You are currently browsing the tag archive for the ‘Ugdymo centras “Viltis“’ tag.

Kasmet KOKONO mugėje dalyvauja ir žmonių su negalia bei visokių draugijų.  Šiemet viena laaabai “sena“ mugiautoja, sakyčiau, vienas mano muginių bičiulių “lobis“ ant stalo dėlios atvirutes.

1465028_653292794694076_2065710724_n

Daug atviručių…

1472293_653292798027409_1136961654_n

Ant jų, tikimės, bus parašyta daugybė nuoširdžių sveikinimo žodžių. Ir išsiųsta galybei brangių žmonių į jų tolimus ir artimus namus.

1473728_653292751360747_1728152197_n

Atvirutes Julija, socialinė darbuotoja “Vilties“ ugdymo centre (labai jau ilgas pilnas pavadinimas…), kūrė kartu su dienos skyriaus jaunuoliais. Ir tą daro kasmet. Ir labai džiaugiasi, kai randa atvirukams linkėjimų rašytojų ir siuntėjų. Dienos centrą lanko ir autistiški jaunuoliai, visa, ką pavyks uždirbti parduodant šiuos atvirukus ir atiteks jų reikmėms, o gal pramogoms – patys nuspręs, į bendrą katilą nemesim. Kiekvienas ranka nupieštas angeliukas – tikras. Kruopščiai parinktas ir suderintas popierius – pagalbininkų darbas, bet irgi ne mažiau tikras. Tiesą sakant, man vis dar nuostabu matyti, kaip entuziazmu dega akys žmonių, šiame centre dirbančių jau ne pirmus metus, kaip yra “sergama“ už savus auklėtinius ir nors labai nežymius jų pasiekimus. Žinokit, tikrai stebina, nuginkluoja ir net supurto paskendusius savuose darbuose materialistus (aš tokia…). Čia turbūt ne profesija, čia gal pašaukimas, nes sunkiai žodžiais aprašomas, o kartais ir suvokiamas.

image007-400x400

Kitas gražus žodis – Avevitus. “Sveikinu gyvenimą“ – ar taip išverčiau? Mano lotynų k. ekspertas prikibti šiuo metu negali, chi, chi, rašau toliau. Kaip bebūtų, čia tikrai apie gyvenimą. Ir apie pasveikinimą. Ir net šiek tiek apie viltį, nors centriukas, spėju, gimė labiau iš nevilties rasti saviems vaikams ką nors panašaus. Dvi specialiųjų poreikių vaikiukus turinčios mamos, ilgai ėjusios savo keliu, pagaliau šį rudenį atidarė jaukią vietą, kur po pamokų mokykloje, po darželio būtų VIENOJE vietoje papildomai ugdomi vaikai, kuriems toks lavinimas yra gyvybiškai būtinas. Autizmas čia irgi pažįstamas ne iš knygų… Centras privatus, bet kaip ir bet kas, kas susiję su kokiu nors specialumu, ligomis ir negaliomis, nėra joks biznis, geriausiu atveju, nenuostolinga nesibaigiančių darbų karuselė įkūrėjoms. Mugėje greičiausiai turės labai spalvingų magnetukų, atviručių, jau beveik firminiu ženklu tapusių mažų nertų angeliukų – kalėdinės eglutės gyventojų, kuriuos neria vienos centre ugdomos mergytės mama.

Žadėjo į mugę užsukti ir dienos centras “Šviesa“. Dabar berašydama pagalvojau, kad labai šviesūs ir gražūs žodžiai parenkami tokių įstaigų pavadinimams. “Žodis gydo“ – žinojo dar mūsų protėviai. Ir tikrai. Matyt, per retai prisimename…

O dar pasidalinsiu pastebėjimais apie integraciją. Arba lietuviškai – priėmimą į savo būrį, savo ratą. Kažkokie truputį valdiški tie žodžiai: diskriminacija, tolerancija, integracija, … O jei be direktyvų “iš viršaus“? O jei tokius, kitokius, visokius ypatingus vaikus dažniau pakalbintų, pabandytų ko nors, iš pirmo žvilgsnio mažo, išmokyti, dažniau paglobotų  pirmiausia artimiausio vaikui rato žmonės: seneliai, tetos, dėdės, tėvų draugai? Jei kaimynai prie progos (ar be) pasikviestų kavos ar į vaikų gimtadinius trumpam (nes ne visi “ypatingieji“ ir sukaupia dėmesį ilgam), jei kas iš giminės išdrįstų nusivesti vaiką į ledainę ar pasiimti iš darželio, nueiti į jo klasės tėvų susirinkimą. Kad ir kartą per metus. Tuomet tai jau būtų ASMENIŠKA, šiek tiek sava. Tada tai jau nebebūtų KAŽKIENO nekalbantis vaikas, keistai striksintis parduotuvėje KAŽKODĖL užsidengęs ausis. Jei eilėje prie kasų stovintis dėl aplinkinių dėmesio ir savo baimių sutrikusios mamos bendradarbis žinos, kodėl tas vaikas nekalba, neįprastą elgesį gal paaiškins kasininkei: “Jis negali pasakyti, o garsi kalėdinė muzika prekybos centre tiesiog plėšo jo per jautrią klausą, šokinėja, nes nerimauja“. Galbūt tada kasininkė paprašys nustebusių pirkėjų užleisti eilę ir niekas nebesikamuos, o gal kai kas praris tą įprastą šioj situacijoj: “Aš tai jau jį paauklėčiau, mano vaikas taip nesielgtų…“. O jei apie nutikimą per pietus pardavėja papasakos kolegoms, gal kam nors šaus į galvą šiek tiek sumažinti “džinglbels“ garsą? Niekad nežinai, kaip gimsta maži stebuklai ;).

Man visuomenė yra… feisbukas. Taaaaip, savotiškas feisbukas: draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>per draugus…  Ir taip iki Antarktidos. Ne DELFIo bevardžiai beveidžiai komentatoriai. O jei taip, tai nėra jokio reikalo dejuoti “bet Lietuva – ne Skandinavija“, “bet gi mes netolerantiški“, “bet gi visuomenė nesupras“… Jei supranta tėvai, supras ir tų tėvų tėvai, senelių bendradarbiai, bendradarbių vaikai. Ir ratas plėsis. Iki Antarktidos. Per tą Skandinaviją 😉

Filosofijų pabaigai papasakosiu labai asmenišką istoriją (kaip gi be jų…).

Buvau turbūt kokių 10-ies. Mūsų mokykloje mokė žaisti šachmatais – buvo tokia pamoka, privaloma. Tą vasarą pas senelius Vilkijoj ganiau nuobodulį, kol jaunėlė sesuo miegodavo pietų, aš trainiodavausi be ūpo, tada močiutė ir pasiūlė nueiti pas viršuje gyvenantį kaimyną pažaisti šachmatais. Tas jau “augęs“ inteligentiškas žmogus sėdėjo ratukuose po kelių insultų, sunkiai valdė vieną kūno pusę ir dėliodavo šachmatus kiaurą dieną, siųsdavo užduočių atsakymus į žurnalų redakcijas (tada tai buvo madinga), turėjo kažkokį Meistro atskyrį, buvo perskaitęs galybę knygų. Na, aš iš neturėjimo, ką veikti nuėjau. Kaimynui mano draugija patiko. Rijau jo žmonos keptus žagarėlius, “meškas šiaurėje“, jis man stropiai kažką aiškindavo, mokė, bet ar mano baltieji, ar juodieji, girdėdavau tik “šachas ir matas, šachas ir matas“… Sykį pastebėjau jo klaidą, supratau, nutylėsiu – laimėsiu. Nutylėjau. Netrukau susivokti, kad tą klaidą vis kartoja, ji sisteminė. Nepasidalinau, aišku, pastebėjimais ir tada. Ir aš pradėjau laimėti dažnai, per dažnai. Pirmą pergalę, žinoma, nurašė naujokės sėkmei, atsitiktinumui, bet paskui Meistras ne juokais susirūpino, po kelių greitų sudorojimų niaukėsi tiesiog akyse. Užtai aš sirpau. Kokia savivertė, kokia garbė, tokia savimeilė ir per mažas sąžinės kirminas… Kai Meistro žmona papasakojo mano seneliams, kad vyras prastai miega, vis kapstosi po knygas ieškodamas tų mano stebuklingų pergalių priežasčių ir savų klaidų, namiškiai uždraudė man rodytis šachmatų salione. Po ilgesnės pertraukos sutikau kaimyną gerai nusiteikusį, nekantriai paklausė, ko nebesirodau. Atsakiau, kad močiutė pas juos į svečius nebeleidžia. Nuliūdo. Išsiaiškinti, ar suprato, kodėl buvo toks maniškių sprendimas ir, ar rado tą savo klaidą, gal dar kartą partiją sužaisti, aš nebeturėjau progos. Kitą vasarą mano šlovė jau buvo išblukusi, o sąžinė paaugusi. Bet kaimyno ratukuose jau nebebuvo…

Šis įrašas, matyt,  turėtų vadintis NAUJIENRAŠČIU, bet kol KOKONAS dar ne didžiausias šalies dienraštis, pasikuklinsiu ;).

Pirmiausia po ilgos (mano) tylos – padėkos: aaačiū draugams, bičiuliams ir gerbėjams (chi, chi), t.y. skaitytojams už dar žiemą tinklaraščiuose blykčiojusių stilingų blog’ų apdovanojimų laviną! Matėm, skaitėm, pasidžiaugėm, o toliau žaisti “perduok kitam, tik ne tam pačiam“… patingėjom.  Hm…  Yra pasiteisinimų: mūsų kokoninė šutvė baisiai marga, gyvena dabar jau ne tik skirtinguose sostinės kampuose (o tai klaikiai tooooli, patikėkit…), bet net skirtingų šalių sostinėse (ir, Šarūnė pasakytų, dar ir skirtingose klimato juostose), todėl parašyti porą žodžių tema “apie mus“ yra laaaabai komplikuota, o kur jau ten 10 punktų… Be to, žiemą buvom užsiėmusios labai įvairiom veiklom: kas sniegą kasė, šalčius keikė, kas bandė suprasti, kaip VISKĄ suspėti, apžioti ir dar praryti, kas ieškojo estiškų obuolių, o kas gyvenimo prasmės. Kaip sekėsi? Ogi, sniegas pagaliau pats nutirpo, paaiškėjo, kad VISKO gyvenime vis tiek nespėsi (kuo greičiau bėgsi, tuo greičiau padusi), estiški obuoliai nebeskanūs ir dar “karvę kainuoja“, o prasmė – konstanta kintama… Pvz. kai man pradėjo vaidentis, kad rašinėjimas eterin – vien grafomanijos patenkinimas, “Vilties“ centro direktorė užvertė gausybe protokolų ir sąskaitų kopijų – raštiškų ir labai išsamių įrodymų, kad kalėdinės mugės surinkti pinigai panaudoti pagal paskirtį ir prasmingai. Prasmingai! Va, vaizdiniai tos prasmės, kurią dar gruodžio mėnesį taip geranoriškai parėmėte įrodymai:

Spec. šaukštų, indų sutiktuvės…

… ir prisimatavimas.

O viso tos krūvos  man siųstų sąskaitų-ataskaitų esmė, mano galva,reiškia, kad “Vilties“ vaikai be specialių indų, įrankių (už beveik 3000 Lt), su kuriais valgant maistas “nebeskrenda“ iš lėkščių,  dar turi motoriką lavinančių naujų žaislų ir veiklų iš “Wesco“ už beveik 1000 Lt ir vilnonių pledų (1000 Lt). Valio! vadinasi, tikrai prasmė buvo 😉

Be to, geri darbai, pasirodo užkrečiami. Gal prisimenate, UAB “Jauku“ prieš Kalėdas rinko žaislus vaikų namams? Komentaruose mes dar pasvarstėm, ar nenauji žaislai tiks kai kada jau palepusioms tokioms įstaigoms, bet “Jauku“ komanda žinojo, ką daro ir džiugesys vaidinant Kalėdų senį Švenčionėliuose buvo ne ką mažesnis už vaikų, gavusių kalną dovanų. Dėkui visiems, atnešusiems savo pliušinių meškių ir atidavusių “Jauku“ organizuotai labdarai. Plačiau skaitykite ir žiūrėkite čia.

Tai va, įkvėpti puikių emocijų žiemą, jaukiečiai organizuoja gerą darbą ir pavasarį, gegužės paskutinį savaitgalį (28-29d.). Irgi originaliai ir paprastai. Vėl išsirinko ne super prestižinį Vilniaus rajoną, o Naująją Vilnią ir čia esantį darželį “Coliukė“. Kodėl jį? Todėl, kad čia yra speciali grupė vaikams su žymiu ar vidutiniu kalbos nesivystymu ir dar dėl to, kad darželio administracija gerąją prasme “pamišusi“ dėl ekologijos. Būna ir taip… Taigi, Mantas iš “Jauku“ man rašė:  “Rengiame vienos dienos mugę ir kviečiame prisijungti įvairių sričių menininkus, gamintojus ir veiklius žmones, kuriančius ir gaminančius iš natūralių medžiagų. Kadangi darželis vertina ekologiją, sveiką gyvenseną ir supantį pasaulį, sintetikos ir nesveikų dalykų į teritoriją jie neįsileis, nes tai kirsis su pačiu darželio tikslu: „Darbinga ir kūrybinga darželio bendruomenė ypatingą dėmesį skiria visų bendruomenės narių sveikatai ir ekologinei kultūrai.“… 🙂

Na? Kas priimsit tokį eko-iššūkį? 😉 Tas, kas išdrįs, rašykite tiesiai Mantui: mantas@jauku.lt  Šiandien – Verbų sekmadienis, todėl perfrazuota išmintis – “Gera darantiems – Dangus“, turbūt bus į temą.

Pabaigai dar viena informacija. Šį kartą važiuojantiems traukiniu “Vaikai – ožiai – tėvai“. Tikiu, keleivių čia daugybė, o skyrybos ženklus susidėliokite pagal savo asmeninę patirtį ir kantrybę. Jeigu ta patirtis jau tyli, o kantrybė užkimo berėkdama ant ką tik ištapytų sienų da vinčio, tolimų krūmų robinzono ar darželio muškietininko, tada gal padės sveikas protas? Nebeliko? Nuvažiavo drauge su stogu?

Hm, turbūt verta nueiti čia:

Kodėl verta? Naaa….  Yra net kelios priežastys: visos rimtos, o viena – pižoniška. Nuo jos ir pradėsiu ;). Eičiau, nes Lauros nupaišyas logotipas labai fainas :). O dabar rimtosios:

1) Temos

 XXI amžiaus tėvystė: ar vaikas tikrai gali “užlipti ant galvos”?

 Kas gali būti svarbiau už vaiko IQ? Emocinis intelektas!

Pykčio priepuoliai: ar iš tiesų “trečiųjų metų krizė” vaiką ištinka trečiaisiais metais?

Vaikų kūrybiškumas: kaip išmokyti to, ko patys nemokame?

Ką renkamės: šiltnamyje užaugintą vaiką ar savarankišką asmenybę?

Ruošiamės į darželį: ką daryti, kad vaikas ten eitų su džiaugsmu?

2) Lektorė:

edukologijos mokslų daktarė, Tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja, www.austejosblogas.lt autorė ir 4 vaikų mama AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ (garsi pavardė… tik dabar jau V.Lansbergio klausinėja, ar jis ne Austėjos giminė ;))

3) Šeštadienio rytmetys “Pasakoje“. Be nuosavų ožiukų ir ožkų. Paaaasaka, argi ne?

Visą išsamią informaciją (seminarų grafiką, kainas ir pan.) rasite čia. O dar yra visagalis feisbukas.

Ir pagaliau (da-da-da-daaaam…) su fanfarom pristatau naują KOKONO rašytoją, skyrelio “Vaikai“ (arba ne tik šio…) redaktorę Gustę. Iki šiol šitoj lentynoj buvo tik sentimentai ir nuosavų vaikų vaizdai, dabar bus ir protingų straipsnių bei diskusijų apie auklėjimą, darželius, sodelius ir dar daug ką. Spėju, pirmasis jos įrašas ir bus reportažas iš “Sveiko proto“ šeštadienio (vakardienio). Lipk, Guste, ant bačkos! Laukiam naujienų.

Tikrai taip. Dar yra.

Ramintos“Artpocket“ nerealios sąsagos “Tu vis dar tiki vesternais“ su kažkokio man nepažįstamo apačio ar kitokio “vinetu“ vaizdu kiekvienoje.

Sąsagos sidabrinės, “Vinetu“ – stiklinis. Visa – rankų darbas. Ir laaaabai kruopštus. Būtų puiki dovana stilingam kontoros “liūtui“, kuriam vadyba ar kitokia kasdienybė dar neužmušė polėkio.

O čia ne sidabras ;). Tai ispaniško Kristinos siuntinio dalis: tekstilė, jos personažų “portretukai“ kamėjose ir daaaaug fantazijos. Manyčiau, labiausiai tinka rišti po marškinių apykakle, tokia kaklaraiščio ar varlikės žavi moteriška atmaina.

Vienintelė likusi segė (Julija, pretenduoji? ;))

Ir pabaigai Indrės ir Co mini rankinės. Šarūnė sunumeravo fotografuodama. Ir man ta mintis patiko. Juodos. Spalvotas, ryškus, “žirniuotas“ pamušalas (ot, gaila nesimato pav. …). Smulkmeniška apdaila. Tokia visai “bugi-vugi“ kolekcija.

O čia “Vitaminai“. Pasiilgusioms vasaros arba bijančioms gripo. Mažytės. Lūpdažiui, mobiliukui ir nosinei. Ne, gal dar kam nors ;). Tokių nereikia palikti ant palangės kavinėje ar bandyti užkabinti kur nors kine. Jos nepastebimos, bet jas pagiria visi…

Kaip visada, rašykite – kokonas.blog@gmail.com. Derėsimės, jei ką….

Tikrai – gali!! Mes vėl ruošiame

KALĖDINĘ LABDAROS MUGĘ!

O VILTIES mugė todėl, kad šį kartą šiltas, jaukus ir kamerinis renginys vyks UGDYMO CENTRE “VILTIS“, kuriame ypatingi vaikai mokosi labai svarbių dalykų: bendravimo, pasitikėjimo savimi, savarankiškumo, savęs ir pasaulio suvokimo. Iš tiesų, ar pagalvojom kada, koks sunkus darbas gali būti išmokti… valgyti? Šio centro (- mokyklos) valgyklėlei labai reikia specialių šaukštų, indų, kad lengviau įvyktų paprastas stebuklas – sunkiai judantis vaikas galėtų valgyti PATS! Ir tai tik dalis labai žemiškų troškimų ir svajonių, kurioms reikia baisiai žemiško dalyko – pinigų… Viską labai išsamiai apie Ugdymo centro vaikus ir mokyklos renovacijos, plėtros planus ir projektus rasite čia, o mes labai labai tikimės, kad kalėdinėje karštinėje rasite laiko geriems darbams, nes šią mokyklą tėvai vadina Vilties mokykla. Be kabučių…

KADA? Gruodžio 11 d., šeštadienį, nuo 10 val.

KUR? Ugdymo centre “Viltis“, Karoliniškėse, I.Šimulionio g. 6 (tiesiog už bičiulės “Maximos“ automobilių aikštelės ir penkių pušelių pušynėlio ;))

KODĖL? Nes labai gera daryti gera…

KAS IR KUO GALI PREKIAUTI? Visi. Bet kuo, kas sukurta rankomis ir su meile: nuo savo sode išaugintų mėtų arbatos, naminių meduolių (ar naminio muilo) iki visokio velto, nerto, siūto, megzto, suverto, žiesto, sukalto, išdrožto ir t.t. ir pan. grožio. Kokią dalį mugėje gautų pajamų skirti labdarai, geriausiai pasakys kiekvieno… širdis ;). Rašykite: kokonas.blog@gmail.com ir registruokitės, klauskite, siūlykite, dalinkitės idėjomis. Laukiame!

VIENA NAUJA MUGĖS IDĖJA (tssss! čia paslaptis…) – “Mamyčių pyraginė“ ir “Tėvelių arbatinė“ – “Vilties“ vaikų tėvelių sumanymas ir indėlis. Bet daugiau – pačioje mugėje.

Kaip ir pernai, reportažus apie pasiruošimą mugei, rasite skyrelyje “Dideli darbai“. Sekite naujienas!

Ir žinoma, jeigu galėtumėte pranešti draugams ir savo tinklaraštyje iki mugės apgyvendinti, va, tokius mielus “meškiukus“, būtume širdingai dėkingi. Aaaaaaaaaačiū!

P.S. ir AČIŪ Agnei už nupieštą šių metų angelinį simbolį. O jos vyrui, kad išmokė tą simbolį plasnoti (beje, mielas kailinis padarėlis dar neturi vardo, galima siūlyti ;)).

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com