Snigo jau ketvirtą dieną, kelininkai ir kiemsargiai nebuvo pasiruošę nei sniegui, nei ledui, nei žiemai apskritai. Jie tik bambėjo ir  bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Draugelio kiemas taip pat skendo pusnyse. Draugelis nuo pat ryto vargo bandydamas atkasti savo mėgstamą suoliuką. Tai kaimynai jį Draugeliu vadino, nors niekas iš tiesų su juo nedraugavo. Net nekalbėjo. Tik apkalbėjo: “o, koks plikas! o, koks pilkas! o, koks tylenis…“. Negalima sakyti, kad Draugeliui labai rūpėjo, ką apie jį kalba kaimynai, bet draugų jis buvo labai labai pasiilgęs. Kalbėti nebuvo pratęs, bet užtai labai daug galvodavo, viską girdėdavo, tiek gražaus pastebėdavo. „Draugui parodyčiau kur ant mano suoliuko vasarą tupi boružės. Dar pavaišinčiau vakar virtais spanguoliniais ledinukais, juos labai skanu pabarstyti šviežiu sniegu, niekas tokio recepto nežino, nes…. juk niekas ir nesidomėjo tuo…“. Tikra tiesa, kaimynai neklausė nei ledinukų, nei varškinių debesėlių recepto, net neklausė ar reikia pagalbos kieme taką kasant. Jie tik skambinėjo visokioms valdiškoms įstaigoms ir reikalavo, kad kuo greičiau sniegą kas nors kur nors išvežtų. Bet valdiškos įstaigos buvo tvirtai įsitikinusios, kad sniegas nutirps ir pats. Pavasariop. Sunku čia ginčytis…

O štai sniegą kasti nėra sunku, net smagu: galima išsirausti visokių tunelių, pristatyti pilių ir taip pamiršti, kam tą takelį kasei ;). Ir dar galima ramiai apie viską pagalvoti, kol kastuvu mojuoti. Tik šiandien dangus sunkus, pilkas, sniegas lyg švininis, o mintys baisiai susivėlę. Draugelis tada ėmė svajoti. Svajoti apie šventes per televizorių, apie tulpes ir bijūnus palangėj, ir apie draugus. Tikrus. Tik iš kur jie galėtų imtis? Negi iš dangaus nukristi?

Ogi… ėmė ir nukrito. „Na, nežinia, ar tikrai tikras draugas, gal kiek susivėlęs toks (o gal tokia?), labai jau mažas…“ – pradėjo kabinėtis Draugelis. „Cit!!“ – sudraudė susigėdęs pats save, – „Nebūk toks apkalbus, nes kaimynu pavirsi!“. Tada nubėgo namo užkaisti morkų kavos. O grįžęs kieman, nubraukė sniegą nuo ką tik atkasto suolelio, mostu pasiūlė tam mažam veltinukui atsisėsti, o pats prisiminė seną kaip tas sniegas tiesą: „Tik su tikru draugu gali sėdėti ant pasaulio krašto ir… tylėti“.

Ir Draugelis prisėdo. Tylom.

****

Gal pažinot? Taip, čia Rūtos Elzės draugeliai, tik ji tokius ir “lipdo“ ;). Bus mugėje pati, galėsit paklausti, iš kur tokie, iš kokio dangaus nukrenta… Taip pat bus jos meškiai, gvardija veltų kitokių “draugelių“ ir dar šio bei to.

O dabar:

DĖMESIO! ATTENTION!  ACHTUNG!

Šie draugeliai ant suoliuko yra parduodami jau nuo šiandien. Su pasaka, dėže ir gera žinia: visi pinigai gauti už šį duetą bus skirti “Vilties“ ugdymo centrui, vienam iš jau dabar mokyklos lentoje surašytų “punktų“ tema: “Įsigytume, jei turėtume pinigų“…