Jei skaitysite dar gruodžio mėn., turbūt tikrai bus paskutinės šių metų pasakos. Kitais metais bus naujos. Su Naujais!


“Negražus kaimynas”

Pasaka-“dovana”  Markui, Kristijonui ir… Kristijonui 🙂

Gyveno kartą gražus Berniukas gražiomis akimis, gražiomis garbanomis ir labai gražiu vardu. Tikrai labai laimingai ir gražiai gyveno. Tik va, turėjo tokį negražų kaimyną. Sakysit, baisaus čia daikto – kaimynas negražus, pamanyk tik! Kaimynai turi būti mieli, tvarkingi, turi mylėti vaikus ir jų šuniukus, dar jiems turėtų patikti MŪSŲ mėgstama muzika, kamuolio bumbsėjimas paryčiais į grindis (o jiems – lubas…), ir retsykiais vandeniu žliaugiančios JŲ buto sienos, kai MES savo vonioje maudome… drambliuką.

O grožis… Neeee, tai tikrai nėra būtina kaimynų savybė. Bet Berniuko kaimyno ir pavardė buvo labai negraži – p. Liūlys.

Ir gyveno jis laaaabai jau arti – Berniuko nosyje… Šis negražus ponas nesiteikė mokėti nuomos, jis kartais išsikraustydavo, bet tuoj pat ir vėl sugrįždavo nieko neperspėjęs ir neatsiklausęs. Be to, p. Liūlys buvo labai slidus ir suktas tipas, baisingai įkyrus ir nemandagus, jis nuolat kaišiodavo savo žalią trigrašį kur jam nedera, o bandomas pričiupti, akimirksniu sulįsdavo atgal. O bjauriausia buvo tai, kad p. Liūlys nuolat užkimšdavo Berniuko gražią nosikę, ir tada šis nelabai gražiai ją rakinėdavo pirštu. Berniuko Mama nusprendė, kad gražaus vyro jokie liūliai iš tiesų visai nepuošia ir neapsikentusi nuvedė sūnų bei jo kaimyną pas gydytoją. Šis apžiūrėjo, pamerkė viena akim ir parašė ant popierėlio slaptą būdą, kaip tokius gyventojus iškeldinti. Grįžusi namo Mama popierėlį su slaptu planu parodė Tėčiui, o šis jį nunešė į vaistinę, kad iššifruotų.

Čia maloni vaistininkė davė mažą dėžutę ir didelį kasos čekį. Namie atidarę tą dėželę, rado mažą nosies siurblį, kuriuo tuojau ėmė p. Liūlį kraustyti iš buto. Siurblį paskui išplovė ir didelė šalto vandens banga netikusį kaimyną nunešė Nežinia Kur. Pono Liūlio išleistuves šventė visą savaitę: šokoladas, limonadas, marmeladas, buvo leista nesiprausti, nesivalyti dantų ir žiūrėti televizorių visą dieną. O diena juk ne guminė, laiko kokiam nors darbui ir žaidimui lauke visai nebeliko. Po savaitės Berniuko paakiai pamėlo, skruostai išblyško, akys užtino, ausys užkrito, o dantys pagelto ir pradėjo byrėti. Ir lyg to dar būtų maža, parsikraustė… p.Liūlys! Ir net ne vienas, o su visa plačia gimine: dėde Kosuliu, teta Angina ir pusbroliu Čiauduliausku. Visi tuojau sulindo į Berniuko nosytę ir ėmė šeimininkauti: garsiai muziką leisti, šiukšlinti ir nosies sienas daužyti. Ryte Mama lakstė po namus su termometru ir sauja piliulių, Tėtis vis bandė stebuklingu siurbliu išsiurbti p.Liūlio šeimyną, bet šį kartą jie buvo tvirtai įsikūrę, užsirakinę ir užrėmę duris. Berniukui skaudėjo gerklę, nosis varvėjo, o ausys beveik nieko nebegirdėjo, nes buvo nuvargintos garsios kaimyno Liūlio muzikos. Po poros valandų viskas atrodė nebelabai gražiai: Mama sėdėjo prie lovos išsigandusi ir pavargusi, o Tėtis vėlavo į darbą ir buvo suirzęs. Ir nežinia, ar tik ši pasaka nebūtų pasibaigusi visai snarglinai, jei ne Berniuko Močiutė. Ji pasirodė pačiu laiku – atlėkė greituoju rytiniu traukiniu. Pirmiausia išjungė televizorių ir išsuko kelis varžtelius, dabar tas laiko rajūnas rodė tik šeštadienį ryte ir tik „Gustavo enciklopediją“. Tada atsikratė visu kalnu šokolado, upe limonado ir pelke marmelado ;). Išvirė moliūgų sriubos, ryžių košės ir gilių kavos. Berniukas valgė, ausys lapsėjo, o akyse šviesėjo. Kaimyno Liūlio šeimyna buvo išplauta paprastu vandeniu su jūros druska. Be jokių įmantrių siurblių ar ceremonijų. O kai viskas pagaliau aprimo, Berniukas išsimiegojo, Mama ir Tėtis laiku grįžo iš darbo, visi susirado vilnones kojines, apsiavė guminius batus ir išsiruošė į mišką paspardyti pernykščių šungrybių. Kaimyno Liūlio niekas nebeprisiminė…

“Angelų rūšys”

Skiriama Urtei iš Šiaulių, Ignei iš Panevėžio ir Gabijai iš pajūrio


–         Mama, o kiek tų angelų iš viso yra?

–         Kiek daug, nežinau, bet keletą asmeniškai pažįstu ir manau, kad kiekvienam žmogaus žingsniui esama po angelą.

–         Negi? Tikrai??

–         Taip. Na, pagalvok: jei gauni laišką nuo tetos Zuzanos arba tetos Marcelės iš laaaabai toli, kas tą laišką globoja? Kaip jis nepasiklysta skrisdamas lėktuvais ir vežamas traukiniais per šitiek šalių?

–         ?

–         Juk tikras stebuklas, kad laiško nenukniaukia kokia sena pašto katė arba nesugraužia muitinės pelės! Taigi tik Angelas Laiškanešys čia gali tokius burtus.

–         O tu jį matei kada?

–         Nea. Bet jį galima užuosti, jis paprastai kvepia popieriumi, pašto ženklais ir spaustuvės dažais. Ir geromis naujienomis.

–         Oho! O kiti? Ar kitokių rūšių angelus esi mačiusi?

–         Vieną esu sapnavusi. Jis – Vaikų Angelas. Paprastai jį sapnuoja… mamos. Jis joms pasako, kokios spalvos vystyklus pirkti naujam vaikiukui.

–         O ką jis dar veikia, tas Vaikų Angelas?

–         Dar jis moko vaikus šypsotis. Ir skaičiuoja jų pieninius dantukus. Ir prižiūri žaislų dėžę.

–         Aha, o kiti?!

–         Pažįstu ir tokį Miškų Angelą.

Jis gyvena Palangos pušyne, Vingio parke ir Varėnos miškuose. Jo pareiga auginti alksnių kačiukus, laistyti žibutes, ravėti spanguoles ir baravykus. Jis labai užimtas, nes globoja visą tuntą ekologiškų parduotuvių dideliuose miestuose, bando surinkti kauges miškuose paliktų šiukšlių ir užgesinti gaisrus, kai visokie “gudručiai” pavasarį degina pernykštę žolę.

–         Koks dar, koks dar Angelas yra?!!

–         Hm…. Dar yra Grikių Angelas, kuris dabar baisiai liūdi, nes jau labai seniai aušta tavo košė!

Moralas: tikėkite visais Angelais Sargais ir jų gerais darbais, bet grikių košę suvalgykite patys ;)…

Angelus piešė Kristina Sabaitė

Advertisements