Prisipažinsiu, neskaičiau. Hermano Hesės “karoliukų“ neskaičiau (pavyko mokykloj išsisukti), bet Daiva “žebenkštytė“ iš Stiklo karoliukų dirbtuvėlės tai turbūt tikrai skaitė, nes ji… – lietuvių k. ir literatūros mokytoja. “Tikrai?? Lituanistė? Tai kaip tie stikliukai (ir butano-propano balionai, degikliai, visokios replės, laikikliai) atsirado švariame chrestomatijų ir gramatikos vadovėlių pasaulyje?“ – niežtėjo liežuvį man. Paklausta tik patraukė pečiais: “Nebenorėjau į mokyklą“. Mes Daivą ir jos stiklinį lobį radome prieš pernykštę Kalėdų mugę. “Supermamose“. Ir ji pati – supermama, nes tik pasakykit, kad super lengva ką nors kurti ir tuo pačiu visą dieną ganyti du bamblius.
“Ėmiau į pasaulį žvelgti stiklinėmis akimis: žmonių akys, žuvys, mineralinio burbuliukai, jūros akmenėliai, uogos, snaigės – man visur aplink vien stiklo karoliai. Pasaulis pasidarė gražesnis – stiklinis. O tai pradžia buvo nuo …butelinio stiklo!“ – taip savo “sustiklęjimą“ paaiškino pati Daiva kažkur internete.
O mane dar iš karto patraukė paprastas ir nuoširdus prisipažinimas – neturiu kažkokios ypatingos įrangos (gal jos nė nereikia), pradžia – tiesiog noras išmokti, gražų daiktą galima pagaminti ir iš kasdieninių, tikrai prieinamų medžiagų tiesiog savoj virtuvėj. Žinoma, paskui tobulėjant “auga“ ir inventorius, ir medžiagų “bazė“, spėju, ir apetitas visokioms technologinėms naujovėms.
Visokios žalvario detalės gamintos rankomis (o tai labai krenta į akis) – ne tik iš dabar pridygusių karoliukų parduotuvių pirkta “bižuterija“, nes “Stiklo karoliukų dirbtuvėlė“ l. produktyviai bendradarbiauja su “Tarailos kalve“. Nieko nuostabaus, kalvėje kūju mojuoja Daivos vyras ;). Archiologas pagal išsilavinimą… “Visi mes čia tokie “sunkūs“, – juokiasi Daiva.
Šeimyninis duetas labai tikslingai kapstosi po istorinius lobynus ir su džiaugsmu rekonstruoja (kuria kopijas) to, kas jau beveik visiškai sudūlėjo, bet kadaise puošė mūsų (norėčiau tikėti, ir mano…) protėvius, na, promočiutes gal labiau:
O čia pūsto stiklo pavyzdžiai: “balionėlių“ karoliai…
…ir mažulytis buteliukas kvepalams arba kokios nors šių laikų K.Mediči nuodams 😉
Turbūt reikia jau baigti – visų norimų paveikslėlių vis tiek čia nesukelsiu besiplėšydama: “o, tas koks fainas! šitas šmaikštus, aną būtina parodyt…“ Pažiūrėkit fotogalerijoje patys, jei dar nematėt. Tik akių neišsinarinkit 😉
Vietoje epilogo: Daiva su vyru jau ir savo parodą VDA autorinės juvelyrikos galerijoje ,,ARgenTum“ spėjo surengti. Ką čia bepridėsi…
O jei užėjo noras papavydėti truputį, eikim savų kelių ieškoti. O kai rasit, praneškit, KOKONE parašysim 😉
Komentarų: 8
Comments feed for this article
spalio 21, 2010 at 11:52 pm
agne nananai
o jei.. net kvapa uzeme.. groziu grozis!!! visko norisi is eiles 🙂
spalio 22, 2010 at 7:56 am
Rasa
Tikrai bėda, kad visko norisi iš eilės 😉 atradau šiuos grožius anksčiau ir kaip užsikabinau…. Tikrai originalu, gražu ir miela.
spalio 22, 2010 at 1:18 pm
gintė
va, va, Rasa, lai ir kitos užsikabliuoja, nėr čia ko tik mudviem kankintis ir aikčiot (ir šluot viską, ką tik naujo Stiklininkė išlydo), nes aš jau nebegaliu – liga tikrai chroniška 😉
spalio 25, 2010 at 3:50 am
Aurelija
Balionėliai verčia iš koto :O
Kokio jie dydžio?
Klausimas aišku Daivai labiau nei dienoraščio autorei 😀
Gal einu tada rašysiu tiesiai jai 🙂
Aš taip pat su stikline širdimi…
spalio 25, 2010 at 11:35 am
gintė
Aurelija, tikrai klausimas Daivai ;), be to, šitų balionų tai jau ir nebėr turbūt – neužsiguli jokie stikliniai grožiai tose dirbtuvėlėse…
o šiaip jau, paprastai galima iš šį tą “savo“ užsisakyti, t.y. papageidauti ko nors, pametėti idėją-norą, taip l.nespaudžiant į rėmus, nes fainiausi daiktai juk “neišspausti“, o su meile ir polėkiu gimę 😉
spalio 28, 2010 at 8:35 pm
Daiva
oi.. 🙂 žemai lenkiu galvą straipsnelio autorei Gintei 🙂 iš tiesų… juk tai tik stiklas – nuostabus, takus, blizgus arba matinis, trapus arba tvirtas… amžinas arba be proto laikinas… ir šiokie tokie mūsų svajonių atspindžiai jame…
spalio 28, 2010 at 9:58 pm
gintė
Daiva, tu gi eilėm kalbi (rašai), gal vis tik grįžk į m-klą literatūros dėstyt? 😉 😀
lapkričio 1, 2010 at 1:53 am
kantas
gražu