You are currently browsing the tag archive for the ‘aukštyn kojom’ tag.

Įvadas. Hm, gal aš apsidrausiu ir parašysiu tiesiai šviesiai – šio įrašo autorė yra Gustė. Ir darželis “Aukštyn kojom“ yra… ne mano :), jis Gustės ir jos bičiulės (nors gauti seniai matytų pažįstamų sveikinimų pradėjus naują veiklą, visai smagu, chi, chi…). Tiesiog KOKONE retsykiais rašinėjam mes kelios, o skaitytojams “persijungti“ nuo vienos temos į kitą, pastebėti mažomis raidėmis pažymėtą autorės vardą straipsniuko viršuje būna keblu. Aš ir toliau triūbinsiu apie mugę ir jos gėrius, bet smagu jau ir šį tą kitokio čia rasti, a’ne? Temos, galų gale, tik iš pirmo žvilgsnio tolimos. Iš tikrųjų, Vilmą iš “Marmozel“ pažįsta nuolatiniai mugės lankytojai, o ir šiemet ji bus. Ir kuo nors nudžiugins, o perskaitę šį įrašą, garantuoju, turėsit jai ir klausimų apie savo… nosis. Taigi, skaitykit, švieskitės ir švieskit!

        Gintė

Kalėdų laukimo malonumą pirmiausia pajunta mano nosis, nes kalėdinių kepinių sezoną pradedu gerokai anksčiau už namų puošimą ir dovanų pakavimą. Galbūt todėl Kalėdos man labiausiai asocijuojasi su imbiero, cinamono, vanilės, gvazdikėlių, apelsino žievelės, kardamono kvapais, o visi vaizdiniai, taip pat ir eglutės, sukelia kur kas mažiau emocijų.

Dažnai nutinka, kad šį prieššventinį periodą užpuola sloga, kuri atima pusę pasiruošimo malonumo – skonį jaučiu, bet neužuodžiu. Uoslė labai svarbi ne tik mums, suaugusiems, bet ir vaikams. Jie uosdami mokosi ir susipažįsta su pasauliu. Pastebėjot, kad vaikai dažnai pirma pauosto, o tik paskui valgo? Žinojot, kad kai vaikui “neveikia” nosis, tai ne tik trukdo suvokti tikrovės jausmą, bet netgi gali įtakoti vaizduotės trūkumą?!

Taigi, visai neatsitiktinai praėjusią savaitę “Aukštyn kojom” vaikai mankštino… uoslę! Užsiėmimui dirigavo sveikos kosmetikos ir aromatų kūrėja marmozel’ė Vilma, talkino ir fotografavo neurobiologė Rugilė.

Mūsų tikslas buvo žaidimo forma suaktyvinti šį svarbų pojūtį ir lavinti fantaziją. Todėl parinkome 3 užduotis: pažintinis uodimas, spėjamasis uodimas, kvapo pažinimas liečiant ir kūrybiškai naudojant kvepiantį objektą.

Pažintinis uodimas. Vaikai apžiūrinėjo, uostė, ragavo tai, kas valgoma: apelsinus, mandarinus, svarainius ir  svarainių sirupą, vanilę ir vaniliną, eglės šakelę, bičių vašką. Viską parinkome sąmoningai. Rūpėjo sužinoti, ar vaikai skiria apelsino kvapą nuo mandarino, tikrą vanilę, nuo kepinius, ledus ir sūrelius kvėpinančio vanilino (sintetinto kvapiklio). Kalėdų dvasiai bundant uodėme eglutę. Norėjosi pažindinti vaikus ir su lietuviškomis aromatingomis gėrybėmis – parinkome svarainius ir bičių vašką. Tyrinėjome susėdę ratu, su padūkimo minutėmis ir po jų sugrįžusiu noru pažinti. Kvapų pažinimui naudojome ir vaizdus. Kiekvieną “kvapą” rodėme gyvai ir paveikslėlyje: kaip auga mandarinai, apelsinai, kaip atrodo vanilės lazdelės ir vanilino pakelis, kaip susiglaudę ant šakelės auga svarainiai, eglutės miške, kaip bitės lipdo korius.

Spėjamasis uodimas. Davėme vaikams uosti tik pakvėpintą juostelę (apelsino ir mandarino žievelės sultimis, svarainių sirupu, vanilės ir vanilino milteliais) ir prašėme parodyti, kuris tai paveikslėlis. Įdomumui ir veiksmui vaikai įdėdavo kaštoną ar kokį konkorėžį į dežutę su kvapą atitinkančiu paveikslėliu.

Kvapo pažinimas liečiant ir kūrybiškai naudojant kvepiantį objektą. Lipdėme iš bičių vaško plokštelių. Nauja medžiaga stebuklingai paveikė emocijas, kūrybinį mąstymą, susitelkimą. Bičių vaško plokštelės, jų faktūra tapo kūrybiniu iššūkiu ne tik vaikams, bet ir auklėtojoms. Visi stengėmės perprasti, kaip lipdyti iš plokščios plokštelės – ar ją minkyti lyg plastiliną, ar dėlioti karpinius, gal lankstyti origami? Mergaitės iš karto ėmėsi veiksmo – lankstė vėduoklę, voką, suko rožes; berniukai ilgai mąstė, o prasiveržus idėjoms – vienas susuko kaulą šuneliui, kitas suminkė automobilį, vėliau atsinešė net grąžtus, pjūklus ir plaktukus… Bičių vaškas kvepėjo saldžiu, bičių meilės kupinu kvapu, o laikas jame tirpo…

Ką pastebėjome mes, ir į ką dėmesį atkreipė Vilma su Rugile:

  • 3 – 4 metų vaikai imliai uodė ir ragavo, visgi spėjimo užduotis jiems buvo kebloka. Kartais jie iš tiesų sakė, ką užuodžia, o kartais tiesiog sakė kitką, nei kaimynas, ar tą pavadinimą, kurį prisiminė. Jei turite 6 – 7  metų vaikus, spėjimo užduotyje juos būtų galima „prakalbinti“ tikslingiau. Augdami vaikai ima teikti daugiau reikšmės uosliniams stimulams, ir tai susiję su kalbos bei kitų pažintinių gebėjimų vystymusi. Gerėjant šiems gebėjimams vaikai kaupia patirtį ir apie kvapus. Mažesnius verta pažindinti, mokyti ne tik regėti, girdėti, liesti ir valgyti, bet ir užuosti, o egzaminuoti galėsite vėliau;
  • pertraukėlių metu berniukai bėgdavo užsiimti savo reikalais – traukė žaidimus, knygas, o mergaitės ratu apsėsdavo Vilmą ir toliau apžiūrinėdavo padėklą su kvapniom gėrybėm. Tiesa, vienas berniukas atrado vanilino dubenėlį ir vis atbėgdavo jo skanauti. Lipdymo dalyje, į pabaigą, liko sėdėti vien berniukai! Mergaitės išėjo gyventi darželio gyvenimo, o berniukai konstravo toliau. Tokie paprasti pastebėjimai patvirtino, kad moterims ir vyrams rūpi skirtingi dalykai, aktyviau veikia skirtingos juslės. Mergaitės ilgai išbuvo pažintinėje uodimo ir spėjimo dalyje, vėliau netgi ėmė uostyti kitus daiktus (kaštonus, konkorėžius), o berniukai pasireiškė konkretesniuose darbuose;
  • visi vienodai aktyviai dalyvavo užbaigiamoje vanilinio sūrelio valgymo dalyje. Vanilinas išties galingas mokslo kūrinys 🙂

“Aukštyn kojom” uoslės mankštoje dalyvavo 3 – 4 m. vaikai. Pagrandukų (1 m.) ir Jaunėlių (2 m.) klasėse, kuriose vaikai susikoncentruoti į veiklą geba trumpiau ir naujas žmogus dažnai būna ne tiek įdomus, kiek baugina, vaikai mankštinsis su auklėtojomis pagal Vilmos patarimus. Tiems, kas norėtų kvapų žaidimus su savo vaikais pažaisti namuose, Vilma pataria:

  • išmokite ir išmokykite savo vaikus (jei jau pamiršo šį instinktą) pirma pauostyti maistą ir tik vėliau ragauti. Iš kvapo gauname daugiausia informacijos, ar maistas sveikas, nesugedęs, ar skanus. Pastebėsite įdomų dalyką – būtent natūralus ir gyvas maistas (vaisiai, daržovės, pienas) gardžiai kvepia, o dirbtinai užaugintas ir apdorotas (kuris miestiečio juslėms dažnai skanesnis) – ne. Toks uoslės lavinimo pratimas padeda pamėgti kūnui sveikus ir organiškus produktus ir atsisakyti nesveikų;
  • augalai pakvimpa patrynus jų lapelį ar žievę. Ypač vasarą pastebėsite, kokia lauko žolių / augalų kvapų įvairovė mus supa;
  • uosti pavyksta geriau ir įdomiau užmerktomis akimis, galite žaisti spėjimo žaidimus;
  • natūraliais eteriniais aliejais (itin švelniai) pakvėpinkite vaiko mylimą žaisliuką, rūbus – priklausomai nuo augalo, tai pagerins miegą, suteiks saugumo, džiaugsmo, mažins irzlumą, saugos nuo peršalimo. Vieni tinkamiausių ir saugiausių: levandų, ramunėlių, mandarinų eteriniai aliejai;
  • apetitui sužadinti patalpoje pagarinkite bergamotės, apelsino, mandarino. Citrinos gerina susitelkimą, koncentraciją, levandos ir ramunėlės ramina, pušų kvapas atpalaiduoja ir stiprina;
  • improvizuokite, pvz. galite vienu lašu pakvėpinti molį ar plastiliną ir taip pagerinti vaiko koncentraciją, norą pabaigti pradėtą užduotį;
  • svarbiausia –  vaiko nespauskite. Uodimas turi būti malonus, kvapas būtinai turi patikti. Kai jums uodimas taps natūraliu, savo pavyzdžiu sudominsite uosti ir vaikus;
  • tiesiog prisiminkite, kad turite nosį: kai įeinate į patalpą, sutinkate žmogų, renkatės maistą, kai lyja, kai atsiduriate gamtoje…

Jei pritrūksite šviežių gėrybių kvapų dirbtuvėms namuose, kreipkitės į Vilmą – ji tikrai patars, kokiais aliejais labiausiai verta eksperimentuoti lavinant vaizduotę. Kam trūksta fantazijos renkant kalėdines dovanas, pasufleruosiu, kad “Marmozel“ turi krūvą naujienų, kurios tikrai bus Kokono mugėje. Pavyzdžiui, veido kremas su ramunėlėmis ir levandomis. Gelinis drėkiklis. Kūno aliejus “Dausos“. Plaukų balzamas, kvepiantis švelnia kava, pasaldinta lašeliu kvapniosios kanangos aromato. Kalėdų seni, tikiuosi tu skaitai Kokoną 🙂

Na, o smalsiems ir smalsioms rekomenduoju apsilankyti Vilmos vedamose „Uoslės mankštose“ suaugusiems

Girdėjot posakį: “…iš kuklumo nenumirs“? O matėt ką nors nuo to kuklumo merdėjant? Aš beveik ;). Va, praeitas įrašas KOKONE taip ir atrodo – Gustė su bičiule atidarė tikrai fainą vaikų darželį ir dabar kramto nagus už kampo (vis iš to nelemto kuklumo!!), o tuo tarpu didžioji dalis pasaulio nė neįtaria apie ką čia ir gal kas nors kaip tik dabar desperatiškai ieško TO darželio TAM vaikui! Jau girdžiu lemenant“ “Bet tai, kaip čia, nepatooogu, vėl kas nors sakys – 2 mamelės atidarė darželį…“ arba: “Parašysim, o paskui visi galvos, kad tas KOKONAS tai tik reklamuoja ką nors ir reklamuoja…“, ir galų gale pagrindinis kuklinimosi motyvas, “tūzas“  – “Aaaaa!! Negaliu PATI rašyti, kad gražu, smagu, fainai ir tai yra… MANO (na, pusiau…) “smėlio dėžė“!

Oooooi…. Na, gerai, negali pati, galiu aš. Nes buvau, mačiau, pajutau, kad tikrai gerai, nes: a) šiuo metu neturiu darželinio amžiaus vaikų ir galiu į šitą naujieną pažiūrėt kiek iš šalies; b) nemanau, kad susilaukusios vaikų, diplomuotos vadybininkės, teisininkės ar pedagogės (oi, dabar jau edukologės) staiga nukvaišta iki naktipuodžio lygio ir daugiau nieko nebegali; c) tikiu, kad laviruojant tarp kelių nuosavų vaikų nuotaikų ir poreikių, tuo pat metu žongliruojant puodais ir mobiliuoju telefonu, vairuojant automobilį, kur staugia būsimasis pavarotis lyg jau dabar koncertuotų su… “Blackh  sabath“, laaaabai lavėja koncentracija, planavimo įgūdžiai, kūrybiškumas ir kritiškas mąstymas. Ir drąsa. Tikrai! Drąsa, tyliai paburbėjus: “galiu geriau“, imti ir pabandyti padaryti geriau. Man užtruko, kol susiprotėjau, kad aukštas ūgis yra veikiau perteklius, nei trūkumas, o štai susivokti, kad net keleri metai mamavimo vertės tik prideda, jokiu būdu ne atima, pavyko greičiau, ačiū, Die…  Ir kam gi dar steigti vaikų darželius, jei ne mamoms? Be to, čia dirba tikros auklėtojos, profesionalų paruošta ir patvirtinta rimta, progresyvi ugdymo programa, kruopščiai ir atsakingai ieškota maisto tiekėjų, ramioje vietoje Žvėryne 10-čiai metų išsinuomotas privatus namas, (ohoo! vadinasi, tai ne žaidimas iš operos “kol nusibos“), su uždaru žaliu kiemu…

…ir moliūgų darželiu, su paslaugiais kaimynais, jau dabar mielai siūlančiais paskolinti grėblį ar laistytuvą. Namo erdvės pritaikytos vaikams: 2 miegamieji, 3 kambariai žaidimui, virtuvė su vaikišku valgomuoju visiems darželiokams, tvorelės ir varteliai prie laiptų.

Ei, pala, bet tai čia jau rimtas biznis!

– Guste, kam tau to reikia?? Negi kiti daržai netiko?
– Netiko, nebepatiko…  Iš to “nebepatiko“ ir atsirado “Aukštyn kojom“ mūsų 4 atžaloms (mano porai ir Justinos dviems) + draugų vaikams. Tada paaiškėjo, kad darželyje saugiai ir laisvai telpa koks 30 vaikų (3 grupės skirstomos pagal amžių nuo 1m. iki priešmokyklinukų), o draugai tiek vaikų dar neturi ;). Taigi, dar apie 15 laisvų vietų yra draugų draugų vaikams, dar nepažįstamų draugų…
– Tai visas biznis – savas darželis saviems vaikams?
– Panašu… Milijonų neuždirbsim ir nesiekiam, bet jei savi vaikai į darželį eis ryte be ašarų, o vakare grįš be snarglio – jau gerai. O jeigu ne tik savi… Ir jei dar bus ką prasmingo nuveikti dieną ir vaikams, ir tėvams (savuose darbuose), jei vaikystė žydės, kaip kadaise svajojom: su pačių sodinamais svogūnais, balom po lietaus, mankšta ryte ir pasakom po pietų, be skubėjimo, tiesiog žaidžiant ir mokantis tuo pačiu metu – jau verta milijono, ar ne?
– Skamba puikiai, širdį glosto, bet vis tiek absoliučiai visiems neįtiksit, kam nors gi nepatiksit. Kam?
– Pas mus dauguma žaislų mediniai, lavinamieji, gali būti, kad kas pasiges rožinės plastmasės.  O gal kažkas nusistebės tikrais (naujais) chirurgų chalatais ir operacinės kaukėm ar senu kavinuku smėlio dėžėj.
– Mačiau kavinuką! Čia deficitinis  žaislas jūsuose, būsimi baristos auga, che, che… Gerai, o visus norinčius jau taip ir priimat, nėra atrankos?
– ?
– Na, žinai: vaikai-ožiukai, švepliukai ir kitokie “neformalai“. Aš vis prisimenu kruvinus vargus dėl darželio su saviškiu… Kratėsi ir valdiški, ir privatūs darželiai.
– Tos šeimos, kurios akcentus susidėjusios kitose vietose negu mes, tiesiog neateina iki mūsų. Kita vertus, mes pasiruošėme viskam – turim ir psichologę, ir logopedę…
-… ir baseiną ;).

– Žinau, kalbant apie vaikus, viskas yra svarbu, bet kas tau ir tavo bendramintėm yra svarbiau už šiaip svarbu: vaikų mityba, ugdymas, grynas oras + ekologija…  Na, surikiuok į pirmenybių eilę ar bent pavardink, juk visi gyvenimą kirčiuoja skirtingai, o jei reikalas sukasi apie vaikus, tie prioritetai yra kaip lakmuso popierėlis – mano ar ne mano tai aplinka, tiks mano vaikams ar ne.

– Maistas yra svarbu. Žalias erdvus kiemas atokiau nuo judrių gatvių irgi svarbu. Bet mums svarbiau už svarbu yra užtikrinti, kad “Aukštyn kojom“ būtų gera vaikams, patogu tėvams ir vyktų ypač kokybiškas ugdymas.

Ir dar šis tas apie bendrą vaizdą ir kelias savais radarais užpelenguotas smulkmenas.  Kadangi man patinka “IKEA“ ir kai kurios detalės “Aukštyn kojom“ pasirodė pažįstamos asmeniškai, nieko nenustebinsiu pacaksėjimu: “kaip skandinaviškai stilinga“, bet erdvi rūbinė ex garaže ir ištiestos iš pažiūros negudrios sofutės prie spintelių – tiesiog kūrybiškumo triumfas! Beveik nepersūdau, rimtai, labai gerai nuteikė. Kaip ir metalinė džiovyklė šlapiems kombinezonams ir batams sudžiauti arba neslidus laiptelis tualete pasilypėti, kojas patogiai susidėti (kriauklės vaikiškos, bet vis tiek gi ne visi pasieks). Tiesą sakant, nesu mačiusi tokių paprastų gudrybių darželiuose, paprastai būna viskas specialiai pritaikyta daržams (bet nebūtinai vaikams…). Nesakau, kad tai kažkoks vertimas aukštyn kojom, bet man, kaip ir visoms mamoms, svarbus dėmesys smukmenoms, svarbioms smulkmenoms. Gal tada sustiprėja nuojauta, kad ir vaiko smulkius gyvenimo džiaugsmus ar nesmagumus pamatys ir tinkamai įvertins.

Į “Aukštyn kojom“ važiavau iš smalsumo ir dar radom progą – susibėgo kelios KOKONO… eee… mergos ;), labai sunku kitaip kažkaip įvardinti kas mes ir apie ką. Papliurpėm apie vaikus, vaikų daržus (savaime suprantama), namus ir… sutemo. Apie KOKONĄ jau mąsčiau viena, mindama dviračiu tamsiomis Žvėryno gatvikėmis. Trumpindama kelią taip pasiklydau, kad išvažiavusi pagaliau į neoninę šviesą, jaučiausi laimėjusi aukso puodą. Ir čia sumečiau, kad ir iš to kokoninio blūdijimo nežinia kam ir kodėl, tiesiog sukinėjimosi kaip siauromis galvelėmis tarp pyragų receptų ir vasaros pasakų, asmeninių sentimentų ir kone reklaminių įrašų apie tai kas mums patinka ir ką šiuo metu gero veikia kiti, žiū, išsirutuliojo kai kas ir apie mus. Kas mes, ką veikiame dabar, kur link sukame? Tai štai, čia Gustės (ir Co)), kuri kartais KOKONE rašo apie vaikus, naujas vaikų darželis “Aukštyn kojom“, turbūt pačios jos gyvenimą verčiantis aukštyn kojom. Šarūnės nuotraukos iš šito darželio, žinoma, nėra atsitiktinės, bet apie tai jau.. rytoj, kaip paprastai rašoma:

Bus daugiau…

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com