Ilgai mąsčiau, kur šitą straipsniuką įdėti: į KOKONO turgelį (nes gi reklama 😉…), kategorijon APIE mus (nes ir prisistatymas, pareiškimas “kas yra kas” KOKONE) ar tiesiog į … eterį. Į eterį!

Per mokyklos baigimo balių pylėsi kalbos apie kelio pradžią, išskrendančius paukščius, gyvenimo slenksčius ir lemiamą apsisprendimą. Dabar galėčiau pasiginčyti dėl tų skambių frazių fatalizmo: ne visi jau taip iš karto kur nors išskrido, ne visi iš karto savo kelią pasirinkti pataikė. Ir ne bėda, pasirodo, galima bandyti ne vieną kartą, galima ieškoti, galima visą savo ilgą gyvenimą ieškoti…  savo pašaukimo, “alma mater” (aha, būtų kas nors tai pasakęs tą pirmąją “pomokyklinę” vasarą, kuris būtume patikėjęs? ;)) ir būdo “prasisukti” šiame prisisukusiame pasaulyje. Kur aš čia lenkiu? Eeee…  Tiesiog prisiminiau, kaip vienai pasimetusiai mergelei jos mama pasiūlė (gal susapnavo? :)) stoti studijuoti… fotografijos. Ta, nudžiugusi, kad ten greičiausiai nereikės mokytis lietuvių literatūros, matematikos ir pan. dalykų, sutiko. Paskui pasirodė, kad visai tiko, patiko ir ji pasiliko. Ilgam. Tada paaiškėjo, kad vidurinėje mokykloje tikrai ne visi gebėjimai lavinami, kad daugybė svarbių dalykų lieka “už borto”. Pavyzdžiui, niekas nemoko pajusti … šviesos, matyti spalvų, išpešti iš bendro chaoso išbaigto paveikslo. Ar tai tikrai svarbu? Ar svarbu tik skaičiai ir formulės, tik citatos ir praktinis viso to panaudojimas? Kas yra “geros, gyvenimui pritaikytos” profesijos? O kas yra amatas? “Nemesk kelio dėl takelio” – grasinau, kai buvo bandymų ieškoti “lengvesnės duonos”. Savo kailiu patikrinau, kad paprastai gyvenime sekasi tik tai, kam esi sutvertas. Ir nebūtinai iš karto tas atneša krūvas pinigų. Ne būtinai iš karto, bet būtinai atneša ;). Tik reikia turėti drąsos eiti savo keliu…

O Šarūnės dar vieno kelio pradžia yra čia –http://sentimentai.wordpress.com

sentimentai

Advertisements