Marselis (mugės logo, jei pamiršot…) turi sesę! Ir ji – Mika (trumpinys iš Mikasė) – dalyvauja mugėje.

25 cm, vilnonio kailio gražuolė, vaškuota nosim ir pjuvenų prikimštu pilvu. Stiklinių akučių žvilgsnį sunku atlaikyti, o letenos sutvertos ką nors apkabinti. Mika tokia gatavai pasivėlusi, kvepia medžiu ir atrodo lyg būtų spėjusi pažaisti su jūsų senele ir mama, kai toms tebuvo 9-eri…

Mikasę pasiuvo Rasa ir atsiveš į mugę iš Olandijos! (tai kai ką?!! – pastaukit kartu mano gimtąja tarme;)). Meškę ketinom apgyvendinti pačiame muziejuje, tam kampe, kur vyks edukaciniai renginiai, kad vaikai ir ne vaikai, galėtų pačiupinėti labai panašius į savo senelių laikų žaislus, pauostyti, pajusti pjuvenų sunkumą, patampyti už vaškuotų nosių, apkabinti. Todėl tie naujieji pagaminti (bus ar jau yra) pagal senasias technologijas, remiantis senais eskizais, nuotraukom, prisiminimais, naudojant kaip galima artimesnes autentiškoms tekstūra ir kilme medžiagas. Kam viso to reikia? Ogi, emocijoms. Per jas vaikai mokosi, per jas ir suaugėliai geriau suvokia. Ką? Nagi, tą pačią ISTORIJĄ. Prisipažinkit, kiek ir ko dar prisimenate iš istorijos vadovėlių? O ar tie likučiai žinių svarbūs? Caro laikai baisiai toli ir svetimi… O jei kas leistų pamaigyti caraitės Ksenijos pliušinio meškiuko kopiją, tegul net “improvizaciją” ta tema? Žiū, sausa istorija įgautų veidą, žmogišką pavidalą, o gal meškišką. Ir tuomet jau kitaip nusėstų į atminties duombazę…

Bet jei kam labai krito į akį ir širdį mieloji Mika, rašykit, sakykit, siūlykit kainą…

P.S. beje, caraitės meškio vaizdo įklvėpta Indrė siuva vieną egzempliorių, vieną tokį ilganosį. Ateikit pažiūrėt į mugę gruodžio 8d. arba į Žaislų muziejų jums patogiu metu, nes jau tuoj, tuoj atsidaro!