Aukcionas. I dalis

Hm… O gal vis tik reikia ir priešistorės.

Mintis apie aukcioną Mugėje “susicukravo“ visiškai netyčia. Pamenat solidų meškį Teodorą?

Dėl jo komentaruose užviręs “noriu-noriu“ mūšis pakišo idėją apie aukcioną. Taigi, Teodoras jau turi savo kelioninę medinę dėžę gėlėtu dugnu ir net kolekcinio autorinio rankų darbo meškio… PASĄ!!! Ir yra pasiruošęs naujų namų nuotykiui šeštadienį mugėje. Bet čia jis ne vienas. Vakar Linas iš pamario į Vilnių atvežė dar du aukciono dalyvius:

“Kėdė“. Švedija. Juoda – balta. 50 x 30 cm, “drobė“ ant porėmių.

“Gulbė“. Rusnė. Pinhole. 50 x 30 cm, “drobė“ ant porėmių.

KAS? – Aukcionas mugėje (jau galima rašyti ir “registruotis“pirkėjams ir dabar)

KADA? nuo 13.00 šeštadienį, gruodžio 19d.

KUR? Architektų g. 16, Vilnius (žr. žemėlapį)

Yra klausimų? 😉

Žydinti vaikystės pieva

Mano vaikystės draugo tėtis buvo pirmasis, pasiūlęs savo darbus mugei. Jis fotografas. Todėl viena siena mugėje žydės kaip pieva ;):

Čia dar ne visas dovanotas gėlynas. Yra ir daugiau. Kokio “daigelio“ Jums reikia? 😉

O gal ne daigelio? Gal viso kosmoso?

Filosofijos?

Jumoro?

Transporto?

Sodybos ant Ūlos kranto?

Fotografuota juosta. Jokio “fotošopo“. Visos fotografijos yra 21×30 cm dydžio.

Gaila. Gaila, kad netilps į  rėmelius…  😉

Savaitgalio turgeliai

Šį kartą nedaugžodžiausiu.

Sekmadienis. Paskutinis blusturgis šį rudenį ar net šiais metais. Apie ten nučiuptą grobį raportuosiu kitą kartą, šį kartą skubu nurodyti kryptį važiuojantiems į kitą turgelį, nes jau vėluoju, prisižadėjau savaitgaliui ir bijau būt apkaltinta, kad meluoju 😉

Spaudžiam gazą (ant raudono “vabalo“ foto) ir varom!

Pašaukimas. Fotografija. Sentimentai

Ilgai mąsčiau, kur šitą straipsniuką įdėti: į KOKONO turgelį (nes gi reklama 😉…), kategorijon APIE mus (nes ir prisistatymas, pareiškimas “kas yra kas“ KOKONE) ar tiesiog į … eterį. Į eterį!

Per mokyklos baigimo balių pylėsi kalbos apie kelio pradžią, išskrendančius paukščius, gyvenimo slenksčius ir lemiamą apsisprendimą. Dabar galėčiau pasiginčyti dėl tų skambių frazių fatalizmo: ne visi jau taip iš karto kur nors išskrido, ne visi iš karto savo kelią pasirinkti pataikė. Ir ne bėda, pasirodo, galima bandyti ne vieną kartą, galima ieškoti, galima visą savo ilgą gyvenimą ieškoti…  savo pašaukimo, “alma mater“ (aha, būtų kas nors tai pasakęs tą pirmąją “pomokyklinę“ vasarą, kuris būtume patikėjęs? ;)) ir būdo “prasisukti“ šiame prisisukusiame pasaulyje. Kur aš čia lenkiu? Eeee…  Tiesiog prisiminiau, kaip vienai pasimetusiai mergelei jos mama pasiūlė (gal susapnavo? :)) stoti studijuoti… fotografijos. Ta, nudžiugusi, kad ten greičiausiai nereikės mokytis lietuvių literatūros, matematikos ir pan. dalykų, sutiko. Paskui pasirodė, kad visai tiko, patiko ir ji pasiliko. Ilgam. Tada paaiškėjo, kad vidurinėje mokykloje tikrai ne visi gebėjimai lavinami, kad daugybė svarbių dalykų lieka “už borto“. Pavyzdžiui, niekas nemoko pajusti … šviesos, matyti spalvų, išpešti iš bendro chaoso išbaigto paveikslo. Ar tai tikrai svarbu? Ar svarbu tik skaičiai ir formulės, tik citatos ir praktinis viso to panaudojimas? Kas yra “geros, gyvenimui pritaikytos“ profesijos? O kas yra amatas? “Nemesk kelio dėl takelio“ – grasinau, kai buvo bandymų ieškoti “lengvesnės duonos“. Savo kailiu patikrinau, kad paprastai gyvenime sekasi tik tai, kam esi sutvertas. Ir nebūtinai iš karto tas atneša krūvas pinigų. Ne būtinai iš karto, bet būtinai atneša ;). Tik reikia turėti drąsos eiti savo keliu…

O Šarūnės dar vieno kelio pradžia yra čia –http://sentimentai.wordpress.com