Alfonsas ir rusų kunigaikštytė

Žaislų muziejus dar neatidarytas, o aš jau šviečiuosi iš visų jėgų. Rimtai. Pavyzdžiui, nieko nežinojau apie tokią impertoriško kraujo kunigaikštytę Kseniją (fotografijos kairėje).

Ir nebūčiau sužinojusi, jei kartą tituluotas jos tėtis nebūtų padovanojęs mergaitei raudono pliušinio meškino Alfonzo – tuo metu (XX a. pradžioje) jau garsaus Steiff fabriko kūrinio. Ir nieko nežinočiau apie to fabriko nepaprasto likimo įkūrėją, nieko apie meškį Alonzo mylėjusios kunigaikštytės sielvartą anksti mirus tėvui, paskui bėgimą iš revoliucijos draskomos Rusijos, gyvenimą Anglijoje, vėliau Amerikoje, dvejas vedybas, vaikus, jei ne per visas šitas negandas ir džiaugsmus išsaugots pliušinis žaislas, vėliau palikimu atitekęs anūkams ir galiausiai aukcione parduotas už visiškai ne žaislinę 12 100 £ kainą… Ne, nei Alonzo, nei kunigaikštytė Ksenija nėra buvę Lietuvoj (na, bet nėra žinoma), bet romantiška istorija įkvėpė Indrę pasiūti Alfonsą – senojo raudono meškio “laisvą“ kopiją, improvicaziją:

Dydis: 44 cm
Gimimo data ir vieta: 2012 lapkritis. Vilnius, Lietuva.
Medžiagos: sendintas rusiškas pliušas
Akys: juodos vokiško stiklo
Sujungimai: sujungta penkiais metalo sujungimais
Kamšalas: medžio drožlės, mineralinis granuliatas
Aksesuarai: “kazoko” tunika ir kelnės
Kiekis: Vienas vienintelis

Ir tas vienintelis Alfonsas gyvens Žaislų muziejuje kaip ir Mika, džiugins mažus ir didelius, stebins savo dydžiu, svoriu ir pasakos už širdies griebiančias istorijas apie praėjusio šimtmečio princeses, kurioms kadaise pasisekė gauti dovanų brangių meškinų. O kas žino, gal ir Lietuvoje kada gyveno tokie meškiai, tiesiog istorijos vėjuose jiems mažiau pasisekė.

Gerai, ateikit į mugę aplankyti raudonojo “ruso“,  Indrė kaip visad turės dar šio to mielo, pliušinio, šilto ir naujo, o aš lendu atgal į Wikipediją kapstytis po carų ir karalių plačias, painias gimines: kilmingam rusui ir grafaitei vokietaitei gimsta mergaitė, išteka, tampa Graikijos karaliene, o vėliau anglų princo bobute. Man patinka…

Apie meškius

Taip jau yra, kad meškiai KOKONO mugėje yra priviligijuota “kasta“. Nuo Teodoro laikų, nuo pirmosios mugės logo, nuo… nuo vaikystės gi, nes meškiai yra meškiai!

Pristatau Indrės meškinus ir popierinį mugės skelbimą (su meškinu…), kurį galima atsispausdinti pvz. darbe, kai šefas nemato (o jei pats esate šefas, tai tada turbūt esate labai geras šefas, juk šiuo metu skaitote apie gerus darbus ;)) ir pakabinti matomoje vietoje savo kontoroje, parduotuvėlėje ar pan. Taigi skelbimas Nr.1 ir skelbimas Nr.2 (jie vienodi, tik jų tik autorės skirtingos, o aš abiems be galo dėkinga…). AAAAČIŪ, bičiuliai!

O čia tie mugės simboliai. Nebežinau, ar bereikia Indrę pristatinėti, nes kai sykį privačiame vakarėlyje pakviečiau visus į mugę, viena viešnia pasidomėjo, kas tai yra, kita puolė “šviesti“ neišmanėlę: “Taigi čia ten, kur TIE meškinai būna!!“ Na, be komentarų…

Jie rikiuojasi į eilę, patikrinkit šį įrašą ir vėliau – bus daugiau.

Na, ateisit jų aplankyt gruodžio 3d.?

Dar yra… žaislų

Taip, dar yra MUGĖS atspindžių ir puikių kalėdinių dovanų.Turbūt vis pildysiu šį įrašą, nes kol susigrabaliosiu visas foto, gal jau kai kas ir namus iš šių grožybių ras.

Šiandien – žaislai. Fantastiški…

Pirma (nes geltona, ir dar kitų metų simbolis ;)) – Inos Zuikė Gintarytė (turbūt tiktų ir suaugusioms gintarėms, kur nors mielai ant sofos atkaltės pasėdėtų, arba galėtų būti meilės talismanas paveldimas iš kartos į kartą…). Apie ją ir jos gimimo intencijas ir subtilybes rasite Inos blog’e, aš tik ne “profams“ parašysiu, kad Zuikė G. pasiūta iš dirbtinio saulės ryškumo ir švelnumo kailiuko ir retro stiliaus gėlėtos medvilnės, yra visiškai saugi žaisti vaikams ir nevaikams (plastiko akys ir sąnariukai), turi ne-rea-liai gražų pasą, patvirtinantį jos kilmę, rankų darbo ir širdies šilumos “investiciją“. Sėdinčios Zuikės dydis su kaspinu apie 20 cm. Na, gražu….

O aušyš iiiilgoš iiilgoš 🙂

O ketinimai – angeliški…

Zuikė Gintarė (atkreipkite dėmesį į jos kaspino brangakmenius) reziduoja puošniame dovaniniame maišelyje ir dar turi mielą prie kailiuko derančią rankų darbo atvirutę voke (Julijos) – galima užrašyti šventinį linkėjimą.

****

Kitą be galo žavų žaislą – lėlę Beatą (eee… gal ne Nicholson;)) atsiuntė iš paties Londono!!

Mia minkšto popieriaus prigrūstoje dėžėje dar paslėpė ir 3 juokingus ežiukus, kalną sausainių be gliuteno ir šiltų linkėjimų. Viską Kalėdų senio briedžiai kažkokiu nesuvokiamai greitu būdu sugebėjo per pūgą pristatyti iki mugės dienos.

Beata aprengta dar ir veltinio paltuku bei šaliku (žinia, žiema, šalta…), jos ūgis apie 35 cm, lanksčios rankos ir liaunos kojos, vėją ir kitokį nepalankų orą puikiai atlaikanti klasikinė vilnonė šukuosena ir medvilninė “oda“. Chi, turėtumėte pamatyti suknelės sagutę nugaroje – mane papirko :). Lėlė pradžiugintų mielą, švelnią megytę. Be to, Beata bus supakuota kaip dovana ir į naujuosius namus atvyktų su saldžia angliška dovanike.

Čia MUGEI dovanoti kūriniai, todėl, ką pirkti už pinigus, gautus pardavus, spręsiu ne aš – bus smagu dar “šmotelį“ gėrio perduoti “Vilties ugd. centrui. Beje, jie (tėveliai ir pedagogai) jau sutarė, kam skirs lėšas, sudovanotas per mugę: beveik 1/3 skirs spec. indams ir stalo įrankiams, 1/6 – mokomiesiems ir ergoterapiniams žaislams, dar dalį – vilnoniams pledams (centre gan daug nevaikštančių ar net nesėdinčių vaikų), o dar kažkokią dalelę sugebėjo atidėti “juodai dienai“ – palikti sąskaitoje. Aš tikiuosi, kad jokių juodų dienų ten nebus…

Rašykit komentaruose arba kokonas.blog@gmail.com (jei greit nesureaguosiu -rėėėėkit garsiai :))

Meškiai (papildyta)

“Tapu tapu, tapu tapu, eina meškinas be batų, jis keliauja pas tave, neša bučkį už mane.“

Negali būti, kad šito kvailoko eilėraščio viena TV reklama dar neįkalė makaulėn? O jei ne, tai mugėje meškinautojų kampelyje padeklamuokit mirtinai žinomą gabalą apie gauruotą mešką po skarota egle. Kas už tai? Ogi.. nieko :), tiesiog pralinksminsit meškius ir jų autores. Pvz. šių fainuolių “mamą“ Rasą.

Gerai, pasiduodu, kai paklausiau, kas iš jos dirbtuvių gyventojų atrėplios į mugę, ji stropiai surašė:

Cappuccino, Pjero, Adomas, Sofi, Arčis, Wilhelmas ir Wilhelmina

Chi, kas čia neaišku? Tikrai… Pabandykit atspėk, kas yra kas, aš net rinkdama iš Rasos tinklaraščio meškius su vardais ir pasais, pasimečiau kapitaliai…

Atsakymai – Rasos jaukiam kampely. Tikiu, jums seksis geriau.

Su pačia Rasa ir jos meškinais susipažinau pernykštėj mugėj ir ta pažintis labai “prilipo“. Bet prisipažinsiu, kai sužinojau, kad visus savo pasiūtus meškius meškinautojos vadina vardais ir tą daro labai rimtai, man tuoj pat panižo liežuvis švelniai pasišaipyt :P. Per metus susivokiau, kam tie vardai (skambūs, išskirtiniai) reikalingi  – kai per metus jų pasiuvi kelias dešimtis, jau nebegali skirstyti: “tas, su mėlynom kelnėm; ana, ilgom blakstienom…“. Reikia tapatybės.

Ir turi. Net pasus ir transportinius namus.

Be Rasos mugėje dar bus Indrė iš “Smagaus laiko“ ir Ieva iš “Vaje-vaje-atelje“. Indrė turės 5 vaikams žaisti skirtus meškiukus ir gerą saują jau “firminių“ veltinukų, Ieva pažadėjo kažką panašaus, tik neskaičiavo vienetais ir vardais nevardino. Ir gerai. Turi gi būti nors kiek paslapties, a’ne? 😉

p.s. jau radau FB Indrės meškų portretus. Gėrėkitės ir laižykit ekraną:

Viskas. Labanaktis! Dar turiu vieną meškutinį darbą, bet nebeturiu jėgų. Gal ryt…

Kur gyvena fėjos?

Tiesą sakant, kur gyvena visos, nežinau, nes pažįstu tik vieną – Auksaplaukę.  Jau taip seniai žadu pasekti pasaką apie ją… Bet išėjo ne pasaka, o reportažas apie Fėjos gyvenimą, vertas…  paskalų žurnalo ;).

Taigi, nuo pradžių. Fėja gimė Antakalnyje su laaaabai kilnia misija – dalyvauti Kalėdų labdaros mugėje.  Ir dalyvavo, ir sulaukė šilto dėmesio, šokinėjo ten visi apie ją kaip apie tikrą damą, juk ji… laukiasi fėjuko! Berniuko. Aukcionas darželio mugėje kažkaip “paslydo-praslydo“, todėl Fėjai naujų namų teko palūkėti. Bet užtai kokius dabar turi!! Ji nuo šiol gyvena senamiestyje…

… šokoladinėje 😉

Su vaizdu į judrią gatvę, žiopsančius turistus, vietinius katinus ir kelių amžių senumo kaminus. Su įspūdingu valgiaraščiu:

O užvakar Fėją aplankė draugai:

Fredis (jis Rasos), Širdukas ir Tupsis (jiedu Irmos). Kompanija tupėjo ant stalo, voliojosi ant sofutės,  vaišinosi kava ir šokoladu su citrina ir pipirais, su cinamonu, su pelėsiniu sūriu, su brendžiu, su marcipanu, su migdolais… (eee… kapt, kapt…seilės tykšta…), dar diskutavo apie meškių siuvimo technologijas, asmenybės tobulėjimo kursus ir nuosavo verslo pradžių pradžią. Taip buvo atšvęstos Fėjos įkurtuvės.

“Įkurtuvių“ fotografas: Marijus B

“Meniu“ foto – Šarūnės

Skanaus!

P.S. jei sugalvosite aplankyti Fėją, čia jos adresas 😉