You are currently browsing gusste’s articles.

Įvadas. Hm, gal aš apsidrausiu ir parašysiu tiesiai šviesiai – šio įrašo autorė yra Gustė. Ir darželis “Aukštyn kojom“ yra… ne mano :), jis Gustės ir jos bičiulės (nors gauti seniai matytų pažįstamų sveikinimų pradėjus naują veiklą, visai smagu, chi, chi…). Tiesiog KOKONE retsykiais rašinėjam mes kelios, o skaitytojams “persijungti“ nuo vienos temos į kitą, pastebėti mažomis raidėmis pažymėtą autorės vardą straipsniuko viršuje būna keblu. Aš ir toliau triūbinsiu apie mugę ir jos gėrius, bet smagu jau ir šį tą kitokio čia rasti, a’ne? Temos, galų gale, tik iš pirmo žvilgsnio tolimos. Iš tikrųjų, Vilmą iš “Marmozel“ pažįsta nuolatiniai mugės lankytojai, o ir šiemet ji bus. Ir kuo nors nudžiugins, o perskaitę šį įrašą, garantuoju, turėsit jai ir klausimų apie savo… nosis. Taigi, skaitykit, švieskitės ir švieskit!

        Gintė

Kalėdų laukimo malonumą pirmiausia pajunta mano nosis, nes kalėdinių kepinių sezoną pradedu gerokai anksčiau už namų puošimą ir dovanų pakavimą. Galbūt todėl Kalėdos man labiausiai asocijuojasi su imbiero, cinamono, vanilės, gvazdikėlių, apelsino žievelės, kardamono kvapais, o visi vaizdiniai, taip pat ir eglutės, sukelia kur kas mažiau emocijų.

Dažnai nutinka, kad šį prieššventinį periodą užpuola sloga, kuri atima pusę pasiruošimo malonumo – skonį jaučiu, bet neužuodžiu. Uoslė labai svarbi ne tik mums, suaugusiems, bet ir vaikams. Jie uosdami mokosi ir susipažįsta su pasauliu. Pastebėjot, kad vaikai dažnai pirma pauosto, o tik paskui valgo? Žinojot, kad kai vaikui “neveikia” nosis, tai ne tik trukdo suvokti tikrovės jausmą, bet netgi gali įtakoti vaizduotės trūkumą?!

Taigi, visai neatsitiktinai praėjusią savaitę “Aukštyn kojom” vaikai mankštino… uoslę! Užsiėmimui dirigavo sveikos kosmetikos ir aromatų kūrėja marmozel’ė Vilma, talkino ir fotografavo neurobiologė Rugilė.

Mūsų tikslas buvo žaidimo forma suaktyvinti šį svarbų pojūtį ir lavinti fantaziją. Todėl parinkome 3 užduotis: pažintinis uodimas, spėjamasis uodimas, kvapo pažinimas liečiant ir kūrybiškai naudojant kvepiantį objektą.

Pažintinis uodimas. Vaikai apžiūrinėjo, uostė, ragavo tai, kas valgoma: apelsinus, mandarinus, svarainius ir  svarainių sirupą, vanilę ir vaniliną, eglės šakelę, bičių vašką. Viską parinkome sąmoningai. Rūpėjo sužinoti, ar vaikai skiria apelsino kvapą nuo mandarino, tikrą vanilę, nuo kepinius, ledus ir sūrelius kvėpinančio vanilino (sintetinto kvapiklio). Kalėdų dvasiai bundant uodėme eglutę. Norėjosi pažindinti vaikus ir su lietuviškomis aromatingomis gėrybėmis – parinkome svarainius ir bičių vašką. Tyrinėjome susėdę ratu, su padūkimo minutėmis ir po jų sugrįžusiu noru pažinti. Kvapų pažinimui naudojome ir vaizdus. Kiekvieną “kvapą” rodėme gyvai ir paveikslėlyje: kaip auga mandarinai, apelsinai, kaip atrodo vanilės lazdelės ir vanilino pakelis, kaip susiglaudę ant šakelės auga svarainiai, eglutės miške, kaip bitės lipdo korius.

Spėjamasis uodimas. Davėme vaikams uosti tik pakvėpintą juostelę (apelsino ir mandarino žievelės sultimis, svarainių sirupu, vanilės ir vanilino milteliais) ir prašėme parodyti, kuris tai paveikslėlis. Įdomumui ir veiksmui vaikai įdėdavo kaštoną ar kokį konkorėžį į dežutę su kvapą atitinkančiu paveikslėliu.

Kvapo pažinimas liečiant ir kūrybiškai naudojant kvepiantį objektą. Lipdėme iš bičių vaško plokštelių. Nauja medžiaga stebuklingai paveikė emocijas, kūrybinį mąstymą, susitelkimą. Bičių vaško plokštelės, jų faktūra tapo kūrybiniu iššūkiu ne tik vaikams, bet ir auklėtojoms. Visi stengėmės perprasti, kaip lipdyti iš plokščios plokštelės – ar ją minkyti lyg plastiliną, ar dėlioti karpinius, gal lankstyti origami? Mergaitės iš karto ėmėsi veiksmo – lankstė vėduoklę, voką, suko rožes; berniukai ilgai mąstė, o prasiveržus idėjoms – vienas susuko kaulą šuneliui, kitas suminkė automobilį, vėliau atsinešė net grąžtus, pjūklus ir plaktukus… Bičių vaškas kvepėjo saldžiu, bičių meilės kupinu kvapu, o laikas jame tirpo…

Ką pastebėjome mes, ir į ką dėmesį atkreipė Vilma su Rugile:

  • 3 – 4 metų vaikai imliai uodė ir ragavo, visgi spėjimo užduotis jiems buvo kebloka. Kartais jie iš tiesų sakė, ką užuodžia, o kartais tiesiog sakė kitką, nei kaimynas, ar tą pavadinimą, kurį prisiminė. Jei turite 6 – 7  metų vaikus, spėjimo užduotyje juos būtų galima „prakalbinti“ tikslingiau. Augdami vaikai ima teikti daugiau reikšmės uosliniams stimulams, ir tai susiję su kalbos bei kitų pažintinių gebėjimų vystymusi. Gerėjant šiems gebėjimams vaikai kaupia patirtį ir apie kvapus. Mažesnius verta pažindinti, mokyti ne tik regėti, girdėti, liesti ir valgyti, bet ir užuosti, o egzaminuoti galėsite vėliau;
  • pertraukėlių metu berniukai bėgdavo užsiimti savo reikalais – traukė žaidimus, knygas, o mergaitės ratu apsėsdavo Vilmą ir toliau apžiūrinėdavo padėklą su kvapniom gėrybėm. Tiesa, vienas berniukas atrado vanilino dubenėlį ir vis atbėgdavo jo skanauti. Lipdymo dalyje, į pabaigą, liko sėdėti vien berniukai! Mergaitės išėjo gyventi darželio gyvenimo, o berniukai konstravo toliau. Tokie paprasti pastebėjimai patvirtino, kad moterims ir vyrams rūpi skirtingi dalykai, aktyviau veikia skirtingos juslės. Mergaitės ilgai išbuvo pažintinėje uodimo ir spėjimo dalyje, vėliau netgi ėmė uostyti kitus daiktus (kaštonus, konkorėžius), o berniukai pasireiškė konkretesniuose darbuose;
  • visi vienodai aktyviai dalyvavo užbaigiamoje vanilinio sūrelio valgymo dalyje. Vanilinas išties galingas mokslo kūrinys 🙂

“Aukštyn kojom” uoslės mankštoje dalyvavo 3 – 4 m. vaikai. Pagrandukų (1 m.) ir Jaunėlių (2 m.) klasėse, kuriose vaikai susikoncentruoti į veiklą geba trumpiau ir naujas žmogus dažnai būna ne tiek įdomus, kiek baugina, vaikai mankštinsis su auklėtojomis pagal Vilmos patarimus. Tiems, kas norėtų kvapų žaidimus su savo vaikais pažaisti namuose, Vilma pataria:

  • išmokite ir išmokykite savo vaikus (jei jau pamiršo šį instinktą) pirma pauostyti maistą ir tik vėliau ragauti. Iš kvapo gauname daugiausia informacijos, ar maistas sveikas, nesugedęs, ar skanus. Pastebėsite įdomų dalyką – būtent natūralus ir gyvas maistas (vaisiai, daržovės, pienas) gardžiai kvepia, o dirbtinai užaugintas ir apdorotas (kuris miestiečio juslėms dažnai skanesnis) – ne. Toks uoslės lavinimo pratimas padeda pamėgti kūnui sveikus ir organiškus produktus ir atsisakyti nesveikų;
  • augalai pakvimpa patrynus jų lapelį ar žievę. Ypač vasarą pastebėsite, kokia lauko žolių / augalų kvapų įvairovė mus supa;
  • uosti pavyksta geriau ir įdomiau užmerktomis akimis, galite žaisti spėjimo žaidimus;
  • natūraliais eteriniais aliejais (itin švelniai) pakvėpinkite vaiko mylimą žaisliuką, rūbus – priklausomai nuo augalo, tai pagerins miegą, suteiks saugumo, džiaugsmo, mažins irzlumą, saugos nuo peršalimo. Vieni tinkamiausių ir saugiausių: levandų, ramunėlių, mandarinų eteriniai aliejai;
  • apetitui sužadinti patalpoje pagarinkite bergamotės, apelsino, mandarino. Citrinos gerina susitelkimą, koncentraciją, levandos ir ramunėlės ramina, pušų kvapas atpalaiduoja ir stiprina;
  • improvizuokite, pvz. galite vienu lašu pakvėpinti molį ar plastiliną ir taip pagerinti vaiko koncentraciją, norą pabaigti pradėtą užduotį;
  • svarbiausia –  vaiko nespauskite. Uodimas turi būti malonus, kvapas būtinai turi patikti. Kai jums uodimas taps natūraliu, savo pavyzdžiu sudominsite uosti ir vaikus;
  • tiesiog prisiminkite, kad turite nosį: kai įeinate į patalpą, sutinkate žmogų, renkatės maistą, kai lyja, kai atsiduriate gamtoje…

Jei pritrūksite šviežių gėrybių kvapų dirbtuvėms namuose, kreipkitės į Vilmą – ji tikrai patars, kokiais aliejais labiausiai verta eksperimentuoti lavinant vaizduotę. Kam trūksta fantazijos renkant kalėdines dovanas, pasufleruosiu, kad “Marmozel“ turi krūvą naujienų, kurios tikrai bus Kokono mugėje. Pavyzdžiui, veido kremas su ramunėlėmis ir levandomis. Gelinis drėkiklis. Kūno aliejus “Dausos“. Plaukų balzamas, kvepiantis švelnia kava, pasaldinta lašeliu kvapniosios kanangos aromato. Kalėdų seni, tikiuosi tu skaitai Kokoną 🙂

Na, o smalsiems ir smalsioms rekomenduoju apsilankyti Vilmos vedamose „Uoslės mankštose“ suaugusiems

“Accept what you can’t change, change what you can’t accept”.

Kas jau kas, bet tėvai tikrai gali pakeisti pasaulį. Ypač jei tai, su kuo nebepavyksta susitaikyti, susiję su jų vaikais. Mes pamanėm, kad jei keisti – tai iš esmės ir nutarėm viską apversti Aukštyn kojom 🙂

Už nuotraukas ačiū Šarūnei!

ps. o ką šiam pasauly dėl savo vaikų pakeisti norite jūs? 🙂

Pastaruoju metu, kai tik turiu laisvą minutę, lendu į internetą ir skaitau skaitau skaitau. Esu apžavėta unschooling’o. Taip, žinau – nuo tų vertinių visiems bloga. Bet VLKK kol kas šiuo klausimu tyli. Todėl, jei kas nors gali pasiūlyti normalų unschooling vertimą į lietuvių kalbą, būsiu dėkinga.

Taigi, gilinuosi ir galvoju, kad būtų buvę daug paprasčiau, jei mano I būtų pradėjus eiti į normalų lopšelį-darželį, o apie vaikų edukavimą būčiau norėjusi žinoti tik tiek, kiek rašo lietuviški tėvams skirti žurnalai. Bet aš nenorėjau paprasčiau – norėjau kokybiškiau. O tada logika, nuojauta ir įvairios aplinkybės susuko galvą taip, kad dabar jaučiuosi metus sau nemenką iššūkį. Atgal į patogaus nežinojimo teritoriją grįžti nebeįmanoma, o pirmyn eiti reikės nežmoniškai daug pastangų. Nesitikiu, jog pavyks šia filosofija vadovautis nuosekliai, bet labai stengsiuos, kad bent dalis viso to atsirastų I ir N gyvenime.

Kas tas unschooling’as? Tai yra (dabar vartantys akis gali įterpti “dar viena”) vaikų ugdymo filosofija. Nesumaišykite, nors pavadinimai panašūs, mano galva, su homeschooling’u ji turi daug daugiau skirtumų nei panašumų. Pastarajam, turbūt, niekada nesiryžčiau.

Kuo jis ypatingas? Tuo, kad siūlo apeiti tradicinės mokyklos mokymo programą. Esmė ta, jog vaikų nereikia mokyti, reikia leisti jiems mokytis patiems. Tėvų pareiga – sudaryti vaikams sąlygas mokytis per natūralią gyvenimo patirtį. Tada sulauksime didesnio susidomėjimo ir kur kas geresnių rezultatų. Jokių mūsų mokymo sistemai įprastų suvaržymų, sėdėjimo suoluose žiūrint kitiems į nugaras ir priekyje stovinčią mokytoją, jokių apribojimų mokytis laike (man tos 45 minutės visada atrodė arba sąmoksliškai ilgos, arba nesąžiningai trumpos) ir jokių tradicinių mokytojų (man labai patiko žodžiai “jei mokytoją gali pakeisti kompiuteris, jį reikia pakeisti”). Lieka tik žaidimai, namų ruoša ir įvairios socialinės sąveikos.

Perspėsiu, kad filosofija turi labai daug kritikų ir ją pritaikyti praktikoje reikia ypatingo tėvų ryžto. Neturiu tikslo (ir dar nesu tiek įsigilinus), kad galėčiau jums pateikti išsamų sąrašą už ir prieš, bet gal mano mintys ir kelios uždegančios nuorodos sumotyvuos jus pasidomėti patiems.

Netikit, kad tai gali veikti, kad galima apsieiti be mokytojų? Aš skaityti išmokau savarankiškai, būdama penkerių, iš Komjaunimo tiesos. Apie tai, kad tai absoliučiai joks stebuklas ir kad susidomėję dvylikos metų vaikai gali savarankiškai perprasti net DNR molekulių replikacijos (???) pasėkmes, mano taip mėgstamuose TED pristatymuose kalba ir unschooling’o apsėstas mokslininkas Sugata Mitra. Būtinai pažiūrėkit.

Tai va, mano 2012 m. tikslų sąrašas visai kitoks nei ankstesniais metais. Dauguma punktų dabar apie tai, kokia noriu būti santykyje su vaikais, ką jiems noriu parodyti arba kaip sudaryti sąlygas jiems mokytis kitaip nuo mažens.

Noriu daug kelionių, nes tikiu, kad kelionėse nuo įspūdžių vaikai subręsta, pasikeičia. Jose įgytos žinios niekada neprilygs informacijai iš vadovėlių. Suskaičiuoti keičiamą valiutą – matematikos pamoka. Orientuotis žemėlapyje – geografija. Istorija, biologija, dailė, etika, tikėjimas, kalbos, kūno kultūra – reikia tik uždegti juo noru mokytis. Aš noriu, kad mano vaikai gyvūnus pažintų ne vien iš knygelių. Kad pamatytų, kiek kartų už juos yra didenis dramblys ir suvoktų, kas yra dykuma. Kad užuot sėdėję suvaržyti ir tylūs kaip pelės po šluota, drąsiai keltų jiems aktualius klausimus ir gautų profesionalius atsakymus. Pvz. kaip nuo žemės pakyla boingas ir kaip toks didelis ir sunkus laivas plaukia, o ne skęsta. Kad skaičiuoti mokytųsi ne iš nuobodžių vadovėlių – juk matematika yra unikali smegenų mankšta ir visai nebūtinai nuobodi! Žinoma, mokykloje man taip neatrodė. Bet juk mano mokytoja aiškindama trupmenas niekada nebuvo atsinešus obuolių, kad parodytų, kaip 3 padalinti 5 draugams… O jūs atsimenat ką nors smagaus apie matematiką?

Arba va. I darželyje atliko bandymą ir grįžus vakare entuziastingai pareiškė, kad ledas tirpsta greičiau, jei ant jo užpili druskos. Tą vakarą jai daviau daug druskos neštis į vonią. Pirma paragavo ir konstatavo, kad labai sūru. Tada išsiaiškinom, kaip atskirti rupią ir smulkią druską. Tirpinom ir ragavom jūros vandenį. Braidėm po jūrą, kad akmenukai masažuotų padukus ir, kol druska tirpo, rinkom gintarus. Išsiaiškinom, kas dar būna sūru (ašaros, prakaitas). I prosenelė gyvena Druskininkuose. Galvojom, kodėl miestas taip vadinasi (girdėtumėt jos įžvalgas…). Visa motorika ir visi pojūčiai buvo pajungti. Galų gale reikėjo žiauriai ilgai valyti grindis vonioje, bet dabar ji žino, kad šitas indas didesnis už tą ir kad iš jo visas vanduo netilps aname inde, o išbėgs per viršų.

Na va, kaip tikra pelėda pradėjus kalbėti apie savo pelėdžiuką nuklydau į detales, o tiesiog norėjau paklausti, ar jūs gerai išmanot fiziką? Aš buvau mokoma ne fizikos, o teksto atpasakojimo. Tikrų eksperimentų buvo vos keli per visą fizikos kursą. Ir dėl to apmaudu. Man ir istorija nebuvo labai įdomi, kol 11 klasėj su mainų programa išvažiavau į Vokietiją ir kasinėjau buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje. Po to bet kokie skaitiniai apie Pasaulinius karus visai kitaip lindo į galvą.

Tęsiant apgailestavimų seriją – labai gaila, kad pas mus neatkeliauja muziejų ekspozicijos, skirtos edukuoti vaikus ir kad Lietuvoj nėra mokslo muziejus. Bet yra daug kur Europoje ir, jei neklystu, net visai netoli – Estijoj. Tad laikas keliones planuotis pagal naujus kriterijus 🙂 Beje, LNDG šiuo metu vykstančioje parodoje radau informaciją, kad Sovietų sąjungoje ± 1968 m. buvo pristatytas mokslų muziejaus sukūrimo planas. Bet… kažkam kažkodėl netiko ir projektas nebuvo įgyvendintas. O aprašyme ir vizualizacijoje iš esmės visa tai, kas ir dabar laukia aplankius mokslo muziejus abipus Atlanto. Dar vienas ech…

Taigi, jei susidomėjot, suraskit laiko pasigilinti į šitą filosofiją. Ir bent fragmentais įgyvendinti tai su savo vaikais. Svarbiausia, kad jie prieš pakliūdami į mūsų mokymo sistemą būtų pajutę žinių troškimą, laisvę užduoti rūpinus klausimus, gauti/rasti atsakymus ir išreikšti save. Skeptikams galiu pasakyti, kad konkurencija su savimi yra puikiausias variklis, tam visai nereikia 25 klasiokų ir viešo pažymių vidurkių reitingo trimestro gale. Tikiu, kad taip besimokančių vaikų progresas bus stulbinantis. Ir kad jiems gyventi realiame pasaulyje bus kur kas įdomiau. Jei kadanors pasiryšiu tai įgyvendinti ne fragmentais, o pilnai – būtinai papasakosiu atskirame bloge 🙂

Mano dukrytės darželyje ruošiantis didelei visos bendruomenės šventei svarstėme, kaip panaudoti po šventės liksiančius pinigėlius. Nutarėme, kad norime savo vaikus nuo pat mažų dienų mokyti, jog nepaprastai gera yra ne tik gauti, bet ir duoti. Žinoma, kai kurie dar nesupras reikalo esmės, nes yra ir visai pipirų, bet jei tradiciją tęsime kiekvienais metais, tai taps įpročiu.

Kol kalbėjomės, kam labiausiai būtų reikalingas mūsų bendruomenės dėmesys (ne tik finansinis – atnešiau/padaviau/išėjau/pamiršau, bet ir nuolatinis bendravimas, bendra veikla ir pan.), mane užvaldė mintis, kad tas bendravimas labiausiai būtų naudingas… mūsų pačių vaikams!

Ar ir jums atrodo,  kad jei mūsų šeimoje, giminėje ar draugų rate visi sveiki ir laimingi, mūsų vaikų įgyjami bendravimo įgūdžiai yra gana sąlyginiai? 

Viena gestų kalbą mokanti darželinuko mama pasakojo, kad pvz. Lietuvoje kurtieji daug kam asocijuojasi su, grubiai tariant, atsilikėliais. O tai visiška nesąmonė, nes ypač tose šeimose, kur bent vienas iš tėvų negirdi, tai laikoma visiškai normaliu dalyku ir jų vaikai ypač sėkmingai mokosi, įgyja išsilavinimą bei dirba. Panaši nuomonė yra apie daugybę kokią nors negalią turinčių žmonių.

Man atrodo, kad tokie mitai gimsta būtent todėl, kad augdami nesutinkame žmonių, kurie nemato/negirdi/nevaikšto arba turi kokių nors raidos sutrikimų, ir susidūrę jų bijome ar stengiamės vengti, nes nemokame bendrauti. Pabrėžiu, – ne jie, o būtent mes nemokame bendrauti.

Pastebėjote, kad vaikai labai emocingi? Kad jie neslopina jausmų, nuotaikų? Juokiasi taip nuoširdžiai ir iš visų jėgų, kad jei mes taip nusijuoktume, aplinkiniai tikrai pašiurptų 🙂 Visi žinom, kad taip yra todėl, kad tos mažos galvelės dar neprikimštos nesąmonių apie “teisingas” normas, kad jų dar neužvaldė kompleksai. Tad savaime suprantama, jog jei tokiame amžiuje jie susitiks “kitokių” vaikų, natūraliai ras būdą kaip bendrauti – jei ne verbaline kalba, tai kūno kalba, žvilgsniu, mokysis empatijos ir t.t. Man tai atrodo labai svarbu, nes pradėjus domėtis vaiko emocinio intelekto lavinimu supratau, kad jis vaiko gyvenime bus n kartų svarbesnis už IQ.

Tai kaip suteikti vaikui tas vertingas pamokas? Manau, kad svarbiausia yra norėti, o tada jau tikrai pavyks išnaudoti kiekvieną progą. Pavyzdžiui, ne SMS žinute paaukoti 10 Lt neįgaliems ar sergantiems vaikams, o periodiškai juos aplankyti, kartu pažaisti, surengti jiems kokias nors edukacines pamokėles ir pan. Ir būtinai į tai įtraukti savo vaikus. Kad jie pamatytų, jog visi turi tuos pačius poreikius mylėti, draugauti, sulaukti dėmesio. Kad sutikus “kitokius” žmones jų nereikia nei bijoti, nei užjausti. Kad reikia tiesiog priimti juos tokius, kokie jie yra. Paradoksalu, bet geriausi rezultatai pasiekiami, jei vaikams šios pamokos duodamos pačiame egoistiškiausiame – ikimokykliniame amžiuje.

Ir pabaigai – man labai nepatinka etiketė “nenormalus”. Nes kartais imu ir pradedu abejoti, kurie iš mūsų iš tikrųjų yra “normalūs” 🙂 Todėl renkuosi žodį “kitoks”. Juk iš tiesų tai mes visi esam “kietokie”, tiesa?

Šiemet nepaprastai vaisingi metai – kol laukiu liepos mėnesį pasirodysiančių gandrų, džiaugiuosi kitu “kūdikiu” 🙂 Kalbu apie prieš mėnesį startavusį edukacinį projektą SVEIKO PROTO SEMINARAI TĖVAMS, kuriame savo žiniomis ir patirtimi dalinasi dr. Austėja Landsbergienė.

Nuo ko viskas prasidėjo? Kai mano pirmagimė Izabelė dar buvo visai mažylė, nuolat kildavo klausimų, į kuriuos niekur nerasdavau atsakymų. Nekalbu apie “mamų žurnalus”, kurie dažniausiai nuvildavo iš metų į metus perspausdinamais straipsniais. Ieškodavau patarimų ir knygose, ir internete, bet dažnai likdavau priimti sprendimą tiesiog pati su savo sveiku protu.

Kai atradau Austėjos blogą (www.austejosblogas.lt), negalėjau patikėti, kad tiek kokybiškos ir aktualios informacijos visą laiką buvo čia pat 🙂 Kedendavau blogo archyvą ir rasdavau beveik visus atsakymus į mane kamuojančius klausimus. Ir ne šiaip pamąstymus, o atsakymus, paremtus aktualiais tyrimais, patvirtintus mokslo arba 4 vaikus auginančios mamos patirtimi. Kai vieną kartą atsakymo neradau ir mano pačios sveiko proto nebeužteko teisingam sprendimui priimti, tiesiog parašiau Austėjai el. paštu. Dabar žinau, kad man žiauriai pasisekė, nes atsakymą gavau akimirksniu 🙂 O pasirodo, jų srautas į Austėjos pašto dėžutę yra nežmoniškas. Jau nesiplėsiu, pasakodama, kad patarimas buvo stulbinančiai efektyvus!

Po kiek laiko tame pačiame bloge pamačiau įrašą apie Austėjos darželį. Skaičiau ir verkiau (kas šiaip man tikrai nebūdinga!), negalėdama patikėti, kad viskas, apie ką svajojau savo vaikui, jau yra! Ir kai Izabelė pradėjo lankyti Vaikystės sodą, griuvo visi n metų mano galvoje gyvenę mitai apie ugdymo įstaigas, jų daromas traumas mažyliams ir beširdes motinas, kurios metinukus išgrūda daržan. Tiesa, adaptacija buvo, bet ne Izabelei, o man – sėdėdavau automobilyje ir su ašarom akyse galvodavau “negi jai taip visai visai manęs nereikia?”.

Taigi, kasdien susitikus Austėją spėdavau užduoti kokį nors klausimą, išsiaiškinti, ką nors labai rūpimo. Ir kas kartą galvodavau – o dieve, kokią prabangą turiu! Nes patikėkit, nebuvo nei vieno patarimo, kuris man keltų abejonių, kuris nesuveiktų.

Ir tada kilo mintis – aplink tiek tėvų, kuriems trūksta informacijos. Būtų puiku jiems padėti! Juk tiek kursų, kuriuose moko, kaip tapti lyderiais, patirti finansinę sėkmę, pasirinkti profesiją, rasti sau tinkamą partnerį ir net sėkmingai pagimdyti! O ką daryti toliau? Kaip būti gerais tėvais ir kuo mažiau eksperimentuoti su savo vaiku? Kaip atsijoti pelus nuo grūdų ir atsirinkti, kas draugių, supermamų, anytų ir močiučių patarimų jūroje yra vertinga, o kas – tiesiog įsišaknijęs absurdas? Žinojau, kad už Austėją niekas geriau šio poreikio nemato ir negali lygiuotis įgyta patirtimi, todėl nedrąsiai, bet pasiūliau įgyvendinti tai, ką, pasirodo, ji ir pati seniai norėjo padaryti 🙂 Ir štai – vakar įvyko jau trečiasis šeštadieninis susitikimas su tėvais!

Iki vasaros dar liko 3  susitikimai:

  • Vaikų kūrybiškumas: kaip išmokyti to, ko patys nemokame? (05 14)
  • Ką renkamės: šiltnamyje užaugintą vaiką ar savarankišką asmenybę? (05 28)
  • Ruošiamės į darželį: ką daryti, kad vaikas ten eitų su džiaugsmu? (06 18)

Labai rekomenduoju nepagailėti kelių valandų saulėto šeštadienio ryto ir apsilankyti. Tik įspėju – kuo daugiau domiesi, tuo reiklesnis vaiką supančiai aplinkai tampi. Ir tikrai nepasakyčiau, kad staiga vaiką auginti tampa paprasta kaip du kart du. Anaiptol. Tačiau kas kartą išeini iš seminaro ne tik su naujomis žiniomis, bet ir vis labiau pasitikėdama/-as savimi 🙂 Jokių kraštutinumų, jokio nuomonės piršimo.

Ir pabaigai, keli klausimai jums:

  • ar tikite, kad didžiausia ir sėkmingiausia investicija gyvenime yra investicija į vaikus?
  • kas jūsų autoritetai, padedantys būti geresniais tėvais?
  • kuo jūs pasitikite ir kur ieškote informacijos iškylančiais klausimais?

O kadangi šiandien Motinos diena, noriu pasveikinti savo Mamą. Ir visas kitas Mamas. Ir visas/visus, kurie joms padeda būti geriausiomis Mamomis. Ir būtinai iš visos širdies padėkoti Austėjai, kurios dėka aš galiu būti daug geresnė mama.


Sveiki, aš Gustė 🙂 Ačiū Gintei, kuri pasiūlė “eterį” mintims apie vaikus. Pažadu, kad neprovokuosiu temomis, kuriomis jau turbūt visi yra bent po 100 kartų aršiai pasisakę (pvz. apie skiepus). Nes per beveik dvejus metus mamavimo pramokau nebūti siaubingai kategoriška. Ypač niekur nevedančiose diskusijose. Ir dar pažadu, kad mano įrašai niekada neperaugs į išprotėjusios mamos dienoraštį “kas mums šiandien nutiko” ar “ką mes šiandien padarėme”. Nes savo kailiu patyriau, kad vienas rimtesnių kantrybės ir diplomatijos išbandymų yra mama, non-stop kliedinti apie savo angelėlį. Per daug neišsiplečiant, stengsiuos, kad būtų aktualu ir naudinga tiems, kurie augina vaikus. O jūs savo komentarais, prašau, “pavairuokit“ mane, kad Gintei paskui netektų gailėtis 🙂

Tiek intro. O dabar pirmas mano klausimas jums – ar ir jūs manot, kad gyvename nedraugiškame šeimai mieste?

Kadangi šiuo metu darau eksperimentą sekančiam įrašui apie šeimai nedraugišką miestą (ir bręstu Gintės žadėtam įrašui apie Sveiką protą), tai pradėsiu nuo to, su kuo jau pakankamai prisieksperimentavau – mamos išėjimas užkasti/išgerti kavos su mažyliu.

Nesu Vilniuj radusi nei vienos vietos, kurią galėčiau nuoširdžiai pavadinti draugiška šeimai. Bet susidariau nuomonę, apie lietuvišką standartą:

  • viena ar, jei labai pasiseka, pora pigiausių nesaugių vaikiškų kėdučių;
  • vėlgi, jei pasiseka – vystymo lenta moterų tualete;
  • vaikiškas meniu (pica su smile iš kečupo, fri bulvytės su dešrelėm ir pan). Košės ir varškėtukų įmanoma rasti nebent suspėjus į pusryčius;
  • keli aplūžę purvini žaislai – čia Belmontas konkurentų tikrai neturi;
  • šiuo metu itin populiarus reikalas – nekokybiškai atspausdintas spalvinimo paveiksliukas ir nepadrožti pieštukai.

Nepagalvokit, kad nežinau, ko noriu 🙂 Taigi, kokia vieta mano akimis drąsiai pretenduotų tapti draugiška šeimai?

  • Tokia, į kurią galiu savarankiškai patekti (padorus parkavimas, nėra stačių laiptų ir vaikiškam vežimėliui per siaurų durų).
  • Kur šeimai su vaiku laukiančiai staliuko teikiama pirmenybė.
  • Kur nebaisu sekundei nusisukti nuo vaiko: jei kieme – tai su atitvertu vaikų žaidimų kampu, jei viduje – be net suaugusiam pavojingų  interjero sprendimų (“netikėtų” laiptų, veidrodžių, etc.).
  • Kur yra erdvė oriai pamaitinti vaiką ir pakeisti sauskelnes.
  • Kur gali drąsiai paprašyti pašildyti atsineštą tyrelę arba kur yra iš tiesų vaikiškas meniu – košė, jogurtas ar varškytė, vaisių salotos.
  • Kur yra ramus kampas, jei mamai pasisekė ir vaikas užsnūdo vežime… Nes kartais nusišypso tokia laimė ir tada kiekviena minutė ramybės yra neįkainojama.

Tiesa, kelios vietos man yra įstrigusios! Rene – nes ten galima piešti kreidelėmis ant popierinių staltiesių. Mano guru – nes pasiūlo pašildyti atsineštą vaiko maistą ir – visiškai nerealu! – garais nuplikyti ant žemės nukritusį vaiko šaukštelį/čiulptuką. Užupio picerija – nes visą dieną turi košės. Vapiano – nes vaikui mielai for free pagamina cappuccino vien iš pieno 🙂 Beje, man atrodo, kad tai yra būtent tai, už ką turi būti paliekami geri arbatpinigiai.

O kokia jūsų patirtis? Kur jūs su vaiku drąsiai užsukate, o kur rekomenduojate nekišt nosies? Ko jums labiausiai trūksta, kad su vaiku pusvalandžiui užsukus išgerti kavos išeitumėt ne išsekusios (išsekę), o pailsėjusios (pailsėję) ir geros nuotaikos?


Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com