Girdėjot posakį: “…iš kuklumo nenumirs“? O matėt ką nors nuo to kuklumo merdėjant? Aš beveik ;). Va, praeitas įrašas KOKONE taip ir atrodo – Gustė su bičiule atidarė tikrai fainą vaikų darželį ir dabar kramto nagus už kampo (vis iš to nelemto kuklumo!!), o tuo tarpu didžioji dalis pasaulio nė neįtaria apie ką čia ir gal kas nors kaip tik dabar desperatiškai ieško TO darželio TAM vaikui! Jau girdžiu lemenant“ “Bet tai, kaip čia, nepatooogu, vėl kas nors sakys – 2 mamelės atidarė darželį…“ arba: “Parašysim, o paskui visi galvos, kad tas KOKONAS tai tik reklamuoja ką nors ir reklamuoja…“, ir galų gale pagrindinis kuklinimosi motyvas, “tūzas“  – “Aaaaa!! Negaliu PATI rašyti, kad gražu, smagu, fainai ir tai yra… MANO (na, pusiau…) “smėlio dėžė“!

Oooooi…. Na, gerai, negali pati, galiu aš. Nes buvau, mačiau, pajutau, kad tikrai gerai, nes: a) šiuo metu neturiu darželinio amžiaus vaikų ir galiu į šitą naujieną pažiūrėt kiek iš šalies; b) nemanau, kad susilaukusios vaikų, diplomuotos vadybininkės, teisininkės ar pedagogės (oi, dabar jau edukologės) staiga nukvaišta iki naktipuodžio lygio ir daugiau nieko nebegali; c) tikiu, kad laviruojant tarp kelių nuosavų vaikų nuotaikų ir poreikių, tuo pat metu žongliruojant puodais ir mobiliuoju telefonu, vairuojant automobilį, kur staugia būsimasis pavarotis lyg jau dabar koncertuotų su… “Blackh  sabath“, laaaabai lavėja koncentracija, planavimo įgūdžiai, kūrybiškumas ir kritiškas mąstymas. Ir drąsa. Tikrai! Drąsa, tyliai paburbėjus: “galiu geriau“, imti ir pabandyti padaryti geriau. Man užtruko, kol susiprotėjau, kad aukštas ūgis yra veikiau perteklius, nei trūkumas, o štai susivokti, kad net keleri metai mamavimo vertės tik prideda, jokiu būdu ne atima, pavyko greičiau, ačiū, Die…  Ir kam gi dar steigti vaikų darželius, jei ne mamoms? Be to, čia dirba tikros auklėtojos, profesionalų paruošta ir patvirtinta rimta, progresyvi ugdymo programa, kruopščiai ir atsakingai ieškota maisto tiekėjų, ramioje vietoje Žvėryne 10-čiai metų išsinuomotas privatus namas, (ohoo! vadinasi, tai ne žaidimas iš operos “kol nusibos“), su uždaru žaliu kiemu…

…ir moliūgų darželiu, su paslaugiais kaimynais, jau dabar mielai siūlančiais paskolinti grėblį ar laistytuvą. Namo erdvės pritaikytos vaikams: 2 miegamieji, 3 kambariai žaidimui, virtuvė su vaikišku valgomuoju visiems darželiokams, tvorelės ir varteliai prie laiptų.

Ei, pala, bet tai čia jau rimtas biznis!

– Guste, kam tau to reikia?? Negi kiti daržai netiko?
– Netiko, nebepatiko…  Iš to “nebepatiko“ ir atsirado “Aukštyn kojom“ mūsų 4 atžaloms (mano porai ir Justinos dviems) + draugų vaikams. Tada paaiškėjo, kad darželyje saugiai ir laisvai telpa koks 30 vaikų (3 grupės skirstomos pagal amžių nuo 1m. iki priešmokyklinukų), o draugai tiek vaikų dar neturi ;). Taigi, dar apie 15 laisvų vietų yra draugų draugų vaikams, dar nepažįstamų draugų…
– Tai visas biznis – savas darželis saviems vaikams?
– Panašu… Milijonų neuždirbsim ir nesiekiam, bet jei savi vaikai į darželį eis ryte be ašarų, o vakare grįš be snarglio – jau gerai. O jeigu ne tik savi… Ir jei dar bus ką prasmingo nuveikti dieną ir vaikams, ir tėvams (savuose darbuose), jei vaikystė žydės, kaip kadaise svajojom: su pačių sodinamais svogūnais, balom po lietaus, mankšta ryte ir pasakom po pietų, be skubėjimo, tiesiog žaidžiant ir mokantis tuo pačiu metu – jau verta milijono, ar ne?
– Skamba puikiai, širdį glosto, bet vis tiek absoliučiai visiems neįtiksit, kam nors gi nepatiksit. Kam?
– Pas mus dauguma žaislų mediniai, lavinamieji, gali būti, kad kas pasiges rožinės plastmasės.  O gal kažkas nusistebės tikrais (naujais) chirurgų chalatais ir operacinės kaukėm ar senu kavinuku smėlio dėžėj.
– Mačiau kavinuką! Čia deficitinis  žaislas jūsuose, būsimi baristos auga, che, che… Gerai, o visus norinčius jau taip ir priimat, nėra atrankos?
– ?
– Na, žinai: vaikai-ožiukai, švepliukai ir kitokie “neformalai“. Aš vis prisimenu kruvinus vargus dėl darželio su saviškiu… Kratėsi ir valdiški, ir privatūs darželiai.
– Tos šeimos, kurios akcentus susidėjusios kitose vietose negu mes, tiesiog neateina iki mūsų. Kita vertus, mes pasiruošėme viskam – turim ir psichologę, ir logopedę…
-… ir baseiną ;).

– Žinau, kalbant apie vaikus, viskas yra svarbu, bet kas tau ir tavo bendramintėm yra svarbiau už šiaip svarbu: vaikų mityba, ugdymas, grynas oras + ekologija…  Na, surikiuok į pirmenybių eilę ar bent pavardink, juk visi gyvenimą kirčiuoja skirtingai, o jei reikalas sukasi apie vaikus, tie prioritetai yra kaip lakmuso popierėlis – mano ar ne mano tai aplinka, tiks mano vaikams ar ne.

– Maistas yra svarbu. Žalias erdvus kiemas atokiau nuo judrių gatvių irgi svarbu. Bet mums svarbiau už svarbu yra užtikrinti, kad “Aukštyn kojom“ būtų gera vaikams, patogu tėvams ir vyktų ypač kokybiškas ugdymas.

Ir dar šis tas apie bendrą vaizdą ir kelias savais radarais užpelenguotas smulkmenas.  Kadangi man patinka “IKEA“ ir kai kurios detalės “Aukštyn kojom“ pasirodė pažįstamos asmeniškai, nieko nenustebinsiu pacaksėjimu: “kaip skandinaviškai stilinga“, bet erdvi rūbinė ex garaže ir ištiestos iš pažiūros negudrios sofutės prie spintelių – tiesiog kūrybiškumo triumfas! Beveik nepersūdau, rimtai, labai gerai nuteikė. Kaip ir metalinė džiovyklė šlapiems kombinezonams ir batams sudžiauti arba neslidus laiptelis tualete pasilypėti, kojas patogiai susidėti (kriauklės vaikiškos, bet vis tiek gi ne visi pasieks). Tiesą sakant, nesu mačiusi tokių paprastų gudrybių darželiuose, paprastai būna viskas specialiai pritaikyta daržams (bet nebūtinai vaikams…). Nesakau, kad tai kažkoks vertimas aukštyn kojom, bet man, kaip ir visoms mamoms, svarbus dėmesys smukmenoms, svarbioms smulkmenoms. Gal tada sustiprėja nuojauta, kad ir vaiko smulkius gyvenimo džiaugsmus ar nesmagumus pamatys ir tinkamai įvertins.

Į “Aukštyn kojom“ važiavau iš smalsumo ir dar radom progą – susibėgo kelios KOKONO… eee… mergos ;), labai sunku kitaip kažkaip įvardinti kas mes ir apie ką. Papliurpėm apie vaikus, vaikų daržus (savaime suprantama), namus ir… sutemo. Apie KOKONĄ jau mąsčiau viena, mindama dviračiu tamsiomis Žvėryno gatvikėmis. Trumpindama kelią taip pasiklydau, kad išvažiavusi pagaliau į neoninę šviesą, jaučiausi laimėjusi aukso puodą. Ir čia sumečiau, kad ir iš to kokoninio blūdijimo nežinia kam ir kodėl, tiesiog sukinėjimosi kaip siauromis galvelėmis tarp pyragų receptų ir vasaros pasakų, asmeninių sentimentų ir kone reklaminių įrašų apie tai kas mums patinka ir ką šiuo metu gero veikia kiti, žiū, išsirutuliojo kai kas ir apie mus. Kas mes, ką veikiame dabar, kur link sukame? Tai štai, čia Gustės (ir Co)), kuri kartais KOKONE rašo apie vaikus, naujas vaikų darželis “Aukštyn kojom“, turbūt pačios jos gyvenimą verčiantis aukštyn kojom. Šarūnės nuotraukos iš šito darželio, žinoma, nėra atsitiktinės, bet apie tai jau.. rytoj, kaip paprastai rašoma:

Bus daugiau…

Reklama