Taip, TIE.


TIE patys, kurių garsieji keksiukai

mugėje tiesiog išgaravo, o aplink nemačiau nė vieno švaraus vaiko – visi buvo laimingai išsiterlioję šokoladiniu kremu… Kepėjų fėja Laura minėjo, kad ruošia gamybines patalpas ir rimtai imsis tų keksų (ir ne tik) kepimo, bet jei atvirai, nemaniau, kad taip greitai “susisuks”. Panašu, kad svajonės ir rimti ketinimai – puikus tandemas, įveikiantis p. Laiko kaprizus. KOKONAS baisingai mėgsta visokias pradžias ir ištikimų svajoklių kelius, juk taip ir turėtume gyventi – išdrįsti daryti tai, ko trokšta širdis. Laura ir Co – dar vienas geras pvz.

Čia jie patys apie save:

Esame maža kompanija su didelėmis svajonėmis. Svajojame daug. Kaip šiandien nueiti laiku miegoti, kaip būti gerais tėvais, kaip ryt iškepti patį skaniausią keksiuką ir kaip padaryti pasaulį šiek tiek geresniu.

Norime didžiuotis kiekvienu savo sprendimu ir galvojame apie mus supančią aplinką. Nenaudojame jokių keistų priedų, kurių pavadinimų negalime ištarti ir stengiamės visada per Kalėdas aplankyti mamą.

Esame įsitikinę, jog skaniausi pyragai iškepami tik iš kokybiškiausių produktų. Gaminamiems skanumynams nuolat ieškome kuo natūralesnių ingredientų. Norime žinoti viską apie kiekvieną produktą, kuris atkeliauja į mūsų “skonio fabriką”, dėl to pažadame istorijų apie bičiuolį Stanislovą, kuris medų pilsto tik į trijų litrų stiklainius bei nuolat miltuotus malūnininkus, kurie mano, kad mes verdame “naminę”.

Paprastai ir natūraliai. Šiuo principu vadovaujamės tiek bendraudami tarpusavyje, tiek kepdami duoną jūsų pusryčių stalui. Mums išties rūpi, ką jūs valgote. “Koks mūsų reikalas?” – paklausite. “Skonio reikalas” – atsakysime.

Su skaniausiais linkėjimais,

Tie kepėjai

Che, che, man labiausiai patinka malūnininkų fantazijos apie naminės degtinės varymą – kam gi dar šiais laikais reikalingi miltai😉. O kam keksai, sausainiai, duona kepta be “E” ir su tikru medumi ar tikrais kiaušiniais? Juk pilnos parduotuvės visko. Ir jei tik žinotume VISKĄ apie tai, ko tuose kepiniuose pilna… Tiesą sakant, prieš 10 metų susipažinusi su “patobulinimais” restoranų, kavinių virtuvėse, nuoširdžiai pasibaisėjau:  nei grietinėlės, nei braškių jau visai nebesinorėjo… Kepti namuose – smaližių išeitis. Bet juk ne visi moka, gali, laiko turi. Man kažkada vienas bičiulis priekaištavo, kad tinklaraščiuose nebegali žiūrėti į, va, tokias:


seilėtekį skatinančias nuotraukas  – kaskart būna pikta, jei nemoki gaminti, kur tokių gaut??? Jau yra kur😉

www.kepejai.lt

Arba galite užeiti į “Pink Milk Shake” pieno barą senamiestyje, Vilniaus g., priešais Salomėjos Neries gimnaziją ir apsiryti Kepėjų keksiukų. Bet jie kepa ir duoną, ir dar daug ką (ir turbūt taip užsiėmę, kad neturi kada parodyti vaizdžiai visko…). Iš tiesų, pirmą kartą (mugėje, kur gi dar… ;)) pamačius išpuoštus, jau akimis “valgomus” kąsnelius, tuoj smegeninėj pradėjo bėgti tokie vaizdai:

Vietoj torto.

“Nauji mados vėjai” – dovanėlė gali už jus pasakyti AČIŪ😉

Taigi, jei Jūsų (ir mūsų) skoniai sutampa ir tai TIE Kepėjai, vadinasi, ką tik radot dar vieną tikrą kepyklėlę mieste ir dar vieną būdą pasaldinti gyvenimą. Sveikiname!

O Laurą ir kompaniją sveikiname radus savas kopetėles į vanilinį dangų ir jau pasilypėjus jomis porą laiptelių🙂.