Jaučiuosi dabar taip, lyg su šlapiais botais maknočiau per išplautas grindis. Tik tos “grindys” valytos beveik prieš metus ir daugiau niekas čia nebuvo užėjęs… “Fiūūūū! Nupūsiu dulkes, tiesiog vėl išsikrausiu savo mantą ir būsiu čia toliau.”- nusprendžiu.

Nea, nepavyks be pasiteisinimų…

Per tuos tylos mėnesius KOKONE, mūsuose virė gyvenimas, taškėsi ir kunkuliavo, gimė naujos idėjos (ir vaikai), lipo ant galvos darbai (ir vaikai), augo visokia patirtis (ir… vaikai). Vis dar rašau daugiskaita, matyt taip galvoti saugiau. Iš tiesų, KOKONE labiausiai reikėtų perrašyti skyrelį “APIE”. Kol čia rašinėjom-paišinėjom kelios (5, 4, 3), buvo kažin koks pilnatvės ir užnugario jausmas. Kai likom dviese, atsirado savotiška, kone patalogiška atsakomybė (jei net nieko naujo nerašant, čia vis tiek kasdien, pasak statistikos, užeina bent 200 svečių, tai kažkaip ir stebina, ir įpareigoja) ir susikratė labai aiškus tekstų – vaizdų – temų pasiskirstymas (Lemanui, Lemanui, Danieliui…). Likusi viena, kurį laiką tą vienumą neigiau, o paskui turbūt pasidaviau ir… išėjau feisbuko teršti. Ale, grįžau, čia gi palociai didesni, va, kiek hektarų grafomanijai!

Apie tai, kaip sekasi (o SEKASI!) kitiems ir kitoms, parašysiu vėliau, prižadu. Dabar tik užsiminsiu, kuo gyvenu pati.

Aš seku pasakas pagal užsakymus. Maždaug tokius: “Neee, nenoje miegooo! Mama, ateeeik! Papasakok apie džyyypą!”.

Na, ką gi, prašom: apie tą džipą, kuriam šiandien ant užpakalio buvau priversta priklijuoti nuo kitos mašinėlės nusuktą ratą. Irgi pagal užsakymą…

PASAKA APIE DŽIPĄ, KURIS IEŠKOJO ATSARGINIO RATO

Kartą gyveno, va, toks Džipas:

masinos 1333

Gyveno ilgai ir laimingai, kol vieną dieną susizgribo, kad gi neturi atsarginio rato. Ir Laimė kaip mat jį paliko. Išvažiavo Džipas į Margąjį Pasaulį rato ieškoti. Važiavo, važiavo ir sutiko mažą Mašinytę. “Labas, gražuole, gal turi atsarginį ratą?” – paklausė Džipas. “Neee, netelpa niekur, labai gadina nervus ir stilių, tai nesivežioju.” –  pamirksėjo Mašinytė ir nuvažiavo į degalinę kavos.

22masinos

O Džipas patraukė toliau. Privažiavo miškelį, ten rado Traktorių. Jis kasė griovį. “Gal turi atsarginį ratą?” – pasidomėjo Džipas. “Turiu! Reikia? Paskolinsiu.” – tuoj pasiūlė Traktorius. “Paskolink!” – apsidžiaugė. Bet ratas pasirodė beesąs per didelis kokiais penkiais dydžiais. Nusiminė Džipas, rodos, akyse sumenko ir nieko nesakęs, nuriedėjo.

Keliavo jis toliau. Važiavo, važiavo ir privažiavo didelį miestą. Ten sutiko Autobusą ir Troleibusą. Autobusas iliustracijų nemėgo, o Troleibusas net su murzinais ūsais mielai pozuodavo turistams. Štai:

auto

Džipas ir jų pasiteiravo apie atsarginį ratą. Autobusas ir Troleibusas pasiūlė pavažiuoti septynias stoteles iki raudonų plytų garažo, kuriame prikrauta daugybė ratų. “Paprašyk sargo, ir gausi vieną,” – sako Autobusas. “Juk ratai – visi vienodi, visiems tinka.” – pritarė Troleibusas. “Tai kad ne…” – pagalvojo sau Džipas ir nubirbė toliau.

(maždaug šioje vietoje pasakos Užsakovas užmigo, bet įsijaučiau ir jau nebegalėjau sustot…)

Dar kiek pasižvalgęs po Didelį Miestą, Džipas privažiavo Didžiulę Parduotuvę su daugybe naujutėlaičių blizgančių automobilių. Paspoksojo per langą ir įsidrąsinęs įsuko pro vartus. “Kas tu toks, kodėl toks suplotas?” – paklausė Džipas vieno raudono blizgūno.

lenktyn 2

“Aš – Sportinis!” – atkirto tas. “Sportinis Super Auto.” – parodė auksinius užrašus ant nosies ir užpakalio ir paklausė, ko toks pavargęs ir dulkinas Džipas čia ieško. “Atsarginio rato.” – atsiduso Džipas. “Kam tau jis? – nusistebėjo Sportinis Super Auto. “Na, maluosi miškais ir laukais, kur nėra kelių, tai kartais ratus pametu, praverstų atsarginis”, – paaškino. “Cha, aš tai net nežinau kiek ratų pats turiu! Ir man tai nerūpi, tegu mechanikai dirba ir galvas kvaršina. O tu nustok ieškot, ko nepametęs, važinėk tik euro-greitkeliais arba pagrindinėmis didmiesčio gatvėmis į grožio salonus, ir atsarginio rato niekada neprireiks, tavo gyvenimas nerealiai pasikeis!” – paprotino Super Auto. Džipas taip ir padarė. Neilgai trukus jis nuo gero gyvenimo solidžiai nusipenėjo ir sublizgėjo rimtuose žurnaluose.

Moralas. Kartais reikia tiek nedaug, vos vieno verto patarimo, kad taptum Aukštuomenės Džipu.

*****

P. S. O man Žinovas, per petį patikrinęs, ką veikiu, pareiškė, kad čia visai nepanašu į sportinę mašiną. Nepatenkinta pakišau po nosim lapelį ir pieštuką, Žinovas padėjo ant stalo TV pultelį  ir, iliustravo pasakos pabaigą:

lenktynine

Zzzzzummmm…