Tai jau tikrai, KASssss??? Nes per šį mėnesį n kartų ieškojau naujienų KOKONE, o jų kaip nėr, taip nėr ;)…

Pasvarstykim, kas labiausiai trumpina dienas, kai jos ir taip užtemsta kokią ketvirtą vakaro? Ogi, smulkūs buitiniai vargeliai ir nešviesios mintys. Čia mano “Laiko rijikų“ sąrašėlis, galite pratęsti:

  1. koooompas!! (kai dirbama iš karto 15 darbų + burzgia visokie skypai ir  “feisbukai“)
  2. telikas (tele? kas? belekas… ir rodo beleką, ir spoksau beleką, ir spokso Belekas
  3. puodai-bliūdai-prikaistuvai,
  4. grindys-spintos-lygintuvai,
  5. kriauklės-vonios-unitazai… t.y. tvarkos“marazai“ (“oi, nutiško, oi, dulkytė, oi, reik skubiai pavalyti“ – čia eiliuoti šitos ligos simtomai, aš tai nuo tokių “eilių“ vaistų nerandu…)
  6. nekviesti svečiai, pvz. vaikiškos snargligės (užkonservuoja planus, nukelia susitikimus, uždaro namų langus, mėlynai nudažo paakius)
  7. vaikai – gyvenimo gėlytės (nes kai puoselėji rožynus ir rūtų darželius, puoselėti nagus nebėr kada. arba skaityti. arba rašyti. arba paišyti. naktinis laikas nesiskaito ;))
  8. augintiniai (ypač jauni ir paiki, ypač labradorų veislės lapausiai, kurių draugiškumui nėra jokio saiko, gaurams negalioja fizikos dėsniai, o fiziologiniai ir zoologiniai poreikiai namų šeimininkes varo į neviltį)
  9. per dideli norai (čia tie: viską suspėti, viską nudirbti, su visais pakalbėti, visus išgelbėti ir VISKĄ padaryti TO-BU-LAI…)

Na štai. Dar pridėčiau nenukastas kiemo pusnis ir per tas pusnis nevažiuojantį viešąjį transportą (ir savas baimes sėsti pagaliau už mašinos vairo).

Paklausit: “o tai kur tas Dievas ant tako?“. Nagi, aną dieną radau Jį…

… ant tako. Kai bandžiau “nuvairuoti“ vaikį ir šunį į vieną pusę, parodyti ir atvesti abu į “tiesios“ kelią… namų link, ant tako pamačiau pamestą e-bilietą, bet spėjau tik užfiksuoti mintį (“o gal dar galiojantis?“) ir lapausė mane pavadėliu nuvilko tolyn. O čia už poros žingsnių manęs laukė išganymas. Tiesą sakant, nudžiugau – ne kasdien gi randi Dievą (kartais jis būna užsiėmęs ar į svečius išėjęs) ir dar taip netikėtai. “Ženklas!“ – sumečiau tuoj pat ir apverčiau “abrozdėlį“ karštai tikėdamasi atsakymų į 116 šiuo metu mane ėdančių egzistencinių klausimų. Bet, va, ką radau:

“Reklama…“- sumurmėjau ir šuo nusitempė mane į kažkokius krūmus, nutraukdamas pamaldžias mintis. Paskui dar teko garsiai šaukti jau artimiausios “Maximos“ šokolado lentynų link dumiantį vaiką, susirinkti kalaitės pakrūmėj paliktą “turtą“, speige be pirštinės kišenėse susirasti žviegiantį telefoną ir skubiai sukurpti įtikinamą istoriją vienam darbdaviui apie beviltiškai įstrigusius “prooojektus“ (fe, kaip nekenčiu to žodžio ir… melo. Ale, ką daryt?)

Aš jau ir nemiegodama sapnuoju baltas užuolaidas, kedenamas gaivaus, bet šilto ryto vėjo, baltą krakmolytą patalynę (kaip pas Vilkijos močiutę), ir baltai žydintį sodą už to balto atviro lango. Kažkodėl vaizdelis už jo neprimena Lietuvos: kalnai ar vynuogynai, slėnis ar alyvmedžiai, bala žino, kur čia viskas. Nesvarbu. Apsiseilėju nuo to porą kartų itin ryškiai sapnuoto jausmo – pabudau nepažįstamam baltam kambary išsimiegojusi, lepinama ir slaugoma, kaip po kažkokios ligos ar bėdos. Užuodžiau laukų orą, jutau šviesą. Realybėj nesergu. Miegu (kai tik naktimis KOKONO nerašinėju…) Ko čia kliedžiu tada? Matyt, Laikas sau ir Poilsis turi net savo aiškius simbolius pasąmonėje. Priklausomai nuo amžiaus ir nusidirbimo (prisidirbimo), tie simboliai mutuoja iš disko-šmisko-naktinių klubų į baltą pagalvę :). Taigi, “atradau Ameriką“ – laisvalaikis yra PRABANGA. Visiems. Visada.

Ei, po galais, kas apkramtėt mano Laisvalaikį???! Dievaži, rasiu kaltininką (-ę), nepagailėsiu rudo snukio ir minkštų nulėpusių ausų!

Reklama