiavo ir sutiko mažą Mašinytę. “Labas, gražuole, gal turi atsarginį ratą?“ – paklausė Džipas. “Neee, netelpa niekur, labai gadina nervus ir stilių, tai nesivežioju.“ –  pamirksėjo Mašinytė ir nuvažiavo į degalinę kavos.

22masinos

O Džipas patraukė toliau. Privažiavo miškelį, ten rado Traktorių. Jis kasė griovį. “Gal turi atsarginį ratą?“ – pasidomėjo Džipas. “Turiu! Reikia? Paskolinsiu.“ – tuoj pasiūlė Traktorius. “Paskolink!“ – apsidžiaugė. Bet ratas pasirodė beesąs per didelis kokiais penkiais dydžiais. Nusiminė Džipas, rodos, akyse sumenko ir nieko nesakęs, nuriedėjo.

Keliavo jis toliau. Važiavo, važiavo ir privažiavo didelį miestą. Ten sutiko Autobusą ir Troleibusą. Autobusas iliustracijų nemėgo, o Troleibusas net su murzinais ūsais mielai pozuodavo turistams. Štai:

auto

Džipas ir jų pasiteiravo apie atsarginį ratą. Autobusas ir Troleibusas pasiūlė pavažiuoti septynias stoteles iki raudonų plytų garažo, kuriame prikrauta daugybė ratų. “Paprašyk sargo, ir gausi vieną,“ – sako Autobusas. “Juk ratai – visi vienodi, visiems tinka.“ – pritarė Troleibusas. “Tai kad ne…“ – pagalvojo sau Džipas ir nubirbė toliau.

(maždaug šioje vietoje pasakos Užsakovas užmigo, bet įsijaučiau ir jau nebegalėjau sustot…)

Dar kiek pasižvalgęs po Didelį Miestą, Džipas privažiavo Didžiulę Parduotuvę su daugybe naujutėlaičių blizgančių automobilių. Paspoksojo per langą ir įsidrąsinęs įsuko pro vartus. “Kas tu toks, kodėl toks suplotas?“ – paklausė Džipas vieno raudono blizgūno.

lenktyn 2

“Aš – Sportinis!“ – atkirto tas. “Sportinis Super Auto.“ – parodė auksinius užrašus ant nosies ir užpakalio ir paklausė, ko toks pavargęs ir dulkinas Džipas čia ieško. “Atsarginio rato.“ – atsiduso Džipas. “Kam tau jis? – nusistebėjo Sportinis Super Auto. “Na, maluosi miškais ir laukais, kur nėra kelių, tai kartais ratus pametu, praverstų atsarginis“, – paaškino. “Cha, aš tai net nežinau kiek ratų pats turiu! Ir man tai nerūpi, tegu mechanikai dirba ir galvas kvaršina. O tu nustok ieškot, ko nepametęs, važinėk tik euro-greitkeliais arba pagrindinėmis didmiesčio gatvėmis į grožio salonus, ir atsarginio rato niekada neprireiks, tavo gyvenimas nerealiai pasikeis!“ – paprotino Super Auto. Džipas taip ir padarė. Neilgai trukus jis nuo gero gyvenimo solidžiai nusipenėjo ir sublizgėjo rimtuose žurnaluose.

Moralas. Kartais reikia tiek nedaug, vos vieno verto patarimo, kad taptum Aukštuomenės Džipu.

*****

P. S. O man Žinovas, per petį patikrinęs, ką veikiu, pareiškė, kad čia visai nepanašu į sportinę mašiną. Nepatenkinta pakišau po nosim lapelį ir pieštuką, Žinovas padėjo ant stalo TV pultelį  ir, iliustravo pasakos pabaigą:

lenktynine

Zzzzzummmm…

Taip jau yra, kad vardo nepasirinksi. Jei jau labai bloga su juo gyventi, galbūt gali pasikeisti, bet tas pirmasis, duotasis visad liks tikruoju… Vardus visi gauna skirtingai: kartais Jonas pataiko gimti per Jonines, būna, Antanas paveldi vardą iš senelio ir prosenelio (ir proprosenelio), neretai mamos prisiskaito „raitytų“ vardų meilės romanuose, senuose kalendoriuose, nugirsta kokioje dainoje nesuprantama kalba. Yra tokių, kurie vardus atsineša. Na, pavyzdžiui, per audrą gimsta Vėjas, koks nors Romasius palaukia giedros ir tylos…

Hortenzijos mama žalioje* jaunystėje giedojo bažnyčios chore.

* žalia jaunystė būna vos kelis pavasarius, kai viskas akyse ir širdyje pažaliuoja.
Ši nepavojinga liga greitai praeina pati ir daugiau niekad nebegrįžta. Deja…

Ir rimtai giedoti, ir šiaip dainuoti jai labai patiko, bet štai pamokslai sekmadieniais neretai būdavo nuobodūs. Kad ir kaip besistengtų, dėmesys nuplaukdavo rūsčių pieštinių šventųjų veidais, tada degančia žvakių jūra, kažkokių staltiesių mezginiais ir galiausiai sustodavo ties didelių spalvingų gėlių žiedais. Išsigelbėjimas! Galima spoksoti, žiedlapius skaičiuoti, tiesiog svajoti… Kažkas pasakė, kad tos gėlės vadinamos hortenzijomis. „O! Gražios gėlės, labai gražus pavadinimas. Hm, labai gražiai skambėtų gražios mergaitės vardas – Hortenzija…“ Štai taip gražiai ir buvo nuspręsta. Gerokai iš anksto nuspręsta… Hortenzija dar sėdėjo ant debesėlio, laukė, kol kas ją išsirinks ir į Žemę pavadins.

Elmui atiteko vieno tokio šventojo vardas. Bet visai ne iš maldaknygės. „Kalta“ paprasčiausia fizika: sykį jo (ir Hortenzijos) mama perskaitė pritrenkiančią ir labai tikrą istoriją apie F.Magelano kelionės aplink Pasaulį metu kartą siautusią baisingą audrą. Niekas jau nebesitikėjo išgyventi, kai staiga po žaibų ir griaustinių mažomis švieselėmis sušvito burinio laivo stiebo galai. Žaliai. O gal žydrai. Žodžiu, be galo įspūdingai ir paslaptingai. Visko matę  bebaimiai jūreiviai krito ant kelių, tokį netikėtą švytėjimą supratę kaip gerą ženklą, išsigelbėjimą. Jie pavadino šį stebuklą Elmo ugnimis, pagal vienos bažnyčios globėją šv. Anzelmą. Šios ugnelės visad lemia gera, todėl ir vardas Hortenzijos mamai lipte prilipo prie širdies. Štai todėl Hortenzija turi brolį Elmą. Jis ir geras, ir gražus. Visai kaip tos šventos švieselės.

Hortenzija ir Elmas vieną gražų ketvirtadienį

Klystate, jei manote, kad tokie ypatingi vardai sesei ir broliui patiko. Kur gi ne… Kiekvienas jų pasvajodavo apie paprastus vardus, tuos, kurių 2A klasės dienyne yra bent 3 ar 4, tuos, kur garsiai pašaukus miesto aikštėje atsisuka kokios 5 galvos. Bėgant laikui abu suprato, kad vardo, kaip ir oro nepasirinksi, neužsisakysi, bet gali kantriai sulaukti savo valandos ir sužydėti, nes dar nebuvo taip, kad nesužydėtų viskas balandį ar sniegas nenutirptų.

O kam iš viso reikalingi vardai? Ogi, kad pabeldę į nepažįstamų namų (spintelės) duris, pasakytume: „labas, aš Hildegarda, kuo tu vardu?“…

o čia jau naujos istorijos pradžia…

Uf… Senokai aš čia bebuvau, kažkas tikrai, įtariu, ėda mano Laiką. Ar bent jau stipriai apgraužia…

Trumpai. Norit dovanų? Rašykit… pasakas. Rimtai. Jauku.lt turi dėlionių, o dviems jų – Meškutei su širdute ir Sraigei ieško istorijų. T.y. prašo sukurti pasakas ir siųsti jas paštu: raimonda@jauku.lt. “Feisbuke“ rinks gražiausią ir apdovanos. Va, ką žada:

“Geriausios istorijos kūrėjui padovanosime dėlionę, kuri bus įpakuota į lininį maišelį ir bus lydima Jo sukurtos istorijos. Istorija bus išversta į 3 kalbas ir pažymėta kūrėjo vardu (pasaka bus neatsėjama žaisliuko dalis, kuri bus atspausdinta ant ekologiško popieriaus ir keliaus su kiekvienu žaisliuku į platų pasaulį“. Na? ką manot? Jamam šitą mešką? 😉

ar geriau Sraigę?

Prie gamintojų paveikslėlių (jūros, rūko ir pan.) prisirišti tikrai nebūtina – kurkit savus vaizdus ir savas pasakas. Tikrinsiu Jauku.lt FB kasdien, bus faina sužinot, kas išgarsės su savo pasakom ;).

Sėkmės!

Snigo jau ketvirtą dieną, kelininkai ir kiemsargiai nebuvo pasiruošę nei sniegui, nei ledui, nei žiemai apskritai. Jie tik bambėjo ir  bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Draugelio kiemas taip pat skendo pusnyse. Draugelis nuo pat ryto vargo bandydamas atkasti savo mėgstamą suoliuką. Tai kaimynai jį Draugeliu vadino, nors niekas iš tiesų su juo nedraugavo. Net nekalbėjo. Tik apkalbėjo: “o, koks plikas! o, koks pilkas! o, koks tylenis…“. Negalima sakyti, kad Draugeliui labai rūpėjo, ką apie jį kalba kaimynai, bet draugų jis buvo labai labai pasiilgęs. Kalbėti nebuvo pratęs, bet užtai labai daug galvodavo, viską girdėdavo, tiek gražaus pastebėdavo. „Draugui parodyčiau kur ant mano suoliuko vasarą tupi boružės. Dar pavaišinčiau vakar virtais spanguoliniais ledinukais, juos labai skanu pabarstyti šviežiu sniegu, niekas tokio recepto nežino, nes…. juk niekas ir nesidomėjo tuo…“. Tikra tiesa, kaimynai neklausė nei ledinukų, nei varškinių debesėlių recepto, net neklausė ar reikia pagalbos kieme taką kasant. Jie tik skambinėjo visokioms valdiškoms įstaigoms ir reikalavo, kad kuo greičiau sniegą kas nors kur nors išvežtų. Bet valdiškos įstaigos buvo tvirtai įsitikinusios, kad sniegas nutirps ir pats. Pavasariop. Sunku čia ginčytis…

O štai sniegą kasti nėra sunku, net smagu: galima išsirausti visokių tunelių, pristatyti pilių ir taip pamiršti, kam tą takelį kasei ;). Ir dar galima ramiai apie viską pagalvoti, kol kastuvu mojuoti. Tik šiandien dangus sunkus, pilkas, sniegas lyg švininis, o mintys baisiai susivėlę. Draugelis tada ėmė svajoti. Svajoti apie šventes per televizorių, apie tulpes ir bijūnus palangėj, ir apie draugus. Tikrus. Tik iš kur jie galėtų imtis? Negi iš dangaus nukristi?

Ogi… ėmė ir nukrito. „Na, nežinia, ar tikrai tikras draugas, gal kiek susivėlęs toks (o gal tokia?), labai jau mažas…“ – pradėjo kabinėtis Draugelis. „Cit!!“ – sudraudė susigėdęs pats save, – „Nebūk toks apkalbus, nes kaimynu pavirsi!“. Tada nubėgo namo užkaisti morkų kavos. O grįžęs kieman, nubraukė sniegą nuo ką tik atkasto suolelio, mostu pasiūlė tam mažam veltinukui atsisėsti, o pats prisiminė seną kaip tas sniegas tiesą: „Tik su tikru draugu gali sėdėti ant pasaulio krašto ir… tylėti“.

Ir Draugelis prisėdo. Tylom.

****

Gal pažinot? Taip, čia Rūtos Elzės draugeliai, tik ji tokius ir “lipdo“ ;). Bus mugėje pati, galėsit paklausti, iš kur tokie, iš kokio dangaus nukrenta… Taip pat bus jos meškiai, gvardija veltų kitokių “draugelių“ ir dar šio bei to.

O dabar:

DĖMESIO! ATTENTION!  ACHTUNG!

Šie draugeliai ant suoliuko yra parduodami jau nuo šiandien. Su pasaka, dėže ir gera žinia: visi pinigai gauti už šį duetą bus skirti “Vilties“ ugdymo centrui, vienam iš jau dabar mokyklos lentoje surašytų “punktų“ tema: “Įsigytume, jei turėtume pinigų“…

Jei skaitysite dar gruodžio mėn., turbūt tikrai bus paskutinės šių metų pasakos. Kitais metais bus naujos. Su Naujais!


“Negražus kaimynas“

Pasaka-“dovana“  Markui, Kristijonui ir… Kristijonui 🙂

Gyveno kartą gražus Berniukas gražiomis akimis, gražiomis garbanomis ir labai gražiu vardu. Tikrai labai laimingai ir gražiai gyveno. Tik va, turėjo tokį negražų kaimyną. Sakysit, baisaus čia daikto – kaimynas negražus, pamanyk tik! Kaimynai turi būti mieli, tvarkingi, turi mylėti vaikus ir jų šuniukus, dar jiems turėtų patikti MŪSŲ mėgstama muzika, kamuolio bumbsėjimas paryčiais į grindis (o jiems – lubas…), ir retsykiais vandeniu žliaugiančios JŲ buto sienos, kai MES savo vonioje maudome… drambliuką.

O grožis… Neeee, tai tikrai nėra būtina kaimynų savybė. Bet Berniuko kaimyno ir pavardė buvo labai negraži – p. Liūlys.

Ir gyveno jis laaaabai jau arti – Berniuko nosyje… Šis negražus ponas nesiteikė mokėti nuomos, jis kartais išsikraustydavo, bet tuoj pat ir vėl sugrįždavo nieko neperspėjęs ir neatsiklausęs. Be to, p. Liūlys buvo labai slidus ir suktas tipas, baisingai įkyrus ir nemandagus, jis nuolat kaišiodavo savo žalią trigrašį kur jam nedera, o bandomas pričiupti, akimirksniu sulįsdavo atgal. O bjauriausia buvo tai, kad p. Liūlys nuolat užkimšdavo Berniuko gražią nosikę, ir tada šis nelabai gražiai ją rakinėdavo pirštu. Berniuko Mama nusprendė, kad gražaus vyro jokie liūliai iš tiesų visai nepuošia ir neapsikentusi nuvedė sūnų bei jo kaimyną pas gydytoją. Šis apžiūrėjo, pamerkė viena akim ir parašė ant popierėlio slaptą būdą, kaip tokius gyventojus iškeldinti. Grįžusi namo Mama popierėlį su slaptu planu parodė Tėčiui, o šis jį nunešė į vaistinę, kad iššifruotų.

Čia maloni vaistininkė davė mažą dėžutę ir didelį kasos čekį. Namie atidarę tą dėželę, rado mažą nosies siurblį, kuriuo tuojau ėmė p. Liūlį kraustyti iš buto. Siurblį paskui išplovė ir didelė šalto vandens banga netikusį kaimyną nunešė Nežinia Kur. Pono Liūlio išleistuves šventė visą savaitę: šokoladas, limonadas, marmeladas, buvo leista nesiprausti, nesivalyti dantų ir žiūrėti televizorių visą dieną. O diena juk ne guminė, laiko kokiam nors darbui ir žaidimui lauke visai nebeliko. Po savaitės Berniuko paakiai pamėlo, skruostai išblyško, akys užtino, ausys užkrito, o dantys pagelto ir pradėjo byrėti. Ir lyg to dar būtų maža, parsikraustė… p.Liūlys! Ir net ne vienas, o su visa plačia gimine: dėde Kosuliu, teta Angina ir pusbroliu Čiauduliausku. Visi tuojau sulindo į Berniuko nosytę ir ėmė šeimininkauti: garsiai muziką leisti, šiukšlinti ir nosies sienas daužyti. Ryte Mama lakstė po namus su termometru ir sauja piliulių, Tėtis vis bandė stebuklingu siurbliu išsiurbti p.Liūlio šeimyną, bet šį kartą jie buvo tvirtai įsikūrę, užsirakinę ir užrėmę duris. Berniukui skaudėjo gerklę, nosis varvėjo, o ausys beveik nieko nebegirdėjo, nes buvo nuvargintos garsios kaimyno Liūlio muzikos. Po poros valandų viskas atrodė nebelabai gražiai: Mama sėdėjo prie lovos išsigandusi ir pavargusi, o Tėtis vėlavo į darbą ir buvo suirzęs. Ir nežinia, ar tik ši pasaka nebūtų pasibaigusi visai snarglinai, jei ne Berniuko Močiutė. Ji pasirodė pačiu laiku – atlėkė greituoju rytiniu traukiniu. Pirmiausia išjungė televizorių ir išsuko kelis varžtelius, dabar tas laiko rajūnas rodė tik šeštadienį ryte ir tik „Gustavo enciklopediją“. Tada atsikratė visu kalnu šokolado, upe limonado ir pelke marmelado ;). Išvirė moliūgų sriubos, ryžių košės ir gilių kavos. Berniukas valgė, ausys lapsėjo, o akyse šviesėjo. Kaimyno Liūlio šeimyna buvo išplauta paprastu vandeniu su jūros druska. Be jokių įmantrių siurblių ar ceremonijų. O kai viskas pagaliau aprimo, Berniukas išsimiegojo, Mama ir Tėtis laiku grįžo iš darbo, visi susirado vilnones kojines, apsiavė guminius batus ir išsiruošė į mišką paspardyti pernykščių šungrybių. Kaimyno Liūlio niekas nebeprisiminė…

“Angelų rūšys“

Skiriama Urtei iš Šiaulių, Ignei iš Panevėžio ir Gabijai iš pajūrio


–         Mama, o kiek tų angelų iš viso yra?

–         Kiek daug, nežinau, bet keletą asmeniškai pažįstu ir manau, kad kiekvienam žmogaus žingsniui esama po angelą.

–         Negi? Tikrai??

–         Taip. Na, pagalvok: jei gauni laišką nuo tetos Zuzanos arba tetos Marcelės iš laaaabai toli, kas tą laišką globoja? Kaip jis nepasiklysta skrisdamas lėktuvais ir vežamas traukiniais per šitiek šalių?

–         ?

–         Juk tikras stebuklas, kad laiško nenukniaukia kokia sena pašto katė arba nesugraužia muitinės pelės! Taigi tik Angelas Laiškanešys čia gali tokius burtus.

–         O tu jį matei kada?

–         Nea. Bet jį galima užuosti, jis paprastai kvepia popieriumi, pašto ženklais ir spaustuvės dažais. Ir geromis naujienomis.

–         Oho! O kiti? Ar kitokių rūšių angelus esi mačiusi?

–         Vieną esu sapnavusi. Jis – Vaikų Angelas. Paprastai jį sapnuoja… mamos. Jis joms pasako, kokios spalvos vystyklus pirkti naujam vaikiukui.

–         O ką jis dar veikia, tas Vaikų Angelas?

–         Dar jis moko vaikus šypsotis. Ir skaičiuoja jų pieninius dantukus. Ir prižiūri žaislų dėžę.

–         Aha, o kiti?!

–         Pažįstu ir tokį Miškų Angelą.

Jis gyvena Palangos pušyne, Vingio parke ir Varėnos miškuose. Jo pareiga auginti alksnių kačiukus, laistyti žibutes, ravėti spanguoles ir baravykus. Jis labai užimtas, nes globoja visą tuntą ekologiškų parduotuvių dideliuose miestuose, bando surinkti kauges miškuose paliktų šiukšlių ir užgesinti gaisrus, kai visokie “gudručiai” pavasarį degina pernykštę žolę.

–         Koks dar, koks dar Angelas yra?!!

–         Hm…. Dar yra Grikių Angelas, kuris dabar baisiai liūdi, nes jau labai seniai aušta tavo košė!

Moralas: tikėkite visais Angelais Sargais ir jų gerais darbais, bet grikių košę suvalgykite patys ;)…

Angelus piešė Kristina Sabaitė

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com