Grįžau. Į eterį ir žmones (na, “Žmones“ tai pervariau iš nuobodulio lietingais vakarais nuo kokių 2008 – aptikau tokį “archyvą“, o kai kurios šio svieto naujienos nesensta, gal tik valentaitės kitos…). Šitiek ilgai pajūry nesu buvusi. Ligšiolinis rekordas buvo vieną vasarą prieš gerą dešimtmetį – 3 sav. Nidoj. Dirrrrbau namų darkytoja. Kol nuo 3 vaikų, nesibaigiančių šeimos draugų, plekšnių, starkių dorojimo ir rėžimo “6.30 – 24.00 – 7/7“ visai susidarkė smegenys…

Šį kartą atvirkščiai, važiavom smegenų ir ne tik jų remontuoti. Tik mudu su Liūtu. Ir kartais po savaitgalio lankymų likdavo šuo Gilė. Judėjimo kryptis “į Švediją“ kai kam buvo aktuali ir šį kartą ;). Ir visą ilgo jūrinėjimo laiką…

Paskutinę vasaros savaitę ir rugsėjo pradžioj Liūtas dar turėjo maudynių draugų. Vėliau “ruonių“ sparčiai mažėjo, o spalį jau tik savaitgaliais ir tik fotiku kas nors nulydėdavo plikinėjantį blondiną. Tiesą sakant, man prireikė gerų poros savaičių, kad pagaliau susivokčiau – gerklę rėkdama prieš vėją gadinu be jokios prasmės: su drabužiais + batais ar be jų vaikis iki pažastų išsimaudys vis tiek… Kai lydavo ar vėjas draskydavosi labai labai, maudymuku būdavo neperšlampamos kelnės ir striukė bei super crocs’ų botai. Viskas žliaugte žliaugdavo, botai namolio parnešdavo pusę Baltijos jūros ir smėlio, bet, matyt, vis šilčiau taip pliuškentis. Keista, ištikimas kaimynas p.Liūlys pajūry nepasirodė. Turbūt jam per šalta buvo ;).

Gyvenom provincijoj. Ir kaip priklauso: be interneto, telefonas veikia tik įsibridus į jūrą, iki bičiulės maximos 7 km, saulę pajūry nuleidus, namo grįžtama pasišviečiant iššiepus dantis… Užtai grybai (kažkokie lepšinės veislės) kieme augo, išsivažinėjus vasarotojams kopose ir ant takų karaliavo žalčiai, išskrisdamos laukinės žąsys ar antys taip triukšmavo, kad susikalbėt sunkoka buvo, o sykį anksti ryte šunį pajūrin lydint, šernų gauja pakrūmėn nurisnojo (ačiū Die, kad Gilė atsidėjusi kažkokį rastą vilko, nepastebėjo “draugų“, tie meiteliai jai būt’ patikę, o aš jau kokio medelio patogiai įsilipti akimis ieškojau…). Va, kaip romantiška. Rugsėjį radom saujikę gintarų, o spalį šuo traukė tokias pusgyves plekšnes, žalčiai žino iš kur :). Išvažiuojant pakrantė buvo pasikeitusi neatpažįstamai – lagūnos, balos, salos, smėliu užneštos “pelkės“- visai nebeaišku, kur jau čia ta jūra prasideda, visiškai viskas sumakaluota, suplakta ir nupustyta. Ir dar ten kažkaip ypatingai skaudžiai ir arti į pakaušį lekuoja visos ekologinės-katastrofinės pranašystės, ozono skylės, atšilimai, šiukšlių nerūšiavimai ir stogą raunantys naujieji vėjai. Ech…

Bet jau yr’ laik’s namo:

O parėjus civilizacijon paaiškėjo, kad čia visi visko pridirbo, privirė, prikepė, primezgė, privažinėjo, priplanavo, parodose pridalyvavo…

Pabaigoj tiesiog negalėjau nepasidalinti mūsų mamaitės virtuvės natiurmortais.

Kai gaudavom tokių siuntinių (mama mirtinai bijojo, kad sublogsim, nuslopsim…), pasidalindavom šaukštus ir stiklainiukus: Liu – juodųjų serbentų ar mėlynių, ar aronijų uogienę, aš – apelsinų-cukinijų konfitiūrą, savaitgaliais Gintaras – slyvienę su riešutais. Ir tylom ištuštindavom. Tiesa, kartą šeimininkai iš Kretingos turgaus parvežė šv.ožkų sūrio. Tai jį dažydama į bruknių/kriaušių šedevrą jau garsiai čepsėjau :). Kai aš būsiu kieno nors močiutė, irgi virsiu uogienes-džemus-konfitiūrus. Manau, tai paveldima privilegija…