I dalis. Pokalbis su savimi.
-Aš su amžiumi liesėsiu (liesėju). Genai tokie.
– Mm? – nesuprato L dydžio sėdynė…
II dalis. Piktojo Aš monologas.
Nesportuoju. Ja, jaaa… Žinau, blogai. Rimtai. Tikrai. Bet yra labai svarių priežasčių*. Čia tik maža dalis: tamsūs šalti vakarai, maži vaikai, jų ligos ir snargliai, miego sąskaita tvarkomi buitiniai reikalai ir ne būtinai labai kūrybiniai darbai, -ai, -ai, -ai… Be to, neturiu stilingų treningų ir sportbačių. Šiaip jau, nekenčiu sportinio stiliaus apskritai! O tų sporto salių fifų su firminėm maikutėm, NIEKADA nenuvarvančiu makiažu ir tobulom šlaunim, tų, kurios nesuklysdamos straksi visą valandą ir kažkokiu mistiniu būdu nesuprakaituoja (o jei prakaituoja, tai turbūt “Gucci Envy Me”…), va, šitų tai tiesiog nevirrrškinu!!!! Be to, negaliu suvokti, kaip gali patikti nusikošti “staklyne” ir drebančiom kojom dar šliaužti pribaiginėti lašinio į sauną!! Siaubas imdavo mokykloje vien nuo minties apie 2 km krosą 2 kartus per metus. Kančia, skaistykla, kažkoks beprasmis savęs alinimas. Neturiu tokio poreikio.
Bet, iš tiesų, labiausiai turbūt neturiu valios pakelti tą L sėdynę nuo kompo kėdės ir pasirūpinti jau byrančiu stuburu. Juk yra visokių būdų, nebūtina vien tik kankintis.
III dalis. Derybos su sveiko proto likučiais.
Tai ką darysi? Skauda visus galus, jaunyn niekas neina. Gražyn, nepaisant genų, irgi… Gerai, nesu jau tokia visiškai beviltiška. Buvo bandymų ir namie mankštintis, ir jogos studiją lankyti, ir baseine (ne tik) mirkti. Aš žinau, kad judėti reikia. Ir nelygintų skalbinių nešiojimas nuo sofos ant palangės, nuo palangės ant lovos ir kitą dieną vėl ant sofos – nesiskaito. Gaila…
Jau seniai pravažiuodama Konstitucijos pr. užmačiau iškabą “Stimulus”, bet pasidomėti, kas čia, tiesą sakant, stimulo nebuvo :P. Rimantė paskui parašė ir apie studiją, ir apie MANKŠTOS DIENĄ. Bet apie viską iš pradžių. Kaip ir derėtų – nuo pačių pradžių:
Nuo ko pradėčiau judėti, po tiek laiko? Nuo kažko paprasto, spėju. Gal net jau bijočiau lįsti į tikrą sporto salę…
Tikrai ne nuo špagato!
Gal nuo pasiryžimo ir… rūbinės?
Nuo kažko tingaus? Na, pasyvaus gal… Gongų maudynių?
Uoslės mankštos?
Nuo kokios nors paskaitos.
Kad ir apie maistą…
…vandenį, arbatą, kvapnius aliejus, mandalas, kamienines ląsteles ar meilę {sau}. Pradėčiau nuo bet ko, kas leistų išlįsti iš namų, nugaros skausmų ir asmeninio “žiurkiaračio” (kiekvienas tokį susikonstruojam…). Iš pradžių nebus tobula, net nesitikiu.
Bet po šiek tiek laiko, žiū, gal pavyks pasiekti… savo pačios pėdas ant grindų. Būtų tikras pasiekimas…
****
vietoj epilogo arba MANKŠTOS DIENA
tai štai, ką Rimantė man parašė apie tą MANKŠTOS DIENĄ (man labai patiko idėja ir paprastos priežastys, niekas čia nekliedi norais išgelbėti pasaulį nuo maro, karo, bado ir celiulito…). Parašykit komentaruose, ką manot apie sportus ir sportines vietas, man parūpo…
“Dažnai naujo renginio pristatymas būna apipintas skambiais, bet, oi, kokiais nuobodžiais teoriniais postulatais apie grožį, sveikatą ir sėkmę. Tokiais, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame vartoti vietoj migdomųjų vakare, po šiltos vonios.
Geriau mes jums papasakosime tikrąją Moters mankštos dienos istoriją, kuri, nenuostabu, yra labai glaudžiai susijusi su Aistės noru… sustangrinti aptingusias šlaunis.
Ties lemtinguoju, krizėmis pagarsėjusiu trisdešimtmečiu, ji, kaip ir dauguma moterų, ėmė pastebėti, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles ne pačia maloniausia kryptimi. Daugumai žinoma, kad nuolatinis fizinis aktyvumus yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis. Tik lieti prakaitą sporto salėje ar kabėti ant treniruoklių spoksant vyriškos ir moteriškos lyties pamaivoms Aistė nenorėjo nė iš tolo.
Teko ieškoti „kažko kito“… Ką galime pasakyti: kas ieško, tas… randa :). Nelengvai ir negreitai, bet ji ne tik rado, o ir atrado. Save bei kitokį gyvenimą. KITOKIĄ MANKŠTĄ. Malonią. Ramią. Be prakaito. Ir dar – grąžinančią paauglystėje turėtą energijos kiekį. Tą patį, kai po treniruočių dar puoli išsijuosusi tvarkyti namus, plauti indus ir šypsotis lengvai darant špagatą.
„Kai atradau kalanetikos mankštą, jogą, „Pilates“, širdis sukirbėjo, kad visa tai gali būti kitaip. Mankšta gali būti maloni! O ir šlaunims kalanetika įspūdį padarė neišdildomą – po 1,5 mėn. treniruočių turėjau pirkti 2 dydžiais siauresnes kelnes“, – kvatoja ji. Malonūs atradimai tuo nesibaigė – toji pati kalanetika Aistę įkvėpė įkurti harmoningų treniruočių studiją Stimulus.
Dveji veiklos metai, tūkstančiai stangrių šlaunų, tiesių nugarų, grakščių siluetų, geros nuotaikos užtaisų ir plačių šypsenų ėmė prašyte prašytis būti parodyti, apipasakoti, „pačiupinėti“ :)
Štai šitaip ir gimė MOTERS (MANKŠTOS) DIENA. Diena, skirta moteriai, kviečianti drauge su bendramintėmis leistis į savęs pažinimą – malonų ir naudingą, žaismingą ir rimtą, permainingą, bet ir paklūstantį gamtos dėsniams. Visai tokį kaip nuostabioji moteriškoji „natūra“.
P.S. Beje, patikrintas energijos tausojimo receptukas kasdienai: raskite laisvą valandėlę SAU, išjunkite mobilųjį telefoną, išsitieskite ant grindų, pasileiskite ramią muziką ir taip ant nugaros pagulėkite mažiausiai pusvalandį.”
****
Komentarų: 10
Comments feed for this article
kovo 28, 2012 at 8:40 am
lapai
aš tai nekenčiu jokių ten sporto salių, absoliučiai, net joga manęs neįkvepia, esu nelanksti kaip stagaras ir man elementariai no fun stebėt, kaip kiti lankstosi kaip kokie sliekai :/ bet!!! аš atradau savo mankštas ir net nepatingiu atsikelt anksti ryte prieš darbą – du kartus per savaitę mokausi profesionaliai plaukti ir beveik išmokau (neprofesionaliai) plaukti! Paskui seks fechtavimasis ir laipiojimas uolomis :) Manau, kiekvienas žmogus turi savo sportą, bet ne kiekvienas tai žino :)
kovo 28, 2012 at 9:21 am
Neringa
Lapai, sutinku 100proc. apie tai, kad kiekvienas žmogus turi savo sportą, bet ne kiekvienas tai žino. Mokykloje man sportas buvo kankynė, pusės visokių reikalavimų vis nesugebėdavau atlikti, normų nepasiekdavau, tad mano gyvenimo džiaugsmas buvo atleidimo lapelis nuo sporto įskaitų. Vėliau sekė periodai, kai eidavau į treniruoklių salę, eidavau neprofesionaliai plaukti, “jogintis” ir pan.,- tarpais būdavo visai nieko, tarpais atrodė visiška nesąmonė. Kol neatradau sporto, kuris mane “veža” tikra to žodžio prasme – o būtent skvošo. Nesvarbi nei tvanki, negraži, maža salė, nesvarbu ir rūbinės estetika; svarbu, kad žaidimo parnerė nevėluotų ir neprarastume nei vienos žaidimui skirtos minutės. :)
kovo 28, 2012 at 10:34 am
Maisto Diletantė
Kalanetiką atradau prieš 3 metus ir viskas prilipo, nors bandžiau ir joga ir pilatesą ir treniruoklius. Nemėgstantiems žliaugiančio prakaito, strikinėjimų, svorių kilnojimų būtinai siūlau išbandyti :)
kovo 28, 2012 at 10:35 am
waleru
man tai patiktų po 1,5 mėn. treniruočių 2 dydžiais mažesnius drabužius pirkt. bet nepadeda šiam reikalui anei pusės metų treniruotės. matomai, genetika ne ta…
kovo 28, 2012 at 11:01 am
Aistė Gu
Labai patikti ši foto istorija… :) Iš tiesų – svarbiausia atrasti kas tinka ir patinka būtent TAU… Tuo mes ir unikalios – esam skirtingos!
kovo 28, 2012 at 11:30 am
Minn
Kokia gera, lapai, tavo mintis – kad kiekvienas žmogus turi savo sportą, tik ne kiekvienas apie tai žino :) Dar norėtųsi pridėti, kad ir savo trenerį (mokytoją) turi, bet jį irgi reikia surasti. O suradus pabandyti :) Kartu su sportu.
Aš jau išbandžiau kojas pinančią aerobiką su garsia muzika ir dar garsiau kaukiančia instruktore.
Paskui treniruoklius, kur gavau velnių nuo trenerio, kad sprandą baigiu nusilaužti.
Tada pilvo šokius, kuriuose mokytoja žiūrėjo tik į savo pilvą ir nepaliaudama juo grožėjosi.
Netgi kalanetikos paragavau, bet niaaaa… Gerai tos akivaizdžiai tirpstančios šlaunys, bet vat nepatiko, ir ką tu man?
Ir – tram ta ta tam – atradau atradau – Pilates + joga. Va čia tai MANO. Būtent junginys, nes po vieną atskirai irgi niaaaa. :)
kovo 28, 2012 at 3:54 pm
Greta
tikrai, kad kiekvienai savo :)
aš klasikinius indiškus šokius atradau – ir smagu, ir neprakaituoji, ir viskas tirpsta, o ir pasirodymų metu kostiumą, blizgučių-barškučių kalną ir kosmetikos nekasdienišką kiekį gauni visam mėnesiui :)) vienas malonumas!
kovo 30, 2012 at 4:37 pm
gusste
Aš irgi sutinku, kad kiekvienam reikia atrast savo sportą. Tik pastebėjau, kad man su metais vis ramesnio norisi. Aerobika, stepas ar treniruokliai, kas seniau labai patikdavo, dabar net nupurto…
Waleru, apie tuos drabužių dydžius – man irgi patiktų :) Tik, kas baisiausia, kad valios nėr. Jaunystėj kiekvieną mielą dienelę nubėgdavau bent 3 km. Ir sugebėdavau prieš darbą padirbėt sporto salėj bei nuplaukt baseine nemažą distanciją. O dabar – užsispiriu, 1,5 val. asanas padarau, o kitą dieną savo pažadus sau prisimenu tik kai nugriuvus ant sofkutės lėkštę sumuštiakų sukapoju. Ir jokiais genais čia nepasiteisinsiu, nes mano mama netingi sportuot ir geriau atrodo negu aš.
O baisiausia, kad apsiskelbiau visiems, jog šiemet bėgsiu sutrumpintą maratono distanciją. Neįsivaizduoju, ką daryt dabar :(
balandžio 6, 2012 at 4:14 pm
gintė
gerai, meluoju, sportuoju – jau antrą sav. energingai spardau savo kompą. reikėtų pasisverti, negali būti, kad nenudribo nė gramas nuo…, nuo kur nors, nes tiek jėgų ir energijos kainuoja pykčio priepuoliai ir keiksmai apie dvesiančią techniką, kad tikrai čia… mankštos diena (savaitė visa…).
pritariu visoms apie savą sportą. tikrai. ne, paprastai nesirenku kompų spardymo, čia taip vis netyčia išeina. o kalbant rimtai, tikrai reikia “biški” laiko ir pastangų rasti tą tikrąjį. net gamtos duoti duomenys (na, pvz. krepšiniškas ūgis) visai nelemia pasirinkimo. apie lankstumą. Karina, tikiu, kad tai užsispyrimo ir laiko klausimas, nuoseklus lankstymas ir stagarus kiek pralaužia, žinok. čia iš asmeninė patirties – aš pati iš vieno kaulo išdrožta, o lengviausia mankšta man – greitas malimas liežuviu ;). kai staiga ima ir “susitraukia” sijonas, aš paprastai mieliau neėdu, kad tik jau judėt netektų… tik toks reikalas nepadeda nuo nugaros skausmų.
Guste, matei mano mamaitę? jos genai nei mano sėdynės, jei ūgio jau nebeįtakos. o gaila…
ir dar patiko Neringos mintis apie… vėluojančią skvošo partnerę – va, čia tai pataikyta, čia tai mankšta-aistra :). beveik pavydu…
balandžio 19, 2012 at 10:56 pm
krizee
As irgi labai nemegstanti sporto visa laika buvau…vis tas mano vidinis balsas “reikia mankstintis” “reikia mankstintis”, o as uzsisuku ir apsimetu, kad negirdziu. Arba, kad atstotu sakydavau “rytoj”….bet visai netycia (o gal tycia, sako netyciu gyvenime nebuna) atradau Joga. Paprastus pradinius pratimus (lankiau jogos kursus) be jokiu ten ipatingu asanu..matyt, man tiko. Nes anksciau mankstindavausi nes reikia, o dabar nes patinka :) Patinka pats procesas – kaip jauciuosi, patinka neprakaituoti, patinka jausti kaip kunas darosi lankstesnis, patinka ismokti kontroliuoti kvepavima, patinka, kad galima daryti su ramia muzika, zvakele salia…vietoj atsipalaidavo.