Į mano pašto dėžutę anksčiau nei rudeniniai lapai nuo kiemo klevų pradeda dribti laiškai su klausimais, ar bus šiemet kalėdinė mugė. Och, bet negaliu pradėti ko nors naujo, nepabaigusi pernykščių reikalų. Tas “pernykštis sniegas” – po mugės duotas pažadas papasakoti, kur ir kaip laiką leido “Lietaus vaikai”, surinktas per mugę lėšas nusprendę panaudoti vasaros šeimų stovyklai pajūryje. Stovykla vyko rugpjūčio pabaigoje, nuotraukas irgi mamos sąžiningai susiuntė, o aš…. o aš vis neradau Laiko. Arba nežinojau, kur jo reikia ieškoti. Čia – sąžinės prispaustas, bet širdingas įrašas, TIKRAI!

Manau, ne vienam, išgirdus apie visokias stovyklas, bendras išvykas ir kaip nors likimo nuskriaustus, bet tėvus turinčius vaikus + labdaras, sukirba klausimas: “O kodėl juos reikia kur nors BENDRAI vežti? Kodėl ta proga šelpti? Kodėl tėvai negali tų vaikų prie jūros nusivežti patys, juk ne visų finansinė padėtis prasta?” Mmm, turbūt aiškiausią atsakymą gautumėte, jei pavyktų nugirsti uždaruose rateliuose vykstančių pokalbių nuotrupas: “Viena auginu 3 vaikus, vyresnėlis priežiūros reikalauja daugiau, nei mažieji kartu sudėjus, mums kelionė į “Maximą” yra iššūkis, atostogoms man dar reikia kelių porų rankų…”, “….Paskutinį kartą prie jūros buvau, kai dar vaikų neturėjom, dabar jau toli ji mums, viską skiriame vaiko terapijoms…”, “Galime išsinuomot tik kambarį, bet sūnui reikia erdvės, kitaip jis ima nerimauti, blaškytis. Stogą visiems nurautų tie jo, rodos, betiksliai šokinėjimai, bėgiojimai, o nepasakysi “liaukis!”, jo kalbos suvokimas per menkas, o poreikiai dideli…”, “Nevažiuojame į nepažįstamas vietas. Vaikas bijo, rėkia, labai priešinasi, net per slenkstį nelipa, o vyrui gėda dėl tokio elgesio…”, “Norėčiau kada nors atostogauti ar bent savaitgalį praleisti tokioje aplinkoje, kur nereikėtų niekam aiškintis, koks tas mano vaikas ir kodėl jis toks, netektų teisintis, kur niekas nekreiptų dėmesio, nemokytų manęs ir neauklėtų neva išlepinto vaiko.” Turbūt tai būtų tik saujelė priežasčių, kodėl ta jūra “toli”, kodėl reikia ypatingesnių sąlygų, kodėl ne visada net pinigai lemia gan uždarą šeimų gyvenimą.

Tai, štai. Po mugės suskaičiavę, viską sudėlioję, “Lietaus vaikai” pradėjo stovyklautojų registraciją, savanorių paiešką ir poilsiavietės pajūryje žvalgytuves. Rado ir puikių jaunų savanorių (ir merginų, ir vaikinų), Monciškėse aptiko labai tam tinkamą “100 metrų iki jūros” (nemelavo!) “dvarą” su dideliu kiemu ir paskutinę vasaros savaitę 17 panorusių stovyklos privalumus išbandyti šeimų praleido vėsiame pajūryje, bet šiltoje draugijoje. Kai grįžusieji pasidalino įspūdžiais ir vaizdais, pasiryžusių tokią stovyklą pakartoti, atsirado gerokai daugiau.

Kas ką veikė? Savanoriai užsiimdavo su vaikais, kol tėvai mokėsi.

10542685_10153054050848496_5522445737063327767_o

Taip, mokėsi, nes suvokti kitokį šių vaikų pasaulį tikrai reikia mokslo.

10603877_10153054049828496_7950762213227642422_o

Būta ir terapinių užsiėmimų:

10514160_10153054061598496_5588003561464564797_o

Net labai įtraukiančių ir užburiančių užsiėmimų:

10623540_10153054054928496_2452467128456669237_o

Teatrališkų…

1454614_10153054055578496_4467744825757832872_n

Būta menų:

1932700_10153054052528496_6394868098244273448_o

… ir pramogų (beje, cirko artistų atsirado tarp savų, tokių vaikų tėvų, kaip ir meno terapeutų ir potencialių savanorių-auklių iš brolių-seserų tarpo…):

10636424_10153054069413496_8302475518558759352_o

Buvo mokytasi gyventi drauge, šmaikščių taisyklių pagalba:

10599391_10153054071543496_5875805063150691023_n

… ir tiesiog džiaugtasi jūra!

10317601_10153054053258496_8180291591248184600_o

Tiesą sakant, tokių nuotraukų gavau daugiausiai ir ilgiausiai užtruko, kol nusprendžiau, kaip lakoniškai viską sudėlioti, buvo daug pagundos suklijuoti čia visas foto su laimingais vaikais ant smėlio, bangose, kopose ir su… smėliu ausyse. Bet visko čia neatpasakosi. Kaip ir suokalbiškai tėvai šypteldavo paklausti, kas labiausiai įsiminė iš stovyklos, dėl ko verta vėl organizuoti. “Vėlyvo vakaro pokalbiai arkoje” – kažkokiais kodais išsitarė kelios mamos, leisdamos suprasti, kad už širdies griebiančios pokalbių temos ir išpažintys prie laužo jau naktimis, vaikams pagaliau sumigus, buvo tai, ko labiausiai pasiilgstama, ko vis tik labai reikia…

Net jei ir mugės labdara, toli gražu, nepadengė visų stovyklos išlaidų, net jei iš daugiau nei 150 autizmo asociacijos šeimų stovyklauti pasiryžo nedidelė grupė, bet pirmas “blynas” neprisvilo, tėvai dalijasi įspūdžiai ir naujienomis apie kai kurias iki tol nežinotas terapijas, pačių ir savo vaikų emocijas, patirtis, o tai yra įrodymas, kad… pernykštė mugė pavyko ir galima imtis kitos.

P.S. Kai kada tos mūsų labdaros temos užkabina ką nors iš mugiautojų tarpo l.asmeniškai. Pernai taip nutiko vienam ne pirmus metus mums padedančiam žmogui. Po kelių savaičių parašė, kad labai nerimauja dėl savo dukterėčios, kad aprašyti “lietaus vaikai”, skaudžiai kažką primena… Ką gi, informacija “suvaikščiojo” ir šiemet ši mergytė jau lanko krūvą terapijų ir užsiėmimų specialiame centre, ji gauna pagalbą laiku, ji pradeda augti kitaip. Štai, kur, mano manymu, ir yra tokių bendruomeninių reikalų ir sklaidos nauda – kartais tema, kuri atrodo tik plakatinė, tik kažkieno tolima bėda ar iššūkis, pasidaro artima, nes mes gyvenam tarp žmonių. Jie įvairūs…

P.P.S. Beje, jei žinote, kam dar gali praversti tokios temos informacija, pasidalinkite: parodoje “Mokykla 2014” Litexpo lapkričio 21-23 d. autizmo asociacija turės savo stendą “Vaiko gerovės erdvėje”. Ten vyks konsultacijos, diskusijos apie švietimą, ten net apie vasaros stovyklos įspūdžius bus galima paklausti tiesiogiai.