“Prieš Velykas ištesėk visus kalėdinius pažadus, antraip prisnigs!“ – grasina liaudies išmintis. Aišku, ištirps tas kovo sniegas ir be mano burtų, bet pažadai lieka pažadais, tie tai patys netirpsta. Ypač duoti sau apie KOKONĄ…
Įrašą rašiau taaaaip ilgai, kad teko prie pavasario pritempti pavadinimą. Buvo “atostogaujanti Snieguolė“ ir ji esu aš. Prieš mugę čia rašiusi Sigita, šiuo metu turbūt jau viską papuošė Velykoms, o prieš kitas Kalėdas pati savo tinklaraščiui ieškos nykštukų pagalbininkų, nes būti 3-jų vaikų mama pastaruoju metu tapo labai madinga, jei suprantat apie ką aš čia;). Man pačiai irgi, matyt, patinka vis kartoti tas stebuklingas motinystės atostogas, kai “ryte išsiverdi kavos, vakare atsisėdi, ją išgeri“. Tikrai laikas “sėdint“ su vaikais namuose pasidaro kažkoks tąsus: diena-naktis, diena-naktis, snarglys-kosulys, ir taip be galo, be pabaigos, be atvangos. Nebeapgaudinėjau savęs, kad šiemet pajėgsiu kokių gerų darbų nuveikti – vos spėju naminius nudirbti, todėl KOKONE dirbo kiti. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kaip tie KITI viską spėja: ir muilus virti, ir arbatą džiovinti / pakuoti, ir “paukštukus frezuoti“ arba vąšeliu kilimus narplioti, ir dar prieš pat šventinį šurmulį, patį dovanų gaminimo karštymetį kažką čia organizuoti, bėgioti, patalpų ieškoti, dalyvius rikiuoti, registruoti… Dievaži, net turint šešias rankas ir tris galvas, vis tiek būtų nelengva. “Tai kodėl žmonės tą daro?“ – šiemet jau pati kamavausi bandydama suprasti šito reiškinio prasmę ir esmę. KOKONO mugėj šiemet papramogavau pusdienį, buvo labai gera pasimatyt su begalybe mugiautojų-senbuvių..



ir nedrąsiai apeiti naujuosius:



bet žinant tokių renginių pasiruošimo užkulisius ir per 7-erius metus mieste užderėjusių visokių mugių-mugelių prieš žiemos šventes gausą, aš pati neradau atsakymo: KODĖL TAS KOKONAS GYVUOJA? Kodėl man jo niekaip nepavyksta numarinti?.. (:
Turbūt atsakymas štai čia:

Čia Ugnės (7,5 m) reportažinis piešinys iš KOKONO’ 15. Ta “jaunoji gvardija“ ir yra priežastis šitokio renginio gajumo – jei vaikai į labdaros mugę dalyvauti tempia tėvus (tiksliau, mamas), vadinasi viskas vyks, o vieta ar data – beveik nesvarbu. Ramiai įsitaisykite su arbatos puodeliu ir nuodugniai apžiūrėkite kiekvieną piešinio kampą ir veikėją. Šiemet neturėjome etatinio fotografo, bet jo gal net ir neprireikė – VISKAS pavaizduota čia (net VCUP’o vitrinos…). Ugnė – labai drąsi mergina. Mama iš kadro pabėgo ir juokdamasi prisipažino, neturinti nė trupinio dukters “prekybinio talento“, niekap negalėtų taip atvirai ir garsiai kviesti žmonių prie savo stalo, išdidžiai rodyti pačios pieštų atviručių ir nė nemirktelėjusi išpyškinti jų kainas.

– Ugne, kas dažniausiai perka tavo atvirutes? Gal draugai? Tavo ar mamos…
– Nea, dažniausiai nepažįstami žmonės. Pakalbu su jais, o jie apžiūri ir perka.
-O kodėl vienos atvirutės kainuoja 1 eurą, o kitos – 2,40? Kaip tu jas įvertini? Pagal ką čia taip?
– Gražesnės – brangesnės, – trumpai nukerta menininkė ekonomistės mina.
– Mat, kaip… Kodėl tu pieši atvirutes, o ne kokios saldainius verdi, kaip Jurgis pvz.?
– Taigi ledinukus virti sunkiau! – nuoširdžiai nusistebi mano nesupratingumu.
-Ir seniai pieši? – bandau taisyti autoritetą. – Tu juk 3-čią kartą KOKONE, kaip iš viso sugalvojai tą pirmą kartą dalyvauti? Gal mama liepė?
-Nežinau… Mamaaa, kaip ten buvo? – o tada balsas iš už kadro papasakoja visą istoriją, kaip pamačiusi mamą piešiant ir ruošiantis mugei, tada dar penkiametė užsidegė noru dalyvauti pati, kad piešia Ugnė seniai ir nuolat, kad tą daro stropiai, ilgai, gali sugaišti ir kelias dienas, kad smulkmenos piešiniuose iškalbingos, turtingi vaizdai paskui jau ir nebereikalauja daug žodžių pasakojimui. Pvz. čia matot kurmio namą. Piešinio paieškos kiek užtruko, bet buvo verta pakabėti Skype su kamera ir luktelt šito išsamaus 3D vaizdo.

Kiekvienas ruduo Ugnei – atvirukų gamybos darbymetis. Mama išduoda, kad pinigai, gaunami parduodant savus kūrinius, dabar įgauna jau kitą vertę, darosi sunkiau dalį pelno nesavanaudiškai paaukoti kilniems (bet tolimiems) tikslams. Hm, jau visai suaugusiųjų pasaulio širdies ir sąžinės problemos, dosnumo – šykštumo dilemos, ar ne? Man pasirodė net labai prasminga: juk “altruizmas“ tėra tik žodis, o “pagalba“ irgi gali likti įkalinta kabutėse arba televizinių paramos akcijų reklamose, kol pats nepabandai nugalėti savų slibinų ir pasidalinti ne tuo, ko tau nereikia ar neturi, kur dėti, o uždirbtais pinigais čia ir dabar.

Ir dar trumpai pagvildename labdaros temą kitu kampu.
-Ugne, ar žinai, kam skirti surinkti pinigai šiemet?
– Eeee… Vaikams, kurie neturi tėvelių.
– O tai kas nutinka vaikams, kurie netenka tėvų?
– Jiems kažkas duoda kitus. Naujus tėvus.
– Manai, jiems dabar bus gerai?
-Gerai, – patikina ir belieka tik nusiųsti šitą įsitikinimą kaip prašymą “aukščiausiai ministerijai“.
****
Paplepsėjom su dar vienu senu KOKONO lapinu – šešiamečiu Jurgiu. “Biški“ mugėj, o paskui virtualiai. Ir pokalbio temos, ir pats vaikis taip šokinėjo po ekraną, kad užsirašyti ką nors rišlaus sekėsi sunkiai, o dar sunkiau suprasti, kaip judrus berniukas taip stropiai ruošėsi mugei – norint šitaip nukloti stalą, reikia paplušėti.

Ir šiuo atveju visažinis balsas už kadro padėjo išrišti mįslę: pasirodo, viską gelbėja dis-cip-li-na, t.y piešiama buvo kelis vakarus ant tvarkingų ruošinių (mama pasirūpino), kad jaunasis autorius nepavargtų ir kiekvienai atvirutei užtektų dailininko dėmesio ir laiko. Saldainius virė kartu su mama, t.y. virė mama, Jurgis buvo atsakingas (labai atsakingas…) už pabarstukų barstymą ir pagaliukų sukaišiojimą. (Och, kaip man patinka tokios “edukacinės programos“! Labdara – šios mugės tikslas, bet tie labi darbai pradeda vykti dar gerokai iki prekybos dienos, o gėris užkabina dalyvius ir pirkėjus pačia netikėčiausia forma.) Dar sužinojau, kad skanesni yra rudesni saldainiai (pritariu, man jie priminė dieviško vaikystės skonio “gaidelius“ ant pagaliuko), kad bet ką nupiešti yra belenkaip lengviau negu saldainių prigaminti (čia visi vaikai tą žino?), ir kad mugiautojai vieni su kitais visada mainosi savo darbais, Jurgis irgi pademonstravo mainų programos rezultatą – tapatybės žetoną su spec.užrašu. Jėga!
-O žiūrėk, ką dar turiu! – ir į ekraną įšoka kažkoks leginis padaras, o gal lėktuvas. Pasirodo, Jurgis savo muginio uždarbio dalį jau investavo – lego kaldėlių babaisa nedidelė, bet tikrai baisi. Man. Oi, ne, vis tik čia kažkokia transporto priemonė.
-O žinai, ką pirks už mugės pinigus ta didelė šeimyna? Automobilį. Tikrą, ne leginį.
-Jie neturi mašinos?
-Turi, bet visi į ją niekaip netelpa, reikia autobusiuko. Nors jiems ir lėktuvas praverstų… Bet autobusiuką jie gaus, o įsivaizduoji, Jurgi, kaip gyventi tėčio ir mamos?
Nesuprato to mano retorinio klausimo Jurgis visai. Ir ačiū Dievui, reiškia, niekada apie tai nepagalvojo, reiškia, saugumo lygis jo pasaulėlyje aukštesnis nei Šveicarijoj…
****
O Sikorskiai? Jie gyvena gerai. Mama Vaiva sakė, net puikiai. Autobusiukas rieda ir juo važiuodami kas kartą mugiautojus (ir šiapus, ir anapus prekystalio buvusius) mini geru žodžiu.

Vaikai šiemet beveik nesirgo, nes yra sotūs:

…laimingi:

…šiltai aprengti:

Man dar magėjo pasiklausinėti, kas pasikeitė, kas dar palepino dėmesiu…

…kaip jie visi jaučiasi galų gale, bet įlindusi feisbuke į Sikorskių šeimynos paskyrą radau atsakymus į neužduotus klausimus. “Atsakymas“ netrumpas, bet neįsivaizduoju, ką ir kaip galima iš jo išmesti. Išmesti norėčiau nebent tą nejaukų jausmą, kuris apima skaitant, kai susivoki, kad savajam egoizmui dažniausiai pralaimi.
..gyvenu su devyniais kitų žmonių pagimdytais vaikais. Dalinuosi su jais viskuo, ką turiu. Nesmerkiu jų tėvų, nes jie tiesiog pasimetė gyvenime…
…dažniausiai geriu ataušusią kavą, valgau, kai turiu laiko, skaitau tik naktį, kartais pasijuntu apsisiota/apvemta..
Bet nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą. Esu apdovanota. Šios dovanos neįkainojamos.
Man atrodo, kad toks kelias teisingas – atsisakyti egocentrizmo ir nieko nesmerkti.
Per žinias girdime:
-kokia nors bendruomenė nenori leisti steigti savo teritorijoje priklausomų žmonių reabilitacijos centro;
-gyventojai stoja piestu prieš socialinių būstų statybą jų rajone;
-mokyklos atsisako priimti neįgalius vaikus;
-tėvai reikalauja pervesti kažkurį moksleivį… kuo toliau;
-o dar tos paramos akcijos…vis mąstau, kodėl per jas taip negera? Tai greit greit nusiunčiu tuos 3 Eurus, kad palengvėtų… Dirbau vaikų dienos centre su socialinės rizikos šeimų vaikais – tikrai jie ateina pavalgyti ir ramiai pabūti… skurdas ir tamsa gaubia Lietuvos kaimus ir miestus kaip viduramžiais… Bet , visiems „likimo nuskriaustiems“ reikia ne tik to, ką mes jiems atsainiai numetame kaip šuniui kaulą…
-vaikams globos namuose reikia ne vienkartinių dovanų, o prasmingų žmogiškų santykių;
-neįgaliesiems ne gailesčio, o priėmimo į savo tarpą;
-daugiavaikiams – žinios, kad auginti daug vaikų garbė, ne gėda;
-visiems „kitokiems“- ne smerkimo, o empatijos.
Žinoma, kad kiekvienas vaikas – dovana. Jei jis „normalus“- mes, tėvai, visuomenės akyse įgauname svorio, galime vaikščioti iškėlę galvas. O jei jis „kitoks“ – ką gi, gyvenimo loterijoje pralošėme ir mūsų svoris tose svarstyklėse išgaravo…
Ką darome mes? Neturėdami laiko savo vaikams, apipilame juos dovanomis, nes buvimas kartu vargina, lai žaidžia … Nusukame akis nuo Dauno sindromu sergančio vaiko, nes nejauku…Tylime, kai girdime besikeikiančius viešojoje erdvėje jaunuolius, tylime, kai rūko pradinukas.. Ir labai labai pykstame, kai kažkas ir kažkoks kėsinasi į mūsų erdvę.
Visi esame unikalūs. Ir gyvenimo keliu turime pražygiuoti oriai bei garbingai. O jei šalia rieda neįgaliojo vežimėlis, pasinaudokime proga – pakalbinkime, galvą guldau, sužinosime kai ką įdomaus, jei šalia žmogus, su kitokia patirtim nei jūsų, šnektelkite, būtinai ką nors išmoksite … Mes galim daug ką duoti vieni kitiems. Jei…stabtelsime ir pasikalbėsime, nes esame žymiai arčiau vieni kitų nei įsivaizduojame.
„Aš neturiu ambicijų pagauti jums didžuvę, nei duoti meškerę. Aš tiesiog eičiau kartu su jumis žvejoti“,- štai kaip paprastai tai įvardina režisierė S. Masteikaitė.
Jei dažniau būsime su „kitokiais“ kartu – tiesiog tyliai kalbėsimės – tai jiems bus geriausia išsipildymo akcija.