angelai 2

Šiam įrašui kaupiausi kelias savaites. Rašinėti “bla bla bla“ nesąmones lengva, o rimtai apie rimtus dalykus, Die, kaip sunku… Todėl darysiu taip, kaip kadaise per egzaminus: kol is baimės nenualpau, varau pirma ir be įžangų.

Viename Vilniaus darželyje gruodžio vidury organizuojama labdaros mugė. Taip jau išėjo, kad tai man teks ją suruošti, todėl savo mugių organizatorės “karjerą“ pradedu čia ir nuo gan aiškaus pagalbos PRAŠYMO. Naudojuosi jau tūkstantine KOKONO auditorija ir klausiu:

  • ar galėtumėte apie šį renginį paskelbti savo blog’uose ir taip pranešti galimiems pirkėjams apie žavų ir kilnų būdą įsigyti tikrai kalėdinės dvasios kupinų dovanų ?
  • ar Turgelio auksarankių gvadija ir gausi vituvės fėjų draugija sutiktų dalyvauti šioje mugėje?

Ėėėė…. dabar turbūt turėsiu žmonių kalba paaiškinti kas čia ir kodėl… aš čia.

Čia – mažytis vaikų darželis ilgu ir “garbanotu“ pavadinimu – R.Štainerio gydomosios pedagogikos centras. Jis ypatingas, nes auklėtiniai jame ypatingi. Tai vaikai, kurie nepritampa niekur kitur (arba valstybinės ugdymo įstaigos jų tiesiog  nepriima, o per klaidą priėmusios, bando visais būdais nusikratyti, motyvuodamos vietos, personalo, spec. priemonių ar žinių stoka. O gal noro ar širdies?…), tai vaikai, kurie pasaulį suvokia kitaip, mato kitaip, užuodžia kitaip, girdi kitaip… Daugumos šio darželio vaikų medicininėse kortelėse įrašyta – autizmas. Kiti to negailestingo įrašo neturi, bet tai tik formalumas, elgesys ar žvilgsnis išduoda “žvaigždžių vaikus“…  Centre šiuo metu nuolat mokosi tik 4 vaikai (pagal esamas galimybes jų galėtų buti kokie 6-7), bet dar bent po 3-4 kasdien ateina į valandinius individualius užsiėmimus, jie nuolat keičiasi, atvyksta net iš kitų miestų, todėl šio darželio slenkstį mina daugybė žmonių. Su didžiulėm viltim… Nes tai vienintelė įstaiga Vilniuje daugiau mažiau specializuota vaikams su raidos bėdomis iš autizmo spektro. Logopediniai darželiai paprastai “remontuoja“ tik kalbą, o kaip apskritai prakalbinti atkakliai tylintį ar dėl kažkokių akademiniam mokslui vis dar nežinomų, kone mistinių priežasčių staiga nutilusį keturmetį, nežino.

Kokie tie vaikai? Išskirtinai gražūs. Beveik vien berniukai. Neretai kam nors labai gabūs (o pagal kitus šaltinius, vos 20 % protiškai įgalūs, t.y. sugebantys išmokti to, kas mums yra savaime suprantama, kaip sakoma, duota by default), bet jų gabumai, emocijos, įžvalgos aklinai uždaryti, užrakinti, raktą pritaikyti labai sunku, o vos pritaikius, gali pasirodyti, kad užraktą jau kažkas pakeitė…

Ko reikia? Reikia lavinti tokius žmones. Nuolat ir labai nuosekliai. Reikia be galo kantrių, atsakingų žmonių (juk nepaklausi tokio pyplio grįžusio iš darželio, kaip jam sekėsi, kaip su juo elgėsi, jis tylės, o apie patirtus išgyvenimus teks nuspėti tik iš ne tokių aiškių ženklų: elgesio, miego, valgymo pakitimų…), viena auklėtoja 20-čiai vaikų šiuo atveju nepadės, reikia daugiau rankų ir akių, reikia laiko kiekvienam be terminų ir kitokių stresų, reikia pastovios jaukios ir laisvos erdvės, reikia specialių priemonių ir praktikoje patikrintų metodinių žinių. O tai kainuoja. Kur gauti laiko, nežinau. Užtai žinau, kad personalo algos ir komunaliniai mokesčiai “švariai suvalgo“ tėvelių mokamus pinigus. Nebelieka specialiems augalinės kilmės dažams (jei kam šautų į galvą nulaižyti teptuką (o tokios “auksinės“ mintys tikrai šauna), kad neapsinuodytų), natūraliam bičių vaškui (šildo ir lipdo, medžiagiškumo, temperatūros, formos pajautimui), sporto inventoriui, lavimamiesiems žaislams, paprastiems muzikos instrumentams. Tokie svarbūs dalykai dar linkę ir nuolat pasibaigti, išsitaškyti, sudužti, t.y. čia never-ending story … O jei nėra priemonių, jei pagalba neateina laiku, Tuštuma praryja šiuos vaikus. Tiesiogine prasme…

Kodėl aš? Skirtingi šaltiniai teigia, kad šiuo metu pasaulyje 0,1 % visų gyventojų – autistai. Aš – vieno jų mama…

angelai 1

P.S. Labai laukiu atsakymų į tuos 2 klausimus ;). Labai tikiuosi teigiamų…

PAPILDYTA. Atitirpau nuo tokių šiltų komentarų, jau ne taip baisu… Bandau patikslinti mugės “vaizdelį“. Darželis, deje, ne itin kalėdiškoje vietoje, ne centre, ne senamiestyje, o proletariškuose Lazdynuose (vėliau nupiešiu vietos planą). Numatoma mugės data: gruodžio 18d. (penktadienis) arba 19 d. (šeštadienis, man tai atrodo patraukliau). Šeštadienio pusdienis… Ką manot? Patalpos nėra visai tipiškos, erdvė sudalinta kitaip nei įprastuose darželiuose, bet yra viena didelė patalpa ir viena mažesnė klasė. Žodžiu, vietos prekybai sočiai. Dar nesitariau su niekuo ir dėl sąlygų, t.y. manau, kad kiekvienas prekiautojas savo nuožiūra skirs dalį pelno labdarai, jokių taisyklių nėr…

Kuo galima prekiauti? Bet kuo gražiu, bet kuo rankų darbo, bet kuo jaukiu, mielu, šventišku. Gali būti siūta (pvz. meškiai ar meškiukai, katytės ar lėlytės), siuvinėta (kas nors širdingo), nerta (pvz. amigurumi), velta (pvz. batai, o gal karoliai), suverta (“deimantai ir perlai“ ar brolis-molis), dailiai išpjauta (pvz. kitokie nėriniai), kepta (meduoliai, sausainiai, saldainiai (na, ne visai kepta;)), visokie skanumynai), virta (pvz. braškių uogienė), kvapniai sumaišyta (kūnui ir sielai), surišta (pvz. lapai), o gali būti sunkiai nusakomi pasakų sutvėrimai… Žodžiu, tai, ką patys (ir už kiek patys) pirktumėte ir dovanotumėt brangiems žmonėms. Mugės idėja – labdara, bet ne (tik) pinigai čia svarbiausia, svarbiau BENDRAVIMO šiluma, gal jos užteks ištirpdyti tą ledo sieną, kuria atsitveria šie vaikai…

Dalyvių jau laukiam ir adresu: kokonas.blog@gmail.com 😉