You are currently browsing the tag archive for the ‘“katarinkos“’ tag.

meduoliai-kokonui3

Tai pagaliau ta žadėtoji antroji “katarinkų“ dalis… (eee… mano “kotrynos“ visos virto… briedžiais 🙂 )

Priminsiu: “katarinkos“ – lenkiškų imbierinių meduolių legenda, kuria tikėti prieš Kalėdas verta vien jau dėl… meduolių skonio 🙂

Taigi, kai jau prisiruošite raityti šventinius meduolius, pasikvieskite draugių ir draugų arba savų vaikų į pagalbą, kad būtų smagiau, prieš kokį pusvalandį ištraukite paruoštą tešlą (žr. “Katarinkų“ I dalį…) iš šaldytuvo ir prisiminkite, kur laikoma kepimo skarda bei kepimo popierius.

Iš tešlos gabalėlių tarp rankų kočiokite maždaug piršto storio volelius, o ką iš tų volelių, blynelių, rutulėlių pavyks sukurti, priklauso nuo Jūsų fantazijos ir įgudžių…

img_4712-copy

mmmm…eglutę…mmmmm mmmm…širdelę…mmmmmnm…kaimynę ar kolegę…

…briedį Rudolfą, snaigę, riestas Kalėdų senio lazdas ar vytus vainikus… Bet kokio pavidalo meduolius reikia kepti 180-200° C orkaitėje ir stebėti, kad “šedevrai“ nesudegtų (geriausiai, kai visos meduolio dalys būna vieno storio, tuomet kepa tolygiai).

“Katarinkos“ – lipdytiniai meduoliai, bet skonis mažai pasikeis, jei taupydami laiką tiesiog iškočiosite tešlą ir formele “priklonuosite“ širdelių ir žvaigždelių. Tuomet bent pribadykite meduoliuose skylių, kad būtų galima įverti kaspinėlį ir papuošti vienodas formeles.

Iškeptus meduolius palikite atvėsti kepimo skardoje, nes bekeliant lengva nusukti briedžiui sprandą ar nulaužti žmogeliukų rankas-kojas. Aušdami meduoliai kietėja. Neišsigąskit, pastovėjusios keletą dienų ar (dar geriau) savaitę, sugėrusios namų drėgmę ir šventines nuotaikas, “katarinkos“ tiks ir bedantei bobutei. Ypač pamirkytos į karštą vyną 😉

img_4687-copy

Meduolių galima ir nepuošti, bet aš siūlau pasiterlioti su glajumi. Jį galima gaminti įvairiai.

Cukrinis glaistas

  • 1,5 stiklinės cukraus pudros
  • 1 kiaušinio baltymas
  • šlakelis citrinų sunkos

Vietoje baltymo galima naudoti pieną, sultis, brendį ar paprasčiausią vandenį. Tiesiog cukraus pudrą išsukite su norimu glaisto “rišikliu“ iki baltumo, vientisos, šiek tiek tąsios masės. Darbuokitės mediniu šaukštu bent 10 min., kitaip vis atrodys, kad masė per skysta, o maišoma ji tirštėja ir darosi plastiška. Naudojant baltymą, glajus bus lygus, blizgus, juo galima “suremontuoti“ sutrupėjusius kepinius arba suklijuoti meduolines žvaigždutes į bokštą ar eglutę. Glaistas su sultimis ar alkoholiu bus trapesnis, ne toks baltas ir ne toks saldus.

Į baltą glaistą įmaišę kakavos miltelių ir truputį praskiedę brendžiu ar vandeniu, turėsite jau dvi spalvas meduolinei “tapybai“. Galima naudoti ir valgomuosius dažus, bet aš UŽ natūralumą ir ekologiją ;).

Pastabos. Glajus turi būti tokio tirštumo, kad lengvai teptųsi peiliu ar šaukšto galu, bet nuo meduolių beveik nevarvėtų, o stingtų kambario temperatūroje (džiovinant šiltoje orkaitėje glajus praranda blizgesį!). Bestovėdamas glaistas stingsta ir dubenyje, todėl paskutiniams “meno kūriniams“ dažyti jau teks jį kuo nors mėgiamu praskiesti.

Jei norite meduolius dar kuo nors apibarstyti (aguonomis, sezamu ar spalvotais pirktiniais cukriniais pabarstukais), berkite tuoj pat, nes glaistui vos pradėjus stingti, niekas nebelimpa…

Tai tiek tos meduolinės išminties 🙂 Bandysite? Būtų smagu jei paskui atsiųstumėte savo “katarinkų“ kalėdinius “portretus“…

Palaukite, p.Kalbininkai, neskubėkite manęs nušauti už tokį pavadinimą, tuoj paaiškinsiu, kodėl gi jis toks.

“Katarinkos“ – lenkiški imbieriniai meduoliai. Pasakos ir legendos tvirtina, esą jie kilę iš garsaus Torunės miesto (N.Koperniko gimtinės), kuriame seniai seniai viduramžiais gyvenęs kepėjas, beviltiškai įsimylėjęs turtingo pirklio dukterį Katariną (liet. Kotryną). Mergelė buvusi ne tik turtinga, bet ir be galo graži, o kepėjas – “biednas“, tačiau išradingas. Nusprendęs, kad geriausia dovana širdies damai yra… pati širdis, jis iš meduolinės tešlos iškepęs dvi širdeles ir sujungęs jas žiedu. Istorija nutyli, ar p.Katarinai dovana padarė įspūdį, bet, sako, Torunėje iki šiol raitomi tokie ar panašūs meduoliai ir gražuolės garbei vadinami “katarinkomis“…

Šių meduolių receptų versijų yra ne viena. Manau, kiekvienas kepėjas (-ėja) gali “patobulinti“ jį pagal savo (ar savo “katarinos“ ) skonį. Tačiau vienas “katarinkų“ bruožas turi išlikti – tai rankomis lipdomi meduoliai, vadinasi, jų tešla turi būti plastilino “pusseserė“. Dar viena technologinė gudrybė – tešlai net keletą savaičių privalu “ilsėtis“ vėsiai, kad prieskoniai įsigertų ir meduolių skonis būtų vientisas. Beje, ir iškeptos “katarinkos“ palaikomos bent keletą parų, kad sviesto kvapą “permuštų“ imbieras, pipirai, gvazdikėliai, kardamonas, muskatas, cinamonas ir medus… Eeee… Ar jums dar netįsta seilės?

Meduoliai:

  • 250 g medaus
  • 250 g cukraus
  • 200 sviesto
  • 600 g kvietinių miltų
  • 1 kiaušinio
  • šv. tarkuoto imbiero, kvapniųjų ir juodųjų pipirų, kardamono, muskato, gvazdikėlių, cinamono

Medų, sviestą ir cukrų išlydykite puode ant silpnos ugnies. Neužvirinkite!! Į atvėsusią masę imaišykite kiaušinį, miltus ir visą įvairovę prieskonių (jų kiekis priklauso nuo kūrybinio įkvėpimo). Tešlą gerai išminkykite, uždenkite ir “paslėpkite“ šaldytuve bent porai savaičių.

Na štai, pirmasis žingsnelis kalėdinių dovanų ruošime padarytas. Aš pasirūpinsiu tešla jau artimiausiu metu, o po poros savaičių čia ieškokite “katarinkų“ iliustracijų. Iki švenčių dar marios laiko, bet siūlau meduolinių dovanėlių prisikepti iš anksto, nes tokių dovanų skonis “su amžiumi“ (iki protingo termino…) tik gerėja, o paskutinę savaitę smagiau praleisti siurbiant karštą vyną, o ne plūkiantis prie viryklės, a’ne? 😉

Laukite tęsinio…

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com