Apie pieną ir žirniukus…

Niekam ne paslaptis – diiiievinu asmeniškumus. Man žvėriškai patinka švieži mamų versliukai-veikliukai, kurie prasideda nuo savų vaikų, sapnų, ilgai austų svajonių, konkrečių vardų ar tiesiog Gyvenimo pakišto iššūkio…

  “Milksense“ drabužiai skirti… dviems. Mugėje jie buvo ir pernai. Kol kitur žmonės žiopsojo, spoksojo, plepsėjo ir niekur neskubėjo, milksense’sų Rima lakstė suplukusi ir nešiojo sukneles, palaidines į labai simpatišką kartoninę matavimosi kabiną, nes “Pieno jausmo“ pirkėjos labai greitos, jos labai žino, ko nori, ir labai greitai tai gauna. Nėra kada svarstyti – jei žindai kūdikį, tai specialiai tam sukurtų drabužių ir ieškai “Milksense“, o jeigu mažius čia pat paleido dūdas, apsisprendi kuo pasipuoši akimirksniu. Šiemet Rima turbūt pati išbando visus modelius, nes… nes yra proga! Ir nuo to jos bizniukas tik žavesnis. Tiesą sakant, tai ir yra didžiausia vertė – šitas šiltas jausmas ir laaaabai asmeninis dėmesys su laaaabai asmenine patirtimi. Tikrai pieno jausmas…

Įsisupkite.

Pasisukite su vėjeliu!

Pasistaipykite.

Ir kol namuose tylu, išgerkite arbatos.

Ech… Gera būt mama!*

* Tokiai idilei yra papildomų sąlygų 😉

*******

“Ivė – mergaitės vardas. Mano dukrytė Ieva man jau nuo mano svajonių paauglystėje yra Ivė, tiesiog vardas buvo paslėptas, kad būtų mūsų. O įgavo naują prasmę…“ – tikiuosi Kristina nesupyks už citatą iš laiško. Nes man graaažu! Ir vardas. Ir cukriniai taškėliai…

 

{pažiūrėkit priežiūros etiketę viduje, pažiūrėkit! antytė…eeee…}

Man tokios saldžios tos istorijos apie vaikų atsineštus vardus (ir apie mamų išsipildžiusius sapnus, nes mano svajonių Adelė, tai yra nusiutęs “adelius“…), taip net graudžiai miela, kai vaikai tampa mūzomis ir tada atrodo, kad tokia veikla, darbai turi palaiminimą iš Viršaus. Nemanot?

“Ive“ – dar tik pati pradžia. Dabar dar rikiuojami “žirneliai“, bet tylios ambicijos ir teisinga trauka kokybiškiems audiniams, išieškotoms konstrukcijoms ir siūlėms, atrinktoms ir suskaičiuotoms sagoms jau akivaizdi. O rodos, taip paprasta!

Jei dabar kas nors jau bamba (ar dūsauja) dėl spalvų, derinių, pinigų, turiu argumentą – KIEKVIENAM vyrui reikia PADORIŲ kelnių! Kad išlipęs iš smėlio dėžės, purvyno patvory, išsikratęs varles iš užančio galėtų pasipuošti ir PADORIAI atrodyti ir elgtis tetos jubiliejaus baliuje, teatre ar bažnyčioje. Ir čia be juokų, kaip gi kitaip išauginti VTIKRUS vyrus?

*****

Tai priešpaskutinis įrašas. Tuoj skaitykite epilogą ir ryt susitiksim gyvai (jei tik išgyvensiu aš ;)))