“Vinarterta“

Linkėjimai ir prieškalėdiniai sveikinimai mano brangiai draugei Jurgitai į Islandiją, kuri kadaise ir pavaišino šiuo islandišku skanumynu. Nuo to pasivaišinimo (berods, anakart buvau gavusi didžiausią gabalą neštis namo, nes labai labai jį gyriau 😉 ) jau antrą sezoną pati jį kepu per abi Kalėdas (katalikiškas ir pravoslaviškas, neblogai, a’ne?). Taigi, vakar kaip tik tuo ir pasirūpinau. Taip taip, kuo anksčiau paruoštas, tuo skanesnis jis buna šventinį vakarą. Pagalvojau, kad kažkaip neblogai sekasi tiems šiauriečiams su konditerija. Jie naudoja daug prieskonių, matyt veikia kaip saviapgaulė, nes jų kavapai tokie šildantys… beveik kaip su alko, išgeri ir šilta iš vidaus, chi chi 😀 Taigi pabandykit, jeigu mėgstat meduolius, tai patiks ir šis pyragas. Dar yra gražaus laiko jam paruošti. Pateikiu originalųjį, iš Jurgitos islandiškų patiekalų knygos, “Vinarterta“ receptą:

Tešlai reikės:

• 225 g margarino arba sviesto, minkšto (kambario temperatūros)
• 225 g cukraus
• 2 kaiušiniai (ačiū kaimynėms, kurios išgelbėjo mane vėlų vakarą)
• 500 g miltų, arba tiek kiek prireiks
• 1 arbatinis šaukštas kepimo miltelių
• 1 arbatinis šaukštas šviežiai malto kardamono (aš naudoju maltą, nes nerandu parduotuvėse; Šarūne, iš kur tu jo gavai?)
• 4 valgomi šaukštai pieno

Pertepimui reikės:

• 500 g džiovintų slyvų
• 150 g cukraus
• 1 valgomas šaukštas cinamono
• 1/2 arbatinio šaukšto šviežiai maltų gvazdikėlių
• 200 ml vandens

Tešlos paruošimas:

Išsukti sviestą su cukrumi iki purumo. Dėti kiaušinius, po vieną, gerai maišant. Dėti miltus, kepimo miltelius ir kardamoną kartu su pienu, gerai išmaišyti ir minkyti tešlą kol pasidarys vientisa, ji turi būti pakankamai minkšta bet ne limpanti. Suformuoti iš tešlos rutulį, uždengti su plastikine plėvele ir bent valandai padėti į šaldytuvą. Įkaitinti orkaitę iki 190 laipsnių. Padalinti tešlą į 6 lygias dalis. Ant miltuoto stalviršio iškočioti kiekvieną dalį į ploną apvalų blyną, maždaug 22 cm skersmens. Blynus dėti ant kepamojo popieriaus ir kepti orkaitėje apie 12 min., arba kol ims ruduoti kraštai. Pertepti iškepusius blynus slyvų mase (paruošimą žr. žemiau), kol dar šilti. Leisti pyragui visiškai atvėsti, suvynioti į foliją ir palaikyti bent porą dienų. Šaltai pyragą galima laikyti ne vieną savaitę, o jo skonis laikui bėgant tik gerėja. Prieš patiekiant aplieti cukraus glajumi arba apibarstyti cukraus pudra.

Pertepimo paruošimas:

Sudėti slyvas, cukrų ir prieskonius į nedidelę keptuvę, supilti vandenį. Užvirinus kaitinti ant vidutinės ugnies, dažnai maišant, kol suminkštės slyvos ir sutirštės sirupas. Paruošta masė yra tokio tirštumo, kad perbraukus mediniu šakštu, keptuvės dugnas matosi apie sekundę. Leisti truputį atvėsti, tada sudėti į plaktuvą ir plakti, kol masė taps vientisa.

O dabar keletas mano pastabų toms ir tiems, kurie susidomėjo šiuo receptu. Kočiodami tešlą nebandykite padaryti tobulai apskrito blyno, tiesiog palikit tokį nelygiais kraštais. “Suklijavę“ visus blynus pamatysit, kaip jaukiai atrodo tikras natūralus produktas. Nes visiškas liūdesys stebėti mėgėjiškų bandymų atkartoti profesionalius gaminius rezultatus 😛 O kita gudrybė, greičiau patobulinimas – prieš baigiant “troškinti“ slyvas, į jas šliūkštelti brendžiuko apie 50 g. Bet čia skonio ir vaikų buvimo/nebuvimo tarp švenčiančiųjų reikalas.

Nuotraukų, deja, nėra, bet pažadu, kad įdėsiu po Kalėdų. O kad mano įrašas nebūtų liūdnas be iliustracijų, siūlau pasigrožėti laukiniais Islandijos vaizdais.Vieną dieną aš ten nuvažiuosiu, tikrai. Ech, graži toji atšiauri šalis.

nuotraukos © Ómar Runólfsson, Niklas Sjöblom, Örvar Atli Þorgeirsson

“Katarinkos“. II dalis

Tai pagaliau ta žadėtoji antroji “katarinkų“ dalis… (eee… mano “kotrynos“ visos virto… briedžiais 🙂 )

Priminsiu: “katarinkos“ – lenkiškų imbierinių meduolių legenda, kuria tikėti prieš Kalėdas verta vien jau dėl… meduolių skonio 🙂

Taigi, kai jau prisiruošite raityti šventinius meduolius, pasikvieskite draugių ir draugų arba savų vaikų į pagalbą, kad būtų smagiau, prieš kokį pusvalandį ištraukite paruoštą tešlą (žr. “Katarinkų“ I dalį…) iš šaldytuvo ir prisiminkite, kur laikoma kepimo skarda bei kepimo popierius.

Iš tešlos gabalėlių tarp rankų kočiokite maždaug piršto storio volelius, o ką iš tų volelių, blynelių, rutulėlių pavyks sukurti, priklauso nuo Jūsų fantazijos ir įgudžių…

mmmm…eglutę…mmmmm mmmm…širdelę…mmmmmnm…kaimynę ar kolegę…

…briedį Rudolfą, snaigę, riestas Kalėdų senio lazdas ar vytus vainikus… Bet kokio pavidalo meduolius reikia kepti 180-200° C orkaitėje ir stebėti, kad “šedevrai“ nesudegtų (geriausiai, kai visos meduolio dalys būna vieno storio, tuomet kepa tolygiai).

“Katarinkos“ – lipdytiniai meduoliai, bet skonis mažai pasikeis, jei taupydami laiką tiesiog iškočiosite tešlą ir formele “priklonuosite“ širdelių ir žvaigždelių. Tuomet bent pribadykite meduoliuose skylių, kad būtų galima įverti kaspinėlį ir papuošti vienodas formeles.

Iškeptus meduolius palikite atvėsti kepimo skardoje, nes bekeliant lengva nusukti briedžiui sprandą ar nulaužti žmogeliukų rankas-kojas. Aušdami meduoliai kietėja. Neišsigąskit, pastovėjusios keletą dienų ar (dar geriau) savaitę, sugėrusios namų drėgmę ir šventines nuotaikas, “katarinkos“ tiks ir bedantei bobutei. Ypač pamirkytos į karštą vyną 😉

Meduolių galima ir nepuošti, bet aš siūlau pasiterlioti su glajumi. Jį galima gaminti įvairiai.

Cukrinis glaistas

• 1,5 stiklinės cukraus pudros
• 1 kiaušinio baltymas
• šlakelis citrinų sunkos

Vietoje baltymo galima naudoti pieną, sultis, brendį ar paprasčiausią vandenį. Tiesiog cukraus pudrą išsukite su norimu glaisto “rišikliu“ iki baltumo, vientisos, šiek tiek tąsios masės. Darbuokitės mediniu šaukštu bent 10 min., kitaip vis atrodys, kad masė per skysta, o maišoma ji tirštėja ir darosi plastiška. Naudojant baltymą, glajus bus lygus, blizgus, juo galima “suremontuoti“ sutrupėjusius kepinius arba suklijuoti meduolines žvaigždutes į bokštą ar eglutę. Glaistas su sultimis ar alkoholiu bus trapesnis, ne toks baltas ir ne toks saldus.

Į baltą glaistą įmaišę kakavos miltelių ir truputį praskiedę brendžiu ar vandeniu, turėsite jau dvi spalvas meduolinei “tapybai“. Galima naudoti ir valgomuosius dažus, bet aš UŽ natūralumą ir ekologiją ;).

Pastabos. Glajus turi būti tokio tirštumo, kad lengvai teptųsi peiliu ar šaukšto galu, bet nuo meduolių beveik nevarvėtų, o stingtų kambario temperatūroje (džiovinant šiltoje orkaitėje glajus praranda blizgesį!). Bestovėdamas glaistas stingsta ir dubenyje, todėl paskutiniams “meno kūriniams“ dažyti jau teks jį kuo nors mėgiamu praskiesti.

Jei norite meduolius dar kuo nors apibarstyti (aguonomis, sezamu ar spalvotais pirktiniais cukriniais pabarstukais), berkite tuoj pat, nes glaistui vos pradėjus stingti, niekas nebelimpa…

Tai tiek tos meduolinės išminties 🙂 Bandysite? Būtų smagu jei paskui atsiųstumėte savo “katarinkų“ kalėdinius “portretus“…